Temos reikšmingumas
- Šiandien Lietuvà politiškai, kultūriškai ir ekonomiškai yra integrali Europos dalis. O prieš penkis šimtus metų, vis intensyvėjant rašto kultūrai, valstybės ir visuomenės gyvenime sparčiau vyko Lietuvõs europeizacija. Du ryškūs šio Lietuvos europėjimo proceso pavyzdžiai – XVI–XVIII a. mokslo raida ir architektūros formos.
- Šiandien vienas pagrindinių mokslo ir švietimo židinių yra universitetas. Studijos Lietuvos ar užsienio universitete yra daugelio šiuos žodžius skaitančių mokinių tikslas. XVI a. LDK visa tai nebuvo savaime suprantamas dalykas. XVI a. vid., kai Europoje jau veikė daugiau nei pusšimtis universitetų, LDK šios aukščiausios mokslo ir švietimo įstaigos dar nebuvo. Tačiau iki jos įsteigimo Vilniuje buvo likę nedaug laiko.
- LDK laikus menanti architektūra taip pat liudija LDK europėjimą. LDK panašiu metu kaip ir Europoje atsirado architektūros ir meno stiliai barokas ir klasicizmas. Kokiomis aplinkybėmis įsteigtas Vilniaus universitetas? Kuo jis pasižymėjo? Kas buvo būdinga barokui ir klasicizmui? Ir kaip su visu tuo susiję jėzuitai?
Akademiškumo pradžia – Vilniaus universitetas
XIV a. pab. – XVI a. vid. LDK įvyko milžiniškas kultūrinis šuolis: raštas tapo vis svarbesnis valstybės ir visuomenės gyvenime. Tačiau sparčiai rašto sklaidai ir įsitvirtinimui buvo būtinas atitinkamas švietimas ir mokslas. Visgi parapinės mokyklos, kurių XV–XVI a. sparčiai daugėjo, galėjo patenkinti tik elementarius išsilavinimo poreikius. Buvo reikalingos aukštesnio lygmens mokyklos, kurios galėtų toliau kelti mokinių lygį ir suteikti aukštesnį, tai yra vidurinį, išsilavinimą. Tai suvokdami, išsilavinę didikai ir miestiečiai XVI a. 4-ajame dešimtmetyje pradėjo steigti savo mokyklas.
1539–1542 m. Vilniuje veikė pirmoji aukštesnioji (vidurinė) mokykla, įkurta liuterono Abraomo Kulviečio. Tačiau dėl priešiškos katalikų reakcijos A. Kulvietis turėjo palikti Lietuvą, o jo įkurta vidurinė mokykla nebegalėjo toliau gyvuoti. Svarbiausiuose LDK miestuose veikė miestų ir katedrų mokyklos, o aukštesnioji (vidurinė) mokykla buvo įkurta tik po kelių dešimtmečių. 1569 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504–1579) pakvietė į LDK atvykti jėzuitus. Šio kvietimo tikslas – keleriopas. Pirma, V. Protasevičiui buvo būtina pagalba kovojant su Reformacija, kurią palaikė dalis LDK kilmingųjų. Antra, šalyje trūko išsilavinusių žmonių, būtinų švietimui. Jėzuitai buvo visai neseniai, prieš kelis dešimtmečius, įkurtas vienuolių ordinas, kuris siekė išsaugoti katalikų tikėjimą, rūpinosi tikinčiųjų sielovada ir kovojo su Reformacija. Viena iš jėzuitų stiprybių tapo švietimas ir mokyklų steigimas. Šiose srityse LDK jų indėlis buvo milžiniškas. Tik atvykę 1570 m. jėzuitai įkūrė Vilniaus kolègiją – vieną seniausių vidurinių mokyklų LDK. V. Protasevičius užtikrino naujos jėzuitų kolegijos Vilniuje ūkinį ir materialinį aprūpinimą. Reikia pripažinti, jo indėlis buvo lemiamas, kad ši jėzuitų kolegija ateityje galėtų augti. Prasidėjo intensyvi jėzuitų šviečiamoji ir mokslinė veikla, kurią vienaip ar kitaip Lietuvoje ir LDK priklausiusiose teritorijose galima pastebėti ir šiandien (10.1 pav.).
1579 m. balandžio 1 d. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovas Steponas Batoras išdavė Vilniaus akadèmijos (universiteto) steigimo privilegiją (A šaltinis). Po kelių mėnesių ją patvirtino Ròmos popiežius. Taip iki tol veikusi Vilniaus kolegija buvo reorganizuota į Vilniaus akadèmiją – vienintelę aukštąją mokyklą (universitetą) LDK. Vilniaus akademija įkurta vis aiškiau suvokiant aukštosios mokyklos poreikį visam kraštui. Iki tol LDK kilmingieji ir miestiečiai turėjo galimybę studijuoti tik užsienio universitetuose (Lénkijoje, Vokietijoje, Itãlijoje). Iš pradžių Vilniaus akademijoje veikė du – Teologijos ir Filosofijos – fakultetai. Galima sakyti, kad tuomet Vilniaus akademijoje pirmiausia buvo akcentuojami teoriniai dalykai, o su laiku juos papildė į praktiką orientuotos disciplinos. Atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės poreikius, buvo kuriami nauji fakultetai: 1641 m. Teisės fakultetas, o 1781 m. Medicinos fakultetas. Taigi per du šimtus metų Vilniaus universiteto struktūra jau atitiko daugelį to laiko Europos universitetų.
Kitas svarbus universiteto elementas – nuo pat Vilniaus akademijos įkūrimo čia veikė spaustuvė, kurioje buvo leidžiamos mokslinės, grožinės ir poleminės literatūros knygos lotynų, lenkų, lietuvių, graikų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Iš tiesų, Vilniaus universiteto dėstytojų ir studentų bendruomenė buvo itin marga, tarptautinė – studentai ir profesoriai buvo įvairiakalbiai, kilę iš įvairių Europos šalių.
Kaip jau žinote, XVI–XVIII a. Vilniaus universitete, kaip ir apskritai visoje Europos švietimo sistemoje, mokslo kalba buvo lotynų. Mokslo darbai ir traktatai buvo rašomi, o diskusijos universiteto auditorijose vyko lotynų kalba. O nuo XVI a. antros pusės vis didesnę įtaką LDK viešajame gyvenime ir valstybės reikaluose darė lenkų kalba ir kultūra. Tai ilgai trukusio artimo bendradarbiavimo su Lenkija ir lenkais rezultatas. 1569 m. sudarius Liublino uniją, Lenkijos kultūros ir kalbos įtaka dar labiau išaugo. Be rusėnų, daugelio LDK valstybinių dokumentų kalbos, ir lotynų kalbos, vis intensyviau pradėtà vartoti lenkų kalba. Taigi nuo XVI a. antros pusės prasidėjo nuosekli LDK polonizãcija (B šaltinis). Beje, universiteto dėstytojai su studentais daugiausia bendravo taip pat lenkų kalba.
Reaguodamas į tokią situaciją, tautinės kalbos svarbą valstybei ir visuomenei kėlė lietuvių raštijos kūrėjas Mikalojus Daukša (1527–1613). Jis kritikavo pernelyg paplitusį svetimų kalbų vartojimą ir pasisakė už kalbėjimą gimtąja, lietuvių, kalba bei raštijos lietuvių kalba kūrimo būtinybę. Būtent 1595 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje pasirodė M. Daukšos Katekizmas – pirmoji lietuviška knyga, išleista LDK teritorijoje. O iš Anykščių krašto kilęs jėzuitas, Vilniaus akademijos profesorius Konstantinas Sirvydas (1579–1631) ne tik prie pat Vilniaus akademijos esančioje Šv. Jonų bažnyčioje sakė pamokslus lietuvių kalba, bet ir parengė pirmuosius trikalbius (lenkų–lotynų–lietuvių) žodynus bei išleido lietuviškų pamokslų rinkinių ir šiais darbais iš esmės prisidėjo prie lietuvių kalbos bei raštijos kūrimo. Šiandien jis vertinamas kaip iškiliausia XVII a. lietuvių raštijos figūra.
Vilniaus akademija (10.2 pav.) suklestėjo XVII a. pirmoje pusėje. Ypatingos mokslinės ir meninės aukštumos Vilniaus akademijoje pasiektos tokiose srityse kaip teologija, filosofija ir poezija. Ir šis teiginys nėra niekuo nepagrįstas hiperbolizavimas. Kai kurių Vilniaus akademijos filosofų ir poetų traktatai ir kūriniai jiems gyviems esant ir po jų mirties buvo ne kartą įvairiomis kalbomis leisti ir pakartotinai perleisti Europoje. Vienas tokių – Vilniaus akademijos absolventas ir profesorius jėzuitas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640). Per savo viešnagę ir studijas Romoje jis puikiai susipažino su Antikos kultūra, ir tai turėjo didelę įtaką jo kūrybai, kuri buvo pilna antikinių autorių ir motyvų variacijų. M. K. Sarbievijus poeziją kūrė lotyniškai – universalia to meto Europos meno ir mokslo kalba, todėl dar jam esant gyvam jo poezijos kūriniai Europoje pakartotinai buvo leidžiami ne vieną kartą. Iki XVIII a. pab. M. K. Sarbievijaus poezija buvo perleista daugiau nei penkiasdešimt kartų.
XVIII a. Vilniaus akademijoje pasirodė ir pirmieji tarptautinio lygio gamtos mokslų pasiekimai. Šioje srityje išsiskyrė akademijos profesorius ir observatorijos vadovas jėzuitas Martynas Počobutas (1728–1810). Jis ne tik rūpinosi iki šiol išlikusios Vilniaus akademijos observatorijos rekonstrukcija (10.3 pav.), naujausių stebėjimo priemonių įsigijimu, bet ir pats atliko astronominius stebėjimus, o jų rezultatais naudojosi užsienio mokslininkai. Dabartiniais žodžiais vertinant jo veiklą galima sakyti, kad gyvenamuoju laiku jis buvo puikiai įsitinklinęs mokslininkas, skelbęs mokslinius darbus Lénkijos, Lietuvõs, Prancūzijos ir Vokietijos moksliniuose žurnaluose.
Per du pirmuosius veiklos amžius Vilniaus akademija tapo svarbiausiu LDK mokslo ir švietimo centru, kuriame suklestėjo filosofija, poezija, formavosi lietuvių raštijos užuomazgos, pradėti gamtamoksliniai tyrimai. Žinoma, svarbiausią vaidmenį čia atliko jėzuitai, bet jų indėlis į Lietuvos kultūrą tik tuo neapsiribojo.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl A. Kulviečio įsteigta aukštesnioji mokykla Vil̀niuje veikė vos kelerius metus.
- Paaiškinkite, ko, pakvietęs į Vilnių jėzuitus, siekė V. Protasevičius. Kaip manote, ar šie siekiai buvo įgyvendinti? Atsakymą argumentuokite.
- Kodėl aukštosios mokyklos steigimu Vilniuje rūpinosi būtent jėzuitų, o ne kuris nors kitas katalikų vienuolių ordinas?
- Nurodykite keturis fakultetus, veikusius Vilniaus universitete nuo įkūrimo iki XVIII amžiaus. Kaip manote, kodėl buvo toks nedidelis pasirinkimas?
- Ne mažiau kaip dviem argumentais pagrįskite arba paneikite teiginį: „Vilniaus universitete vyko polonizacija.“
- Įvertinkite M. Daukšos ir K. Sirvydo nuopelnus puoselėjant lietuvių kalbą.
- Ar galima teigti, kad M. K. Sarbievijaus ir M. Počobuto kūryba ir mokslinė veikla buvo žinoma ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir kitose Europos šalyse? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip šių laikų Vilniaus universitete įamžintas M. Daukšos, K. Sirvydo, M. K. Sarbievijaus ir M. Počobuto atminimas.
Lietuvos ir Europos architektūros formų vienalaikiškumas
Didelė dalis Vilniaus akademijos ansamblį sudarančių pastatų iškilo XVII–XVIII amžiuje. Nemažai jų išliko iki mūsų dienų (10.4 pav.). Jie byloja apie kitą Lietuvos kultūros europėjimo pusę – architektūrą. Kaip monumentalusis menas, su kuriuo tiesiogiai susiduriama kasdienybėje, architektūra yra vienas akivaizdžiausių bet kokios civilizacijos ar kultūros bruožų. Su ja kasdienybėje susiduriame tiesiogiai. Tačiau reikia pasakyti, kad iš ikikrikščioniškos Lietuvos istorijos epochos vieninteliai tikresni dalykai yra piliakalniai. Yra išlikusi viena kita mūrinė pilis ar jų liekanos, bet tai daugiau pavieniai atvejai. Po Lietuvos krikšto iš lėto ėmė plisti gotika, o XVI a. pasirodė ir pirmieji renesansinės architektūros statiniai.
Tačiau tik barokas ir klasicizmas buvo tie architektūros ir meno stiliai, kurie LDK pasirodė beveik vienu metu kaip ir Europoje (plg. 10.5 ir 10.6 pav.).
Baròko architektūra savo esmines formas įgavo XVI a. antroje pusėje. Tai buvo metas, kai vyko intensyvios katalikų ir protestantų religinės kovos ir idėjinė polemika. Katalikų bažnyčiai ieškant atsinaujinimo galimybių ir siekiant patraukti tikinčiuosius ir visuomenę į savo pusę, baroko architektūra turėjo tapti tuo magnetu, kuris patrauktų tikinčiųjų, apskritai žmonių sielas ir protus. Būtent jėzuitai, apsigyvenę Europoje ir kitų žemynų (Ãzijos, Pietų Amèrikos) šalyse, kartu skleidė ne tik savo švietimo sistemą, bet ir baroką kaip katalikišką architektūrą. Nenuostabu, kad Lietuvoje ir ypač Vilniuje barokas pasiekė nepaprastas menines aukštumas. Lietuvoje jėzuitai nuo pat įsikūrimo pradžios tapo itin įtakingi. Sakraliniai baroko architektūros statiniai turėjo patraukti žmogaus dėmesį formų įmantrumu, dekoratyvumu, teatrališkumu ir dramatiškumu. Baroko architektūra turėjo išryškinti žmogiškojo gyvenimo trapumo įspūdį ir pabrėžti Dievo visagalybę. Taip buvo siekiama sukelti žmogaus jausmingumą, dvasingumą. Po visų negandų LDK XVII a. antroje pusėje baroko sakralinė architektūra pasiekė išskirtines aukštumas (10.7 pav.). Žinoma, kartu suklestėjo ir pasaulietinė architektūra, visų pirma, kilmingųjų rūmai ir dvarai. Baroko architektūros statiniai LDK buvo plačiai statomi iki XVIII a. antros pusės. Savitos ir originalios šios jėzuitiškos architektūros formos išplėtotos XVIII a. vid. Vilniuje.
Čia pasižymėjo vokiečių kilmės LDK architektas Jonas Kristupas Glaubicas (Johann Christoph Glaubitz, 1700–1767), kuris meno subtilybių mokėsi Gdanske. Jis buvo kūrėjas barokinės architektūros, vėliau istorikų pavadintos Vilniaus baroko mokyklos vardu. Būtent jis sukūrė didelę dalį įspūdingiausių barokinių Vilniaus sakralinių statinių, kurie ir šiandien tebestovi. J. K. Glaubico architektūros formos ir vadinamoji Vilniaus baroko mokyklos architektūra apskritai pasižymėjo grakštumu, dekoruotais, į skirtingus tarpsnius suskaidytais bokštais, pabrėžiant vertikalias sakralinio pastato proporcijas. Išskirtiniai ir išraiškingiausi šios Vilniaus baroko architektūros objektai yra J. K. Glaubico vieno ar kartu su kitais suprojektuotos Šv. Jonų, Šv. Kotrynos ir Misionierių bažnyčios (10.8–10.10 pav.). J. K. Glaubicas kūrė ne tik Vilniuje, todėl Vilniaus baroko mokyklai būdingos architektūrinės formos pasklido plačiau. Jų galima rasti ir labiau nuo valstybės centro nutolusiose LDK žemėse (10.11 pav.). Tai liudija, kad Vilnius buvo ne tik politinis, bet ir kultūrinis LDK centras. Apskritai barokas per savo dviejų šimtmečių istoriją LDK įsitvirtino kaip jėzuitiška architektūra ir iki šių dienų mena tą laiką, kai į Lietuvą atvykę jėzuitai tapo svarbiausiais krašto švietimo, mokslo ir kultūros kūrėjais.
XVIII a. Europoje, ypač Prancūzijoje, vis labiau plito idėjos, kritikuojančios visos Baroko epochos ir jo architektūros jausmingumą, teatrališkumą ir iracionalumą. Kartu kritikuotas išskirtinis Bažnyčios autoriteto vaidmuo visuomenės gyvenime. Kaip priešprieša iškeltì žmogaus proto ir racionalumo idealai. Būtent tokiame intelektualiniame kontekste nuo XVIII a. vid. ėmė plisti visiškai kitokios architektūrinės formos, žinomos klasicizmo vardu. Klasicizmo architektūros ir meno idealu tapo griežtumu ir proporcingumu pasižymėjęs Antikos laikų menas. Klasicizmo architektūrai, Europoje vyravusiai XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pirmame trečdalyje, buvo būdinga architektūrinių detalių harmonija, griežtos proporcijos, pastato erdves skaidančios linijos (10.12 pav.). Visos šios meninės naujo stiliaus idėjos ir principai greitai pasiekė ir LDK. Pirmieji klasicizmo pastatai čia iškilo XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje (10.13 pav.). Žinoma, klasicizmas, kaip ir ankstesni meno stiliai, paplito sakralinės (bažnyčiose) ir pasaulietinės (užmiesčio dvaruose, rūmuose, rezidencijose) architektūros statiniuose. Garsiausi Lietuvos klasicizmo architektai (Laurynas Gucevičius, M. Knakfusas) žinių ir patirties sėmėsi Vakarų Europoje. Visgi, palyginti su Europa, LDK klasicizmo architektūra buvo paprastesnė, ne tokia prabangi, griežtesnių ir kuklesnių formų. Iš garsiausių Lietuvos klasicizmo kūrinių išsiskiria du L. Gucevičiaus projektai: Vilniaus katedra ir Vilniaus rotušė.
Vienas iš skirtingų meno formų ir kultūrų susiliejimo pavyzdžių – Vilniaus Didžioji sinagoga, pastatyta XVII a. pirmoje pusėje, tačiau po visų XVII a. vid. vykusių karų ne kartą rekonstruota. Po gaisrų, XVIII a. pirmoje pusėje nusiaubusių Vilnių, ji įgavo barokinių formų. Šios rekonstrukcijos autorius buvo ne kas kitas, o tuo metu Vilniuje ir LDK intensyviai dirbęs architektas J. K. Glaubicas. O praėjus XVIII a. negandoms ji įgavo ir klasicistinio stiliaus elementų (10.14 pav.). XVIII a. antroje pusėje Vilniaus Didžiojoje sinagogoje dirbo ir netoliese jos gyveno Vilniaus Gaonas (Elijahu ben Šlomo Zalman, 1720–1797) – žymus žydų mokslininkas, aiškinęs ir interpretavęs žydų šventuosius tekstus (Torą ir Talmudą). Jo sukurti ir palikti religiniai tekstai sulaukė plataus atgarsio, pasklido ir tapo įtakingi judaizme už LDK ribų, o pats Vilniaus Gaonas kaip šventųjų žydų tekstų interpretatorius tapo išskirtiniu autoritetu žydų bendruomenėse daugelyje pasaulio šalių. Tam tikra prasme jis tapo gausios LDK žydų bendruomenės simboliu daugeliui pasaulio žydų.
Mokslas, kurį aukščiausia savo forma reprezentavo Vilniaus universitetas, sparti europinės architektūros sklaida, Vilniaus Gaonas, o kartu ir Vilniaus Didžioji sinagoga, sunaikinta sovietmečiu, – tai pavyzdžiai, kurie išraiškingai liudija ne tik Vilniaus, bet ir visos LDK kultūros daugiasluoksniškumą, daugiakalbiškumą ir skirtingų jų formų susipynimą. Tai puikiai išreiškia Lietuvos valstybės ir visuomenės europėjimą. Kartu su europietiška mokslo sistema, kurios viršūnė buvo XVI a. antroje pusėje įkurtas Vilniaus universitetas, ir XVII–XVIII a. suklestėjusia europine – baroko ir klasicizmo – architektūra vystėsi daugiakultūrė ir daugiakalbė LDK visuomenė.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite du architektūros ir meno stilius, kurie LDK atsirado beveik vienu metu kaip ir Europoje.
- Pasakykite po du žymiausius baroko ir klasicizmo atstovus Lietuvoje.
- Koks buvo svarbiausias Katalikų bažnyčios tikslas puoselėjant baroko stilių?
- Pateikite ne mažiau kaip tris Vilniaus baroko architektūros bruožus.
- Ar klasicizmo architektūra Lietuvoje turėjo išskirtinių, tik šiam regionui būdingų bruožų? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kuo Vilniaus Gaonas buvo ir yra svarbus žydų bendruomenei, ypač judaizmo išpažinėjams. O kuo jis svarbus likusiai Lietuvos visuomenei?
TYRINĖKITE!
Suraskite po vieną barokinės ir klasicizmo architektūros statinį, esantį arčiausiai jūsų mokyklos arba gyvenamosios vietos. Pateikite ne mažiau kaip po tris požymius, rodančius, kad statinys yra būtent to architektūros stiliaus.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Ištrauka iš 1579 m. balandžio 1 d. Stepono Batoro privilegijos, kuria Vilniaus jėzuitų kolegijai suteiktos universiteto teisės
Todėl ir mes patys [valdovas Steponas Batoras], norėdami prie šių puikiųjų didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo [Valerijono Protasevičiaus] pastangų prisidėti tuo, kas šiuo atveju įeina į mūsų karališkąsias pareigas ir priklauso nuo mūsų galios, nutarėme šiai Vilniaus mokyklai, jo tėviškos malonybės įsteigti tam, kad šventosios jėzuitų vienuolijos tėvai čia rengtų įvairių profesijų žmones, duoti, leisti ir suteikti, kiek yra mūsų kompetencijoje, akademijos bei universiteto teisę, privilegiją ir galią, kokią turi kitos kolegijos mūsų karalystėje. Todėl šiuo mūsų raštu [tatai] duodame, leidžiame ir suteikiame. Norėdami, kad šis šventosios jėzuitų vienuolijos Vilniaus universitetas vaisingai ir maloniai naudotųsi visomis privilegijomis, imunitetais, laisvėmis, kuriomis naudojasi [bei] džiaugiasi kitos kolegijos ir universitetai mūsų karalystėje, o ypač Krokuvos universitetas, priėmęs ir gavęs dosnias ir gausias dovanas iš palaiminto atminimo mūsų pirmtakų, ypač kadaise iš šviesiausiojo karaliaus Vladislovo [ir norėdami], kad šiuose visuose moksluose, būtent teologijoje, metafizikoje ir logikoje, išskyrus jurisprudenciją ir mediciną, galėtų būti teikiami [laipsniai] ir paaukštinami bakalaurai, magistrai ir daktarai ir kad jie galėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis bei prerogatyvomis, kuriomis [džiaugiasi] gavusieji mokslinius laipsnius kituose mūsų karalystės universitetuose ir kolegijose, o ypač Krokuvos universitete; šiuos visus profesorius, daktarus, magistrus, bakalaurus, visus studentus apskritai ir kiekvieną atskirai kartu su jų rektoriumi atleidžiame nuo bet kokios dvasinės ir pasaulietinės jurisdikcijos, taip pat nuo visų mokesčių, duoklių, rinkliavų, bet kurių kitų prievolių; o savo rektorių jie turės laikyti savo pačių tiesioginiu teisėju.
Academia et Universitas Vilnensis: Vilniaus universiteto steigimo dokumentai, sud. D. Butėnas, Vilnius: Kultūra, 2004, p. 92–93.
Klausimai ir užduotys
- Kurios aukštosios mokyklos veiklos pradžią liudija šio dokumento ištrauka?
- Kaip manote, kodėl valdovas S. Batoras save dokumente vadina „mes“?
- Nurodykite šaltinyje minimą istorinę asmenybę (ne S. Batorą). Kaip jos veikla susijusi su šaltinyje pateikiamu dokumentu?
- Nurodykite, kokius mokslus dėstyti įgijo teisę dokumente minima aukštoji mokykla.
- Kokių teisių šiuo S. Batoro dokumentu įgijo nurodyta aukštoji mokykla?
- Dokumente minimas karalius Vladislovas. Kuris valdovas turimas galvoje? Kodėl taip manote?
B ŠALTINIS. Lenkų kalba parašytas XVII a. pirmos pusės didiko Kristupo Radvilos nurodymas, kaip turi būti auklėjamas ir mokomas jo sūnus
Mano, Kristupo Radvilos, Biržų ir Dubingių̃ kunigaikščio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko etmono, nurodymai, duoti mano tarnui ponui Adomui Steckevičiui Liubčioje, mano sūnaus Jonušo priežiūros ir lavinimo klausimais. <...>
Kadangi bet kokios išminties pradžia yra Dievo baimė, todėl labiausiai prašau, kad būtų auklėjamas Dievo baimėje ir pažintų jo tiesas. Kad ne tik melstųsi namuose ir vaikščiotų į bažnyčią, bet kad būtų draudžiama nuodėmingai šnekėti ir elgtis, neleidžiama nė mažiausiai pablogėti jo kalbai ir įpročiams. Nors sąmojis <...> yra išmaningas ir geras dalykas, tačiau dėl prižiūrėtojų neatsargumo ir juo piktnaudžiauti įprantama.
Jo mokslui nei taisyklių, nei kokių nors ribų nustatyti negaliu. Tačiau atiduodu pirmenybę tokiai nuostatai, kad jis būtų ruošiamas taip, kaip priklauso pagal kilmę, o vėliau jam to gali prireikti, kadangi aš noriu jį padaryti ne mokytu daktaru, bet geru politiku ir geru Tėvynės sūnumi. Jam per daug kimšti sąmojo, nors ir atrodytų taiklus, tuose metuose neleidžiu. Garbingų žmonių institucija turi būti ne vergiška, bet geranoriška. Jei jam Viešpats Dievas iš savo gailestingumo leis sulaukti vyresnio amžiaus, jam reikės mokslo ir didesnio išsilavinimo.
Labiausiai reikia stengtis surasti kokį nors žmogų evangeliką, kad jį išmokytų gražios rašysenos.
Dėl to prie jo pristatau [tą], kuris moka ir lotynų, ir vokiečių kalbas, kad tas abi kalbas, dažnai jų klausydamasis ir vartodamas, galėtų geriau išmokti.
Kad ir pasitikėjimo įgautų, ir savo atmintį išlavintų, ir neieškotų žodžio kišenėje, [prašyčiau] įtraukti jį į pokalbius su kilniais žmonėmis, [taip pat] į pasisveikinimus, tiek tėvo, tiek motinos draugų priėmimus ir prakalbas, kurios paprastai sakomos per viešus aktus mokykloje. Svarbu ne ką nors ilgai šnekėti, svarbiau, kad gražiai atsistotų ir pradėtų pasitikėdamas. <...>
Rasti jam darbo, atitinkančio jo amžių, kuris jį atitrauktų nuo dykinėjimo, padėtų subręsti ir sustiprėti, kaip antai: bėgiojimas, vidutinių sunkumų kilnojimas, saugus sėdėjimas ant arklio ir jodinėjimas, šaudymas iš šautuvo ir lanko; kadangi Vilniuje nesunku parinkti jam tinkamų ginklų ir, jeigu galės, ten [reikia] imtis tokių pratybų.
Kasdien anksti turi eiti į [protestantų] bažnyčią ir mokyklą, jeigu nebus kokių rimtų kliūčių. Kartais gali vykti į bažnyčią ir mokyklą ir po pietų, nors ne visada, tai pavedama jo prižiūrėtojų nuožiūrai, nes reikia atsižvelgti į pasitaikančius girtų triukšmadarių [sambūrius] ir į kitus dalykus.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė A. Baliulis ir E. Meilus, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 806–807.
Klausimai ir užduotys
- Kaip manote, kodėl K. Radvila rašo šį laišką sūnaus mokytojui?
- Nurodykite tris dalykus, kurių turėjo būti išmokytas J. Radvila. Paaiškinkite, kodėl kiekvienas iš jų svarbus tėvui.
- Išvardykite dalykus, kurių J. Radvila griežtai negalėjo būti mokomas. Kodėl?
- Kodėl J. Radvila galėjo lankyti tik protestantų bažnyčią?
- Kaip manote, ar šiais laikais tokie ir panašūs mokinių tėvų reikalavimai mokytojams dėl vaikų ugdymo būtų suprantami? Atsakymą paaiškinkite.
- Kaip manote, kodėl šis laiškas parašytas lenkiškai, nors jo autorius buvo vienas žymiausių LDK didikų?
- Pasidomėkite laiške aprašomo J. Radvilos pasiekimais jam baigus mokslus.
Sąvokos
Akadèmija – aukščiausio lygmens mokslo ir kultūros institucija. Nuo įkūrimo 1579 m. iki XVIII a. pab. Vilniaus universitetas buvo vadinamas Vilniaus akademija.
Baròkas – meno ir architektūros epocha (XVI a. pab. – XVIII a. antra pusė) bei stilius. Barokui būdingos įmantrios architektūrinės formos, puošnumas, iškilmingumas, teatrališkumas.
Jėzuitai – 1540 m. įkurtas katalikų vienuolių ordinas, kurio pradininkas buvo iš Ispãnijos kilęs Ignacas Lojola. Pagrindinis jėzuitų tikslas buvo rūpintis katalikų tikėjimo išsaugojimu, tikinčiųjų sielovada ir kova su Reformacija. Baroko epochoje jie didelį dėmesį skyrė švietimui, mokslui. 1570 m. Vilniuje jėzuitai įkūrė Vilniaus jėzuitų kolegiją. 1579 m. jų įkurta kolegija buvo reorganizuota į Vilniaus akademiją (universitetą).
Klasicizmas – meno ir architektūros epocha (XVIII a. antra pusė – XIX a. pirmas trečdalis) bei stilius, kuriam būdingas racionalumas ir griežtumas. Klasicizmo architektūros idealas buvo Antikos menas, antikinės architektūros ir jos elementų proporcijos.
Kolègija – vidurinio mokslo institucija. 1570 m. į Lietuvą atvykę jėzuitai įkūrė Vilniaus kolegiją, vėliau ji buvo reorganizuota į Vilniaus akademiją (universitetą).
Polonizãcija – lenkų kalbos ir kultūros įtakos plėtra kitoje kalbinėje ir kultūrinėje grupėje, šios kultūros ir kalbos perėmimas.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"