Kodėl seniau spintos buvo tokios mažos

• Drabužį žmonės renkasi, prisitaikydami prie gyvenimo sąlygų. Pirmiausia tai gamtos sąlygos: šaltis, lietus, kaitra ir pan. Be to, drabužį žmogus pritaiko prie savo veiklos: vieną renkasi darbui, kitą – šventėms. Šiandien renkantis drabužius įtaką daro mados. O kaip buvo praeityje?

Senovėje žmonės drabužių turėjo kur kas mažiau, nei dabar turime mes. Žinoma, ir tada kiekvienas norėjo turėti kuo daugiau ir kuo gražesnių, bet ne kiekvienam tai buvo pagal išgales. Drabužis buvo turtas visam gyvenimui. Kasdieniai darbiniai drabužiai taip ilgai netverdavo – susidėvėdavo, suplyšdavo. Tačiau išeiginiai buvo labai branginami. Ir mados taip greit nesikeisdavo.

Be to, žmonės drabužius laikė ne tik spintose, bet ir skryniose. Spintos – gana nesenas išradimas. Jos į valstiečių namus atkeliavo tik prieš gerą šimtą metų. Tai buvo naujovė, nusižiūrėta iš dvarų ir bažnyčių. Spintoje buvo kabinami geriausi šeimynos drabužiai: kailiniai, švarkai, sermėgos. Kitus drabužius dėdavo tiesiog į skrynias ar kabindavo ant vinies. O dar gilesnėje senovėje šeimos drabužiai būdavo laikomi net ne skryniose, o kubiluose, iš kurių čia pat galėjai pasiimti prireikusį kasdienį drabužį.

Nuo seno madas diktavo aukštuomenė. Jei dvarininkės nešiodavo krinolinus, kaimo moterys stengdavosi panašiai susiklostyti sijonus: nugaroje suraukdavo daugiau, priekyje mažiau. Lietuvių moterų sijonai būdavo platūs, apie 3 metrų pločio, ir sunkūs – sverdavo apie kilogramą. Sulytas vilnonis sijonas pasunkėdavo dar keletą kartų. Senovės Lietuvoje moterys segėdavo mažiausiai du sijonus – viršutinį ir apatinį. Vakarų Žemaitijoje buvo įprasta nešioti net po 5 sijonus, kad atrodytų puošniai. Žiemą sijonų gausa saugodavo nuo šalčio. Vasarą vilnonį sijoną kartais keisdavo lininis, nors jis buvo laikomas ne tokiu gražiu.