Jonas Basanavičius (I)

Rytis Daukantas

Jonas Basanavičius – barzdota varna

Pirmoji dalis

Seniai seniai, iškritus pirmam 1851 metų sniegui, ties buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės siena, mažame kaimelyje, gimė berniukas, vardu Jonas. Tėvai labai išsigando, nes mažylis gimė vos kvėpuodamas. Jie nežinojo, ko griebtis ir kaip kūdikį gelbėti, tad iš nevilties ėmė šepečiu trinti jam kojų padus. Ir tikrai, po kelių akimirkų Jonukas atsigavo. Patikėję, kad tai stebuklas, tėvai nutarė – sūnus užaugęs būtinai taps kunigu!

Kaimelis, kuriame gimė mažasis Basanavičius, nuo neatmenamų laikų buvo vadinamas Ožkabaliais. Niekas nežino, iš kur kilęs toks keistas pavadinimas. Viena aišku: vietiniai šio kaimo žmonės labai mėgo puotauti ir šokti prie laužo šviesos. Ant jų vaišių stalo visada puikuodavosi moliniai ąsočiai, pilni ožkų pieno, ir didžiuliai padėklai gardaus sūrio. Šis kraštas taip pat garsėjo ir neįžengiamomis giriomis. Kalbama, kad būtent per šiuos tankius miškus iki dantų apsiginklavę vokiečių kryžiuočiai žygiuodavo pulti Kauno pilies. Tačiau tik nedaugelis iš jų grįždavo, nes painius miško labirintus pažinojo tik vietiniai gyventojai.

Tuo metu, kai gimė Jonukas, Ožkabalių apylinkėse gyveno viso labo dvidešimt keturios šeimos. Tai labai nedaug, bet buvo toks metas, kai šiose vietose gyveno vos vienas gyventojas. Tai – Jonuko proproprosenelis. Prieš daugybę metų, kai Lietuvoje siautė maras, šis, seniausias iš Basanavičių, stebuklingu būdu išgyveno. Jis basas klajojo po šio krašto miškus ir laukus, ieškodamas kruopelytės maisto. Galbūt nuo žodžio „basas“ ir kilo Basanavičių pavardė? Na, o 1851 metais gyvenimas kaime virte virė. Čia visi vyrai buvo rimti ūkininkai. Išskyrus Jonuko tėvą Jurą. Kaimynai iš jo šaipydavosi, kad šis net dalgio nemoka teisingai laikyti. Vis dėlto aplinkiniai laikė jį labai protingu, nes manė, kad šis moka skaityti ir rašyti.

Tais laikais Jonas, kaip ir daugelis kaimo vaikų, neturėjo žaislų. Tačiau dėl to labai neliūdėjo, nes buvo be galo išradingas ir nuolat susigalvodavo įvairių žaidimų. Vienas iš jo mėgstamiausių užsiėmimų – ridinėti ką tik nuskintus obuolius, kurių šeima sode pririnkdavo kelis maišus. Tėvai, žinoma, nelabai tuo džiaugdavosi, nes obuolių pririedėdavo pilni trobos kampai. Tačiau mama žinojo, kaip priversti mažąjį neklaužadą viską sutvarkyti. Ji pažadėdavo iškepti obuolių pyragą, ir Jonas, būdamas tikras smaližius, kaipmat surinkdavo paties išmėtytus obuolius.

Kiek ūgtelėjęs, jis itin pamėgo jodinėti. Kaime vaikai netgi rengdavo žirgų lenktynes. Jaunieji raiteliai varžydavosi, kuris greičiau nujos nuo vienos sodybos iki kitos. Jonas su savo žirgu buvo nepralenkiamas, tad draugai jį išsirinko būrio vadu ir pavadino „smalabambiu“.

• Knygos pavadinime Jonas Basanavičius palyginamas su barzdota varna. Šį palyginimą rašytojas Rytis Daukantas sukūrė remdamasis lietuvių tautos didvyrio išvaizda. Norėdami vaizdingai pasakyti, lietuviai dažnai vartoja palyginimus. Pavyzdžiui:

Mažas lyg aguonos grūdelis. Skaito – kaip riešutus gliaudo. Alkanas kaip vilkas. Stiprus it ąžuolas. Skaidrus tartum ašara. Šalta širdis tartum ledas.