Temos reikšmingumas
- Kūryba nelaisvės sąlygomis, neretai bandant išlaikyti pusiausvyrą tarp meninės kūrybos ir ideologijos, tarp saviraiškos ir lojalumo valdžiai demonstravimo, ir šiandien kelia daug klausimų ir vertinama nevienareikšmiškai.
- Visuomenėje nuolat keliami kūrybos ir kūrėjų pasirinkimų okupuotoje Lietuvoje klausimai visada labai sunkiai atsakomi ir turėtų būti vertinami individualiai. Todėl reikia suvokti bendrą kultūros lauką okupuotoje Lietuvoje, meno ir menininkų padėtį, režimo politiką, cenzūros mastą.
- Kai kurie okupacijos laikotarpiu parašyti literatūros kūriniai analizuojami mokykloje. Istorinio konteksto išmanymas gali padėti geriau suvokti tuos kūrinius ar jų sukūrimo foną ir aplinkybes.
Kultūra ir menininkai stalinizmo ir destalinizacijos metais
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, sovietų režimas siekė beveik visiškai eliminuoti iki tol buvusią kultūrą ir kurti naują, ideologizúotą, kultūrą. Tam panaudota daugybė priemonių. Iš bibliotekų buvo išimamos ir naikinamos netinkamos knygos (14.1 pav.), iš galerijų – paveikslai, naikinti paminklai ir religiniai ženklai. Menininkai privalėjo kurti ideologizuotą, socialistinio realizmo stiliaus meną, šlovinantį vadus, partiją ar naująjį sovietinį gyvenimą ir smerkiantį praeitį. Tie, kurie bandė priešintis ir nesutiko, buvo represuojami (pavyzdžiui, Kazys Boruta, Kazys Jakubėnas), nekuriantieji ir tylintieji – spaudžiami kurti, kuriantieji netinkamai – kritikuojami (pavyzdžiui, už Dievų mišką kritikuotas Balys Sruoga, A šaltinis), o paklūstantieji (pavyzdžiui, Petras Cvirka) ėjo svarbias pareigas ir prisidėjo prie spaudimo kitiems kūrėjams arba buvo privilegijuojami ir tapo kanoniniais kūrėjais.
Tik po J. Stalino mirties kultūra buvo mažiau varžoma. Reabilituoti kai kurie praeityje uždrausti kūrėjai (vėl eksponuoti M. K. Čiurlionio paveikslai, išleista B. Sruogos knyga Dievų miškas ir pan.). Kartu keitėsi sovietų valdžios politika dėl praeities kultūros. Bandyta keisti ar kitaip aiškinti lietuviškos kultūros prasmę ir panaudoti sovietų valdžiai naudinga linkme. Per vieną posėdį buvo pasakyta taip: „Mums reikia pasiekti, kad Maironis irgi tarnautų mums (komunistams – aut. past.). Jei ne – netinka.“
Nutylint ar ignoruojant tam tikrus biografijos faktus ar kūrybos elementus, kitaip interpretuojant kūrybą buvo išleista nemažai autorių kūrinių. Taip pat pradėti naudoti atrinkti istorijos įvykiai ar reiškiniai, kuriuose atspindėta tik dalis tikrovės, akcentuoti nebūtinai reikšmingiausi aspektai, iškraipyti arba tiesiog melagingai pateikti sovietų diegiamam pasakojimui reikalingi elementai. Pavyzdžiui, Žalgirio mūšis buvo pateikiamas sovietams naudingais antivakarietiškumo ir prieš krikščionybę nukreiptais aspektais, iškeliant „baltų ir slavų tautų brolybę“; buvo iškraipomas Lietuvos partizanų pasipriešinimas, jo esmė, motyvai; lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą istorijoje akcentuota, kad lakūnai nesulaukė pagalbos iš Lietuvos valdžios, ir buvo melagingai nurodyta, kad dėl jų mirties kalta nacistinė Vokietijà. Toks šališkas informacijos pateikimas – vienas iš propagándos pavyzdžių. Ją režimas naudojo partijai, jos vadams bei jų veiklai propaguoti ir istoriniam pasakojimui, vaizdiniui apie tariamą rūpinimąsi dėl visos lietuviškos kultūros ir istorijos palikimo formuoti (14.2 pav.).
Nors 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ajame dešimtmetyje atsirado kiek daugiau kūrybinės laisvės, ji buvo ribota, stebima ir kontroliuojama. Kartais režimas uždrausdamas kūrinį ar nubausdamas kūrėją rodė, kaip griežtai kontroliuoja kultūrą, ir taip lyg perspėjo kitus. Todėl menininkams reikėjo stengtis kurti bandant naujas kūrybos formas ir veiklas, bet nepamirštant įtraukti ir ideologinių ar patikrintų kūrinių, taip išlaikant pusiausvyrą tarp kūrybinės saviraiškos ir lojalumo valdžiai demonstravimo.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip tris sovietų naudotas priemones ideologizuojant kultūrą J. Stalino valdymo metais. Kuri iš jų, jūsų nuomone, labiausiai paveikė kultūrą? Atsakymą paaiškinkite.
- Kaip buvo elgiamasi su menininkais, kurie J. Stalino valdymo metais priešinosi, nekūrė ir tylėjo, bendradarbiavo su okupacine valdžia?
- Kaip pasikeitė kultūros padėtis mirus J. Stalinui? Pateikite ne mažiau kaip du pokyčius.
- Paaiškinkite, kodėl destalinizacijos metais buvo leidžiama viešumoje analizuoti atrinktas Lietuvos istorijos temas.
TYRINĖKITE!
Nurodykite daugiau vadovėlyje nepaminėtų menininkų, kurie J. Stalino valdymo metais priešinosi, nekūrė ir tylėjo, bendradarbiavo su okupantais. Aptarkite kiekvieno veiksmus.
Kūrybos bei kultūros varžymo ir kontrolės sistema
Kūrybos laisvė buvo suvaržyta visu sovietmečiu, keitėsi tik suvaržymo pobūdis. Kultūros politiką formavo ir kontroliavo komunistų partija, pasitelkdama ministerijas ir daug kitų institucijų. Jos sudarydavo tarybas ar komisijas, kurios peržiūrėdavo kūrinius ir pritardavo arba nepritardavo jų viešinimui (B šaltinis). Menininkus labiausiai prižiūrėjo įsteigtos kūrybinės sąjungos. Dailininkai, rašytojai, kompozitoriai, architektai ir kiti kūrėjai turėjo priklausyti vienintelei jų srities sąjungai (pavyzdžiui, Rašytojų sąjungai). Šios organizacijos analizavo dar neviešintus kūrinius, juos kritikavo, svarstė ir baudė prasižengusiuosius, taip pat galėjo lemti menininkų gyvenimo sąlygas. Kūrėjų paklusnumo buvo siekiama ne tik baudžiant, bet ir skiriant jiems privilegijų arba patogesnį gyvenimą (geresnį butą, galimybę pailsėti gerame kurorte ir panašiai). Kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo privačios nuosavybės, kone viskas priklausė valstybei, šiuos dalykus laisvai nusipirkti buvo sunku.
Vykdyta ir cenzūrà – visa informacija ir kūryba, patenkanti į viešumą, buvo peržiūrima ir kontroliuojama (14.3 pav.). Pagrindinė, bet ne vienintelė cenzūros ir kontrolės įstaiga buvo Glavlitas. Jis tikrindavo visų knygų, laikraščių tekstus ir publikuojamas nuotraukas, kitus kūrinius. Spektaklius ar kino filmus, prieš jiems pasirodant viešumoje, peržiūrėdavo komisijos. Cenzūra ne tik pašalindavo netinkamas mintis, informaciją ar iškirpdavo scenas iš kino filmų, bet ir reikalavo neva teisingai vartoti frazes ar žodžius (pavyzdžiui, Lietuvos okupaciją vadinti liaudies revoliucija). Visa tai formavo ideologizuotą realybės suvokimą.
Buvo ne tik kontroliuojama nauja kūryba ar informacija, bet ir ribojama kitų šalių kultūros ir informacijos sklaida, anksčiau parašytų kūrinių prieinamumas. Užsienio autorių vertimai buvo spausdinami praleidžiant netinkamas dalis. Sudaromi sąrašai autorių, kurių kūriniai turi būti pašalinti iš bibliotekų. Stalinistiniu laikotarpiu tie sąrašai būdavo gana ilgi (viename apie 500 pavardžių, tarp jų Džordžas Orvelas (George Orwell), Alberas Kamiu (Albert Camus) ir kiti), vėliau trumpėjo ir dalies autorių kūrybą leista išversti. Reikalauta pašalinti ir SSRS pilietybės netekusių (emigravusių) autorių kūrinius (pavyzdžiui, Tomo Venclovos, Sauliaus Tomo Kondroto ir kitų). Tokia griežta kontrolės ir cenzūros sistema formavo kūrėjų savicenzūrą – buvo mokomasi nutylėti, nerašyti, o vėlyvajame sovietmetyje, kūryboje atsirandant sudėtingesnių meninių formų, mintis imta slėpti metaforiška kalba, alegorine kūryba (kartais vadinama Ezopo kalba). Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės.
Klausimai ir užduotys
- Kokiais dviem būdais okupantai siekė menininkų paklusnumo? Kaip manote, ar šie būdai buvo paveikūs? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kokį vaidmenį viešojoje kultūroje atliko Glavlitas.
- Kodėl kūrėjai ėmėsi savicenzūros ir Ezopo kalbos?
Kūryba vėlyvuoju sovietmečiu
Destalinizuojant Sovietų Sąjungą pamažu atsirado daugiau galimybių ieškoti naujų raiškos priemonių ir tolti nuo socialistinio realizmo stiliaus, o ir valdžia nebebuvo tokia kritiška modernioms ar iki tol draustoms meninėms raiškos priemonėms. Patys menininkai kartais taip pat rasdavo svertų, kaip sušvelninti cenzūros ir, svarbiausia, valdžios ar srities ekspertų nuomonę. Visgi ir cenzūra, ir ribojimai niekur nedingo.
Vaizduojamuosiuose menuose atnaujinta vitražo tradicija (iki tol laikyta bažnytiniu menu), subrendo nauja grafikų karta, atsirado dekoratyvinių skulptūrų. Apskritai sovietų Lietuvos dailė laikyta reikšmingiausia iš trijų sovietinių Baltijos respublikų. Kiną, kuriam buvo numatytas ypatingas propagandinis vaidmuo, atidžiai prižiūrėjo Maskvà. Vis dėlto kartais režisieriams pavykdavo išvengti cenzūros ir filme pateikti autorinę poziciją. Taip bandant laikytis pusiausvyros tarp tinkamo ideologinio pasakojimo, autorinės pozicijos ir meninių formų sovietų Lietuvoje sukurtas kinas (pavyzdžiui, filmai „Jausmai“ (1968 m.), „Faktas“ (1980 m.) pelnė ne tik sovietinių, bet ir užsienio apdovanojimų.
Literatūroje 7–8-ajame dešimtmetyje išversta daugiau užsienio autorių. Keitėsi ir lietuvių literatūra, atsirado iki tol nevaizduotų temų (pavyzdžiui, sudėtinga pasikeitusio kaimo realybė, kurią aprašė Bronius Radzevičius romane Priešaušrio vieškeliai arba Romualdas Granauskas apysakoje Gyvenimas po klevu), naujų žanrų (pavyzdžiui, istorinės dramos), raiškos priemonių. Keitėsi ir įvairesnė tapo poezija (Judita Vaičiūnaitė, M. Martinaitis ir kiti). 8-ojo dešimtmečio pab. – 9-ajame dešimtmetyje debiutavo nauja literatų karta, su kuria literatūroje atsirado postmodernizmo ženklų (Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas ir kiti).
Vienas išskirtinių okupuotos Lietuvos kultūros reiškinių buvo teatras. Didelio susidomėjimo sulaukė režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) (14.4 pav.), dirbusio Pãnevėžio dramos teatre, spektakliai. Tarpukariu Lietuvoje ir Prancūzijoje mokslus baigęs režisierius kūrė intelektinį, filosofinį teatrą. Kai kurie kūriniai pastatyti pirmą kartą visoje Sovietų Sąjungoje. Nors teatro ir režisieriaus veikla buvo visaip varžoma, jo autoritetas ir tai, jog teatras įsikūręs provincijoje, toliau nuo dėmesio centro, lėmė, kad dirbti buvo įmanoma. Tokie režisieriai kaip Henrikas Vancevičius, Jonas Vaitkus ir kiti taip pat prisidėjo prie sovietų Lietuvos teatro išskirtinumo. Spektakliuose jie nagrinėjo svarbias temas. J. Vaitkaus spektakliai 1985 m. sudomino ir sovietų saugumo struktūras (KGB). Nors spektakliai buvo įvertinti kaip „ideologiškai žalingi“, režisieriaus veikla netraktuota kaip sąmoningai priešiška, todėl apsiribota paauklėjimu.
8-ajame dešimtmetyje į teatrą įžengė jaunas ir veržlus režisierius Jonas Jurašas (g. 1936) (14.5 pav.). Jis kūrė meninį teatrą, kuriame metaforine kalba ir simboliais buvo paslėpta sovietinės sistemos kritika. J. Jurašo spektakliai valdžiai ir cenzoriams neįtiko. Teko kovoti dėl spektaklių likimo, ginti įvairias jų detales. Keli pastatyti spektakliai buvo uždrausti. 1972 m. cenzūravus spektaklį „Barbora Radvilaitė“ J. Jurašas parašė atvirą protesto laišką (C šaltinis) ir buvo atleistas iš darbo. Po kelerių metų jam leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Režisierius gyveno Austrijoje, Vokietijoje, vėliau JAV.
Taigi kūryba vėlyvuoju sovietmečiu netapo laisva. Tiesiog modernesnės meno formos, metaforiška kalba, alegorijos ir kitos meninės raiškos priemonės leido kai kur apeiti cenzorius.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl okupacinė valdžia kinui skyrė didesnį dėmesį nei kitoms meno rūšims.
- Kuo išsiskyrė J. Miltinio Panevėžio dramos teatre okupacijos laikotarpiu sukurti spektakliai?
- Kodėl J. Jurašas užsitraukė okupacinės valdžios nemalonę?
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite ir raskite ne mažiau kaip tris sovietinės okupacijos metais sukurtus kino filmus, kuriuose autoriams pavyko bent iš dalies išvengti cenzūros ir išsakyti savo poziciją.
Okupuotos Lietuvos architektūra vėlyvuoju sovietmečiu
Kiek kitaip buvo su vienu iš praktiškiausių menų – architektūra. Nors architektūra SSRS taip pat ideologizuota ir buvo naudojama propagandai, tai daugiau būdinga stalinizmo epochai. Nuo 6-ojo dešimtmečio pab. ir 7-ojo dešimtmečio pr. plito sovietinio (socialistinio) modernizmo architektūra (14.6 pav.), tam įtakos turėjo ir pasaulinės tendencijos. Kurti tiek pavieniai pastatai, tiek interjerai, tiek miesto dalies projektai. Pasižymėjo architektai Vytautas Čekanauskas, Gediminas Baravykas, broliai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai (1928–2018; 1928–2016). Juodu ne tik suprojektavo reprezentacinius pastatus (Aukščiausiosios Tarybos, dabar Lietuvos Respublikos Seimo, rūmus, viešbutį „Lietuva“, Lietuvos nacionalinį dramos teatrą), bet ir su kolegomis sukūrė naujojo Vilniaus centro dešiniajame Neries krante projektą. Ši miesto dalis sparčiai vystoma ir XXI amžiuje.
Sovietinio modernizmo krypčių buvo daug. Bandyta ieškoti regioninio stiliaus, funkcionalumo, taikyti kai kurie brutalizmo krypčiai būdingi principai. Brutalizmo stiliaus pastatuose esama daug nepaslėptų, netinkuotų statybinių medžiagų (pavyzdžiui, betono) (14.7 pav.), atsisakoma dekoro elementų siekiant parodyti paprastumą. Nors taip norėta pabrėžti natūralų medžiagų grožį ir išgryninti pastatų konstrukciją, dėl formų ir dydžio tokie pastatai ne visada buvo įvertinti, ypač istoriniame miesto centre.
Iš kitos pusės, lėšų trūkumas lėmė, kad toliau nuo reprezentacinių erdvių buvo taupoma, ėmė dominuoti praktiškumo, o ne grožio principas. Tai rodo tipinių daugiabučių, mokyklų ir kitų pastatų projektai. Tokie pastatai dominavo mikrorajònuose – gyvenamųjų namų miestų kvartaluose, kurie tapo miestų planavimo pavyzdžiu. Tai nebuvo Sovietų Sąjungos išskirtinumas, tokių radosi ir Vakarų valstybėse (14.8, 14.9 pav.). Tokiame mikrorajone turėjo būti visos žmogui reikalingos paslaugos (vaikų darželis, mokykla, parduotuvė) visai šalia namų. Keli mikrorajonai sudarydavo gyvenamąjį rajoną (pavyzdžiui, Vilniuje pastatytus Lazdynus jungė keli mikrorajonai). Nors čia dominavo standartinė statyba, sovietų Lietuvos architektai kai kuriuos mikrorajonus projektavo savitai ir įvairiau, kaitaliodami pastatų aukštį, formą, derindami su gamtine aplinka.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip tris architektų A. ir V. Nasvyčių sukurtus ir Vilniuje vis dar tebestovinčius pastatus.
- Nurodykite ne mažiau kaip du brutalizmo architektūros stiliaus bruožus.
- Kokie statiniai buvo statomi kuriamuose mikrorajonuose? Ar ši sistema vis dar išlikusi? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Vilniaus centro dešiniajame Neries krante projektas buvo parengtas dar sovietmečiu. Pasidomėkite, ar šiais laikais vykdomas tas pats projektas, ar jis pakeistas.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. LKP CK sekretoriaus Kazio Preikšo pranešimas sovietų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime 1946 m. spalį
<...> Kaip kai kurie mūsų rašytojai blogai atvaizduoja įvykius net tada, kai jie patys juose dalyvavo, parodo rašytojo B. Sruogos knyga „Dievų miškas“. Autorius, kaip žinoma, pats yra nukentėjęs nuo vokiškųjų grobikų, jis pats buvęs vokiečių išvežtas, ir tik Raudonoji Armija išgelbėjo jį nuo tikros mirties ir pražūties vokiečių gniaužtuose. Būdamas stovyklose, autorius gerai turėjo progos susipažinti su tų stovyklų kaliniais. Jis matė ten apsčiai kovotojų prieš vokiškuosius grobikus. Bet Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra iš esmės pasityčiojimas iš tų žmonių, ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų. <...>
Ką pamatė Sruoga šioje milžiniškoje tragedijoje, kuri vadinasi vokiečių koncentracinės stovyklos? Jis ten pamatė tik smulkius žmogeliukus, kurie tesirūpina kai kuriomis savo fiziologinėmis funkcijomis. Tai yra susmulkėję žmonės. <...>
Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga „Dievų miškas“ ir štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi ji tebūtų naudinga mūsų priešams. <...> Iš to tenka daryti išvadas, kad tie netikę Sruogos kūriniai nepripuolamas dalykas, bet kad jam dar svetima šių dienų tarybinė tikrovė, kad jis gyvena dar senomis buržuazinėmis nuotaikomis, kad jam artimas buržuazinės Lietuvos supuvęs gyvenimas.
Mūsų rašytojų kūriniuose kartais pasitaiko buržuazinės praeities garbinimo, smetoninės Lietuvos šlovinimo, nors jųjų pareiga kaip tik nuvainikuoti buržuazinę Lietuvą, parodyti darbo žmonėms ją be kaukės, kuria ją stengėsi dangstyti savo laiku smetoniniai melagiai, kuria dabar stengiasi dangstytis buržuaziniai nacionalistai.
Rašytojas pokario metais. Dokumentų rinkinys, Vilnius: Vaga, 1991, p. 54–55.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip du B. Sruogos Dievų miško aspektus, neįtikusius sovietų valdžiai.
- Kaip manote, ar K. Preikšas pagrįstai kritikuoja B. Sruogą? Atsakymą argumentuokite.
- Kaip nuspręsta pasielgti su B. Sruogos Dievų mišku 1946 metais? Kodėl būtent taip?
- Šaltinyje teigiama, kad B. Sruoga „yra nukentėjęs nuo vokiškųjų grobikų“. Paaiškinkite, kaip ir kodėl jis nukentėjo nuo nacių.
- Kokią pareigą okupuotos Lietuvos rašytojams iškėlė K. Preikšas? Kuo ji buvo svarbi okupantams?
- Pasidomėkite, kelintais metais ir kurioje valstybėje pirmą kartą išleistas B. Sruogos Dievų miškas.
B ŠALTINIS. Istorikas Arūnas Streikus apie dailę sovietmečiu
Pradėti galima nuo to, kad vaizduojamieji menai sovietmečiu niekada nebuvo atsidūrę ideologinės cenzūros prioritetų sąraše. Kaip liudija tyrimai, pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į grožinės literatūros, kino ir scenos menų priežiūrą. Kaip ir kitur, labiausiai režimui rūpėjo masiniai žanrai: knygų iliustracijos, plakatai, atvirukai, dailės kūrinių reprodukcijos periodiniuose leidiniuose. Vis dėlto net ir šiame lauke, panašiai kaip ir kituose masiniuose žanruose, pavyzdžiui, kine, režimas buvo priklausomas nuo talentingų meistrų. Nors 1949 m. talentingiausi Lietuvoje likę prieškario grafikai – Telesforas Kulakauskas, Mečislovas Bulaka – buvo nušalinti nuo būsimų dailininkų rengimo, jie gana lengvai rasdavo darbą leidyklose ir teatruose. 4 deš. kaip Lietuvos grafinio dizaino modernizatorius sužibėjęs Kulakauskas ir sovietmečiu buvo geidžiamiausias knygų iliustratorius, mažai kam rūpėjo, kad jo grafinė stilistika nelabai dera su oficialiojo sovietinio meno kanonais. Kitas prieškario grafikos novatorius Bulaka irgi buvo prileistas prie sovietų Lietuvos kino studijos filmų bei teatro spektaklių iliustravimo, išvengė komplikuotų cenzūrinių situacijų.
Tuo tarpu į molbertinės tapybos, kamerinės skulptūros ir kitų nemasinei publikai adresuotų dailės žanrų lauką aukštesnės ideologinės cenzūros grandys (Glavlitas, LKP CK ideologiniai skyriai) maždaug nuo 7 deš. jau iš esmės nebesikišo. Jos priežiūra buvo deleguota patiems profesionalams, visiškai pasitikėta ekspertais, kurie galėjo nustatyti leistinos meninės raiškos ribas. Pagal vėlyvuoju sovietmečiu nusistovėjusią dailės parodų aprobavimo tvarką kūrinius respublikinėms, tarprespublikinėms, sąjunginėms ir užsienio parodoms atrinkdavo prie Kultūros ministerijos veikusi Vaizduojamosios dailės taryba, sudaryta iš autoritetingų dailininkų ir meno kritikų. Labai retai jų aprobuotus eksponatų sąrašus koreguodavo menotyrininko išsilavinimą turėjęs kultūros ministro, vėliau LKP CK ideologijos sekretoriaus pareigas ėjęs Lionginas Šepetys. Ir tik ypatingais atvejais LKP CK liepdavo nukabinti jau atidarytas parodas, nes iš patirties ten buvo gerai žinoma, kad tai sukels „nereikalingas“ kalbas ir „nesveiką“ susidomėjimą. Net ir 7 deš., kai vyko bene labiausiai matoma politinė akcija prieš modernistinį meną, viskas buvo surežisuota taip, kad jaunuosius modernistus nutildytų vyresni autoritetingi kolegos arba konservatyvi vietos publika <...>.
Arūnas Streikus, „Kas tildė modernizmą? Apie dailės lauko ypatumus sovietiniuose Vakaruose“, Acta Academiae Artium Vilnensis, Nr. 95, 2019, p. 15–16.
Klausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kodėl sovietų valdžia vaizduojamųjų menų cenzūrai neskyrė prioritetinio dėmesio.
- Kodėl T. Kulakauskas ir M. Bulaka sovietmečiu galėjo kurti ne pagal sovietų sugalvotus reikalavimus menininkams?
- Kodėl nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio Glavlitas ir LKP CK ideologiniai skyriai beveik nesikišo į dailės parodų aprobavimo tvarką? Kam buvo patikėtas šis darbas?
- Kodėl tik ypatingais atvejais LKP CK liepdavo nukabinti jau atidarytas parodas?
- Argumentuotai paaiškinkite, ar dailės kūrėjai vėlyvuoju sovietmečiu galėjo laisviau kurti nei kitų meno sričių atstovai.
C ŠALTINIS. Režisieriaus Jono Jurašo atviras protesto laiškas, parašytas 1972 m., adresuotas sovietų Lietuvos kultūros ministerijai, teatro draugijai, spaudai
Eilę metų dirbus teatre, pribrendo būtinybė išsakyti susikaupusias mintis, liečiančias režisieriaus kaip menininko ir piliečio principus.
Dvasinės vertybės – vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi. Atrodytų, kad joms kurti mūsuose yra palankios sąlygos. Ką rodo patirtis? Eilė mano spektaklių, kaip antai: „Varšuvos melodija“, „Tango“, „Mamutų medžioklė“, „Moljeras“, „Šventežeris“, „Grasos namai“, susilaukė gyvo visuomenės dėmesio. „Dvikova“, „Bolševikai“, „Motinos laukas“ buvo pažymėti diplomais ir premijomis. Teatras sėkmingai vykdo finansinius planus. Tokia sėkmė galėtų režisierių patenkinti. Tačiau kas slypi giliau.
Metais trunkanti kova už teisę statyti subrandintą spektaklį. Nesibaigiantys disputai su apsidraudėliais, įrodinėjant būsimo spektaklio svarbą visuomenei. Beprasmiškai eikvojama energija, besiginant nuo demagogiškų bandymų išžiūrėti dar negimusiuose spektakliuose autorių kėslus. Kūrinio audinio darkymas, kategoriškai išreikalaujant nuimti netgi esminius akcentus. Galop, spektaklių eksploatacijos apribojimas arba visiškas jų uždraudimas. <...>
Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir juos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. „Tango“ finalas nuimtas, „Mamutų medžioklė“ iškupiūruota [iškarpyta]. Abu spektakliai uždrausti. Daugelis žiūrovų jų taip ir neišvydo. Itin svarbios „Grasos namų“ scenos iškupiūruotos, kompozicija ir finalas pakeisti.
Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui savo suluošintus kūrinius. <...> Tas kelias – ne man. <...>
Aš pašvenčiau visas savo jėgas, kad teatras taptų tiesos, gėrio ir grožio nešėju. Šiuos idealus siekiau įkūnyti ir paskutiniame savo spektaklyje „Barbora Radvilaitė“. Didelių teatro pastangų dėka gimė spektaklis, galėjęs būti reikšmingu mūsų teatro gyvenime. Tačiau neaišku, ar jį pamatys žiūrovas. Nejaugi „Barboros Radvilaitės“ laukia ankstyvesnių spektaklių likimas?
Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas. Man kokti tariama atskirų spektaklių sėkmė. Kompromisai, taktiniai gudravimai, beprasmiškas trypčiojimas biurokratijos koridoriuose, žmogiško orumo žeminimas, niūrios perspektyvos, – visa tai verčia mane ryžtis:
– po ilgų apmąstymų aš pradedu nuo to, kad atsisakau ką nors keisti baigtuose spektakliuose; <...>
– aš kuriu taip, kaip liepia menininko ir piliečio sąžinė.
Jonas Jurašas, sud. A. Girdzijauskaitė, Vilnius: Gervelė, 1995, p. 276–278.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite tris kūrybinius dalykus, netenkinusius režisieriaus J. Jurašo.
- Kokius du reikalavimus sovietams iškėlė J. Jurašas?
- Paaiškinkite laiško autoriaus mintį: „Dvasinės vertybės – vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi.“
- Kaip manote, kodėl J. Jurašas ryžosi parašyti okupacinei valdžiai tokį laišką?
- Kaip manote, kas menininkui turėtų būti svarbiau: pripažinimas ir materialinė gerovė ar galimybė nevaržomai reikšti savo mintis ir kūrybinius sumanymus? Atsakymą argumentuokite.
Sąvokos
Brutalizmas – modernizmo architektūros kryptis, kurioje daug nepaslėpto, netinkuoto betono, grubių medžiagų siekiant parodyti jų natūralų grožį. Atsisakius dekoro detalių, akcentuotas paprastumas.
Cenzūrà – visõs į viešumą patenkančios informacijos ir kūrybos kontrolė, peržiūra ir reikalavimas pakeisti netinkamas vietas arba draudimas publikuoti.
Glavlitas – pagrindinės sovietinės įstaigos, kuri buvo atsakinga už cenzūrą, santrumpa.
Ideologizãcija – ideologijos įdiegimo, įtvirtinimo procesas siekiant, kad ta ideologija imtų vyrauti visuomenėje.
Mikrorajònas – gyvenamųjų namų kvartalas, kuriame sutelktos pagrindinės žmogui reikalingos paslaugos (vaikų darželiai, mokyklos, parduotuvės). Labai paplitęs planuojant sovietinius miestus.
Propagánda – informacijos forma, kurios tikslas pateikiant šališkus, klaidingus ar manipuliatyvius faktus formuoti tam tikrą poziciją, elgesį, požiūrį ar nuomonę.
Soviẽtinis modernizmas – bendra Sovietų Sąjungai būdinga modernizmo stiliaus architektūra, planavimo sprendimai.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"