Laiškas dėdei Alfonsui

Laiškas

Apie gyvenimą Sibire pasakodavo kartais Lietuvą pasiekdavę išvežtųjų laiškai. Perskaitykite vieną iš jų.

Jurga Vilė

Iš knygos „Sibiro haiku“

Kas ir kam rašo laišką?
Kas rodo, kad laiškas rašomas iš tremties?
Kaip pasakojama apie gautus elementorius?
Kaip kalbama apie Romuką? Ko prašoma? Kaip manote, kas jis toks?
Pacituokite, kokiais žodžiais aprašomas gyvenimas tremtyje.
Kokiais būdais bandoma „neprarasti ūpo“?
Kas pasirašo laišką? Ką kreipimosi ir atsisveikinimo žodžiai rodo apie laiškais bendraujančių žmonių santykius?
Ką apie gyvenimą tremtyje sužinome iš šio laiško ir anksčiau skaitytų tekstų?

Kreipiniu vadinamas sakinio žodis arba žodžių grupė, kuriuo kreipiamasi į asmenį, gyvūną ar daiktą.

Kreipinys išskiriamas kableliais.

Brangus broleli, sveikinam visi tave.

Bučiuojam tave tūkstančius kartų, brangus broleli.

Mielieji tėveliai!

Mūsų geroji močiute! Mylima teta!

Mano sesute Aušryte!

Į mažai pažįstamus, gerbtinus žmones reikia kreiptis santūriai, pagarbiai:

Gerbiamasis direktoriau! Gerbiamoji mokytoja!

Tik į labai artimus draugus, bičiulius kreipiamės vardu:

Sveika, Uršule! Mielas Alfonsai!

Atminkite! Mandagumas ir pagarba asmeniui, kuriam rašomas laiškas, reikalauja kiek primiršti save, daugiau domėtis adresatu. Bent jau laiško pradžioje nederėtų rašyti apie save. Taip pat patartina rečiau vartoti žodį aš, kad laiško autorius atsidurtų lyg ir šešėlyje.

Juliau, kada grįši namo?	Juliau
Rugile ir Jonai, lauksime jūsų atvykstant.
Juk sakiau, mieloji Liucija, kad mes dar susitiksime.
Nenulink, gėlele, greit gaivus lietutis, skaisčioji saulutė tave atgaivins.
Eik, vaikeli, pas kaimyną, paprašyk dubenėlio miltų.
Ar nenusibodo šitos kalbos, Rugile?
Bėkite, kiškiai, voverės, ežiai, greičiau į miško gilumą.