Temos reikšmingumas
- Dažnai galima išgirsti niekuo nepagrįstą mintį, kad filosofai filosofuoja, o gyvenimas eina sava vaga. XVIII a. Europoje radosi ne viena filosofų suformuluota idėja, kuri bėgant laikui buvo įgyvendinta ir tebėra šiandienio gyvenimo dalis. Esama politinės filosofijos idėjų, kurios realiai darė įtaką ir visapusiškai, iš esmės keitė ne tik politinę santvarką, bet ir pačią visuomenę.
- Šiandien demokratinėse visuomenėse tam tikros vertybės ir principai suvokiami kaip universalūs, fundamentalūs ir neginčytini. Jie yra tapę nepajudinamu Vakarų civilizacijos pamatu. XVII–XVIII a. sandūroje tokios vertybės imtos laikyti prigimtinėmis teisėmis. Tai gyvybė, laisvė ir nuosavybė. Šiandien jos yra integrali Vakarų civilizacijos dalis.
- Demokratinė visuomenė ir politinė santvarka nesuvokiama be valdžių padalijimo principo (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios). Toks principas taikomas ne tik valdant valstybę. Jo apraiškų galima rasti ir bet kokioje sudėtingesnėje organizacijoje. Šis principas – tai XVIII a. palikimas.
Naujos epochos pradžia: prigimtinės teisės
XVI a. Europoje vis intensyviau pradėjo plisti svarstymai apie tai, kaip turi būti valdoma valstybė, kokiu būdu geriausiai užtikrinama visuomenės gerovė, kas yra ir kam priklauso politinė valdžia, iš kur kyla valdžia ir kas yra jos šaltinis. Tokie svarstymai bendrai įvardijami kaip politinė filosofija. Garsiausi XVI–XVII a. politinės filosofijos tekstai, parašyti anglų, italų, lotynų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, paprastai atliepdavo konkrečias įvairių Europos šalių vidaus politikos ir apskritai tarptautines problemas. Tokių filosofinių tekstų autoriai, viena vertus, bandė suvokti, kas vyksta jų valstybėse, kaip veikia valstybės politinė santvarka; kita vertus, šie skirtingų mąstytojų bandymai radosi tam tikromis sudėtingomis, neretai kritinėmis sąlygomis (politiniai neramumai ar kova dėl valdžios, religiniai ar pilietiniai karai).
Vienas iš tokių politinių mąstytojų buvo Džonas Lokas (John Locke, 1632–1704) (3.1 pav.). Jo svarbiausios politinės idėjos, suformuluotos ir paskelbtos XVII a. pab., padarė milžinišką įtaką vėlesniems XVIII a. filosofams ir politikams praktikams. Jo idėjos tebėra reikšmingos iki šių dienų.
Dž. Lokas buvo universalaus, visapusiško išsilavinimo anglų filosofas, svarstęs tokias to meto problemas: kas yra pažinimas, kaip žmogus pažįsta pasaulį, tolerancija, jos būtinybė ir ribos. Svarbus jo indėlis į politinę filosofiją. Dž. Loko politinės idėjos formavosi tuo metu, kai Ánglijoje vyko parlamentarizmo ir rojalizmo šalininkų politinė kova, tvyrojo pilietinio karo grėsmė. Būtent šiame pilname politinių įtampų kontekste, kai pati visuomenė ir individas negalėjo būti užtikrinti savo saugumu, o politinėje to laiko Anglijos sistemoje dar vyravo struktūrinė sumaištis, formavosi pamatiniai Dž. Loko politinės filosofijos principai. Jis kritikavo tuo metu itin paplitusią sampratą, kad monarcho valdžia ir pati valdovo institucija kyla iš Dievo valios, t. y. paties Dievo nustatyta ir todėl teisėta bei teisinga. Tokia samprata reiškė, kad išskirtinę valdymo teisę monarchams suteikė pats Dievas. Dž. Loko nuomone, tai buvo pasenęs ir niekuo nepagrįstas įsitikinimas. Jis teigė, kad Dievas žmones sukūrė laisvus ir lygius, todėl visiems turi galioti vienodi įstatymai, o valstybės pagrindinis tikslas yra ginti visuomenės interesą ir rūpintis individų gerove. Tai įmanoma padaryti tik laikantis pamatinių principų – prigimtinių teisių, kurias turi kiekvienas žmogus. Dž. Loko supratimu, būtent konstitucinė monarchija, t. y. parlamentas, kaip pagrindinė valstybės institucija, gali ir turi užtikrinti kiekvieno individo, kiekvieno valstybės piliečio prigimtines teises. Ką turėjo omenyje Dž. Lokas, kalbėdamas apie prigimtines teises?
Dž. Lokui prigimtinės teisės reiškė pamatinius, kiekvienam individui įgimtus dalykus. Taigi šie dalykai įgyjami gimstant ir nepriklauso nuo asmens kilmės ar socialinės padėties. Prigimtinėms teisėms Dž. Lokas priskyrė tris, jo supratimu, fundamentalius dalykus: gyvybę, laisvę ir privačią nuosavybę (A šaltinis). Šios teisės viena su kita susijusios ir sudaro darnią visumą. Pirmuoju atveju gyvybė ir gyvenimas yra visa ko pagrindas. Antruoju, ateidamas į pasaulį, žmogus yra laisvas ir apdovanojamas laisva valia priimti sprendimus ir veikti tol, kol nekenkia kitam. Savo veikla žmogus įgyja nuosavybę (turtą), ir tai yra jo darbo vaisiai, tačiau nuosavybė negali būti įgyjama pažeidžiant pirmuosius du principus. Svarbu tai, kad prigimtinės teisės, Dž. Loko supratimu, nepriklauso nuo žmogaus kuriamų įstatymų. Jos negali būti atšaukiamos ar kvestionuojamos. Savo suformuluota prigimtinių teisių idėja Dž. Lokas teigė ir pagrindė liberalizmą (asmens laisvę reikšti mintis, veikti ir kurti), kuris ilgainiui tapo politine ideologija. Prigimtinių teisių teorija savo praktinę išraišką įgavo 1776 m. Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės deklaracijoje ir 1787 m. konstitucijoje.
Šie du dokumentai ne tik tapo pamatiniai JAV istorijoje, bet ir įgavo išskirtinę svarbą tolesnėje demokratijos, kaip politinės santvarkos, plėtroje. Viename iš pirmųjų Nepriklausomybės deklaracijos sakinių teigiama, kad Dievas žmones sukūrė laisvus ir apdovanojo visus be išimties prigimtinėmis, neatsiejamomis teisėmis: gyvybe, laisve ir – tai tapo ateities ir dabarties Amèrikos moto – teise siekti laimės. Taigi kiekvieno žmogaus teise veikti ir siekti užsibrėžto tikslo. Deklaracija tikrąja to žodžio prasme tapo bene pirmuoju dokumentu, tiesiogiai teisiškai įtvirtinusiu pamatines liberalias Dž. Loko idėjas. Pagrindinis deklaracijos autorius ir signataras buvo JAV valstybės veikėjas, nepriklausomybės karo dalyvis ir trečiasis JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson, 1743–1826) (3.2 pav.). Jis buvo universaliai išsilavinęs žmogus ir puikiai pažinojo Europos politinę ir filosofinę mintį. XVIII a. pab. jis ėjo JAV pasiuntinio pareigas Prancūzijoje. Būdamas užkietėjęs liberalas ir demokratas, visą savo politinę karjerą siekė įtvirtinti tai, ką iki jo teigė Dž. Lokas. Konstitucijoje buvo įtvirtintas politinės santvarkos principas, be kurio šiandien neįsivaizduojama jokia demokratinė valstybė. Šį principą pradėjo formuluoti Dž. Lokas, o galutinai suformulavo tokia prasme, kokia šiandien ją suvokiame, vienas prancūzų filosofas. Kokiomis aplinkybėmis susiformavo politinės santvarkos principas – valdžių atskyrimas? Beje, minėti dokumentai ir T. Džefersono politinės idėjos buvo ne tik perimtos iš Dž. Loko. Jos galutinai susiformavo bendrame XVIII a. naujų Europos politinių idėjų kontekste. Tai buvo nauja istorijos epocha. Kas jai būdinga? Kuo ji pasižymėjo?
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite politinę Anglijos aplinkybę, kuri buvo svarbi Dž. Loko idėjų ir minčių plėtotei.
- Apibūdinkite Dž. Loko požiūrį į Dievą bei Bažnyčią ir jų vaidmenį politikoje.
- Kokią valdymo formą palaikė Dž. Lokas? Paaiškinkite, kodėl.
- Nurodykite tris Dž. Loko išskirtas prigimtines teises. Paaiškinkite, kuo jos jam buvo svarbios. Ar jos dar aktualios šiais laikais? Atsakymą pagrįskite.
- Ne mažiau kaip dviem argumentais įrodykite arba paneikite teiginį, kad 1787 m. JAV konstitucijoje įtvirtintos švietėjų idėjos.
- Apibūdinkite T. Džefersono politines pažiūras.
Revoliucingos Apšvietos idėjos
XVII a. pab. pasirodę Dž. Loko politinės filosofijos traktatai neatsiejami nuo naujos istorijos epochos – Apšvietos – pradžios, kuri sutapo su jų pasirodymu. Šie tekstai ir juose iškeltos idėjos tapo naujos epochos šaukliais ir ilgainiui virto integralia šios epochos dalimi. Apskritai Apšvietõs epochai (XVII a. pab. – XVIII a.) buvo būdingas veržlus ir pozityvus – dabar tam tikra prasme galima netgi sakyti naivus – tikėjimas neribotomis žmogaus proto galimybėmis, pasaulio pažinimu, galimybe jį keisti (3.3, 3.4 pav.). Racionalumas tapo viena pagrindinių Apšvietos ir jos mąstytojų keliamų vertybių. Racionalumas ir žmogaus protas turėjo griauti ligtolinius prietarus, nepagrįstus įsitikinimus, įsisenėjusias socialines, politines ir religines sampratas. Visa ši socialinė ir politinė kritika buvo nukreipta į šimtmečiais egzistuojančią politinę santvarką ir individo nereikšmingumą visuomenėje. Tai buvo laikas, kai didžiausi Euròpos protai, taigi rašytojai ir filosofai, pirmiausia anglai, prancūzai ir vokiečiai, kalbėjo apie visuomenės ir politinės santvarkos pertvarkų būtinybę. Siekiant suvokti XVIII a. Apšvietos politinę filosofiją, jos idėjas bei jų reikšmę Europos valstybių politinei sistemai, o kartu ir visuomenei bei individui, reikia aptarti du asmenis ir svarbiausias jų idėjas, kurios neliko nepastebėtos Europos kultūros istorijoje.
XVIII a. Apšvietos judėjime pirmuoju smuiku griežė Prancūzijà, tiksliau, prancūzų intelektualai: rašytojai, mokslininkai ir filosofai. Viena vertus, jie buvo gerai susipažinę su savo vyresnių kolegų, gyvenusių kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje, idėjomis, pirmiausia su Dž. Loko valdžios kritika ir prigimtinių teisių teorija. Antra vertus, nuo XVI a. pab. Prancūziją valdė Burbonų dinastija. Per XVII a. ji su dvaro ir aukštų centrinių pareigūnų pagalba savo rankose sutelkė beveik absoliučią valdžią. Tokia valdžia buvo būdinga valdant ne tik Liudvikui XIV, bet ir jo proanūkiui Liudvikui XV bei pastarojo anūkui Liudvikui XVI (3.5 pav.). Per šį laikotarpį Prancūzijoje Generaliniai luomai šaukiami nebuvo. Vadinasi, monarchas priėmė vienašalius sprendimus. Reaguodami į susiklosčiusią situaciją, XVIII a. Prancūzijos intelektualai ėmėsi politinės sistemos ir visuomenėje susiklosčiusios situacijos kritikos.
Bene svarbiausias kritikas buvo rašytojas ir filosofas Šarlis Lui de Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu, 1689–1755) (3.6 pav.). Ne vienus metus keliavęs po įvairias Europos šalis ir sukaupęs žinių apie šių šalių kultūrą, papročius, politines sistemas, jis parašė garsiausią savo veikalą Apie įstatymų dvasią, kuris dienos šviesą išvydo 1748 m. Ženevoje (3.7 pav.). Šiame veikale jis pabrėžė ir išryškino didžiosios visuomenės dalies beteisiškumą valstybėje ir teigė, kad įstatymai, kuriuos kuria pats žmogus, yra tai, kas nustato žmonių santykius ir turi ginti visuomenę bei individą. Taip jis kritikavo monarcho ir jį supančios aplinkos buvimą aukščiau už įstatymus, nes jie juos kuria nebūdami patys jiems atskaitingi. Patys ir įgyvendina teisingumą, ir apskritai sprendžia bet kokius valstybės bei visuomenės reikalus be jokios kontrolės. Š. L. de Monteskjė siūlė keisti politinę ir socialinę tvarką. Jo siūlymas, kurį buvo pradėjęs užčiuopti ir formuluoti Dž. Lokas, kartu paprastas, fundamentalus ir revoliucingas. Pasak jo, valstybėje pagal savo pobūdį, užduotis ir kompetencijas skirtinos trys valdžios: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė (B šaltinis). Pirmoji iš jų priima reikiamus naujus įstatymus arba tobulina senuosius; antroji įgyvendina šiuos įstatymus ir tvarko einamuosius valstybės bei visuomenės reikalus; trečioji užsiima teisiniais reikalais ir visuomenėje vykdo teisingumą, sprendžia teismines bylas, kylančias dėl nesutarimų ir konfliktų. Tam, kad valstybėje egzistuotų įstatymo viršenybė ir visi būtų lygūs prieš įstatymą, visos trys valdžios turi būti viena nuo kitos atskirtos. Ši Š. L. de Monteskjė suformuluota fundamentali idėja žinoma kaip valdžių atskyrimo principas. Šis principas įtvirtintas pirmojoje 1791 m. Prancūzijos konstitucijoje. Galiausiai jis virto kiekvienos demokratinės valstybės svarbiausiu konstituciniu principu.
Apšvietos epochą ir jos keliamus racionalumo ir kritiškumo imperatyvus bei siekius bene išraiškingiausiai ir aiškiausiai apibendrino vokiečių filosofas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804) (3.8 pav.). Be savo gausių filosofinių raštų, jis paliko ir keletą politinių tekstų. Juose apmąstė ir kritiškai vertino savojo laiko socialinę ir politinę santvarką: nuo politikų priimamų sprendimų iki pačių fundamentaliausių dalykų – kaip išvengti karo ir pasiekti ilgalaikę taiką. Taigi, valdovai ir asmenys, priimantys sprendimus, tapo jo kritikos taikiniais. Jis kalbėjo ir apie žmones kaip individus apskritai. Filosofas pabrėžė, kad atėjo laikas, kai žmogus turi išsilaisvinti iš tamsumo, proto tingumo ir pradėti mąstyti savo galva. Žmogaus laisvė jam buvo aukščiausias politinis siekis. Šiomis mintimis tarsi buvo apeliuojama į seną socialinę ir politinę tvarką, kurioje Bažnyčios ar valstybės sprendimai ir pamokymai nuleidžiami iš viršaus, o žmogus visa tai automatiškai, negalvodamas priima kaip tiesą ir tikrovę. I. Kanto pozicija tvirta: individas turi liautis priklausyti nuo kitų, mąstyti ir priimti sprendimus pats, imti gyvenimą į savo rankas (C šaltinis). Taip I. Kantas tarsi sugebėjo apibendrinti savo gyvenamojo amžiaus atmosferą, pagrindines idėjas, kurias plėtojo jau ankstesni filosofai. Žinoma, I. Kantas nekalbėjo konkrečiai apie tai, kaip turi būti valdoma valstybė, kaip ir kokios institucijos turi veikti. Tačiau jis užčiuopė fundamentalią problemą – nevienareikšmį ir sudėtingą valstybės ir individo santykį. Šiame santykyje svarbiausia yra žmogaus laisvė, kuri gali būti pasiekiama ir įgyvendinama tik vadovaujantis savo protu.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite dvi priežastis, kodėl XVIII a. Apšvietos centras buvo Prancūzijoje.
- Nurodykite žymiausią Š. L. de Monsteskjė veikalą ir apibūdinkite jame suformuluotą požiūrį į to meto visuomenę bei valdymo formą.
- Paaiškinkite, kaip valdžių padalijimo principo įgyvendinimas valstybės valdymo procese susijęs su demokratine santvarka.
- Ką kritikavo I. Kantas? Kokia buvo jo kritikos esmė ir kokius pokyčius jis siūlė?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip šių dienų Lietuvõs Respublikos politiniame gyvenime įgyvendinamas valdžių atskyrimo principas. Nubraižykite aiškinamąją schemą.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Džono Loko prigimtinių teisių apibūdinimas XVII a. pabaigoje
Tačiau nors tai yra laisvės būklė, vis dėlto tai nėra palaidumo būklė; nors žmogus šioje būklėje turi nekontroliuojamą laisvę disponuoti savo asmeniu ar nuosavybe, jam nėra leista naikinti save ar jam priklausančią būtybę, nebent šito reikia kokiam nors kilnesniam tikslui, negu vien tik jos išsaugojimas. Prigimtinę būklę valdo prigimties įstatymas, kuris privalomas kiekvienam, o protas, kuris ir yra šis įstatymas, visus į jį besikreipiančius žmones moko, kad, esant visiems lygiems ir nepriklausomiems, niekas negali kėsintis į kito gyvybę, sveikatą, laisvę ar nuosavybę; juk visi žmonės yra vieno visagalio ir be galo išmintingojo Kūrėjo kūriniai, visi – vieno aukščiausiojo Valdovo tarnai, pasiųsti pasaulin Jo įsakymu ir Jo reikalu; jie yra Jo nuosavybė ir kūrinys...
<...>
Prigimtinė žmogaus laisvė – tai nepriklausymas nuo kokios nors aukštesnės valdžios žemėje, nepavaldumas jokiai žmogaus valiai ar įstatyminei galiai ir vadovavimasis vien tik Prigimties įstatymu. Visuomeninė žmogaus laisvė – tai jo nepriklausymas jokiai kitai įstatyminei valdžiai, išskyrus tą, kuri įsteigta visuomenės sutartimi, ir nepavaldumas jokiai valiai ar įstatymų apribojimui, išskyrus tą, kuris tokios valdžios bus nustatytas pagal jos įgaliojimus.
<...>
Nors žemė ir visi žemesnieji padarai priklauso visiems žmonėms bendrai, visgi kiekvienas žmogus turi savo „nuosavybę“ – savo paties „asmens nuosavybę“. Niekas, išskyrus jį patį, neturi į ją teisės. Galime sakyti, kad jo kūno ir rankų „darbas“ tikrai priklauso jam pačiam. Todėl, kai jis ištraukia kokį nors daiktą iš tos būklės, kurią gamta jam suteikė ir kuri jį palaiko, tai jis susieja jį su savo darbu, prideda jį prie to, kas yra jo, ir tokiu būdu paverčia jį savo nuosavybe. Daiktas, ištrauktas iš bendros gamtos suteiktos būklės ir pakeistas žmogaus darbo, įgyja tai, kas atima iš kitų žmonių jų bendrą teisę į jį. O kadangi šis „darbas“ yra neginčijama dirbančiojo nuosavybė, tai joks kitas žmogus, tik jis pats gali turėti teisę į tai, prie ko jis kartą prisidėjo, bent jau tada, kai pakankamai tokių pat daiktų lieka kitiems.
John Locke, Esė apie pilietinę valdžią, iš anglų k. vertė A. Degutis, Vilnius: Mintis, 1992, p. 16–17, 28, 32.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris šioje ištraukoje minimas prigimtines teises. Paaiškinkite, kaip autorius pagrindžia, kad kiekviena iš jų yra prigimtinė.
- Kaip turėjo keistis to meto visuomeninė ir politinė santvarka atsižvelgiant į Dž. Loko mintis?
- Paaiškinkite, kaip Dž. Loko idėjos įgyvendinamos šių dienų demokratinėse valstybėse.
B ŠALTINIS. Šarlis Lui de Monteskjė apie laisvę ir valdžių atskyrimą
Kiekvienoje valstybėje esama trijų valdžios formų: įstatymų leidžiamosios valdžios, vykdomosios valdžios, nuo kurios priklauso visuomenės mokesčiai, ir vykdomosios [teisminės] valdžios, tų, nuo kurių priklauso teisė.
Pirmoji valdžia – valdovas ar administracija – priima laikinus ar pastovius įstatymus ir tobulina ar panaikina tuos, kurie jau buvo sukurti. Antroji valdžia sprendžia dėl taikos ir karo padėties, siunčia ir priima pasiuntinius, rūpinasi saugumu ir užkerta kelią užsienio jėgų įsiveržimams. Trečioji valdžia baudžia už nusikaltimus ir sprendžia įvairius nesutarimus. Ši paskutinioji valdžia bus vadinama teismine valdžia, o antroji bus vadinama vykdomąja valstybės valdžia.
Kiekvieno piliečio politinė laisvė remiasi ramybe, kuri išplaukia iš įsitikinimo, kad kiekvienas yra saugus. Tam, kad ši laisvė egzistuotų, būtina, kad valstybė būtų tokia, kurioje pilietis neturi bijoti kito piliečio.
Tada, kai tas pats asmuo ar ta pati administracijos grupė savo rankose kartu sutelkia įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, prarandama laisvė, nes iškyla pavojus, kad tas pats monarchas ar senatas [parlamentas] sukurs tironiškus įstatymus tam, kad galėtų juos tironiškai įgyvendinti.
Netenkama laisvės ir tada, kai teisminė valdžia nėra atskirta nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Jei teisminė valdžia būtų sujungta su įstatymų leidžiamąja valdžia, tuomet visa valdžia piliečių gyvenimo ir laisvės atžvilgiu taptų savavališka, nes teisėjas tuo pačiu būtų ir įstatymų kūrėjas. Jei ji būtų sujungta su vykdomąja valdžia, tuomet teisėjas turėtų tokią jėgą, kokią galią turi engėjas.
Viskas būtų prarasta, jei tas pats asmuo, tos pačios svarbiausios institucijos, kilmingieji ar liaudis išvystytų, savo rankose sutelktų šias tris valdžias, o būtent: leistų įstatymus, vykdytų viešus sprendimus ir spręstų / teistų nusikaltimus ar nesutarimus tarp įvairių asmenų.
Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Montesquieu, De l'esprit des lois, Paris: Garnier Frères, 1871, p. 142–143.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris šaltinyje minimas valdžios formas. Kuo jos skiriasi viena nuo kitos?
- Kokias kiekvienos valdžios formas nustato Š. L. de Monteskjė?
- Kodėl šaltinio autorius ėmėsi svarstyti politines idėjas dėl valdžių padalijimo?
- Kokius pavojus valstybei keltų teisminės valdžios ir įstatymų leidžiamosios valdžios sujungimas?
- Įvertinkite šaltinyje pateiktų politinės pertvarkos minčių poveikį politinėms santvarkoms autoriaus epochoje ir šiais laikais.
C ŠALTINIS. 1784 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius, vokiečių filosofas Imanuelis Kantas apie Apšvietą
Tingumas ir bailumas – štai priežastys, dėl kurių tokia didelė dalis žmonių vis dėlto mielai visą gyvenimą lieka nesavarankiški, nors gamta juos jau seniai išlaisvino nuo kitų vadovavimo <...> štai kodėl kitiems taip nesunku pasidaryti jų globėjais. Juk taip patogu būti nesavarankiškam. Jeigu aš turiu knygą, kuri man pavaduoja protą, sielos ganytoją, kuris man atstoja sąžinę, daktarą, kuris man paskiria dietą, ir t. t., tai man pačiam nėra ko vargti. Man nereikia galvoti, jei galiu paprasčiausiai užmokėti; kiti už mane imsis to nemalonaus darbo. O kad šita pati didžiausia žmonių dalis (į kurią įeina ir dailioji lytis) laikytų žingsnį į savarankiškumą ne tik sunkiu, bet ir labai pavojingu, – tuo jau pasirūpina anie globėjai, kurie maloningai prisiėmė aukščiausiąją jų priežiūrą. Iš pradžių padarę savo naminius gyvulius kvailus ir rūpestingai sergėdami, kad tik tie romūs padarai neišdrįstų nė žingsnio žengti už vaikštynės, kurioje yra uždaryti, globėjai paskui parodo jiems pavojus, kurie gresia pamėginus vieniems eiti į priekį. O juk tie pavojai nėra tokie jau dideli, ir žmonės, kelis kartus pargriuvę, galų gale išmoktų vaikščioti; tačiau tokie pavyzdžiai sukelia nepasitikėjimą savimi ir visus atbaido nuo tolesnių mėginimų.
Taigi paskiram žmogui sunku išsivaduoti iš nesavarankiškumo, beveik tapusio jo prigimtimi. Jis net pamėgo tą nesavarankiškumą ir iš pradžių tikrai nesugeba naudotis savo protu, nes jam niekad nebuvo leista tatai išmėginti. Visokie nuostatai ir taisyklės, šitie mechaniški jo prigimties dovanų protingo panaudojimo, arba, tikriau pasakius, išnaudojimo, įrankiai, yra nuolatinio nesavarankiškumo pančiai. Jei kas juos ir nusimestų, vis tiek tik labai nedrąsiai šoktų net per siauriausią griovį, nes yra nepripratęs taip laisvai judėti. Todėl maža tėra žmonių, kuriems pasisekė patiems išugdyti savo dvasią, išsivaduoti iš nesavarankiškumo ir vis dėlto drąsiai žengti į priekį.
Bet labiau įmanoma, kad pati save apšviestų visuomenė; tatai yra net beveik neišvengiama, jeigu tik jai duodama laisvė. Mat tada net ir tarp paskirtųjų minios globėjų visuomet atsiras keletas savarankiškai galvojančių žmonių, kurie, patys nusimetę nesavarankiškumo jungą, ims skleisti aplink save protingo savo vertės pajautimo ir kiekvieno žmogaus pašaukimo savarankiškai mąstyti dvasią.
Immanuel Kant, Politiniai traktatai, iš vokiečių k. vertė A. Gailius, G. Žukas, Vilnius: Aidai, 1995, p. 48–49.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite dvi žmonių nesavarankiškumo priežastis, analizuojamas šiame šaltinyje. Paaiškinkite, kodėl autorius įvardija būtent jas.
- Kodėl, pasak I. Kanto, žmogui sunku išsivaduoti iš nesavarankiškumo?
- Nurodykite, ką turėtų daryti žmogus, „nusimetęs nesavarankiškumo jungą“.
- Pasvarstykite, kodėl Apšvietos epochoje buvo analizuojami tokie ir panašūs klausimai.
Sąvokos
Apšvietà – istorinė epocha (XVII a. pab. – XVIII a.), kuriai būdingas žmogaus proto, racionalumo, pažinimo, žinių ir mokslo, kaip išskirtinių žmogaus gebėjimų, iškėlimas. Filosofai, mokslininkai ir rašytojai kritikavo esamą socialinę ir politinę tvarką. Šioje epochoje buvo suformuluotos fundamentalios politinės filosofijos idėjos: prigimtinių žmogaus teisių teorija, valdžių atskyrimo principas.
Prigimtinės teisės – anglų filosofo Dž. Loko suformuluota teorija: kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi fundamentalias, neatšaukiamas teises į gyvybę, laisvę ir nuosavybę.
Valdžių atskyrimo principas – politinė samprata, kurią XVIII a. vid. knygoje Apie įstatymų dvasią suformulavo ir pagrindė prancūzų filosofas Š. L. de Monteskjė. Remiantis šia samprata, valstybėje esama trijų skirtingų valdžių: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės. Kad valstybėje egzistuotų įstatymo viršenybė ir visi būtų lygūs prieš įstatymus, valdžios turi būti viena nuo kitos atskirtos.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"