Mokomės vartoti būdvardžius

1. Prisiminkite praėjusią pamoką skaitytą pirmąją pasakojimo dalį ir veikėjų pokalbį, kuriuo baigėsi ištrauka.

Algirdas Pocius

TĖVAS

(Pabaiga)

– Ar gera, kai nešu tave ant rankų? – vėl paklausė tėvas.

– Labai gera, – ištariau ir dar stipriau apkabinau jo kaklą.

Tėvas, žiūrėdamas man į akis, tarė:

– O kai aš būsiu senas ir man sunku bus vaikščioti, o tu būsi jaunas ir stiprus, ar neši mane?

– Nešiu, tėveli, nešiu, – iš visos širdies užtikrinau.

– Na jeigu taip, tai metu tave ant žemės. Tu meluoji, – kiečiau ištarė tėvas.

Suglumęs pažvelgiau jam į akis.

– Aš nemeluoju, – nedrąsiai pratariau.

– Tai paklausyk, kaip kartą pasielgė varnas, kurs prie didelio ežero aukštoje eglėje buvo susisukęs lizdą, – pradėjo tėvas. – Augino varnas tris varniukus, kurie dar tebebuvo žiopliukai ir skraidyti nemokėjo. Sumanė kartą juodasis paukštis perkelti savo lizdą į kitą ežero pusę, į dar didesnį mišką, į dar aukštesnę eglę. Patupdė sau ant nugaros vieną vaiką, išplėtė stiprius sparnus ir neša per ežerą. Užskrido varnas ant pat ežero vidurio ir klausia varniuko: „Na,– sako,– sūnau, kai aš būsiu senas ir nebegalėsiu skraidyti, ar tu neši mane ant savo jaunų sparnų?“ „Nešiu, nešiu“, – sukranksėjo varniukas. „Meluoji!“ – ištarė varnas, suglaudė sparnus, pasipurtė, ir nusirito paukščiukas į putotas ežero bangas. Neša juodasis paukštis savo antrąjį sūnų. Užskrido ant ežero vidurio ir vėl klausia: „Sakyk, vaike, ar tu neši mane, kai aš būsiu senas ir nebegalėsiu skraidyti?“ „Nešiu, nešiu“, – sukranksėjo varniukas.

Išmetė varnas į šaltąjį ežero vandenį ir šį savo vaiką. Sugrįžta jis vėl į lizdą ir pasiima trečiąjį. Kai po sparnais vėl teliūškavo ežero vanduo, kai vienoje ir kitoje pusėje miškas atrodė lyg siaura, karpyta juosta, varnas pakartojo savo klausimą. „Nenešiu aš tavęs, tėve, – sukranksėjo jam atsakydamas varniukas, – aš turėsiu savo vaikus nešioti.“ „Tu tiesą pasakei, sūnau“, – pratarė senasis varnas ir pernešė gudrųjį varniuką į kitą ežero pusę, į didijį mišką, į naują lizdą, susuktą aukštoje eglėje.

Tėvas nutilo, o aš apstulbęs nebežinojau, ką ir bepasakyti. Aš labai mylėjau tėvą. Argi aš jo nenešiu, kai jis bus senas.

– Tėte, – paklausiau aš, – o kodėl tu ant rankų išnešei į kiemą mūsų senelę, kai ji sirgo ir norėjo pasėdėti saulėje?

Tėvas pasižiūrėjo į mane ilgu žvilgsniu, suspaudė kaip žvirbliuką savo stipriomis rankomis.

– Žmogus neturi būti kaip varnas, – ištarė jis lyg man, lyg sau ir palinguodamas parnešė mane iki pat namų.