Didysis nusivylimas

• Padėkite Pinokiui suprasti, iš ko juokėsi Papūga.

Karlas Kolodis

Pinokis su Lapinu ir Katinu leidžiasi į Stebuklų lauką sodinti monetų

Antroji dalis

Grįžęs į miestą, medinukas puolė skaičiuoti minučių, o kai jam pasirodė, kad jau metas, negaišuodamas pasuko į Stebuklų lauką.

Žingsniavo skubriai, o jo širdelė iš krūtinės veržėsi laukan, dunksėjo ir taksėjo kaip skubantis laikrodis. Tik tak, tik tak. Pinokis svarstė:

– O jeigu ant to medžio šakų rasiu ne tūkstantį, bet du tūkstančius monetų?.. O jei ne du, bet penkis? Na, o jeigu ne penkis, bet šimtą tūkstančių? Oho? Tai bent praturtėčiau!.. Įsitaisyčiau ištaigingus rūmus, tūkstantį medinių žirgelių ir tūkstantį arklidžių, kad galėčiau ten žaisti. Taip pat biblioteką, prikimštą cukrintų vaisių, tortų, vanilinių bei migdolinių pyragų ir vaflių su grietinėle.

Šitaip svajodamas atsidūrė prie to lauko ir stabtelėjo apsižvalgyti, ar dar neregėti medžio su monetų kekėmis ant šakų, bet nieko nepastebėjo. Žengė dar šimtą žingsnių – nieko, nuskubėjo prie duobelės, kur palaidojo savo auksinius, – nieko.

Ir tada Pinokį apkurtino juokas: užvertęs galvą jis išvydo didžiulę papūgą, tupinčią ant šakos ir kedenančią nušiurusias plunksnas.

– Ko čia kvaknoji? – pasiuto Pinokis.

– Juokiuosi, nes besikedendama pakutenau pasparnę.

Medinukas neatsakė. Nuėjo prie tvenkinio ir prisėmęs batelį vandens dar palaistė žemę, kur turėjo išdygti aukso monetos.

Ir štai virš tylaus tuščio lauko vėl nuaidėjo juokas, dar įžūlesnis nei pirma.

– Ei, – įtūžęs suriko Pinokis, – gal galiu sužinoti, neišauklėtoji Papūga, iš ko čia leipsti juokais?

– Iš tų lengvatikių, kurie pliauškalais patikėję pakliūva į klastingas pinkles.