Mama, tėtė, aš ir ji

Jurgas Šubingeris

Mama, tėtė, aš ir ji

Pirmoji dalis

Kai aš atėjau į pasaulį, pasaulis jau buvo. Buvo viskas: visas butas, stalas, kėdės, lovos, kriauklė, vandens čiaupas, visi įrenginiai. Viskas buvo puikiai sumanyta ir tiko vienas prie kito.

Ir beržas jau augo sode – kaip ir visi kiti medžiai. Juk tų kitų galėjo dar nebūti. Arba būtų buvusios tik eglės, o bukai dar būtų neišaugę, nei obelys ar kriaušės, nei vyšnaitės, nei slyvaitės. Arba, pavyzdžiui, galėjo nebūti kačių, tik šunys. Toje vietoje, kur šią akimirką guli mūsų katė, būtų tik saulės dryžis ant palangės.

Ir tėtė su mama jau buvo, kai aš atsiradau. Aišku kaip dieną, juk jiems ir aš gimiau. Tėtę aš pažinau iš geltonų ūsų. Mamą – šiaip, be niekur nieko. Nė nereikėjo klausti, kas tas žmogus su akiniais, laikantis mane ant rankų. Ji, suprantama, irgi žinojo, kad aš jos vaikas, žinojo ir kuo aš vardu, ir visa kita. Buvo gerai pasiruošusi mane sutikti.

Mums buvo smagu susipažinti.

Bet kai ko man gimstant dar nebuvo, tarkim, mūsų naujojo grotuvo. Ir sesės lovos, nes nebuvo ir pačios sesės. Ji vardu Ana. Kartais aš ją vadinu tiesiog ji. Pavyzdžiui, kai mama klausia, kas gi čia vėl žaidė su telefono rageliu.

Kur būna tai, ko dar nėra? Sesė, kuri dar net netūno mamos pilve? Kai ilgiau apie tai pamąstau, ima suktis galva. Paliksiu šį klausimą tėtei, jam patinka tokios mąstymo užduotys.

Kokių medžių, kokių gyvių dar nėra pasaulyje? Štai dar vienas klausimas. Ir kaip jie gaus savo vardus?

Nieko negalima išsiųsti atgal, ten, iš kur atėjo. Reikia laukti, kol numirs. Kai sesė numirs, tikriausiai neliks ir jos lovos. Vėl viskas bus kaip anksčiau. Tik grotuvas, žinoma, pasiliks.

Prieš sesę aš nieko neturiu. Tik kartais ji mane nervina. Mama sako, kad niekam jos neatiduotų. Tėtė, aš manau, irgi. Ir aš neatiduočiau. Be to, tikriausiai ir neatsirastų, kas ją paimtų.