Karalius Saliamonas ir bitė (I)

Karalius Saliamonas ir bitė

Pirmoji dalis

Vieną popietę karalius Saliamonas ilsėjosi savo puikiame sode. Šalia miegančio valdovo stovėjo jo asmens sargybiniai – vienas iš kairės, kitas – iš dešinės. Jie vėsino valdovą palmės vėduoklėmis.

Tuo pačiu metu sode skraidė ir bitė, – ji rinko gėlių nektarą. Bitė, nepastebėjusi vėduoklių iš palmės lapų, nutūpė pailsėti ant karaliaus nosies. Karalius Saliamonas pajuto, kad kažkas kutena nosį. Jis pro miegus mostelėjo ranka ir vos neužmušė bitės. Bitė nusigando ir iš baimės įgėlė karaliui į nosį. Išmintingajam Saliamonui, didžiajam valdovui tiesiai į nosį. Na, ko tik pasaulyje nebūna... Šoko Saliamonas, kaip šoka kiekvienas įgeltas, ir taip pasižiūrėjo į savo sargybinius, kaip pasižiūri tik labai rūstus valdovas: „Tai taip jūs mane saugote?!“

Puolė sargybiniai gaudyti bitės, bet nepagavo. Vienas iš kairės, kitas – iš dešinės, pliauškė, pliauškė vėduoklėmis, – viskas veltui.

Saliamono nosis ištino ir paraudo kaip prinokęs granatas. Galima tik įsivaizduoti, kokia ji buvo karšta ir kaip skaudėjo.

Karaliaus širdis prisipildė pykčio. Jis pasišaukė savo ministrus, patarėjus ir įsakė:

– Liepiu išnaikinti visas bites, gyvenančias mano karalystėje! Nenoriu nei jų medaus, nei jų geluonies!

Siaubingus karaliaus žodžius išgirdo bitės ir baimingai suūžė: „Kas buss! Kas buss! Žžūtbūt sprukt, sprukt...“

– Palaukit, – tarė mažoji bitė, – aš viena kalta dėl visko, tad aš stosiu prieš karaliaus teismą.

Ir stojo.

– O, didysis ir išmintingasis valdove Saliamone! – prabilo bitelė. – Girdėjau, jog liepei išnaikinti visą mūsų giminę. Bet tai neteisinga. Dėl visko kalta aš – bausk mane vieną. Bet, prieš skelbdamas nuosprendį, jeigu išklausytum mane, štai ką tau pasakyčiau: aš įgėliau tau į nosį netyčia. Tavo nosis buvo puiki kaip rožė ir kvapni kaip prinokęs obuolys. Todėl ji patraukė mane trumpam poilsiui. Kas nutiko vėliau – apgailėtinas nesusipratimas. Patikėk, padaryti tau ką nors negero aš tikrai nesiruošiau.

– Aš matau, kad tu puikiai moki kalbėti, – šyptelėjo Saliamonas. – Tavo žodžiai tokie pat saldūs kaip ir tavo medus. Bet ar dera didžiam ir išmintingam valdovui remtis pataikūno kalba?

– Atleisk, valdove, jeigu aš vėl nusikaltau tavo akyse, – atsiduso bitelė. – Bet jeigu tu iš tiesų toks išmintingas, kaip šnekama, turi suprasti, kad ir labai maža būtybė, kokia esu aš, gali padaryti daug bėdos...

– O, šituo aš neabejoju, – sušuko karalius ir pačiupinėjo savo ištinusią nosį.

– Bet toji maža būtybė, – tęsė bitutė, – gali kartais ir labai daug padėti... net tokiam didžiam ir išmintingam valdovui, koks esi tu.

Neiškentęs Saliamonas susijuokė.

– Tai tu, bite, gali man padėti išsisukti iš bėdos?

• Pasakoje „Karalius Saliamonas ir bitė“ gausu daiktavardžių. Daiktavardžių galūnės skiriasi:

Valdovo, valdovą, valdovui, valdovas, valdove.