Arkliukai

Arkliukai

Arklys žmogui reikalingas ištisus metus. Arklys stabdomas „tpru“, „tr“, pavaromas „nuo“, „nu“, „na“, šaukiamas „koš, koš“.

Arklys balnojamas balnu, žabojamas žąslais, kaustomas pasagomis. Buvo manoma, kad žirgo pasagą rasti – laimė. Kai metalo buvo mažai, šis prietaras, matyt, turėjo tiesioginę prasmę. Įvairių švenčių, vestuvių proga žirgus puošdavo – raudonų gintaro karolių ant jų karčių randama kapuose.

Arklio pavadinimai

Arklys lietuviams pažįstamas labai seniai.

Tad trumpai apžvelkime, kaip jis vadinamas pagal gerumą, paskirtį, lytį, metus ar spalvą.

Arklys – paprasčiausias šio gyvulio pavadinimas.

Iš mažybinės maloninės reikšmės arklio pavadinimų dažnesni yra šie: arklelis, arklytis, arkliukas, arkliukėlis.

Žirgas – gražus, iššertas, paprastai jojamasis arklys.

Mažybinės maloninės reikšmės žirgo pavadinimai: žirgelis, žirgytis, žirgiukas, žirgužis ir kt. Jie ypač dažnai vartojami lietuvių liaudies dainose.

Vaikų kalboje arklys ar žirgas vadinami kuze, kusiu arba kuže, kužiu.

Kumeliukas – arklių jauniklis.

Arklių paskirtis yra įvairi: vienais jojama, kitais važiuojama, dirbama žemė, dar kiti traukia vežimus ir pan. Šarūnas – gerai šeriamas, pavažiuoti į svečius skirtas arklys. Sakoma: važiuoja šarūnais. Dabar Šarūnas – gražus lietuviškas vardas.

Arkliai esti įvairių plaukų: balti, juodi, rudi, rausvi, pilki, širmi ir kitokie.

Žvaigždžiagalvis – arklys su balta žvaigžde kaktoje.

Lietuviškos veislės arklys – žemaitukas.

Vietovardžiai

Net ir nedaug pasidairę po apylinkes rasime ne vieną kaimą, upelį, ežerėlį, kurių pavadinimai susiję su arklio vardu. Lietuvoje tokių vietų – per šimtą. Tai Arklėnai, Arkliadančiai, Kumelynė, Kumelionys, Žirgaičiai, Žirgapievis, Žirgeliškiai, Žirgėnai, Kuršių nerijoje yra iškyšulys, vadinamas Žirgų (Arklių) ragu. Keliose Lietuvos vietose nuo seno yra Raitininkų kaimai, juose gyveno valstiečiai, kurie išjodinėdavo, apmokydavo didžiojo kunigaikščio žirgus.

Vilniuje yra Arklių ir Žirgo, Dusetose – Žirgo gatvės. Zarasų rajone telkšo Arklinis ir Sartų ežerai. Suvalkijos lygumomis srūva Arklininkės ir Arklinykės, taip pat Kumelduobės, Žemaitijoje – Žirgupalio, Aukštaitijoje – Žirgupio ir Žirgynės, o Dzūkijoje – Žirgupės upeliai.

Vietovėms, žmonėms buvo suteikiami vardai, pavardės ar pravardės pagal arklių išvaizdą. Juk arkliai esti įvairių spalvų: bėri, juodbėriai, sarti, širmi, kaštoniniai, rečiau – gelsvi, margi. Lietuvoje yra Sartėniškių, Sartininkų, Sartupio, Širvių kaimai ir Širvio ežeras, Sartupio upelis. O kokių tik neišgirsime žmonių pavardžių, giminingų arkliui: Širvaitis, Širvenis, Širvys, Žirginis, Bėraitis, Bėrius, Arklininkas ir pan.