Ko nesuprato medinukas?

• Pinokis – tai išdykęs medinukas, kurį išdrožė senasis dailidė Džepetas. Medinukas nori tapti tikru berniuku, mokosi būti geras, atsakingas už savo veiksmus. Pinokis patiria daug nuotykių, susiranda ir draugų, ir priešų.

Karlas Kolodis

Pinokis su Lapinu ir Katinu leidžiasi į Stebuklų lauką sodinti monetų

Pirmoji dalis

Pinokis nuėjęs iki Senojo ąžuolo stabtelėjo, nes jam pasirodė, kad tankmėje išgirdo brazdesį. Ir atspėkite, kas ten išlindo? Lapinas su Katinu, arba du bendrakeleiviai.

– Štai ir mūsų brangusis Pinokis! – šūktelėjo Lapinas. – O ką beveiki šiose apylinkėse? Kur pinigai?

– Visi prie manęs, išskyrus vieną, kurį išleidau „Raudonojo vėžio“ užeigoje.

– Bet pagalvok – iš keturių monetų rytoj galėtų išaugti tūkstantis ar net du tūkstančiai! Kodėl jų nepasodini Stebuklų lauke?

– Ar toli nuo čia tas Stebuklų laukas?

– Tik už dviejų kilometrų. Nori eiti drauge? Būsi ten po pusvalandžio: užkasi keturias monetas ir per kelias minutes nusiraškysi du tūkstančius, o vakare grįši pilnomis kišenėmis. Tai eini?

Po pusdienio atsidūrė mieste ir už miesto sienų jie stabtelėjo atokiame lauke, kuris nė per nago juodymą nesiskyrė nuo kitų.

– Štai ir atėjom, – tarė Lapinas medinukui. – Dabar pasilenk, išrausk duobelę ir suberk į ją pinigėlius.

Pinokis paklausė. Išrausė duobelę, subėrė keturias jam likusias monetas ir užpylė ją žemėmis.

– O dabar, – paliepė Lapinas, – paėjėk iki tvenkinio, pasemk kibirą vandens ir palaistyk žemę, kur pasodinai pinigus.

Pinokis pasuko prie tvenkinio, o kadangi kibiro nerado, nusiavė batelį ir pasisėmęs vandens palaistė iškapstytą žemę. Paskui paklausė:

– Ką dar padaryti?

– Daugiau nieko, – atsakė Lapinas. – Dabar galime eiti. O tu grįžk po gerų dvidešimties minučių, nes iš dirvos jau bus išdygęs krūmelis su monetų kekėmis ant šakų.

Patiklus medinukas, netverdamas džiaugsmu, neišmanė, kaip ir dėkoti Lapinui su Katinu, todėl prižadėjo jiems maišą dovanų.