Augalų spalvos (I)

Ana Saksė

Jazminas

Pirmoji dalis

Kitąsyk, senų senovėje, visos gėlės buvusios baltos. Tada vieną dieną į sodą atėjo dailininkas su didele dėže dažų ir pilnu glėbiu teptukų.

– Sustokit aplink mane ir išsirinkit, kokios spalvos žiedus norėtumėt turėti, – sušuko jis gėlėms, krūmams ir medžiams, ir tie vikriai šoko rikiuotis, kad tik greičiau gautų kuo gražesnių spalvų.

Arčiausiai dailininko stovėjo Jazminas. Tad jis ir pasakė, kad norėtų aukso geltonumo žiedų, kaip jo mylimosios saulės plaukai.

– Kaip tu drįsai užlįsti už akių karalienei Rožei? – dailininkas atstūmė Jazminą.

– Aš nelindau, aš jau daug metų čia stoviu, – įsižeidė Jazminas.

– Bet galėjai susiprasti, kam priklauso garbė visur būti pirmam, – pamokė jį dailininkas. – Už bausmę liksi paskutinis ir dar gausi gerai manęs paprašyti.

– Ne, pone, nieko aš neprašysiu.

Ilgiausiai dailininkas gaišo su Rožėm. Tos puikiosios karalienės užsimanė įvairiausių spalvų! Tai raudonos, tai geltonos, tai rausvos, tai oranžinės. Tik mėlynos nė viena nenorėjo – mat mėlyna esanti prasčiokių spalva. Todėl, kad nereikėtų dažų perniek išmesti, dailininkas mėlynai nudažė Neužmirštuoles ir Rugiagėles. Tiesa, jos norėjo raudonos spalvos, bet dailininkas tarė, kad tokioms kaimietėms tiksianti ir mėlyna, taip ir yra.

Aguonos mokėjo prieš dailininką pasistaipyti, todėl jis nepašykštėjo dažų ir storai jas nutepė. Jurginai pasimeilino dailininkui, ir jis už tai daug dienų dažė juos švelniausiomis spalvomis ir atspalviais.

Varnalėša buvo labai nuolanki. Kai dailininkas paklausė, kokios spalvos ji norėtų, Varnalėša atsakė:

– Kokią, pone, duosit, tokia bus gera.

Dailininkas nutepė jos žiedus pilkai ir paklausė, ar ji patenkinta.

– Taip, pone, jūs jau geriau žinote, kas kam tinka. Aš suprantu, visiems skaisčių spalvų nė neužteks. O jei visi bus tokie gražūs kaip Rožės, tai ir jų gražumo niekas nebematys.