Vytuko Lietuva (II)

Liudvikas Jakimavičius

Sumuštinis „Karštas šuo“

Dabar Vytukas didžiąją dienos dalį praleidžia miesto mokykloje. Jis – jau penktokas. Pamokos vyksta anglų kalba, todėl Vytukas angliškai šneka nė kiek ne prasčiau nei lietuviškai. Netgi priešingai, namuose jam kartais pristinga lietuviškų žodžių vienam ar kitam daiktui įvardyti. Tada jis žodį sako angliškai, o tėvelis ar mama mėgina pasakyti lietuviškai. Bet ir jiems ne visados sekasi, nes čia, Keive, yra tokių dalykų, kurie neturi atitinkamų lietuviškų pavadinimų. Kad ir sumuštinis hotdogas. Tėvelis juokiasi, jog tai, išvertus pažodžiui, – „karštas šuo“.

Ne taip ir sunku išmokti skaityti lietuviškai.

Lietuviškai skaityti Vytuką mokė mama, nes čia nėra tokių šeštadieninių mokyklų, kokios yra Čikagoje ar Dubline, mat Keive gyvena tik kelios lietuvių šeimos. „Ne taip ir sunku išmokti skaityti lietuviškai. Net kur kas lengviau nei angliškai, nes kokios raidės parašytos, taip lietuviškai žodį reikia ir tarti.“

Vytukas žino ne vieną tokį žodį. Pavyzdžiui, miesto, kuriame jis dabar gyvena, pavadinimas rašomas „Cave“, bet jei taip, kaip parašyta, ištarsi, niekas nesupras, kad tai Keivas. O lietuviškai Keivas ir yra Keivas. Kaip parašyta, taip reikia ir skaityti. Tiesa, Vytukas nėra tikras, ar jo klasės draugai, nebūdami lietuviai, lengvai išmoktų skaityti lietuviškai, nes mūsų kalbos abėcėlėje yra daugiau raidžių negu anglų. Yra trys papildomos raidės su paukščiukais: č, š ir ž, viena su tašku – ė, viena su brūkšneliu – ū ir keturios raidės su nosinėmis – ą, ę, į ir ų. Jei skaitydamas neatkreipsi dėmesio į tuos „pauksciukus virs raidzių, iseis labai juokinga svepla kalba“. O dėl nosinių Vytukas nesuka sau per daug galvos, nes tai tos pačios raidės, tik stipresnės – jas tarti reikia ilgiau.