Temos reikšmingumas
- Nurimus Pirmojo pasaulinio ir kitų karų aidams atrodė, kad demokratija pasaulyje įsivyrauja. Tačiau gana greitai pamatyta, kad demokratija susidūrė su sunkumais. Kai kuriose demokratinėse valstybėse buvo įvykdytas valdžios perversmas ir įvestas autoritarinis režimas, kitose išsilaikė demokratinė santvarka, nors jos ir patyrė nemažai sunkumų.
- Soviẽtų Sąjungos žlugimą ir Šaltojo karo baigtį politologas Fransis Fukujama (Francis Fukuyama) pavadino istorijos pabaiga. Buvo tokių, kurie tikėjo, kad po totalitarinių ir autoritarinių režimų paženklinto amžiaus visiems laikams įsivyraus liberalioji demokratija, pagarba žmogaus teisėms, mažumų apsauga ir įstatymo viršenybė, o tai lems karų ir susidūrimų pabaigą. Deja, jų tikėjimas ir numatymas nepasitvirtino.
- Pastarąjį dešimtmetį kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Vengrijoje ir Turkijoje, demokratija silpsta. Todėl tarpukario politinės padėties tyrimas leidžia aiškiau suvokti šiandienos reiškinių vyksmą ir ieškoti atsakymų į klausimus: kodėl tarpukariu atsirado ir plito autoritarizmas, kokia buvo žmogaus patirtis esant tokiam valstybės valdymui?
Tarpukario demokratinės valstybės bruožai ir patiriami sunkumai
Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą (o ypač jam pasibaigus) keitėsi daugelio europiečių požiūris į politikus ir politiką. Iki tol politika neretai buvo laikoma kilmingųjų, privilegijuotųjų ar monarchų reikalu, o dabar plito supratimas, kad už valstybę ir jos politiką atsakinga visa visuomenė. Svarbiausi tokio pasikeitusio požiūrio ženklai – balsavimo teisės suteikimas visiems valstybės piliečiams (sulaukusiems tam tikro amžiaus), atsiradusi galimybė priimti jiems naudingus sprendimus ir dalyvauti politikoje, vykdoma žemės reforma ir stiprėjanti visuomenės vidurinio sluoksnio įtaka.
Liberalioji demokratija
XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje nemažoje dalyje Europos valstybių įsivyravo liberalióji demokrãtija, kuriai buvo svarbu įtvirtinti visuomenės atstovavimą, valdžios padalijimą ir užtikrinti asmens bei žmonių grupių laisves ir teises. Tarpukariu liberalioji demokratija išsilaikė tik demokratijos tradicijas bei tvirtas ekonomikas turinčiose (Didžiõjoje Britãnijoje, Prancūzìjoje, Skandinavijos šalyse ir kt.) ir po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusiose keliose valstybėse (Súomijoje ir Čekoslovãkijoje) (13.1 pav.). Nors kai kuriose šalyse politinis centras buvo parlamentas, gyvavo ir valdžiõs padalijimo principas – valstybės valdžios paskirstymas skirtingoms, viena kitai nepavaldžioms institucijoms. Konstitucijoje buvo apibrėžiama politinė šalies santvarka, rinkimų tvarka, skirtingos valdžios galios ir ribos. Konstitucinėse monarchijose (Didžiõjoje Britãnijoje, Norvègijoje ir kt.) renkamas parlamentas dalijosi valdžia su karaliumi, o parlamentinėse respublikose visa valdžia (parlamentas ir prezidentas) buvo renkama. Asmens teises ir laisves užtikrino teisminės valdžios atskyrimas nuo politikų ir valdininkų įtakos. Buvo tikimasi, kad kai valdžia sutelkta ne vienose rankose, bus išsaugotos asmens laisvės ir teisės ir nesusidarys sąlygos autoritarizmui atsirasti.
Parlamentarizmas
Atstovavimas visuomenei ir rinkimų tvarka buvo įtvirtinama naudojantis valstybės valdymo būdu – parlamentarizmu, kai parlamentas (įstatymų leidžiamoji institucija) turi daugiausia galios valstybės valdyme. Piliečiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme ir patys spręsti jiems rūpimus uždavinius burdamiesi į partijas, rinkimuose iškeldami savo kandidatūras ar palaikydami kitus kandidatus į parlamentą (13.2 pav.). Buvo tikimasi, kad atstovavimas visuomenei, galimybė išsakyti savo nuomonę ir kelti uždavinius laiduos politinį valstybės tvirtumą. Tačiau rinkimuose dalyvaudavo dešimtys partijų, nemažai jų atstovų patekdavo į parlamentą, nesusidarydavo aiškios nuomonių daugumos, todėl susitarti būdavo sunku (A šaltinis). Parlamentarizmas ir demokratija kai kam atrodė nedarni ir neryžtinga. Parlamente kildavo smarkių ginčų, vyriausybės keitėsi krečiamos krizių, atrodė, kad pastovumas neįmanomas. Ypač dideliu demokratijos išbandymu tapo 1929 m. prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė, vadinamoji Didžioji depresija, ir jos lemti sunkumai.
Demokratiją, parlamento veiklą ir politinę vidaus tvarką bandyta palaikyti kuriant partijų koalicijas (sąjungas). XX a. 4-ajame dešimtmetyje koalicinių vyriausybių buvo Didžiõjoje Britãnijoje. Sėkmingu tokio bandymo pavyzdžiu galima laikyti Čekoslovãkiją. Neturėdama ilgalaikių demokratinių tradicijų, susidurdama su vidine politine įtampa, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje dar ir apsupta diktatūrų, Čekoslovãkija iki okupacijos sugebėjo išlaikyti demokratiją. Dėl sudėtingos šalies rinkimų tvarkos į parlamentą patekdavo įvairių partijų, joms susitarti būdavo sunku. Ilgalaikė penkių partijų koalicija bandė užtikrinti pastovumą, bet vyriausybės ilgai neišsilaikydavo. Tačiau 1918 m. išrinktas ir vėliau dar trims kadencijoms perrinktas daugelio mėgstamas prezidentas Tomašas Garigas Masarikas (Tomáš Garrigue Masaryk, 1850–1937) (13.3 pav.) turėjo daug įtakos ir naudodamasis politine galia tapo vienu iš Čekoslovãkijos politinio pastovumo laiduotojų.
Vis dėlto koalicinės vyriausybės sudarymas ar politikų sutarimo paieškos nelaidavo, kad nebus žmonių, pritariančių autoritarinei (tvirtos rankos) valdžiai. Tam įtakos turėjo radikalų – kraštutinių pažiūrų asmenų – judėjimai, tiek komunistų veikla, tiek radikalių dešiniųjų judėjimų sėkmė rinkimuose kai kuriose valstybėse. Ryškiausias pavyzdys – ketvirtojo dešimtmečio pradžioje per rinkimus nemažai vietų Vokietijos parlamente iškovojusi Nacionalsocialistų partija.
Įvykiai Vokietijoje kėlė nerimą kitose valstybėse. Manyta, kad dešiniosios radikalų partijos gauna daug balsų todėl, kad joms sudaryti atsvarą galinčios partijos yra susiskaldžiusios. Todėl kai kuriose Europos valstybėse buvo siekiama pasipriešinti dešiniųjų radikalų sėkmei rinkimuose kuriant vadinamuosius liáudies fròntus. Tai buvo įvairių kairiųjų ir dalies centro partijų koalicijos, kurios burdamos skirtingų pažiūrų rinkėjus siekė laimėti rinkimus ir taip mažinti dešiniųjų radikalų įtaką (13.4 pav.). Prancūzijoje ir Ispãnijoje liaudies frontams pavyko iškovoti valdžią. Tačiau visuomenės susiskaldymą lėmė dalies rinkėjų nepasitenkinimas, kad koalicijoms priklausė ir komunistai. Prancūzijoje liaudies frontas išsilaikė kiek ilgiau nei metus, o jo priimtos reformos nebuvo sėkmingos. Ispanijoje liaudies fronto koalicijos pergalė 1936 m. rinkimuose sukėlė neramumų, kurie virto valstybės perversmu, o galiausiai – trejų metų pilietiniu karu.
Dėl ekonomikos sunkumų visuomenėje kilusią įtampą, kuri galėjo nutiesti radikalų judėjimams kelią į valdžią, mažino ir reformos. 1932 m. per patį pasaulinės ekonominės krizės įkarštį JAV prezidentu buvo išrinktas Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt, 1882–1945) (13.5 pav.). Savo inauguracinėje kalboje Didžiosios depresijos kankinamai šaliai F. Ruzveltas pareiškė, kad „vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, – tai pati baimė“, ir pasiūlė šalies ūkį atgaivinti vykdant statybų (infrastruktūros, namų, viešųjų pastatų ir pan.) ir reformų (finansų, bankų sistemos ir kt.) politiką, pavadintą Naujuoju kursu. Tvirtesnė ekonomikos padėtis turėjo nuraminti piliečius ir neskatinti rinkti ar palaikyti kraštutines permainas siūlančių politikų. Sėkmingai vykdyti F. Ruzvelto pasiūlytą politiką padėjo tai, kad Demokratų partija, kuriai jis atstovavo, turėjo daugumą Atstovų Rūmuose ir Senate. Demokratiją apsaugoti padėjo ir tuometinė šalies politinė tradicija – griežtas konstitucijos laikymasis, valdžios padalijimo laidavimas ir visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus.
Klausimai ir užduotys
- Įsižiūrėkite į žemėlapį (13.1 pav.) ir suskirstykite jame pavaizduotas valstybes pagal valstybės valdymo būdą į tris grupes.
- Apibūdinkite europiečių požiūrį į politiką ir politikus pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui.
- Kodėl liberaliojoje demokratijoje buvo labai svarbu padalyti valdžią?
- Kodėl demokratinėse Europos valstybėse XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo siekiama sudaryti koalicines vyriausybes?
- Nurodykite liaudies frontų kūrimosi kai kuriose Europos valstybėse aplinkybes.
Autoritarinių režimų atsiradimo priežastys ir veikimo būdas
Vis dėlto daug kur demokratijos išsaugoti nepavyko (13.1 pav.). Tarpukariu plito autoritarizmas – vieno asmens, grupės ar partijos valdžia, kuri įsitvirtino pamindama ar pakeisdama demokratinę konstituciją. Autoritarinė valdžia siekė kontroliuoti šalies vidaus ir užsienio politiką, griežtai prižiūrėti ir tvarkyti kariuomenę ir policiją, drausti arba riboti kitų partijų veiklą, neleisti rengti laisvų ir sąžiningų rinkimų, persekioti politinius priešininkus. Valdžios cenzūra varžė kultūrą, švietimą, mokslą, tačiau į kasdieninį žmonių gyvenimą kišosi mažiau. Autoritarinio režimo viršūnėje įsitvirtino diktatorius – daug galių turintis vadovas, neretai užimantis kelis svarbius postus vienu metu ir garbinamas (įsigali asmenybės kultas).
Tarpukario valstybėse autoritarizmą lėmė skirtingos priežastys. Vienur ekonominių krizių padariniai kėlė įtampą visuomenėje, kitur didėjo tautinė nesantaika ir nesutarimai dėl sienų, stiprėjo noras atsiteisti už Pirmojo pasaulinio karo padarinius, buvo stokojama politinės kultūros (pagarbos kitaip mąstantiesiems, viešų svarstymų ir susitarimų politikoje ir visuomenėje svarbos supratimo ir kt.). Labai svarbu buvo ir tai, kad ėmė plisti radikalų judėjimai. Komunistų idėjos, nukreiptos prieš religiją, privačią nuosavybę, visuomeninę sandarą, nors ir turėjo šalininkų, didesnei visuomenės daliai kėlė baimę ir priešiškumą. Tačiau iš pažiūros silpnõs ir neryžtingos demokratinės valstybės valdžiõs ir teisėsaugos negebėjimas sustabdyti komunistų ir jų sekėjų gausėjimo lėmė priešingo komunizmui fašizmo ir nacionalsocializmo plitimą.
Viena svarbiausių autoritarinių režimų plitimo priežasčių buvo nusiteikimas prieš parlamentinę demokratiją. Vieni negalėjo susitaikyti su liberaliomis reformomis ar jų vykdymu, kiti suprato, kad demokratija naudojasi ir kraštutinių pažiūrų judėjimai, jų atstovų taip pat patenka į parlamentą. Matydami, kad radikalai naudojasi demokratija, jos teikiama rinkimų, mitingų ir organizacijų laisve, kai kurie veikėjai (politikai, buvę ir esami valstybių vadovai, karininkai) ją laikė nepajėgia užtikrinti valstybės saugumo ir linko aukoti. Taigi, pareikšdami, kad valstybei iškilo pavojus, paskelbdavo nepaprastąją ar karo padėtį ir užgrobdavo valstybės įstaigas ir kitus strategiškai svarbius objektus (B šaltinis). Dažniausiai po tokių perversmų valdžią į savo rankas perimdavo politikai ir iškeldavo diktatorių. Tačiau kai kur įsivyravo karinė diktatūrà, kai kariuomenė (jos vadovybė) turėjo daugiau politinės galios nei politikai, o svarbiausias pareigas valstybėje neretai ėjo generolai.
1926 m. karinis perversmas Lénkijoje buvo nukreiptas prieš parlamentinę ir partinę tvarką, kurios laikantis nesisekė dorotis su šalies ūkio ir kitais sunkumais. Perversmo kurstytojas, buvęs valstybės vadovas, maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudzki, 1867–1935) (13.7 pav.) iškėlė išgijimo (sanacijos) idėją teigdamas, kad visuomenė turi išgyti nuo parlamentinės demokratijos padarinių ir pirmenybę teikti valstybės poreikiams. Po valstybės perversmo J. Pilsudskis užėmė kelis svarbius postus ir remdamasis šalininkais valdė kaip diktatorius (13.6 pav.). Beveik tuo pačiu metu panašus karinis perversmas įvyko Portugãlijoje, vėliau ir kai kuriose kitose valstybėse, o Graikijoje tokie perversmai tarpukariu vyko net kelis kartus.
Klausimai ir užduotys
- Palyginkite visuomenės politinio gyvenimo sąlygas esant demokratijai ir autoritarizmui ir nurodykite ne mažiau kaip tris skirtumus.
- Kodėl autoritariniai režimai buvo nusiteikę prieš parlamentinę demokratiją?
- Kokiu būdu į valdžią Lénkijoje 1926 m. sugrįžo J. Pilsudskis? Kodėl būtent taip?
Fašizmas ir jo įsigalėjimas Italijoje
Kai kuriems autoritarinio režimo šalininkams pavyzdžiu tapo 1922 m. Itãlijoje į valdžią atėję fašistai. Esant netvirtai politinei ir ekonominei padėčiai, visuomenėje kylant įtampai, fašistų vadovas Benitas Musolinis (Benito Mussolini, 1883–1945) ryžosi perimti valdžią. Palaikomas dalies visuomenės, nusprendė parodyti jėgą ir surengė partijos kovinių būrių – juodmarškinių – žygį į Ròmą. Sostinėje pasirodė keliasdešimt tūkstančių žygio dalyvių ir Itãlijos karalius, užuot įvedęs nepaprastąją padėtį ir susidorojęs su maištininkais, B. Musoliniui pasiūlė ministro pirmininko postą ir teisę sudaryti vyriausybę.
Pamažu fašistai Italijoje įtvirtino diktatūrą: susidorojo su politinių priešininkų vadovais, suklastojo rinkimų rezultatus ir uždraudė visas, išskyrus fašistų, politines partijas. Buvo uždaromos visos nefašistinės organizacijos (13.8 pav.), įvesta cenzūra, griežčiau kontroliuojama visuomenė, suimami kitaip mąstantieji ir kuriamas tautos vado (dučės) B. Musolinio asmenybės kultas. Įsigalėję valdžioje fašistai pertvarkė krašto ūkį: ribojo importą, skatino vietinę gamybą, ginklavosi. Todėl sumažėjo nedarbas, buvo remiami skurstantieji. Tokia režimo vykdoma vidaus politika sulaukė nemažos dalies visuomenės palaikymo.
Fašizmas tautos ir valstybės poreikius iškelia aukščiau pavienio žmogaus poreikių. Tikslas – valdyti visuomenę, priversti paklusti fašistų valdžiai, kurią įkūnija diktatoriaus kaip tautos vado kultas. Kai kurie istorikai Itãlijos fašistinį režimą priskiria totalitarizmui. Nors terminą „totalitarizmas“ sugalvojo patys italų fašistai (jį vartojo teigiama reikšme) ir itališkasis fašizmas turėjo nemažai totalitarinės valstybės bruožų, bet Itãlijoje vykdytas gyventojų teroras nebuvo toks nuožmus kaip nacistinėje Vokietijoje ar stalinistinėje Soviẽtų Sąjungoje.
Fašizmo idėjos ir Italijoje fašistų vykdoma vidaus politika trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje sulaukė nemažo palankumo visame pasaulyje. Įvairūs autoritariniai režimai iš dalies mėgdžiojo Italijos fašistinį režimą, bet papildydavo savu turiniu (dėl to kai kurie tokie režimai ne visai teisingai buvo vadinami fašistiniais). Jiems visiems būdingas buvo žmogaus teisių suvaržymas, cenzūros įvedimas, valstybės ar tautos išaukštinimas, nacionalistinės diktatūros įtvirtinimas ir asmenybės kulto puoselėjimas, nusiteikimas prieš liberalizmą ir komunizmą, modernizacijos aukštinimas ir t. t.
Klausimai ir užduotys
- Nusakykite fašistų atėjimo į valdžią Italijoje aplinkybes.
- Kaip manote, kodėl Italijos karalius nesipriešino fašistų atėjimui į valdžią?
- Nurodykite ne mažiau kaip tris priemones, kurios padėjo fašistams įsitvirtinti valdžioje. Kodėl buvo naudojamos būtent tokios priemonės?
- Kaip manote, kodėl itališkasis fašizmas kaip politinė idėja sulaukė palankumo daugelyje Europos valstybių? Savo nuomonę pagrįskite.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. Profesorius Vincas Čepinskis apie tarpukario parlamentinės demokratijos padėtį ir trūkumus
Tvirtindami, kad parlamentinė demokratija yra tobuliausia politinės kultūros forma, mes nemerkiame akių prieš parlamentinės demokratijos trūkumus ir ydas. Kai kuriuose kraštuose, kaip pavyzdžiui, Rùsijoje ir Italijoje, per ilgus amžius plačioji visuomenė nedalyvavo politiniame gyvenime, nesugebėjo įsigyti politinės kultūros ir politinių tradicijų ir pasiliko politiniu atžvilgiu neišlavinta, nekalbant jau apie atsilikusį tų kraštų ekonominį ir socialinį gyvenimą. Taigi, tuose kraštuose parlamentinė demokratija ir neprigijo kaip reikiant. <...>
Ir kituose Europos kraštuose eina šiandien kova už parlamentarizmą ir už demokratinę tvarką. Bet aukštos kultūros kraštuos su senomis ir stipriomis politinėmis tradicijomis, su aukštesniu politiniu išsilavinimu, kaip Anglija, Prancūzija, Bel̃gija ir net Vokietijà, stengiamasi ištobulinti parlamentinį režimą, o ne nuversti jį. Reikia pasakyti, kad ir paminėtuose kraštuose yra daug trūkumų ir net kai kada korupcijos politiniam gyvenime. Visur yra per daug partijų ir visur politinį gyvenimą nulemia ne tautos, ne krašto reikalai, o viešpataujančios partijos reikalai ir dažnai labai nešvarus biznis remiančių tą partiją visuomenės grupių. Be to, visi parlamentai yra per dideli ir santykiai tarp ekzekutyvos (vykdomosios valdžios) ir legislatūros (įstatymų leidėjų) dažnai tokie, kad varžo ekzekutyvos iniciatyvą ir jos tikslų veikimą. Kalbant apie parlamentarizmo režimo trūkumus tenka laikyti svarbiausiais iš jų netobulą ir dažnai netikusią rinkimų sistemą, per didelį skaičių atstovų parlamentuose, daugybę visokių partijų, trumpą parlamentų kadenciją, buvimą dvejų rūmų ir ekzekutyvos silpnumą.
Vincas Čepinskis, Demokratija ir diktatūra, Šiauliai: Kultūros švietimo draugija, 1927, p. 14, 17–18.Klausimai ir užduotys
- Kurios tarpukariu gyvavusios politinės santvarkos šalininkas yra profesorius V. Čepinskis (A šaltinis)? Savo atsakymą pagrįskite istorijos šaltiniu.
- Kaip prof. V. Čepinskis apibūdina Rusijos ir Italijos politinę padėtį? Kokiais teiginiais?
- Kokie parlamentarizmo ir demokratijos bruožai minimi šiame istorijos šaltinyje?
- Kokie parlamentarizmo trūkumai nurodomi šiame istorijos šaltinyje?
B ŠALTINIS. Austrų rašytojas Stefanas Cveigas apie 1934-ųjų įvykius Áustrijoje
Zalcburge pabuvęs vos kelias dienas, netrukus išvažiavau į Vieną. Ir kaip tik pačioje vasario pradžioje pratrūko audra. Heimveras (dešiniųjų paramilitarinė grupuotė – aut. past.) užpuolė darbininkų namus Lince, nes norėjo konfiskuoti, kaip manyta, juose saugomus ginklus. Darbininkai atsakė visuotiniu streiku, Dollfuβas (Áustrijos kancleris, tuomet jau valdęs nedemokratiškai – aut. past.) savo ruožtu – įsakymu ginklu numalšinti dirbtinai sukeltą „revoliuciją“. Tad reguliarusis vermachtas (kariuomenė – aut. past.) su kulkosvaidžiais ir patrankomis apsupo Vienos darbininkų namus. Tris dienas buvo įnirtingai kovojama dėl kiekvieno namo; tai buvo paskutinis kartas prieš Ispãniją, kai demokratija Europoje gynėsi nuo fašizmo. Tris dienas laikėsi darbininkai, kol galiausiai juos nugalėjo stipresnė techninė galybė.
Tomis dienomis lankiausi Vienoje, tad buvau tos lemiamos kovos, taigi ir Austrijos nepriklausomybės savižudybės liudytojas. Tačiau noriu būti sąžiningas liudytojas, todėl turiu pripažinti iš pažiūros paradoksalų dalyką, kad aš taip ir nepamačiau tos revoliucijos. Tas, kas nori pateikti kuo teisingesnį ir įtikinamesnį savo laiko paveikslą, turi turėti drąsos nuvilti romantiškus įsivaizdavimus. Man rodos, dabarties revoliucijų metodams ir ypatumams būdingiausia tai, kad milžiniškoje šiuolaikinio didmiesčio teritorijoje jos vyksta vos keliose vietose, todėl daugumai gyventojų lieka visiškai nematomos. Kad ir kaip keista, tomis istorinėmis 1934-ųjų vasario dienomis aš buvau Vienoje ir nemačiau nė vieno tų lemiamų įvykių, kurie vyko Vienoje, iki kol jie vyko, ničnieko apie juos nežinojau. Šaudė patrankos, buvo šturmuojami namai, išnešami šimtai lavonų – aš nepamačiau nė vieno. Kiekvienas laikraščio skaitytojas Niujòrke, Lòndone, Parỹžiuje geriau žinojo apie tai, kas iš tikrųjų dedasi, negu mes, kurie tariamai buvome liudytojai. Šį stebinantį reiškinį, kad mūsų laikais už dešimties gatvių nuo lemiamo įvykio vietos žmogus žino mažiau, negu esantys už tūkstančių kilometrų, vėliau man nuolat patvirtindavo gyvenimas. Kaip po kelių mėnesių Dollfuβas vidury dienos buvo nužudytas Vienoje, aš šeštą valandą vakaro tai perskaičiau skelbime Londone. Tuoj pamėginau paskambinti į Vieną, ir, mano nuostabai, iškart buvau sujungtas, bet dar labiau nustebau, kad Vienoje už penkių gatvių nuo Užsienio reikalų ministerijos žmonės žinojo daug mažiau nei Londone ties kiekvienu kampu.
Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai, iš vokiečių k. vertė G. Sodeikienė, Vilnius: Tyto alba, 2020, p. 412–413.Klausimai ir užduotys
- Apie kokią Vienoje kilusią „audrą“ rašo S. Cveigas?
- Kokia politinė santvarka įsitvirtino Austrijoje 1934-aisiais? Nurodykite būdą, kuriuo ji buvo įtvirtinama.
- Apie kokį paradoksalų dalyką rašo šio istorijos šaltinio autorius? Kaip manote, kas jį lėmė?
C ŠALTINIS. Italijos fašistų vadovas Benitas Musolinis apie fašizmą
Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, ir juo labiau neturi vertės, žmogiškos ir dvasinės, už valstybės ribų. Šia prasme fašizmas yra totalitarus1, o fašistinė valstybė – visų vertybių sintezė ir vienetas – interpretuoja, plėtoja ir stiprina visą tautos gyvenimą. <...> Nei individumai2, nei grupės (politinės partijos, asociacijos, sindikatai, klasės) negali būti už valstybės ribų. Todėl fašizmas yra prieš socializmą, kuris sustangrina istorinį momentą klasių kovoje ir ignoruoja valstybės vieningumą. <...> Fašizmas yra prieš demokratiją, kuri prilygina tautą didesniam skaičiui, nužemindama ją iki daugumos lygmens.
<...> Fašizmas, apskritai imant, yra ne tiktai įstatymų kūrėjas ir institutų steigėjas, bet yra auklėtojas ir dvasinio gyvenimo žadintojas. Jis nori perdirbti ne žmogaus gyvenimo formas, bet turinį, patį žmogaus būdą, tikėjimą. Šiam tikslui jis nori drausmės ir autoriteto, pasiekiančio pačios sielos gelmes ir ten neginčijamai dominuojančio. Todėl ir jo ženklas yra liktorių3 ryšulys – vienybės jėgos ir teisingumo simbolis. <...> Fašizmas nori stiprios, organiškos valstybės, kuri tuo pat metu būtų paremta liaudies mase. <...> Fašistinė valstybė yra galybės ir valdymo valia. Romėniškoji tradicija čia yra jėgos idėja.
1 totalinis, visa apimantis, visuotinis
2 individai, atskiri asmenys
3 liktorius, likorius (ntk.) – žvakė, žvakidė
Benito Musolinis, Fašizmo doktrina, iš italų k. vertė Z. Blynas, Kaunas: „Akademiko“ redakcijos leidinys, 1935, p. 2–40.Klausimai ir užduotys
- Kas, anot B. Musolinio, yra svarbiausia fašistui? Kaip jis tai pagrindžia?
- Prieš ką yra nusistatęs fašizmas? Paaiškinkite, kodėl.
- Kokiomis priemonėmis fašistai tikėjosi pakeisti žmogaus būdą? Kaip manote, kodėl būtent taip?
- Šaltinyje minima, kad fašistų ženklas yra „liktorių ryšulys“. Paaiškinkite, kas tai.
- Kodėl B. Musolinis fašizmą sieja su romėniškąja tradicija?
- Paaiškinkite, kodėl fašistinė valstybė turėjo būti paremta „liaudies mase“.
SĄVOKOS
Autoritarizmas – vieno asmens, grupės ar partijos valdymas, įtvirtintas valdžią į savo rankas paėmus jėga ir (arba) pakeitus demokratinę konstituciją tik dėl akių atliktais politiniais veiksmais.
Fašizmas (it. fascismo < fascio – kuokštas, ryšulys; bendrija) – nacionalizmo atmaina, iškėlusi tautos ir valstybės reikšmę, žmogaus paklusnumą. Judėjimas prasidėjo 1919 m. Italijoje (vadovas B. Musolinis), vėliau plito ir kitose Europos valstybėse.
Karinė diktatūrà – politinė padėtis šalyje, kai kariuomenės aukštieji karininkai turi daugiau neribotos politinės galios nei politikai.
Liáudies fròntas – kairiųjų ir centro kairės politinių partijų ir organizacijų politinis susivienijimas, siekęs kovoti su kylančiomis dešiniųjų radikalų partijomis ir organizacijomis. 1936 m. liaudies frontams pavyko laimėti rinkimus Prancūzijoje ir Ispanijoje.
Liberalióji demokrãtija – demokratijos rūšis, kurioje svarbus daugumos žmonių sprendimas, bet gerbiamos ir užtikrinamos kiekvieno atskiro asmens teisės ir laisvės. Valdžios institucijų galias riboja įstatymai.
Parlamentarizmas – valstybės valdymo būdas, kai parlamentas (įstatymų leidžiamoji institucija) turi daugiausia galios valstybės valdyme.
Valdžiõs padalijimo principas – valstybės valdžios padalijimas skirtingoms ir viena kitai nepavaldžioms institucijoms siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti tų institucijų laisvę ir lygybę. Šiuolaikinėse valstybėse valdžia dalijama į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"