Karalius Saliamonas ir bitė (II)

Karalius Saliamonas ir bitė

Antroji dalis

Karalius ėmė juoktis, ir visas jo įtūžis praėjo. O ir nepritiko tokiam galingam valdovui pykti ant tokios mažos bitutės.

– Tebūnie, – pasakė jis bitei, – skrisk laiminga ir nesirodyk daugiau mano akyse.

Apsidžiaugė bitelė ir skubiai išskrido pas savo seseris pranešti, kad Saliamonas jų pasigailėjo.

Praėjo kiek laiko, Saliamono nosis užgijo ir vėl tapo puiki kaip rožė ir kvapni kaip prinokęs obuolys.

Ir štai vieną dieną karalius sužinojo, kad už jūrų marių gyvena gražuolė Sabos karalienė. Karalius įsigeidė ją pamatyti ir įsitikinti, ar iš tiesų ji tokia graži, kaip apie ją kalba žmonės. Nusiuntė jis į Sabos žemę pasiuntinius, įsakęs jiems be karalienės negrįžti. Teatvažiuoja pas jį pasisvečiuoti – savęs parodyti ir į jį pažiūrėti. Karalienė priėmė kvietimą ir atvyko pas jį su visais savo rūmininkais, patarėjais, tarnais, tarnaitėmis, taip pat su šešiasdešimčia berniukų ir mergaičių. Saliamonas sutiko ją labai iškilmingai ir įsitikino, kad gražesnės moters už ją nėra visame pasaulyje. Saliamonas parodė jai savo nuostabius rūmus ir puikų sodą, o po to linksmino ją maloniais pokalbiais.

– Aš girdėjau, – pasakė karalienė, – kad tu esi visų išmintingiausias žmogus. Ar galėčiau pati tuo įsitikinti ir duoti tau atspėti savo mįsles?

Saliamonas sutiko, ir Sabos karalienė ėmė jam sakyti vieną už kitą gudresnes mįsles. Kad ir kiek ji klausinėjo, gudravo ir šmaikštavo – Saliamonas viskam sugalvodavo atsakymą. Jis paaiškindavo kiekvieną mįslę. Pagaliau karalienė išsakė visus savo klausimus ir mįsles. Tada ji pasikvietė iš Sabos žemės atsivežtus berniukus ir mergaites. Kiekvienam į rankas ji įdavė po puokštę gėlių.

– Tarp tų gėlių, – pasakė karalienė, – yra ir tikrų, ir dirbtinių. Jeigu sugebėsi įrodyti, kurios tikros, o kurios dirbtinės, tai patikėsiu, kad tu, karaliau, esi visų išmintingiausias.

Ėmė Saliamonas vaikščioti tarp vaikų, apžiūrinėti ir uostyti gėles, bet jokiu būdu negalėjo atskirti, kurios tikros, o kurios dirbtinės.

Staiga prie ausies išgirdo dūzgimą:

– Žžžž... žžž... žiūrėk! Aš tau parodysiu...

Tai pasakė mažytė bitelė, besisukinėjanti aplinkui gėles. Bitelė paskraidė ir nutūpė ant vienos puokštės.

– Štai tikros gėlės! – sušuko Saliamonas.

Karalienė stebėjosi, kaip jam pavyko įminti ir šią mįslę; bet nieko nepadarysi – teko pripažinti Saliamoną išmintingiausiu žmogumi.

• Prisiminkite, ką praėjusioje pamokoje sužinojote naujo apie daiktavardį.