Vilkiukas

ESKIMŲ PASAKA

Vilkiukas

Pasakoja, šitaip buvę. Gyveno du klajokliai – vyras su pačia. Juodu neturėjo vaikų. Vyras vis elnius saugojo, geresnės ganiavos ieškojo. Vieną kartą, prašvitus pavasariui, elnių augintojas žingsniavo tarpekliu ir pamatė nuo kalno besileidžiančią vilkę. Jis ėmė sekti, kur vilkė bėgs. O vilkė pasisukinėjo tarpeklyje ir vėl į kalną užbėgo. Žmogelis manė sau: „Turbūt kalno viršūnėje vilkė ką saugo.“ Pavakare vilkė vėl nuo kalno nubėgo, paskui atgal užlipo.

Namo parėjęs klajoklis apsakė savo pačiai, kaip jis visą dieną vilkę sekiojęs, kuri ant kalno tikriausiai vaikus auginanti. Paskui dar pridūrė:

– Rytoj visą dieną sergėsiu vilkę, todėl nesirūpink ir nelauk manęs, anksti negrįšiu. Noriu apžiūrėti, kur tos vilkės landynė.

Kitą dieną žmogelis vėl patraukė į kalnus. Pasislėpė ankstesnėje vietoje ir laukia vilkės. Štai vilkė žemyn nuo kalno nusileido ir bidzena tarpekliu. Žmogus kuo greičiausiai ant kalno užsiropštė ir tarp akmenų pamatė vilkų gūžtą. O gūžtoje keturi maži vilkiukai begulį. Žmogus griebė vieną vilkiuką ir nudūmė atgal į tą vietą, kur anksčiau pasislėpęs tūnojo.

Pavakare vilkė grįžo atgal ir lipa į kalną. Žmogus žiūri ir laukia, ką ji toliau darys. O vilkė nubėgo prie landynės, bet netrukus žmogaus pėdsakais vėl nusileido žemyn ir priėjo prie jo.

Žmogus iškėlė vilkiuką ant rankų ir sako vilkei:

– Štai aš pasiėmiau tavo vaiką. Savo vaikų neturiu. Jam nieko blogo nedarysiu. Noriu jį gerai išauklėti ir išsiauginti pagalbininką.

Vilkė klausėsi žmogaus žodžių.

Žmogus kalbėjo toliau:

– Tu turi net keturis vaikus, o aš nė vieno neturiu. Ir aš noriu turėti augintinį. Nieko pikta jam nepadarysiu, nenumarinsiu, nebijok.

Tai išgirdusi, vilkė nuleido galvą, prigludo prie žemės ir, žiūrėdama į kalną, giliai sustaugė. Jai sukaukus, nuo kalno nusileido didžiulis vilkas ir pribėgo prie jos. Tai buvo vilkės draugas, jos vaikų tėvas. Vilkas su vilke atgulė ant žemės, suglaudė snukius ir gulėjo nejudėdami. Kiek pagulėję pakilo į kalną ir pasuko į savo landynę. Žmogus su mažuoju vilkiuku grįžo į namus. Parėjo ir sako savo pačiai:

– Štai parnešiau vilkiuką. Dabar mudu jį auginsime.

Pati labai apsidžiaugė. Dabar ji turėjo kuo rūpintis. Augino vilkiuką ir mokė medžioklės meno. Jis greitai augo.

Kai žmogus eidavo laukinių elnių medžioti, visuomet vilkiuką kartu su savimi imdavo. Vilkiukas drauge su žmogumi elnius gaudė, o kai užaugo, pats vienas medžioklėn eidavo ir niekuomet be laimikio negrįždavo. Ir taip vilkas savo auklėtojais rūpinosi iki pat jų gyvenimo pabaigos, o kai jie visai suseno ir mirė, išėjo į kalnus pas savo brolius.