Kodėl svarbu susitarti?

1. Perskaitykite, kaip bandė išsigelbėti Voverės pagrobtas Gilė. Pagalvokite, kaip vertinate veikėjų pastangas susitarti.

Vytautas Petkevičius

NENUGALIMAS RIEŠUTAS

Gilė atsimerkė, pasikrapštė akis, bet nieko negalėjo įžiūrėti. Tik pripratęs prie tamsos, jis pastebėjo begulįs didelėje, ąžuolo lapais išklotoje drevėje. Aplinkui viskas taip priminė namus, kad Gilė nesusilaikė: dvi šykščios karštos ašaros paptelėjo jam iš akių.

Staiga dar labiau sutemo. Pro drevės angą Voverė kyštelėjo galvą ir kažką įmetė. Persivertęs ore, nelaimingasis pūkštelėjo prie Gilės, bet tučtuojau pašoko, nusipurtė pūzrus ir ėmė malti prieš save abiem rankom.

– Aš jai parodysiu!.. Kabliu iš apačios, į žiaunas iš kairės, į antakį iš dešinės, – murmėjo jis po nosim, boksuodamas orą.

Pamatęs gilę, jis sustojo, keliskart tūptelėjo, giliai įkvėpė ir, mandagiai nusivožęs žalią, gerokai aptriušusią, karpytais kraštais skrybėlę, pasisveikino:

– Riešutas. Tai yra keturiskart krūmo čempionas Lazdynriešutis! O draugams – tiktai Riešutas.

– Kad tu dar visai žalias, – suabejojo Gilė.

– Bet užtai perkūno trenktas! – išdidžiai išpūtė krūtinę Riešutas.

– A, jeigu perkūno trenktas, tada kita šneka, – Gilė atsistojo, sumušė kojom ir atkišo ranką. – Rašymo mokslų daktaras ir storiausios pasaulyje knygos išradėjas Gilė Ąžuolas. Ir priešams, ir draugams – tiktai Gilė Ąžuolas.

Riešutas prisidėjo rankas prie krūtinės, apibėgo Gilę tris kartus, apžiūrėjo iš visų pusių, timptelėjo už plunksnos, pačiupinėjo rašalinę, beretę, trenkė sprigtu į nosį ir pasakė:

– Galiu ginčytis, kad tu ir ploniausios pasaulyje knygos išradėjas. Chi, aiškiai pasakyta?

– Tai ir be ginčų matyti, – pūtėsi toliau Gilė. – Tada einam lažybų, kad Voverė neturi uodegos.

– Neišsigalvok.

– Tada nors pasiginčykim: tu sakyk, kad sniegas baltas, o aš sakysiu, kad ​sniegas juodas. Kuris kurį nuginčysim, to ir bus laimėta.

– Nuo to sniegas nepajuoduos. Tai neįdomu. Geriau pagalvokim, kaip iš čia ištrūkti.

Riešutas atsisėdo, suspaudė galvą rankomis ir giliai susimąstė. Paskui pašoko ir tarė:

– Koks kvailys gali galvoti apie tai, kas dar bus? Jei nori, aš tau papasakosiu, kaip čia patekau, o pabėgęs papasakosiu, kaip pabėgau. Cha, gudriai pasakyta? Statau savo skrybėlę prieš tavo beretę, kad tu iš mano pasakojimo suręsi puikią knygą.

– Parašyti galima, bet kas tokią knygą skaitys? – Gilė pastebėjo, kad jo kantrybė kažkur išgaravo.