Stebuklingas Tolumų medis (I)

Enida Blaiton

Stebuklingas Tolumų medis

Pirmoji dalis

Rytą pabudę vaikai išvydo, kaip pro langus, dar svetimus, spįsta saulė. Džo, Betė ir Franė akimirksniu apsirengė ir išbėgo į sodą. Jie lakstė aukštoje žolėje ir uostė rožes, kurių sode buvo gausybė.

Mama iškepė kiaušinienės, vaikai šveitė, net ausys lapsėjo.

– Kaip čia šaunu! – džiūgavo Džo, žiūrėdamas pro langą į kalvas tolumoje.

– Sode galėsim auginti daržoves, – tarė Betė.

– Kokios čia nuostabios vietos, – grožėjosi Franė.

Dieną visi tvarkė namus. Rytoj tėčiui jau reikės eiti į darbą. Mama tikėjosi, kad galės užsidirbti vieną kitą skatiką, skalbdama drabužius kitiems žmonėms, ir nusipirkti vištų. Valio!

– Kas rytą ir vakarą eisiu rinkti kiaušinių, – linksmai pasakė Franė.

– O dabar eime pasižvalgyti aplinkui, – pasiūlė Džo. – Mama, išleisk mus valandėlei.

– Bėkit, – leido mama. Visi trys vaikai išlėkė pro baltus vartelius ir nukūrė takeliu.

Jie apžiūrėjo viską. Bėgiojo po rausvų dobilų lauką, kuriame dūzgė bitės. Braidė mažame linksmai čiurlenančiame upelyje, kurį temdė gluosnių šešėlis.

Ir tada vaikai išvydo mišką. Jis dunksojo netoli namų ir atrodė kaip visi miškai, tik medžių lapija buvo žalesnė. Mišką nuo užžėlusio takelio skyrė siauras griovys.

– Miškas! – nudžiugo Betė. – Čia rengsim iškylas!

– Kažkoks paslaptingas, – mąsliai tarė Džo. – O tau kaip atrodo, Bete?

– Medžiai labai drūti, bet šiaip niekuo nesiskiria nuo kitų medžių, – atsake Betė.

– Skiriasi, – nesutiko Franė. – Lapai šlama kitaip. Paklausykit!

Vaikai ištempė ausis ir suvokė, kad Franė teisi. Šio miško medžių lapai šlamėjo ne taip kaip kitų.

– Lyg šnekučiuotųsi, – tarė Betė. – Lyg šnibždėtų kažkokias paslaptis, dideles paslaptis, kurių mes negalim suprasti.

• Rašytojos E. Blaiton kūrinio „Stebuklingas Tolumų medis“ ištraukoje pasakojama, ką šeima veikia visą dieną.

• Perskaitykite ir panagrinėkite šį sakinį.

Mama iškepė kiaušinienės, vaikai šveitė, net ausys lapsėjo.