Paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis (I)

Rūta Montvilaitė

Paukščiai pamiršta, kas jų mama ir tėtis

Pirmoji dalis

Karštis laikėsi virš užakusio ežero nelyginant baltas rūkas. Kuosa ir kiras tupėjo didžiuliame ąžuole pasislėpę tarp šakų. Čia buvo vėsu, lapai retkarčiais sušnarėdavo papūtus vėjeliui. Jis pakedendavo bičiuliams plunksnas ir kiek atgaivindavo. Paukščiai taip pat kenčia nuo kaitros. Ypač kuosos, nes jų kūną dengia vien juodos plunksnos, siurbte siurbiančios į save saulės spindulius.

– Medžiai – tai lyg atskiras pasaulis, – patenkintas tarė kiras. – Ne veltui sakoma, kad paukščiams nerūpi, kas vaikšto ant žemės. Kodėl turėtų rūpėti? Juk turime medžius, o juose tiek visko, tiek visko... Kad ir šis ąžuolas, apsidairyk. Kiek lapų, ir kiekvienas vis kitoks. Kokia puošni žievė, kaip įmantriai vejasi šakos! Gyvenimo prireiktų visiems ypatumams suminėti!

– Taip, – pritarė kuosa. – Ir dar čia maloniai vėsu. Labai patogu karštymečiu. Tankioje lapijoje galima pasislėpti. Ir pasistiprinti yra kuo.

Ji atidžiai nužvelgė medžio kamieną, kuriuo ropinėjo vienas kitas vabalėlis ar prašliauždavo kirmėlė.

Bičiuliai dar kurį laiką aptarinėjo medžių įvairovę ir naudą. Tada pastebėjo nuo parko takelio nužengiančius ir ežero link sukančius močiutę su anūku.

– Negi jiems nekaršta, kad vaikšto saulėkaitoje? – nusistebėjo kiras.

– Žmonės aplinką jaučia kitaip.

Senelė rankoje nešėsi skėtį. Vilkėjo šviesų, beveik iki žemės sijoną, galvą slėpė po šiaudine skrybėle. Berniukas buvo su trumpomis kelnaitėmis ir spalvotais marškinėliais. Jis vis nusiimdavo kepurę su snapeliu, o močiutė ragindavo ją užsidėti.

– Mariuk, kur tavo kepuraitė? Ir vėl rankoj, o ne ant galvos.

Berniukas, nieko netaręs, užsimaukšlindavo kepurę – kreivai, netvarkingai, bet po kelių minučių vėl nusitraukdavo.

– Ką manai apie juos? – kiras žvilgtelėjo į draugę. – Žmonės ilgai rūpinasi savo mažyliais.

– Tai tiesa, – linktelėjo kuosa. – Jie lėčiau bręsta. Dešimties metų paukštis – jau senis, tuo tarpu žmogus – dar visai neprityręs ir nesavarankiškas. Tokia jau ta gamta. Tokia mūsų biologija. Lemtis.