Morkos
- Perskaitykite pasakojimą, pagrįstą rašytojo vaikystės prisiminimais. Ką sužinojote apie to meto vaikų gyvenimą?
Pranas Mašiotas
MORKOS
(Iš piemenuko atsiminimų)
Mudu su Baltruku nedraudžiami rovėmės morkas, plovėmės jas čia pat tvenkinyje ir paskui graužėm, bedūlinėdami paskui gyvulius. Turbūt nedrausdavo ir kaimyno piemenukams pasirauti morkų, kad ir juodu graužinėdavo. Tik mudviejų morkos buvo ilgos, nuvirbusiais galais, kaimyno piemenukų – striukos, bukagalės. Skonio, rodosi, buvo tokio pat, tik kitokio pavidalo.
Mudviem su Baltruku parūpo tos striukės. Neilgai pasitarę, nusprendėm pasirauti jų, žinoma, slapčia. Parginę vakare gyvulius, nuėjom didele užuolanka prie kaimyno daržo, smukom į griovelį ir nušliaužėm, ieškodami spragos. Prasispraudę pro spragą, nušliaužėm tiesiog prie morkų lysvės: iš anksto buvom išklausinėję, kur kaimyno morkos pasėtos, ir įsižiūrėję lysvę. Pasirovę po kelias stambokas morkas, tuo pačiu keliu sugrįžom, niekieno nekliudomi. Po vieną tuojau sugraužėm, kitas įsirausėm į žemę rytojui.
Niekas mudviejų nematė, niekas nieko nesakė, tik kažin kodėl tą vakarą ir mudu su niekuo nenorėjom susitikti. Tylomis nukiūtinom į šieną, į savo priprastą vietą, ir atsigulėm. Pasivartėm, pasivartėm ir, nieko viens kitam nesakę, užmigom.
Kitą dieną morkas atsiminėm tik po pusryčių. Tylomis išsikasėm jas ir kiekvienas savo skyrium suvalgėm.
Perpiete, kai parginėm, beatbėganti kaimynų mergina, beatsinešanti morkų glėbelį. Tiesiog prie šeimininkės ir sako:
– Štai Keraitienė (tokia pavarde buvo kaimynė) atsiuntė jūsų piemenukams morkų. Mūsų kitokios, gal gardesnės – tegu pasmaguriauja.
Mudviejų šeimininkė iš karto nežinojo nė ką sakyti.
– Kam... nereikia, – pramikčiojo, – ir mūsų jau didokos.
Bet griežtai atsisakyti būtų buvę nemandagu, tai davė padėti morkas ant suolo, atgal jų nebruko. Tik paskui ramiau paklausė:
– Ką gi judu gera padarėte Keraitienei, kad taip gražiai judviem atsilygina?
Man kažin kodėl ėmė labai ausys kaisti. Mačiau, kad ir Baltruko ausys labai paraudo. Nedaug valgę, pasiėmėm morkas ir nudūlinom sau.
Morkos visai mūsų nedžiugino. Kai nuėjom už trobų, Baltrukas sustojęs prabilo:
– Iš kur ji mudu galėjo matyti?
– Kas? – paklausiau.
– Gi Keraitienė. Argi nesupranti? Morkų atsiuntė tyčia, kad daugiau nevogtume.
Daugiau prie Keraičių tvorų nebesiartinom.
Iš knygos „Kad greičiau augčiau“Dailininkė Sandra Urbonaitė
- Kieno lūpomis šis įvykis pasakojamas?
- Kaip supratote, kodėl piemenukai vogė morkas?
- Kaip vaikai jautėsi taip pasielgę? Perskaitykite žodžius, iš kurių tai supratote.
- Kaip jūs manote, kodėl kaimynė morkas vogusiems piemenukams dar jų atsiuntė?
- Raskite, kaip pasakojime aprašomos morkos. Kokios jos buvo? Kokiais žodžiais jūs apibūdintumėte morkas?
Morkos buvo striukos, ...
- Nusipieškite laiko juostą ir joje pažymėkite savo, savo tėvų ir senelių gimimo metus. Tuomet pažymėkite P. Mašioto gyvenimo metus. Aptarkite, ar jūsų senelių vaikystė buvo panaši į pasakojime pavaizduotą piemenuko gyvenimą.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"