Temos reikšmingumas
- XX a. antroje pusėje kelis šimtmečius egzistavęs kolonijinis pasaulis griuvo it kortų namelis. Šie įvykiai virto pamokomis, iš kurių vis dar yra ką pasimokyti.
- Dabartinės Ãfrikos ir Ãzijos valstybės vis dar jaučia ilgametės kolonizacijos neigiamas pasekmes, kurios atsiliepia ir likusiam pasauliui (net ir Lietuvai). Šioms pasekmėms spręsti XXI a. vis dar reikia politinių ir ekonominių pastangų.
- XXI a. daug diskutuojama, kaip metropolijos turi atsiprašyti buvusių kolonijų už praeityje padarytas skriaudas, kiek turėtų prisidėti prie jų gerovės. Žiniasklaidoje neretai keliamas klausimas, ar Europos sostinėse turėtų stovėti paminklai kolonizatoriams.
Po Antrojo pasaulinio karo Europoje ir už jos ribų įsivyravusio Šaltojo karo procesai ir pasekmės palietė ne tik tiesiogines šio konflikto priešininkes – JAV ir SSRS – bei jų sąjungininkes. Šaltojo karo atmosferoje pasaulyje vyko ir kitų politinių procesų, ne tik smarkiai pakeitusių valstybių santykius, bet ir turėjusių įtakos naujų šalių atsiradimui Afrikoje ir Azijoje. Pagrindine šių procesų priežastimi tapo dekolonizacija (15.1 pav.).
Įtampa tarp metropolijų valdžios ir autochtonų apsisprendimo
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis iš esmės ir toliau išliko kolonijinis. Didžiausios metropòlijos – Didžióji Britãnija, Prancūzijà, Bel̃gija, Portugãlija ir Nýderlandai – ir toliau valdė didžiules kolonijines teritorijas su šimtais ten gyvenančių tautų Afrikoje, Azijoje ir kituose pasaulio regionuose. Tačiau metropolijų politinė ir ekonominė įtaka bei karinė galia po karo gerokai sumenko, o vis didesnė jų visuomenių dalis ėmė abejoti kolonijų išlaikymo reikiamybe. Be to, kolònijose esančios tautos vis smarkiau ėmė kelti politinių teisių, autonomijos ar suvereniteto klausimus. Iki tol įvairių kolonijų autochtònai, jų prigimtinės teisės ir kultūra tebuvo didžiųjų valstybių politinio gyvenimo užribis, o atskiri savarankiškumo siekiai neretai užgniaužiami ginklu. Iki pat XX a. vidurio sumenkinant vietos kolonijų autochtonus buvo įsivaizduojama, kad metropolijos jiems „neša tik civilizaciją“. Ir nors Afrikoje ar Azijoje didžiosios metropolijos tiesė geležinkelius ir kelius, statė mokyklas ir ligonines, vystė kitokią infrastruktūrą, visa tai daugiau pasitarnavo efektyvesniam kolonijų valdymui, o ne tiesiogiai padėjo autochtonams. Be to, didelė dalis kolonijų vidaus gyvenimo pokyčių buvo vykdomi neatsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius, jų kultūrą.
Didelėse kolonijinėse teritorijose Afrikoje ir Azijoje iki XX a. vid. buvo kelios valdymo formos. Pavyzdžiui, Alžỹras tiesiogiai prijungtas prie Prancūzijos ir traktuojamas kaip neatskiriama šalies dalis. Daugiausia paplitęs kolonijinis valdymas pasižymėjo tuo, kad kolonija buvo metropolijos valdžioje ir neturėjo politinio bei ekonominio savarankiškumo, tačiau nebuvo formaliai prijungta prie metropolijos. Taikyta protektorãto forma išsiskyrė tuo, kad metropolija įsipareigodavo saugoti valdomą teritoriją nuo užsienio agresijos arba vidaus neramumų, o mainais gaudavo visišką arba dalinę teisę kontroliuoti silpnesniosios šalies užsienio ir vidaus politiką. Autonomijos statusas suteikdavo kolonijai platesnę ar siauresnę teisę savarankiškai spręsti vidaus reikalus – formuoti vykdomosios valdžios institucijas, leisti tam tikrus įstatymus. Europos valstybės XX a. vid., siekdamos užkirsti kelią visiškos nepriklausomybės siekiams, neretai sutikdavo suteikti kolonijoms autonomiją, tačiau tokia taktika nepasiteisino – kolonijos autonomija neapsiribojo ir siekė visiškos nepriklausomybės. Dominijos statusą turėjo (ir turi) Britų imperijos teritorijos, kurioms suteikta itin plati politinė autonomija. XXI a. dominijos ir Jungtinės Karalỹstės politinis sąryšis tėra simbolinis. Dar XIX a. tokį statusą gavo Kanadà, XX a. pr. Austrãlija ir Naujóji Zelándija ir Pietų Afrikos Sąjunga.
Klausimai ir užduotys
- Išanalizuokite dekolonizacijos proceso žemėlapį (15.1 pav.). Kuriame žemyne anksčiausiai prasidėjo šis procesas? O kuriuose regionuose šis procesas baigėsi vėliausiai?
- Paaiškinkite, kodėl kolonijų plėtra ir infrastruktūros tobulinimas buvo naudingiau metropolijoms, o ne vietiniams autochtonams.
- Įvertinkite teiginį „metropolijos kolonijoms nešė civilizaciją“. Vertinimą pagrįskite ne mažiau kaip dviem argumentais.
- Nurodykite ir apibūdinkite tris kolonijų valdymo formas.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip politiškai ir teisiškai veikia dominijos statusas šiais laikais. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ir Kanados ar Australijos politinis ryšys.
Pokyčiai prasideda nuo Indijos ir Pietryčių Azijos
Pirmieji politiniai pasikeitimai prasidėjo Azijos žemyne. Itin svarbus poslinkis kolonijiniame žemėlapyje įvyko 1947 m., kada po dešimtmečius trukusio nacionalinio judėjimo už nepriklausomybę Jungtinė Karalystė buvo priversta susitaikyti su savo didžiausios ir turtingiausios kolonijos netekimu ir suteikė Indijai nepriklausomybę (C šaltinis). Indijos nacionalinio judėjimo lyderiai Mohandasas Gandis (Mohandas Karamchand Gandhi, 1869–1948) (15.2 pav.) ir Džavaharlalas Neru (Jawaharlal Nehru, 1889–1964) (15.3 pav.) visame pasaulyje tapo taikaus, nesmurtinio pasipriešinimo ir antikolonijinio judėjimo simboliais. Jie ragino nepaklusti įvairiems britų diskriminaciniams įstatymams, boikotuoti kolonijinės valdžios institucijas, nepirkti britiškų prekių, rengti taikias demonstracijas. Pavyzdžiui, 1930 m. protestuodamas prieš milžiniškus britų valdžios nustatytus druskos mokesčius, M. Gandis su bendraminčiais nuėjo kelis šimtus kilometrų iki jūros ir ten demonstratyviai garino iš jūros vandens druską, neketindamas mokėti, jo manymu, neteisėtų mokesčių (15.4 pav.). Tiek M. Gandis, tiek Dž. Neru už savo politinę veiklą buvo ne kartą britų valdžios įkalinti, persekioti, tačiau kantriai ir taikiai siekė pagrindinio tikslo – šalies nepriklausomybės (15.5 pav.).
Ìndijos atsiskyrimas nuo buvusios metropolijos pasižymėjo tuo, kad galiausiai įvyko be didesnio ginkluoto tarpusavio konflikto, taikiai. Tačiau kolonijinės patirtys vėliau vis tiek išaugo į smurtą. Pagal religiją dalijant buvusią koloniją į dvi valstybes – Indiją (induistų dauguma) ir Pakistãną (musulmonų dauguma) – prasidėjo ginkluoti susidūrimai tarp būsimų dviejų kaimyninių valstybių, vyko net gyventojų žudynės dėl religinių pažiūrų. Teritorinių nesutarimų ir naujų ginkluotų susidūrimų tarp Indijos ir Pakistano vis pasikartoja iki šiandienos.
Kitaip nei Indijoje, kitose kolonijose Azijoje vietos tautoms siekiant nepriklausomybės vienas po kito įsižiebė žiaurūs kariniai konfliktai. Pavyzdžiui, XX a. 5 deš. Indokinijos pusiasalyje kilo karas tarp Prancūzijos ir nepriklausomybės siekiančio Vietnãmo, o Indonèzijos salose tarp Nyderlandų ir nepriklausomybę pasiskelbusios Indonezijos. Taigi, Indijos pradėtas unikalus taikaus pasipriešinimo kelias kituose regionuose ne visur prigijo, o dekolonizaciją ėmė lydėti ilgamečiai kariniai konfliktai (15.6 pav.).
Klausimai ir užduotys
- Išanalizuokite dekolonizacijos Azijoje žemėlapį (15.5 pav.). Kurios Azijos valstybės anksčiausiai, o kurios vėliausiai išsivadavo iš metropolijų valdžios?
- Apibūdinkite M. Gandžio ir Dž. Neru veiksmus kovojant dėl Indijos išsivadavimo.
- Nurodykite konflikto tarp nepriklausomų Indijos ir Pakistano valstybių esminę priežastį.
- Palyginkite Indijos išsivadavimo procesą su analogišku procesu Vietnamè ir Indonezijoje.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kokie yra Indijos ir Pakistano politiniai santykiai šiais laikais.
Afrika: sunkus laisvės ir nepriklausomybės kelias
Nepriklausomybės siekiančių buvusių kolonijinių tautų banga nusirito Afrikoje 1960 m. Net 17 šio žemyno valstybių paskelbė politinę nepriklausomybę, todėl tie metai dar žinomi kaip Ãfrikos mẽtai (15.7 pav.).
Šie metai suteikė daug vilčių, kad pagaliau žemyną po šimtmetį trukusio europiečių kolonijinio valdymo galės valdyti patys afrikiečiai (A šaltinis). Tačiau taikus perėjimas nuo kolonijinės valdžios iki nepriklausomybės įvyko ne visur. Viltys dėl taikaus išsilaisvinimo greitai žlugo. Afrikoje vyko ypač kruvini karai Alžyre (prasidėjo dar iki Afrikos metų) ir Angòloje. Abiejose teritorijose Prancūzijà ir Portugãlija siekė išlaikyti savo valdžią ir įtaką (15.8 pav.).
Naujų valstybių kūrimasis po Afrikos metų atskleidė ir kitų ilgalaikių kolonizacijos sukeltų politinių problemų. Dešimtmečius ar šimtmečius trukusi politinė priklausomybė nuo Europos šalių buvo smarkiai užgniaužusi Afrikos šalių savarankiškumą, o europiečių nubraižytas politinis žemėlapis visiškai neatitiko šio žemyno tautinių, religinių ir kultūrinių realijų. Naujosios Afrikos valstybės susikūrė buvusių kolonijų ribose, kurios žymėjo ne čionykščių tautų gyvenamąsias erdves, o ribas, dėl kurių XIX a. raikydamos žemyną buvo susitarusios kolonijinės valstybės. Naujųjų valstybių sienoms, neatitinkant vietos realijų, netrukus ėmė kelti įvairiausių įtampų ir konfliktų. Nepaisant nepriklausomybės, buvusios kolonijos taip pat buvo itin smarkiai politiškai ir ekonomiškai susaistytos su metropolijomis, joms buvo sunku išsivaduoti iš dešimtmečius trukusios ekonominės priklausomybės, imtis savarankiškos politikos. Ilgalaikė kolonijinė patirtis suformavo nepasitikėjimo ir nevisavertiškumo politinę atmosferą, natūralu, kad Afrikos šalių politikams trūko politinės patirties veikiant laisvės, o ne pasipriešinimo sąlygomis (B šaltinis). Daugelis Afrikos metais ar vėliau susikūrusių valstybių savo kelią pradėjo pasiskelbdamos demokratinėmis šalimis, tačiau visos 17 valstybių, susikūrusių 1960 m., anksčiau ar vėliau išgyveno karinius perversmus, autoritarinius režimus ir diktatūras, konstitucijų ir valdymo santvarkų nuolatinę kaitą. Tik susikūrusiose valstybėse plieskėsi pilietiniai karai, vyko etniniai persekiojimai, genocidas. Angoloje (15.9 pav.), Kòngo Demokrãtinėje Respùblikoje, Sudanè, kitose šalyse kilę pilietiniai karai truko dešimtmečius ir pražudė dešimtis tūkstančių gyvybių. Dar vykstant Šaltajam karui dalį susikūrusių naujų valstybių ėmė remti SSRS ir jos sąjungininkai – tai eskalavo naujus konfliktus. Nuo XX a. pab. daug neramumų kelia plintantys radikalūs islamistiniai judėjimai. XXI a. Afrikos valstybėse išaugo Kinijos įtaka.
Ilgainiui didelė dalis Afrikos valstybių dėl savo prastų ekonominių ir socialinių rodiklių, nepastovios politinės padėties buvo priskirtos besivystančioms valstybėms. Dėl autoritarizmo, įvairių karinių konfliktų, ilgalaikės kolonijinės priklausomybės ir klimato kaitos didelėje dalyje naujai susikūrusių valstybių vyrauja žemas gyvenimo lygis, skurdas, didelė socialinė nelygybė, taip pat neraštingumas, nedarbas, korupcija. Nuolatos kyla sunkumų dėl maisto trūkumo, vyrauja itin didelis gyventojų mirtingumas nuo infekcinių ligų. Dėl šių problemų kyla didelių humanitarinių ir pabėgėlių krizių. Besivýstančios valstýbės dažniausiai eksportuoja tik turimus gamtinius išteklius ir yra ekonomiškai priklausomos nuo parduodamų išteklių kainų ir išsivysčiusių šalių ar tarptautinių organizacijų teikiamos ekonominės paramos.
Nepaisant kolonizacijos palikimo, Afrikos valstybės mėgina kurti savitą politinį gyvenimą, stabilizuoti ekonominę situaciją. Buvusiose kolonijinėse valstybėse nenutyla diskusijos apie kolonijinės praeities vertinimus – kiek XXI a. valstybės ir visuomenės turi būti atsakingos už savo pirmtakų priimtus sprendimus, ar praeities politiniams lyderiams, kurie vykdė kolonizacijos politiką, turi stovėti paminklai, kabėti atminimo lentos? (15.10 pav.)
Klausimai ir užduotys
- Išanalizuokite žemėlapį (15.8 pav.). Nustatykite, kurios Afrikos valstybės iš metropolijų valdžios išsivadavo anksčiausiai, o kurios vėliausiai.
- Paaiškinkite, kodėl 1960-ieji vadinami Afrikos metais.
- Apibūdinkite Afrikoje egzistavusių kolonijų valdymo principus.
- Nurodykite ne mažiau kaip tris problemas, su kuriomis susidūrė nepriklausomybę paskelbusios Afrikos šalys. Ar jas pavyko išspręsti šiais laikais? Atsakymą argumentuokite.
- Kaip manote, ar Europos šalyse turi stovėti paminklai ir egzistuoti kitos atminties įamžinimo vietos, skirtos kolonijinę politiką vykdžiusiems asmenims? Atsakymą pagrįskite ne mažiau kaip dviem argumentais.
TYRINĖKITE!
Naudodamiesi internetine paieška, raskite daugiau panašių pavyzdžių (kaip 2020 m. situacija Briuselyje, kai buvo aptepliotas Belgijos karaliaus paminklas dėl jo kolonijinės politikos).
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. Apie belgų kolonijinės valdžios pastangas įsisavinti gamtos turtus Kongo kolonijoje Afrikoje
Elisabethville1.
Šis miestas išsitiesęs arti Lubumbaši2 upės krantų pietinėje, arba Aukštojoje, Katangoje, 1230 metrų aukštumoje. Aukštosios Katangos kraštą baltieji žmonės užėmė tik 1910 m. Tuometinis Katangos vicegubernatorius generolas Wangermee parinko būsimam miestui pakilesnę vietą, iš kurios matyti platūs reginiai Lubumbaši slėny ir už to slėnio stūksantieji kalnai. 1911 m. iki šios vietos buvo patiestas geležinkelis, jungiąs kraštą su Pietų Afrikos uostais. Nuo to laiko Belgų karalienės pagarbai jos vardu pavadintas miestelis pradėjo sparčiai augti, kartu su didėjančiais vario kasyklų ir liejyklų turtais. Pradžioje statėsi menki nameliai, laikino pobūdžio. Bet kiek vėliau pradėjo dygti vis gražesnių ir gražesnių namų vieno ar dviejų aukštų. Dabar šis miestas jau turi 4 000 baltųjų gyventojų ir apie 30 000 juodųjų3, gyvenančių daugiausia savam priemiesty į pietų rytus.
<…>
Joje [kasykloje – vad. aut. pastaba] darbas eina daugiausia atvirame ore. Paviršutiniai žemės sluoksniai, maišyti su nenaudinga uola. Jau čia negrai4 kasa, pila į geležinius vagoniukus ir mechaniška jėga traukia aukštyn iš ištuštinto baseino, tartum sauso gilaus ežero dugno. Kasamasi ir į baseino šonus siaurais tuneliais, mediniais stulpais paremtais. Visą pastarąjį darbą dirba negrai, belgų vadovaujami.
1 Elizabetvilis
2 Lubumbašio
3 juodaodžių. Pastaba: tarpukariu, kai sukurtas šis šaltinis, sąvokų „juodieji“, „negrai“ vartojimas buvo įprastas ir neturėjo paniekinamosios reikšmės.
4 juodaodžiai
Kazys Pakštas, Aplink Afriką. Nuo Kauno iki Kapštato, I dalis, Kaunas: Spaudos fondas, 1931, p. 187, 190.Klausimai ir užduotys
- Kuri Europos valstybė buvo kolonizavusi šaltinyje aprašomą teritoriją?
- Kieno garbei buvo pavadintas šaltinyje aprašomas miestelis? Kodėl?
- Nurodykite tris pokyčius, įvykusius aprašomoje vietovėje, kai ją užėmė europiečiai (baltieji žmonės).
- Koks buvo vietos gyventojų darbas aprašomame miestelyje?
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi naudas, kurias gaudavo teritoriją kolonizavusi šalis. Kiekvieną iš jų paaiškinkite.
B ŠALTINIS. Egipto prezidento Gamalio Abdelio Nasero (Gamal Abdel Nasser) kalbos, pasakytos 1963 m. steigiant Afrikos Sąjungą, fragmentai
Egzistuoja kolonializmas, kuris nėra visiškai ir iki galo išnaikintas iš visų žemyno dalių. Vienur jis, kai kuriose mūsų žemyno dalyse, atkakliai ir žiauriai laikosi, o kitur savo veidą bando prisidengti netikromis kaukėmis.
Kai kuriose žemyno dalyse egzistuoja primesta rasinė diskriminacija ir apartheidas vykdomas tų, kurie nepaiso ir stokoja elementaraus žmogiškumo ir orumo bei grobia žemyno turtus ir pavergia žmonių darbą.
Egzistuoja reikalavimas, kad žemynas būtų paprasčiausiu žaliavų sandėliu. Ir tokiomis žemomis kainomis, pelną susigrobiant importuojančioms šalims, kad net nepatenkintų būtiniausių vietos gyventojų poreikių. Šios šalys bando savo pramonės ir mokslo pažangą paversti naujomis kvazikolonializmo formomis, kurios yra paremtos nesąžiningu ir neteisingu ne savo sukauptų gėrybių išnaudojimu.
Tarp daugelio Afrikos valstybių egzistuoja sienų problema – visi žinome, kaip jos buvo braižomos ir tiesiamos.
Egzistuoja Šaltojo karo kryžminės srovės su jų pasekmėmis ir deformacijomis. Mes gyvename pasaulyje, kur atstumas, atsižvelgiant į didelę mokslo pažangą, nebėra svarbus, ypač transportuojant priemones, kurios atnešė Šaltojo karo mūšius į mūsų namus ir į tų namų žmonių širdis bei protus.
Iš anglų k. vertė N. Černiauskas, https://au.int/sites/default/files/speeches/38523-sp-oau_summit_may_1963_ speeches.pdfKlausimai ir užduotys
- Nurodykite esminę šaltinio autoriaus keliamą problemą. Pasvarstykite, kodėl ji buvo iškilusi.
- Kodėl šaltinyje teigiama, kad Afrika buvo įsivaizduojama kaip žaliavų sandėlis?
- Šaltinyje teigiama, kad tarp Afrikos valstybių egzistuoja sienų problema. Paaiškinkite, kokia tai problema.
- Kodėl ir kaip Šaltasis karas paženklino Afrikos žemyną?
- Kaip šaltinio autorius vertina dekolonizacijos procesą Afrikoje? Vertinimą pagrįskite ne mažiau kaip trimis šaltinio teiginiais.
C ŠALTINIS. Ištrauka iš Džavaharlalo Neru 1947 m. rugpjūčio 14 d. pasakytos kalbos
Prieš daugelį metų paskyrėme likimui pasimatymą, ir štai atėjo metas, kai tesėsime savo pažadą, tiesa, galbūt ne visą, bet vis dėlto didžiąją jo dalį.
Išmušus vidurnakčio valandai, visam pasauliui nugrimzdus į miegą, Indija prabus gyvenimui ir laisvei. Artėja akimirka, taip retai pasitaikanti istorijoje, kai žengsime iš sena į nauja, kai užsibaigs epocha ir kai ilgam slopinta nacijos dvasia atgaus savo balsą. Ir šią iškilmingą dieną, kaip ir dera, mes pasižadame pasiaukojamai tarnauti Indijai, jos liaudžiai ir netgi dar daugiau – visai žmonijai.
Savo begalinį kelią Indija pradėjo istorijos apyaušriu, amžių glūdumos byloja apie jos siekius, didingus laimėjimus ir nesėkmes. Ir laimėje, ir varge mūsų tauta nemetė savojo kelio, neužmiršo idealų, ir jie suteikė jai jėgų.
Šiandien vargo laikotarpis baigiasi, ir Indija vėl save atranda. Pergalė, kurią mes švenčiame šiandien, tėra žingsnis, galimybių, žadančių mums didesnes pergales ir laimėjimus ateityje, pradžia. Ar mums pakaks drąsos ir išminties nepraleisti šios galimybės ir priimti ateities iššūkį?
<...>
Tarnauti Indijai reiškia tarnauti milijonams kenčiančių. Tai reiškia panaikinti skurdą, nemokšiškumą, ligas ir galimybių nelygybę.
Kalbos, pakeitusios pasaulį, iš anglų k. vertė A. Jurašius, sudarė Simona Sebag Montefiore, Vilnius: Tyto alba, 2013, p. 119–120.Klausimai ir užduotys
- Kokiomis politinėmis aplinkybėmis pasakyta ši kalba?
- Paaiškinkite šaltinio žodžius „prieš daugelį metų paskyrėme likimui pasimatymą“.
- Šaltinio autorius mini pergalę. Prieš ką ji buvo pasiekta?
- Nurodykite kalboje minimas Indijos problemas, kurias buvo privalu išspręsti. Pasvarstykite, ar šių dienų Indijoje pavyko galutinai išspręsti šias problemas.
SĄVOKOS
Ãfrikos mẽtai – 1960 m., kada ypač daug buvusių kolonijų Afrikoje paskelbė apie savo atsiskyrimą nuo metropolijų ir nepriklausomybę.
Autochtònai – čiabuviai, senbuviai, senieji šalies gyventojai.
Besivýstančios valstýbės – šalys, kurioms būdinga žemesnis gyvenimo lygis ir didelė socialinė nelygybė, paplitęs skurdas, spartus gyventojų skaičiaus didėjimas, trumpa vidutinė gyvenimo trukmė, ekonomikos priklausomybė nuo naudingųjų iškasenų ir (ar) žemės ūkio produkcijos eksporto. Taip pat menka industrializacija, ribotas naujų technologijų taikymas, politinis nestabilumas. Besivystančioms valstybėms dažnai priskiriamos Afrikos ar Azijos šalys, susikūrusios pasibaigus dekolonizacijai.
Dekolonizãcija – politiniai procesai, kai valstybė (metropolija) pripažįsta anksčiau jai pavaldžios teritorijos nepriklausomybę. Dažniausiai dekolonizacijos terminu nusakomas Europos kolonijų išsivadavimas Azijoje ir Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo.
Dominija – Britanijos imperijos valda, turinti platų politinį savarankiškumą.
Protektorãtas – dviejų valstybių santykių forma, kai stipresnioji įsipareigoja saugoti silpnesniąją nuo užsienio agresijos arba vidaus neramumų, o mainais gauna visišką arba dalinę teisę kontroliuoti silpnesniosios šalies užsienio ir vidaus politiką.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"