Augalų spalvos (II)

Ana Saksė

Jazminas

Antroji dalis

Dagilis buvo atkaklesnis ir gavo rausvus žiedelius.

Našlaitės prie dailininko atėjo visos kartu ir tūptelėjusios mandagiai pasisveikino. Tai buvo taip gražu ir lipšnu, dailininkui jos pasirodė panašios į mažas mergytes, ir jis išpaišė Našlaitėlių žiedus kaip veidelius – smagius, liūdnus ir rimtus.

Obelis dailininkui pažadėjo rudenį visą krepšį obuolių, tegul tik nudažo jos žiedus švelniai rožine spalva. Tad ir dailininkas negailėjo jėgų, karstėsi obels šakomis ligi pat viršūnės.

Alyvos sugalvojo kuo kitu atsilyginti, jei tik dailininkas nešykštės joms spalvų.

– Tu galėsi pavasarį mus skinti, – tarė viena Alyva, – ir nešti puokštes savo nuotakoms, atsiprašau, tai yra nuotakai, – pasitaisė ji. – Ir kuo daugiau mūsų nuskinsi, tuo vešliau mes žydėsim.

– Už tokį nemandagų apsirikimą tu liksi balta, – įsižeidęs dailininkas atstūmė prašytoją, bet kitas jos seseris nudažė skaisčiomis spalvomis.

Pienės atnešė dailininkui puodynaitę tirštos grietinės, ir šis negailėdamas ėmė tepti pienes aukso geltonumo dažais, kuriuos Jazminas buvo sau išsirinkęs. O tų pienių – nei galo, nei krašto nematyti.

Dažydamas pienes, dailininkas prisiminė Jazminą, kuris pats pirmasis buvo išsirinkęs geltoną spalvą.

– Na, brolau, tai kaip dabar bus? – jis pašaipiai užkalbino Jazminą. – Dažų mažai beliko, tačiau jei gražiai paprašysi, atiduosiu tau.

– Neprašysiu, – užsispyręs atsakė Jazminas.

– Neprašysi? Žinok – su puikybe toli nenuvažiuosi, – supyko dailininkas. – Na, o jeigu tau taip sunku paprašyti, tai bent nusilenk.

– Geriau jau lūšiu, bet nesilenksiu, – išdidžiai atsakė Jazminas.

Dailininkas įtūžo ir tėškė geltonais dažais apkibusiu teptuku tiesiai į Jazminą.

– Baisus ponas, negali nei paprašyti, nei nusilenkti! Na, tai ir lik toks baltas amžinai!

Toks Jazminas ir liko – baltas ir trapus. Mėginsi lenkti – nulauši.