Dainos dienoraštis

Eduardas Mieželaitis

Dainos dienoraštis

Laikinai pakeičiamas Dainos vardas. Ji dabar vadinama Nenore.

Kodėl? Visai paprastai:

– Dainele, nori duonytės?

– Nenoriu.

– Nori sriubytės?

– Nenoriu.

– Nori uogelių?

– Nenoriu.

– Nori miegelio?

– Nenoriu.

– Tai gal tave vadinti ne Daina, o Nenore?

– Nenoriu. Nenoriu.

– Tai ko gi tu nori?

– Noriu to, ko nenoriu.

Ir suprask dabar, kad nori, ko jai reikia ir ko ta Nenorė nori.

Bet ratą reikia atsukti atgal: reikia, kad Nenorė norėtų. Tėvas:

– Einu kartą gatve, – pasakoja, – žiūriu – stovi mergaitė ir verkia. Nori, klausiu, saldainių? Nenoriu. Na, manau sau, gerai. Nenori – nereikia. Bet štai atvažiuoja motociklu policijos pareigūnas ir klausia: mergaite, ar nori važiuoti su manim? Ne-no-riu. O kuo tu vardu? Ne-no-riu. Gerai, sako pareigūnas, aš taip ir užrašysiu į protokolą: var-das – Ne-no-riu. Pavardė? Mergaitė vėl – ne-no-riu – atrėžia. Gerai, sako pareigūnas, taip ir užrašysim į protokolą: Ne-no-rė Ne-no-rai-ty-tė. Aš visai ne Nenorė, staiga išsigando mergaitė, aš Onutė Bimbirytė! Čia jau kas kita, sako policijos pareigūnas, mes taip ir užrašysime į pro-to-ko-lą: O-nu-tė Bim-bi-ry-tė ne-no-ri ei-ti į na-mus. Tai Nenorė, sako mergaitė, nenori. O Onutė no-ri ei-ti į na-mus.

– Ir nuėjo? – klausia Daina.

– Ir nuėjo, – sako tėvas.

Daina nuryja sriubą ir juokauja:

– Noriu nenorio.

Nenorio noriu.