Pelėno palikimas

• Perskaitykite kūrinį ir aptarkite, ko jis moko.

Džanis Rodaris

Pelėno palikimas

Senasis Pelėnas, jausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė prie savo lovos tris sūnelius: Pilkasermėgį, Striukauodegį ir Trumpaūsį.

– Vaikai mano, – atsiduso Pelėnas pasitaisydamas ant pilvo pūslę su karštu vandeniu, – aš greitai mirsiu ir noriu padalyti jums savo turtą. Tau, Pilkasermėgi, paliksiu gražią sūrio galvą, gulinčią pono Brambilos krautuvėje. Tau, Striukauodegi, – sausainių dėžutę, kurią ponia Tereza pamiršo prieangy. O tau, Trumpaūsi, neturiu ko palikti: tavo nagučiai ir dantukai aštrūs, neprapulsi.

Taip taręs, atsidūsėjo ir nusisuko į sieną nenorėdamas, kad sūnūs pamatytų jį verkiantį.

Kai numirė, trys sūneliai palaidojo jį rūsio smėlyje, kur buvo laikomi brandinamo vyno buteliai. „Vyno aromatas, – pamanė, – neleis jam liūdėti.“ Pasibaigus tėvo laidotuvėms, jie atsisveikino ir išsiskirstė kas sau.

Pilkasermėgis su savo šeimyna tuojau įsirausė į sūrio galvą: jie ten prasigraužė koridorius ir svetaines, laiptus ir miegamuosius.

Tačiau, visi žino, kad pelės nepaprastai mėgsta sūrį: kasdien dingdavo po gabalą namo. Čia Pilkasermėgis nugraužia kaminą, čia jo žmonelė pusryčiams sutaršo miegamojo baldus. Po savaitės sūrio galvos neliko nė kiek, o Katinas kaip tik ir laukė šios minutės. Taip nelaimingai dienas baigė Pilkasermėgio šeimyna.

Striukauodegis įlindo į sausainių dėžutę ir taip sustorėjo, kad nepajėgė išlįsti. Katinas, pliaukštelėjęs letena, išsitraukė jį, ir skanaus!

Trumpaūsis nepaveldėjo turtų, kuriuos reikėtų ginti: teturėjo savo dantukus, kad galėtų susirasti ko nors ėdamo. Ir dirbdamas, plušėdamas tapo toks mitrus ir gudrus, kad Katinas iki šiol jo vis ieško ir surasti negali. O jūs ar matėt, kur slepias peliukas? Tuomet ša, būkit geručiai!