Pasakojimas apie stebuklingą akmenį

Kazys Saja

.....................................

Metai buvo sausi. Žmogui neužderėjo nei grikiai, nei miežiai. Eina vargšas nusiminęs, žiūri, jo lauke akmuo kaip geras kupstas. Buvo ruduo, šalna – akmenėlis dreba, dantys barška... Mato, kad žmogus su kailiniais, atsilapojęs, ir sako jam:

– Žmogau, žmogau, apvilk ir mane kailinukais. Aš tau šimteriopai atsilyginsiu.

– Kaip tu atsilyginsi, jeigu tu pats plikas kaip akmuo ir dar mano žemėj guli?

– Aprenk mane kailiniais, kad per žiemą nesušalčiau, o pavasarį, kai sniegas nutirps, atversi mane ir rasi slieką. Su tuo slieku ežere sugausi žuvį. Ta žuvis bus prarijus deimantą – kaip žirnį. Tą žirnį parduosi ir nusipirksi visko, ko tik reikia. Pyragus valgysi, alutį gersi, medus per barzdą varvės.

Patikėjo žmogus, apvilko akmenį savo kailiniais, o pats parėjo namo, atsigulė ant pečiaus ir miega. Taip ir pramiegojo kaip lokys visą žiemą. Kai sniegas nutirpo, atsikėlęs eina atversti akmens. Verčia verčia – niekaip neatverčia. Tik labai gerai įsirėžęs, atsispyręs, žmogus mažumėlę kilstelėjo, bet akmuo slyst ir prispaudė jam koją. „Reikia dalbos, – pagalvojo žmogus, – kitaip nepakelsi.“

Kol parėjo namo, kol atsinešė dalbą, kol išvadavo savo koją, sliekas lindo ir nulindo gilyn.

– Ei! Ką dabar daryti? Sliekas įsirausė į žemę.

– Kask, – sako akmuo. – Kask tol, kol iškasi.

Žmogus rausė rausė, kasė kasė ir iškasė šulinį. Šulinys prisirinko vandens, o slieko nė balso. Supyko žmogelis ir ėmė spardyti akmenį:

– Kur sliekas?! Kur žuvis?! Kur mano deimantas?!

– Išsemk šulinį, ir bus, kaip sakiau, – pasigailėjęs atsiliepė akmuo.

Žmogus vėl paklausė. Pasidirbo svirtį ir ėmė semti vandenį. Semia ir pila, semia ir pila ant lauko. Prakaitą nubraukęs, apsidairė – ogi visas laukas sužaliavęs! Ataugę jo pernykščiai grikiai, miežiai. Semia ir nemato, kad jau sužydo grikiai, kvepia... Žiedai kaip kopūstų gūžiai, o bitės medų – kibirais kibirais... O vandens per dieną sumažėja, bet naktį vėl prisisunkia. Galų gale, pritrūkęs kantrybės, žmogus trenkė kibirą į šalį, čiupo akmenį su visais kailiniais ir sviedė į šulinį. O akmuo jau buvo toks įkaitęs per vasarą, kad net vanduo užsidegė. Mėlynom liepsnom liepsnojo, paskui baltais dūmais smilko, ir išdegė visas šulinys. Kitą pavasarį nebedygo nei miežiai, nuvyto grikiai. Ir tik tada žmogus pamatė, koks jis turtingas buvo pernai: pyragus valgė, medus per barzdą varvėjo...