Dekolonizacija ir Naujų Valstybių susikūrimas Afrikoje ir Azijoje (15 tema)

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasaulis iš esmės ir toliau išliko kolonijinis. Didžiausios metropòlijos – Didžióji Britãnija, Prancūzijà, Bel̃gija, Portugãlija ir Nýderlandai – ir toliau valdė didžiules kolonijines teritorijas su šimtais ten gyvenančių tautų Afrikoje, Azijoje ir kituose pasaulio regionuose. Tačiau metropolijų politinė ir ekonominė įtaka bei karinė galia po karo gerokai sumenko, o vis didesnė jų visuomenių dalis ėmė abejoti kolonijų išlaikymo reikiamybe. Be to, kolònijose esančios tautos vis smarkiau ėmė kelti politinių teisių, autonomijos ar suvereniteto klausimus. Iki tol įvairių kolonijų autochtònai, jų prigimtinės teisės ir kultūra tebuvo didžiųjų valstybių politinio gyvenimo užribis, o atskiri savarankiškumo siekiai neretai užgniaužiami ginklu. Iki pat XX a. vidurio sumenkinant vietos kolonijų autochtonus buvo įsivaizduojama, kad metropolijos jiems „neša tik civilizaciją“. Ir nors Afrikoje ar Azijoje didžiosios metropolijos tiesė geležinkelius ir kelius, statė mokyklas ir ligonines, vystė kitokią infrastruktūrą, visa tai daugiau pasitarnavo efektyvesniam kolonijų valdymui, o ne tiesiogiai padėjo autochtonams. Be to, didelė dalis kolonijų vidaus gyvenimo pokyčių buvo vykdomi neatsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius, jų kultūrą.

Didelėse kolonijinėse teritorijose Afrikoje ir Azijoje iki XX a. vid. buvo kelios valdymo formos. Pavyzdžiui, Alžỹras tiesiogiai prijungtas prie Prancūzijos ir traktuojamas kaip neatskiriama šalies dalis. Daugiausia paplitęs kolonijinis valdymas pasižymėjo tuo, kad kolonija buvo metropolijos valdžioje ir neturėjo politinio bei ekonominio savarankiškumo, tačiau nebuvo formaliai prijungta prie metropolijos. Taikyta protektorãto forma išsiskyrė tuo, kad metropolija įsipareigodavo saugoti valdomą teritoriją nuo užsienio agresijos arba vidaus neramumų, o mainais gaudavo visišką arba dalinę teisę kontroliuoti silpnesniosios šalies užsienio ir vidaus politiką. Autonomijos statusas suteikdavo kolonijai platesnę ar siauresnę teisę savarankiškai spręsti vidaus reikalus – formuoti vykdomosios valdžios institucijas, leisti tam tikrus įstatymus. Europos valstybės XX a. vid., siekdamos užkirsti kelią visiškos nepriklausomybės siekiams, neretai sutikdavo suteikti kolonijoms autonomiją, tačiau tokia taktika nepasiteisino – kolonijos autonomija neapsiribojo ir siekė visiškos nepriklausomybės. Dominijos statusą turėjo (ir turi) Britų imperijos teritorijos, kurioms suteikta itin plati politinė autonomija. XXI a. dominijos ir Jungtinės Karalỹstės politinis sąryšis tėra simbolinis. Dar XIX a. tokį statusą gavo Kanadà, XX a. pr. Austrãlija ir Naujóji Zelándija ir Pietų Afrikos Sąjunga.

Nepriklausomybės siekiančių buvusių kolonijinių tautų banga nusirito Afrikoje 1960 m. Net 17 šio žemyno valstybių paskelbė politinę nepriklausomybę, todėl tie metai dar žinomi kaip Ãfrikos mẽtai (15.7 pav.).

Šie metai suteikė daug vilčių, kad pagaliau žemyną po šimtmetį trukusio europiečių kolonijinio valdymo galės valdyti patys afrikiečiai (A šaltinis). Tačiau taikus perėjimas nuo kolonijinės valdžios iki nepriklausomybės įvyko ne visur. Viltys dėl taikaus išsilaisvinimo greitai žlugo. Afrikoje vyko ypač kruvini karai Alžyre (prasidėjo dar iki Afrikos metų) ir Angòloje. Abiejose teritorijose Prancūzijà ir Portugãlija siekė išlaikyti savo valdžią ir įtaką (15.8 pav.).

Naujų valstybių kūrimasis po Afrikos metų atskleidė ir kitų ilgalaikių kolonizacijos sukeltų politinių problemų. Dešimtmečius ar šimtmečius trukusi politinė priklausomybė nuo Europos šalių buvo smarkiai užgniaužusi Afrikos šalių savarankiškumą, o europiečių nubraižytas politinis žemėlapis visiškai neatitiko šio žemyno tautinių, religinių ir kultūrinių realijų. Naujosios Afrikos valstybės susikūrė buvusių kolonijų ribose, kurios žymėjo ne čionykščių tautų gyvenamąsias erdves, o ribas, dėl kurių XIX a. raikydamos žemyną buvo susitarusios kolonijinės valstybės. Naujųjų valstybių sienoms, neatitinkant vietos realijų, netrukus ėmė kelti įvairiausių įtampų ir konfliktų. Nepaisant nepriklausomybės, buvusios kolonijos taip pat buvo itin smarkiai politiškai ir ekonomiškai susaistytos su metropolijomis, joms buvo sunku išsivaduoti iš dešimtmečius trukusios ekonominės priklausomybės, imtis savarankiškos politikos. Ilgalaikė kolonijinė patirtis suformavo nepasitikėjimo ir nevisavertiškumo politinę atmosferą, natūralu, kad Afrikos šalių politikams trūko politinės patirties veikiant laisvės, o ne pasipriešinimo sąlygomis (B šaltinis). Daugelis Afrikos metais ar vėliau susikūrusių valstybių savo kelią pradėjo pasiskelbdamos demokratinėmis šalimis, tačiau visos 17 valstybių, susikūrusių 1960 m., anksčiau ar vėliau išgyveno karinius perversmus, autoritarinius režimus ir diktatūras, konstitucijų ir valdymo santvarkų nuolatinę kaitą. Tik susikūrusiose valstybėse plieskėsi pilietiniai karai, vyko etniniai persekiojimai, genocidas. Angoloje (15.9 pav.), Kòngo Demokrãtinėje Respùblikoje, Sudanè, kitose šalyse kilę pilietiniai karai truko dešimtmečius ir pražudė dešimtis tūkstančių gyvybių. Dar vykstant Šaltajam karui dalį susikūrusių naujų valstybių ėmė remti SSRS ir jos sąjungininkai – tai eskalavo naujus konfliktus. Nuo XX a. pab. daug neramumų kelia plintantys radikalūs islamistiniai judėjimai. XXI a. Afrikos valstybėse išaugo Kinijos įtaka.

Ilgainiui didelė dalis Afrikos valstybių dėl savo prastų ekonominių ir socialinių rodiklių, nepastovios politinės padėties buvo priskirtos besivystančioms valstybėms. Dėl autoritarizmo, įvairių karinių konfliktų, ilgalaikės kolonijinės priklausomybės ir klimato kaitos didelėje dalyje naujai susikūrusių valstybių vyrauja žemas gyvenimo lygis, skurdas, didelė socialinė nelygybė, taip pat neraštingumas, nedarbas, korupcija. Nuolatos kyla sunkumų dėl maisto trūkumo, vyrauja itin didelis gyventojų mirtingumas nuo infekcinių ligų. Dėl šių problemų kyla didelių humanitarinių ir pabėgėlių krizių. Besivýstančios valstýbės dažniausiai eksportuoja tik turimus gamtinius išteklius ir yra ekonomiškai priklausomos nuo parduodamų išteklių kainų ir išsivysčiusių šalių ar tarptautinių organizacijų teikiamos ekonominės paramos.

Nepaisant kolonizacijos palikimo, Afrikos valstybės mėgina kurti savitą politinį gyvenimą, stabilizuoti ekonominę situaciją. Buvusiose kolonijinėse valstybėse nenutyla diskusijos apie kolonijinės praeities vertinimus – kiek XXI a. valstybės ir visuomenės turi būti atsakingos už savo pirmtakų priimtus sprendimus, ar praeities politiniams lyderiams, kurie vykdė kolonizacijos politiką, turi stovėti paminklai, kabėti atminimo lentos? (15.10 pav.)