Temos reikšmingumas
- Ne vienas Lietuvos Respublikos kariuomenės padalinys pavadintas XIV a. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių garbei. Šie valdovai priklausė vienai – Gediminaičių – dinastijai, kuri XIV a. sugebėjo savo valdžią įtvirtinti itin plačioje teritorijoje.
- Šiandien žvelgiant į tos dinastijos narių sprendimus svarstoma, ar buvo galima elgtis kitaip, kokie buvo priimtų sprendimų motyvai. Priimamuose sprendimuose visada susikerta įvairių veiksnių kreivės: asmeninės vertybės, kultūrinė įtaka, nauda ir tikslai, sprendimo priėmimo aplinkybės.
- Galiausiai XIV a. pab. jaunoji šios dinastijos karta priėmė tokius sprendimus, kurie pakreipė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raidą visiškai kita linkme.
Kokiomis sąlygomis egzistavo pagoniška Lietuvos valstybė katalikiškoje Europoje?
Dvylika metų (1251–1263 m.), kai Mindaugo Lietuva oficialiai buvo pripažįstama kaip katalikiška valstybė, tebuvo trumpas epizodas, po kurio Lietuvą valdė įvairūs valdovai, o jų palikuonys neįsitvirtino didžiojo kunigaikščio soste. XIV a. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo vienintelė pagoniška valstybė Europoje. Būtent šiame amžiuje rytinėje Baltijos jūros pakrantėje prūsų žemes kolonizavusio Vokiečių ordino antpuoliai į lietuvių žemes pasiekė kulminaciją. Į šiuos kryžiaus žygius kovoti su pagonimis lietuviais keliavo visõs katalikiškos Europos kilmingieji. Katalikiškos Europos kova su paskutine pagoniška Europos valstybe tapo beveik bekompromisė. Atrodo, kad kitaip būti ir negalėjo. Juk to laiko katalikiškos Europos ideologijoje kova su pagonimis ir pagonybe buvo ne tik popiežiaus, bet ir kiekvieno kataliko valdovo bei kilmingųjų, riterių pareiga. Vadinasi, katalikiškas krikštas buvo svarbus ir politiniu požiūriu. Tik valdovas katalikas buvo pripažįstamas teisėtu monarchu ir tik tada jis galėjo gauti teisę iš Romos popiežiaus būti karūnuotas karaliumi. Tik katalikiška monarchija pripažįstama kaip katalikiškos Europos politinės sistemos dalis. Kas buvo būdinga XIV a. LDK? Kaip ji buvo valdoma? Kokioje situacijoje Viduramžių katalikiškoje Europoje atsidūrė pagoniška valstybė? Kodėl XIV a. Lietuvos valdovai nepriėmė katalikiško krikšto? Kokiomis aplinkybėmis ir kaip pasisuko Lietuvos valstybės raida XIV a. pabaigoje?
Gediminaičių Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
XIV a. pr. LDK soste galutinai įsitvirtino Gediminaičių dinastija, kurios ištakų reikia ieškoti dar XIII a. pabaigoje. Šiai dinastijai valdant valstybė intensyviai plėtėsi į rytus, rusėniškas žemes. Būtent valdant Gediminaičiams, XIV a. pirmoje pusėje Lietuvos valstybė rašytiniuose šaltiniuose pradėta vadinti Lietuvõs Didžiąja Kunigaikštystè (18.1 pav.). Šios dinastijos vardą ir pradžią valstybei stiprėti davė didysis kunigaikštis Gediminas (apie 1275–1341) (18.2 pav.), sugebėjęs daugiausia diplomatinėmis (sutartimis, dukterų ir sūnų santuokomis) bei karinėmis priemonėmis įtvirtinti LDK kaip pagonišką valstybę tarp Rytų ir Vakarų (A šaltinis). Lietuvos didysis kunigaikštis Lietuvos valstybę valdė vadovaudamasis prigimtine teise. Tai reiškė, kad LDK valdymo teisę jis įgyja su gimimu ir valdo ją kaip savo tėvoniją, tai, ką jis paveldėjo iš savo protėvių. Žinoma, vienas didysis kunigaikštis jokiu būdu negalėjo užtikrinti visos valstybės teritorijų kontrolės. Plačiai nusidriekusios valstybės valdymas rėmėsi glaudžiais didžiojo kunigaikščio, įsikūrusio valstybės centre, Vilniuje, ir jo sūnų, gavusių valdyti tolimesnes žemes, ryšiais. Gediminas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis, o jo sūnūs paskirti tiesiogiai valdyti atskiras, nuo valstybės centro nutolusias stačiatikiškas, rusėniškas žemes (pavyzdžiui, Polocką, Vitebską). Pats Gediminas liko pagonis, o dauguma sūnų, paskirti į rytines žemes, priėmė ortodoksišką krikštą ir vietos papročius. Taip jie prisitaikė prie vietinių papročių, tikėjimo ir šimtmečiais nusistovėjusios tvarkos.
Pagoniškoje Lietuvos valstybėje neegzistavo katalikiškoms monarchijoms būdingas pirmagimystės (primogenitūros) teisės supratimas, pagal kurį sostą paveldėdavo vyriausias valdovo sūnus. LDK vyravo samprata, kad bet kuris valdančiosios dinastijos asmuo gali ir turi teisę valdyti valstybę. Po Gedimino mirties 1341 m. LDK valdymas, valdymo sąranga iš esmės nepakito. Pasak vieno šaltinio, Gediminas kiekvienam iš septynių savo sūnų davė valdyti įvairias į LDK įeinančias kunigaikštystes. Nepaisant to, o gal kaip tik todėl Gediminaičių dinastijoje tarp brolių kilo konfliktas. To priežastis – Vilnius kaip LDK sostinė ir svarbiausias miestas paliktas valdyti Jaunučiui. Tai reiškė, kad jis tampa didžiuoju kunigaikščiu, vyriausiu tarp kunigaikščių brolių. Kai kurie iš brolių su tuo susitaikyti nenorėjo. Šis XIV a. vid. plačioje Gediminaičių dinastijoje kilęs konfliktas yra iškalbingas, siekiant suprasti pagoniškos valstybės funkcionavimą. Jis radosi todėl, kad pagoniškoje valstybėje neegzistavo aiškus sosto paveldėjimo principas, pagrįstas pirmagimyste, vyriausiojo sūnaus teise. Tai būdinga tik katalikiškos Europos monarchijoms. Į kovą dėl didžiojo kunigaikščio sosto prieš savo brolį Jaunutį išvien stojo ir tą kovą laimėjo broliai Algirdas ir Kęstutis. Galiausiai, nuverstas nuo sosto, po kurio laiko Jaunutis gavo valdyti nedidelę Mstislavlio kunigaikštystę. 1345 m. Vilnių pradėjo valdyti Algirdas (apie 1296–1377) (18.3 pav.). Tai reiškė, kad jis yra Lietuvos didysis kunigaikštis, kuris, vadovaudamasis prigimtine teise, save suvokė kaip visos valstybės šeimininką (B šaltinis). Kęstutis valdė Trakų kunigaikštystę (18.4 pav.). Algirdo valdymas išsiskyrė tik tuo, kad šalia jo svarbų vaidmenį atliko jo brolis Kęstutis, kuris buvo atsakingas už vakarinių LDK žemių saugumą ir kovas su Vokiečių ordinu. Abu atsakė už skirtingas LDK politikos kryptis: pirmasis vykdė ekspansiją rytuose, antrasis gynėsi vakaruose. Jų broliai, Gedimino sūnūs, valdė įvairias rytines LDK teritorijas (Kýjivą, Polocką, Vitebską).
XIV a. LDK buvo pagoniška valstybė tarp Rytų ir Vakarų, jos valdymas rėmėsi plačia dinastija, giminystės ryšiais. Valstybės viršūnėje buvo didysis kunigaikštis Vilniuje. Jis buvo aukščiausias, nominalus visos valstybės valdovas. Atskiras valstybę sudarančias žemes tiesiogiai valdė didžiojo kunigaikščio dėdės, broliai ar sūnėnai. Šie valdančiosios dinastijos nariai, įsikūrę rytinėse rusėniškose ortodoksiškose LDK žemėse, priėmė ortodoksišką krikštą ir vietos papročius. Nepaisant to, kad didžioji LDK dalis realiai buvo ortodoksiška, LDK katalikiškoje Europoje buvo suvokiama kaip pagoniška šalis. Valdovo pasirinkimas ir išlikimas pagoniu buvo tas veiksnys, su kuriuo siejama visa valstybė. Didžiojo kunigaikščio sprendimas buvo valstybės sprendimas. Didysis kunigaikštis pagonis – valstybė ir visuomenė pagoniška.
Klausimai ir užduotys
- Pasvarstykite, kodėl Gediminaičių dinastija pavadinta Gedimino, o ne kurio nors kito šios dinastijos atstovo, valdžiusio Lietuvą, vardu.
- Nurodykite tris priežastis, dėl ko Gediminas stiprino pagonišką LDK. Kuri iš jų jums atrodo pati svarbiausia? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kokiu būdu Gediminui pavyko valdyti teritoriją, jo valdymo metais išplėtusią LDK.
- Paaiškinkite Jaunučio ginčą su Algirdu ir Kęstučiu. Kokia šio ginčo baigtis?
- Už ką XIV a. pab. valdant LDK buvo atsakingas Algirdas, o už ką Kęstutis? Kaip manote, kodėl susiformavo toks pasiskirstymas?
TYRINĖKITE!
18.4 pav. matote karį su kalaviju ir skydu.Pasidomėkite, kaip vadinami tokie skydai ir kuo jie išskirtiniai.
Tarptautinė izoliacija
LDK Europoje oficialiai buvo suvokiama kaip pagoniškas kraštas. Tai reiškė du dalykus. Pirma, LDK valdovas nėra visavertis Europos valstybės valdovas. Antra, šis kraštas turi būti pakrikštytas. Todėl Vokiečių ordino ir jam į pagalbą ėjusių Europos kilmingųjų kova su LDK buvo suprantama kaip teisinga ir teisėta kova prieš pagonis. Šie karai iš Lietuvos valdovų pareikalavo milžiniškų išteklių gynybai, kartkartėmis organizuojant atsakomuosius žygius prieš Vokiečių ordiną. Svarbi dar viena aplinkybė: didieji Lietuvos kunigaikščiai, nepriklausydami katalikiškos Europos monarchijų politinei sistemai, buvo politiškai izoliuoti. Vis sunkėjant kovoms ir izoliacijai didieji kunigaikščiai buvo priversti apgalvoti įvairius galimus diplomatinius ir karinius sprendimus, kurie padėtų išsaugoti didžiojo kunigaikščio sostą, taigi, Viduramžių pagoniškos Lietuvos valstybingumą. Kaip buvo bandoma įveikti šią izoliaciją? Kokių veiksmų XIV a. ėmėsi Lietuvos valdovai? Kodėl šie veiksmai nedavė apčiuopiamų rezultatų?
XIV a. 3 deš. Gedimino iniciatyva jį supantys vienuoliai dominikonai ir pranciškonai parašė keletą laiškų ir dokumentų (18.5 pav.). Tai išraiškingas pavyzdys, liudijantis didžiojo kunigaikščio bandymą išspręsti sudėtingą situaciją, į kurią dėl nuolatinių Vokiečių ordino antpuolių ir vis didėjančios tarptautinės izoliacijos buvo patekusi jo valdoma valstybė. Šiuos laiškus ir sudarytas sutartis galima interpretuoti kaip Gedimino diplomatinius veiksmus, siekį užmegzti ryšius su katalikiška Europa. Savo laiškuose Gediminas kreipėsi į popiežių ir Europos miestus bei miestiečius. 1322 m. laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas išreiškė atvirumą ir tolerantiškumą įvairioms religijoms bei savo svarstymus ir ketinimus priimti katalikišką krikštą (C šaltinis). Vienu kartu jis kreipėsi į Europos miestus (Brėmeną, Liubeką, Magdeburgą, Rygą), kviesdamas įvairių sričių profesionalus, meistrus ir žemdirbius, atvykti ir apsigyventi LDK. Šie Gedimino raštai rodo, kaip diplomatinėmis priemonėmis buvo siekiama parodyti LDK atvirumą Europai, įvairiapuses bendradarbiavimo galimybes. Kitas Gedimino pragmatiškas bandymas įveikti LDK izoliaciją buvo jo įgyvendinta vedybinė politika. Be sūnų, jis turėjo ir keletą dukterų. Tris iš jų ištekino už regiono šalių valdovų: Aldoną už Lénkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo, Eufemiją už Haličo ir Vladimiro kunigaikščio Boleslovo Jurgio Traidenaičio, o Anastasiją už Maskvõs didžiojo kunigaikščio Semiono Išdidžiojo. Vėlesniais XIV a. dešimtmečiais toli gražu nieko panašaus į Gedimino bandymus ir vykdytą politiką neįvyko.
XIV a. antroje pusėje, LDK valdant Algirdui ir Kęstučiui, tuo pačiu metu vyko valstybės ekspansija rytuose ir gynyba – vakaruose. Algirdas, reziduodamas Vilniuje, dėmesį buvo sutelkęs į rytus ir plėtė LDK teritorijas rytų kryptimi (18.6 pav.). Per tą laiką prie LDK prijungtos plačios įvairių rusėniškų kunigaikštysčių žemės. Rytuose LDK teritorija reikšmingai išaugo. Tuo tarpu Kęstutis, kurio rezidencija buvo Senuosiuose Trakuose (18.7 pav.), visas pastangas buvo sutelkęs į valstybės gynybą ir kovą su Vokiečių ordinu. Būtent XIV a. antroje pusėje Vokiečių ordino reguliarūs antpuoliai tapo itin sekinantys ir pasiekdavo ne tik Žemaitiją, bet ir Vilnių bei jo apylinkes. Ši nuolatinė konfrontacija su Vokiečių ordinu, skelbusiu ir organizavusiu kryžiaus žygius prieš pagonis, alino valstybę ir stūmė į visišką izoliaciją. Valdant Algirdui ir Kęstučiui būta galimybių pabandyti išspręsti šią dešimtmečiais LDK valdovus kamavusią problemą. Algirdas ir Kęstutis ne kartą sulaukė pasiūlymų priimti katalikišką krikštą. XIV a. vid. dėl krikšto buvo deramasi su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio IV pasiuntiniais. 1373 m. krikštą siūlė priimti pats Romos popiežius Grigalius IX. Visgi didelio susidomėjimo šiais pasiūlymais didieji kunigaikščiai arba neišreiškė, arba niekas nebuvo pasiruošęs tenkinti jų reikalavimų (pavyzdžiui, iškeldinti Vokiečių ordiną iš vakarinės LDK kaimynystės į rytus). Kaip būtų galima paaiškinti tai, kad Lietuvos valdovai nepasinaudojo pačių susikurtomis ar jiems pasiūlytomis galimybėmis priimti katalikišką krikštą ir taip savo valdomą valstybę įtraukti į katalikiškos Europos politinę bendriją?
XIV a. LDK valdovų atsisakymus priimti krikštą bandoma aiškinti dvejopai. Pirma, tikėtina, jog buvo sudėtinga atsisakyti senojo pagoniškojo tikėjimo ir tradicijų. Antra, valdovo sutikimas krikštytis galėjo sukelti galingų asmenų ir visuomenės nepasitenkinimą. Visa tai galėjo išvirsti į atvirą pasipriešinimą ir valdovo nuvertimą nuo sosto. Siekdamas išlaikyti savo valdžią ir didžiojo kunigaikščio sostą dinastijos rankose, didysis kunigaikštis nuolat turėjo laviruoti tarp nuotaikų valstybės viduje, derybų su katalikiškos Europos valdovais, taikos ir karo. Galiausiai, ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai buvo itin pragmatiški ir tada, kai tai buvo būtina, spręsdami savo valdžios ir politines problemas prisitaikė. Katalikiškas krikštas būtų trukdęs valdančiosios dinastijos nariams prisitaikyti plačiose rusėniškose žemėse, kurios buvo ortodoksiškos. O juk prisitaikymas buvo pati tinkamiausia šių žemių išlaikymo LDK strategija. Puikiausias jau žinomas to pavyzdys – rytinės rusėniškos stačiatikiškos žemės, kuriose valdančiosios dinastijos kunigaikščiai prisitaikydavo prie vietos tradicijų ir priimdavo stačiatikišką krikštą. Galima turbūt svarstyti, kad ilgainiui pagoniškas priešiškumas katalikiškam krikštui vis labiau blanko, o jo priėmimo politinė svarba darėsi vis ryškesnė. Tikėtina, kad tai suvokė ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Lietuvos krikštui buvo būtinas tinkamas laikas ir palanki politinė situacija.
Klausimai ir užduotys
- Kodėl katalikiškas krikštas buvo svarbus valdovams?
- Nurodykite dvi politines problemas, kurias kėlė faktas, kad XIV a. LDK vis dar buvo pagoniška valstybė.
- Pasvarstykite, kaip LDK raidą veikė faktas, kad XIV a. ji vis dar buvo pagoniška valstybė.
- Ko buvo siekiama Gedimino laiškais? Paaiškinkite, kaip jie susiję su Lietuvos krikšto problematika.
- Gediminas, Algirdas, Kęstutis liko pagonys, tačiau kai kurios jų žmonos ar vaikai tapo krikščionimis. Nurodykite dvi priežastis, kurios lėmė, kad mūsų didieji kunigaikščiai nepriėmė krikšto. Kuri iš jų jums atrodo svaresnė? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
Lietuvos istorijos lūžis: Krėvos unija ir Lietuvos krikštas
XIV a. pab. daugiau nei šimtmetį besiklosčiusi izoliacijos ir nuolatinio karo situacija fundamentaliai pasikeitė. Šioje transformacijoje svarbiausią vaidmenį atliko kartų pasikeitimas valdančiojoje dinastijoje. Mirus abiem Gedimino sūnums, didiesiems kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui, atėjo naujos valdovų kartos ir jų sprendimų laikas. Šie sprendimai pakeitė Lietuvos valstybės sąrangą ir tolesnę raidą. 1377 m. mirus Algirdui, tarp jo sūnaus Jogailos ir brolio Kęstučio kilo konfliktas dėl valdžios, tiksliau, kam priklauso didžiojo kunigaikščio sostas. Ir vėl susiduriama su primogenitūros – pirmagimio arba vyriausio sūnaus teisės paveldėti sostą po tėvo mirties – problema. LDK valdančioji Gediminaičių dinastija buvo pagonys. Tarp jų neegzistavo pirmagimystės teisė. 1382 m. kovoje dėl didžiojo kunigaikščio sosto Algirdo sūnui Jogailai (apie 1351– 1434) pavyko įveikti savo priešininkus dėdę Kęstutį ir pusbrolį Vytautą (18.8 pav.).
Kaip tik panašiu metu, nepalikęs vyriškosios lyties palikuonio, mirė Lenkijos ir Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis. Jis paliko dvi dukteris. Viena iš jų Jadvyga. Dėl šios situacijos Lenkijos kilmingieji susidūrė su dažna tų laikų Europos valstybių problema – valdovo paieškomis, tiksliau, paieškomis karališkos ar kunigaikštiškos kilmės asmens, kuris galėtų perimti valstybės valdymą. Tad jie ieškojo asmens, kuris galėtų vesti Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Lenkijos kaimynystėje būta monarchijų ir jas valdančių dinastijų, siūlančių savo kandidatus. Tuo metu Jogaila buvo tik ką tapęs didelės kaimyninės valstybės didžiuoju kunigaikščiu. Jogailos kandidatūra buvo viliojanti, nes jo valdoma valstybė buvo žymiai didesnė už Lenkiją, pagoniška, todėl ją reikėjo pakrikštyti. Galiausiai didžioji kunigaikštystė savo statusu buvo žemesnė nei karalystė. Netrukus iš Lenkijos kilmingųjų Jogaila sulaukė pasiūlymo vesti Lenkijos karalaitę Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. Toks pasiūlymas tik ką didžiuoju kunigaikščiu tapusiam Jogailai turėjo atrodyti itin viliojantis. Be to, LDK buvo reikalingas sąjungininkas kovoje su senu priešininku – Vokiečių ordinu.
1385 m. Krėvos pilyje tarp Lenkijos karalystės ir LDK pasirašyta Krėvos sutartis. Tai priešvedybinė sutartis, fiksavusi įsipareigojimus, kuriuos prieš santuoką su Lenkijos karalaite Jadvyga turėjo įgyvendinti Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. Be tokių įsipareigojimų, kaip paleisti iš Lietuvos nelaisvės Lenkijos belaisvius ir atkovoti anksčiau Lenkijos prarastas žemes, Jogaila įsipareigojo pats priimti katalikišką krikštą, pakrikštyti Lietuvą ir prišlieti LDK prie Lenkijos karalystės (D šaltinis, 18.9 pav.). Šie du paskutiniai įsipareigojimai iš esmės keitė LDK politinę sąrangą ir tolesnę raidą. Viduramžiais ši sutartis reiškė, kad Lenkija įgyja siuzerenitetą (viršenybę) prieš LDK. Tai paaiškintina paprastai: karalystė kaip monarchijos statusas buvo aukštesnis už didžiosios kunigaikštystės. 1386 m. įvyko Jadvygos ir Jogailos santuoka (E šaltinis). Netrukus Jogaila buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Ši santuoka ir Jogailos karūnacija reiškė, kad tarp Lenkijos karalystės ir LDK sudaryta personãlinė (dinãstinė) ùnija. Taip sukurta dualistinė valstybė, kurią jungia valdovas ir jo kuriamas dinastinis ryšys. Ilgainiui visa tai išsivystė į Jogailaičių dinastiją, kuri beveik du šimtmečius jungė Lenkijos ir Lietuvos valstybes (18.10 pav.). Netrukus Jogaila įgyvendino pažadą pakrikštyti Lietuvą. 1387 m. kartu su karaliene Jadvyga, Gniezno arkivyskupu bei Lenkijos kilmingaisiais jis atvyko į Vilnių. Čia įvyko simbolinis ir oficialus Lietuvõs krikštas. Tų metų vasario–kovo mėnesiais Vilniuje pirmiausia pakrikštyti didikai, dalis Vilniaus miesto miestiečių ir platesnės gyventojų masės. Šis simbolinis Lietuvos krikšto aktas reiškė, kad nuo šiol LDK pripažįstama katalikiškos Europos politinės sistemos dalimi. Krikšto ilgalaikės politinės pasekmės ir jo sukelti pokyčiai aptariami kitoje temoje.
XIII a. pab. užgimusi Gediminaičių dinastija iki pat XIV a. pab. sugebėjo LDK išsaugoti savo valdžią ir pačią valstybę. Šios dinastijos valdžia rėmėsi gausia dinastija, plačiai po įvairias LDK žemes pasklidusiais nariais ir pragmatiškais sprendimais. Absoliuti dauguma jų prisitaikydavo prie vietos papročių ir tvarkos, vesdavo vietos kunigaikštytes ir priimdavo ortodoksišką krikštą, o didysis kunigaikštis kaip dinastijos galva likdavo pagonis. Tačiau XIV a. pab. iškilusi nauja šios dinastijos karta pradėjo fundamentaliai keisti per dešimtmečius susiklosčiusią valstybės politinę sąrangą. Naujoji karta su Jogaila priešakyje buvo tik ką aptartų dviejų vienas šalia kito įvykių dalyvė ir įgyvendintoja. Tie du įvykiai Lietuvos istorijoje ne tik žymėjo kultūrinį ir civilizacinį lūžį, apie kurio ilgalaikes pasekmes dar bus galimybė pakalbėti kitose temose, bet ir iš pagrindų keitė LDK politinę sąrangą. Reikia akcentuoti du dalykus. Po Krėvos sutarties sudaryta Jogailos ir Jadvygos santuoka užmezgė Lenkijos ir Lietuvos valstybes siejantį dinastinį ryšį. Nuo šiol abi valstybes jungė Jogailaičių dinastija, o katalikiško krikšto priėmimas atvėrė vartus europinėms socialinėms ir politinėms institucijoms įsitvirtinti Lietuvoje. Lietuva pripažinta katalikiška Europos valstybe. Netrukus ji pradėjo perimti visas tas socialines ir politines institucijas, be kurių nesuvokiama Viduramžių Europos katalikiška monarchija. Kokios tai institucijos? Kaip keitėsi LDK politinė sąranga?
Klausimai ir užduotys
- Su kokia problema XIV a. pab. susidūrė Lenkijos kilmingieji? Kaip tuo metu buvo įprasta spręsti tokio pobūdžio bėdas?
- Nurodykite Krėvos sutartį pasirašiusias puses. Paaiškinkite, kuo ši sutartis kiekvienai pasirašiusiai pusei naudinga.
- Nurodykite svarbiausias Krėvos sutarties nuostatas. Paaiškinkite, kurios iš jų ir kaip iš esmės pakeitė Lietuvos raidą.
- Paaiškinkite, kodėl pasirašius Krėvos sutartį. tarp LDK ir Lenkijos atsirado personalinė unija.
- Paaiškinkite, kaip Lietuvos krikštas pakeitė valstybės raidą ir statusą tarp kitų to meto Europos valstybių.
TYRINĖKITE!
Krėvos pilis Lietuvos istorijoje svarbi ne tik kaip 1385 m. sutarties sudarymo vieta, bet ir dėl kito su Gediminaičiais susijusio istorinio fakto. Pasidomėkite, kuo ši pilis reikšminga XIV a. LDK istorijoje.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Gedimino laiškai ir dokumentai buvo rašomi vienuolių pranciškonų ir dominikonų, todėl juose galima matyti formuluočių, būdingų tų laikų raštijai. Čia Gediminas įvardijamas kaip karalius, nors juo karūnuotas ir nebuvo. 1323 m. Gediminas sudarė taikos sutartį su savo valdomos valstybės katalikiškomis kaimynėmis. Šios Gedimino taikos sutarties su Vokiečių ordinu, Revelio (Talino) žemės vietininku, vyskupais ir Rygà fragmentas.
Visus tuos, kurie regės ir girdės šį raštą, sveikina Lietuvos karalius ir linki [jiems] sveikatos ir taikos Viešpatyje. Šiuo raštu mes pranešame, kad, atsiliepdami į mūsų laiškus, pas mus atvyko Rygõs vyskupo pasiuntiniai ‹...›, kilniojo Danijos karaliaus vietininko ir jo vasalų pasiuntiniai ‹...›, Livonijos magistro ir visų brolių pasiuntiniai brolis Jonas iš Liovenbrokės, Mintaujos kontūras, brolis Otonas Bramhornas; Rygos miesto pasiuntiniai ponas Henrikas iš Mintaujos, ponas Jonas Langezidė ir ponas Ernestas iš to paties miesto ‹...›.
Mes drauge su aukščiau išvardintais [asmenimis], mūsų išmintingųjų [tarybos] patarimu ir sutikimu, sudarėme tvirtą taiką su visais krikščionimis, kurie atsiunčia mums savo pasiuntinius ir nori su mumis palaikyti taiką tokiomis sąlygomis:
Kad visi keliai sausuma ir vandeniu turi būti be jokių kliuvinių atviri ir laisvi kiekvienam žmogui, pėsčiam ar važiuotam tiek iš jų pas mus, tiek mums pas juos.
Štai kraštai, kuriuose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės: Aukštaičių ir Žemaičių kraštas, Polockas ir visi rusų [kraštai], kurie yra mūsų valdžioje; iš minėtų kraštų ponų žemių: Rygos vyskupystė ir Rygos miestas; iš Livonijos magistro pusės: Klaipėda ir Kuršo kraštas, o taip pat visi, kurie priklauso Livonijai ir kurie yra to magistro ir jo brolių priežiūroje ‹...›.
Jeigu taip bus, kad vienas žmogus pasielgs neteisingai su kitu, tai tasai gali pareikalauti iš to, kuris jam padarys neteisybę, [atsiteisti], o taip pat reikalauti, kad jo byla [būtų išspręsta] pagal to krašto teisę.
Tačiau jeigu bus taip, kad negalėtų jo patenkinti toks sprendimas, tai jis gali su savo reikalu kreiptis į valdovą to krašto, kuriame tas neteisingumas jam buvo padaryta: jis turi jam padėti pasiekti visišką teisingumą. ‹...›
Ši taikos [sutartis] turi būti pastovi ir tvirta, ir niekas negali jos sulaužyti. Tačiau jei bus taip, kad koks nors žmogus, kuris mums yra pavaldus, tą taikos [sutartį] norėtų sulaužyti, jie negali tam turėti teisės be mūsų sutikimo.
Gedimino laiškai, parengė V. Pašuta, I. Štal, Vilnius: Mintis, 1966, p. 65–75.Klausimai ir užduotys
- Kurį Gedimino vykdytos politikos bruožą iliustruoja ši sutartis?
- Kodėl Gediminui buvo naudinga sudaryti taiką su katalikiškomis valstybėmis?
- Kurioje teritorijoje galiojo ši sutartis?
- Nurodykite sutartį pasirašiusių pusių įsipareigojimus. Ar jų buvo laikomasi? Atsakymą argumentuokite.
- Kaip manote, kodėl sutartyje Gediminas tituluojamas Lietuvos karaliumi?
B ŠALTINIS. Didysis kunigaikštis priėmė sprendimus dėl taikos ir karo. Lietuvos metraščio fragmentas, iš kurio galima suprasti, kaip buvo suvokiama valdžia, kaip valdovas suvokė pats save.
Tuo metu Lietuvos ir Rusų didžiojo kunigaikščio Algirdo Gediminaičio valstybėje buvo didelė tvarka. Ilgokai jis viešpatavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir palaikė taikingus bei nuoširdžius draugystės santykius su Maskvõs didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi. O šis kunigaikštis, be jokios priežasties nutraukęs taiką ir draugystę, atsiuntė pas didįjį kunigaikštį Algirdą savo pasiuntinį su karo paskelbimu ir atsiuntė jam ugnies bei kardą, duodamas suprasti, kad „būsiu tavo žemėje po skaistaus pavasario, po tykios vasaros“. Ir didysis kunigaikštis Algirdas ištraukė iš maišiuko kempinę bei titnagą ir uždegęs kempinę perdavė pasiuntiniui šitaip bylodamas: „Perduok tai valdovui ir pasakyk jam, kad mes, lietuviai, ugnies turime;o kadangi jis man grasina įžengsiąs į mano žemę po skaistaus pavasario ir po tykios vasaros, tai aš, jei Dievas duos, būsiu pas jį per Velykas ir pasveikinsiu jį su raudonu kiaušiniu, per skydą ietimi, o Dievo padedamas atremsiu savo ietį į jo Maskvos kremliaus sieną, nes ne tas karys, kuris kariauja patogiu metu, o tas, kuris nepatogiu kariauti metu atskleidžia priešininkui savo karingą nusistatymą.“
Ir atleidęs pasiuntinį sušaukė visą savo lietuvių kariuomenę, ir iš Vitebsko patraukė stačiai į Maskvą.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 152–153.Klausimai ir užduotys
- Apie kurio didžiojo kunigaikščio valdymą rašoma šaltinyje? Kaip jis tituluojamas?
- Kurios šalies grasinimų sulaukė didysis kunigaikštis?
- Kaip į juos sureagavo Lietuvos didysis kunigaikštis? Nurodykite du veiksmus.
- Pasvarstykite, kuo šis šaltinis aktualus šiais laikais mūsų regiono, geopolitikos kontekste.
C ŠALTINIS. 1322 m. Gedimino laiškas popiežiui Jonui XXII
Didžiai prakilniam tėvui viešpačiui Jonui, prakilniausiam Ròmos popiežiui. Gediminas, lietuvių, daugelio rusų ir kitų karalius.
Jau seniai esame girdėję, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai turi paklusti tavo valiai bei tėviškai [globai] ir kad pats katalikų tikėjimas yra tvarkomas Romos Bažnyčios rūpesčiu.
Tai ir yra priežastis, kad jūsų kilnybei šiuo laišku pareiškiame, jog mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių iš Vokiečių ordino [daromų] žiaurių skriaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atkrito; kaip tik dėl to ir mes, deja, ligi šios dienos esame priversti pasilikti savo senolių klaidoje.
Iš tikrųjų, daugelį kartų mūsų pirmtakai, norėdami sudaryti taiką, siuntė savo pasiuntinius ponams Rygos arkivyskupams, tačiau tie [Vokiečių ordino broliai] juos žiauriai nužudydavo. ‹...›
Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis buvo pasiuntęs savo laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui, prašydamas, kad jie atsiųstų jam du brolius iš pranciškonų ordino, [drauge] paskirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Apie tai sužinoję, Vokiečių ordino broliai pasiuntė aplinkiniais keliais savo kariuomenę ir minėtą bažnyčią sudegino. ‹...›
Jie ir žemes paverčia tyrais, kaip tai matyti Žemgalijoje ir daugelyje kitų [vietų]. Tačiau jie sako, jog tai daro dėl to, kad nori apginti krikščionis!
Šventasis ir garbingasis tėve! Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai; tai matyti iš to, kad mes pas save turime brolių iš pranciškonų ordino ir jiems davėme visišką laisvę krikštyti, sakyti pamokslus ir atlikinėti kitas šventąsias apeigas.
Apie visa tai, garbingasis tėve, mes rašome tuo tikslu, kad jūs žinotumėte, kodėl mūsų senoliai mirė pagonybės ir netikėjimo klaidoje. O dabar, šventasis ir garbingasis tėve, labai prašome atkreipti savo dėmesį į mūsų apverktiną būklę, nes mes, kaip ir kiti krikščionių karaliai, esame pasirengę visuose dalykuose jums paklusti ir priimti krikščionių tikėjimą, kad tik mūsų nevargintų anksčiau minėtieji kankintojai, būtent, minėtasis [Vokiečių ordino] magistras ir broliai.
Gedimino laiškai, parengė V. Pašuta, I. Štal, Vilnius: Mintis, 1966, p. 23–27.Klausimai ir užduotys
- Kokiais titulais laiške prisistato Gediminas?
- Kodėl Gediminas savo laiške mini karaliaus Mindaugo krikšto faktą?
- Dėl kokios priežasties, anot laiško autoriaus, Mindaugas atsisakė krikščionybės?
- Paaiškinkite, koks Gedimino požiūris į krikščionybę išryškėja iš šio šaltinio.
- Pasvarstykite, koks šio laiško parašymo tikslas.
D ŠALTINIS. Ištrauka iš Krėvos sutarties
O kol visa tai, apie ką kalbama [apie santuoką su Jadvyga], pasieks numatytą tikslą, didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. ‹...› Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. ‹...› Pagaliau minėtasis kunigaikštis Jogaila pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės Karūnos visiems laikams prijungti.
1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas, Vilnius: Žara, 2002, p. 22.E ŠALTINIS. 1386 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir Lenkijos karalaitės Jadvygos santuoka tapo pagrindu, kurią sudarant buvo sukurta dinastinė unija, dinastinis ryšys tarp Lenkijos ir Lietuvos
Taigi 1386 m. vasario 12 dieną karalius Jogaila atvyko į Krokuvą, prieš jį įjojo daugybė žmonių, kurie visi buvo išsirikiavę penkiomis gretomis: keturiose buvo lietuviai, rusai, totoriai su puošniais saidokais ir tvarkingais drabužiais, penktojoje buvo Lenkijos ponai ir riteriai, irgi visi auksu ir sidabru švytinčiais šarvais; o tarp jų ant labai puikaus žirgo jojo puošnus ir tvarkingas Jogaila; jis, atjojęs į pilį, nuėjo tiesiai į karalaitės Jadvygos rūmus, ten ji jo jau laukė... ‹...› Kitą rytą per brolius Vytautą, Švitrigailą ir Borisą pasiuntė jai puikių dovanų. ‹...› Trečią dieną Jogailą su broliais pakrikštijo arkivyskupas Bodzanta ir Krokuvos vyskupas Radlica; jam buvo duotas Vladislovo, Švitrigailai – Boleslovo, Skirgailai – Kazimiero, Vytautui – Aleksandro vardas. ‹...›
[P]riėmęs krikščionišką tikėjimą, Jogaila turėjo atsižadėti [pagoniško tikėjimo], kai karališku papročiu ir labai iškilmingai buvo sutuoktas su karalaite Jadvyga. O paskui Lietuvos kunigaikštystę ir Žemaitiją, ir visas Rusios žemes, kurios tuo metu buvo jo valdžioje, amžiams prijungė prie Lenkijos karalystės, tai patvirtino priesaika ir metė baisų prakeiksmą kiekvienam, kam rūpėtų nutraukti abipusę sąjungą. Paskui ketvirtą dieną arkivyskupas jį patepė karaliumi ir karūnavo nauja karūna... ‹...› Kitą rytą iš pilies buvo palydėtas į miestą, kur sėdo į jam paruoštą sostą ir priėmė Krokuvos miesto tarėjų priesaiką. Taip pat prisiekė ir ten buvę Lietuvos ir Rusios kunigaikščiai būti paklusnūs (su visais savo valsčiais) jo ir karalienės [valdiniai]. Visi tie raštai yra lobyne su antspaudais ir parašais...
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, FSKlausimai ir užduotys
- Paaiškinkite, kaip tarpusavyje susiję D ir E šaltiniai.
- Kokius du dalykus Jogaila privalėjo atlikti iki santuokos su Jadvyga? Pasvarstykite, kodėl iškelti tokie reikalavimai.
- E šaltinyje aprašomas Jogailos atvykimas į Krokuvą. Kodėl jis atvyko į šį miestą?
- Kokį vardą Jogaila gavo per krikšto ceremoniją?
- Kodėl kartu su Jogaila pakrikštyti ir jo broliai bei pusbrolis?
- Kaip pasikeitė Jogailos statusas priėmus krikštą?
Sąvokos
Krėvos sutartis – 1385 m. tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuriai atstovavo Jogaila su Gediminaičių dinastijos kunigaikščiais, ir Lenkijos karalystės, atstovautos kilmingųjų, sudarytas dokumentas, kuriame užfiksuoti priešvedybiniai Jogailos įsipareigojimai. Šia sutartimi Jogaila pasižadėjo pasikrikštyti pats, pakrikštyti Lietuvą ir prie Lenkijos karalystės prišlieti LDK. Šia sutartimi padėtas pagrindas LDK ir Lenkijos personalinei (dinastinei) unijai, kuri tapo tikrove susituokus Jogailai ir Jadvygai bei vainikavus Jogailą Lenkijos karaliumi.
Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė – XIII–XVIII a. egzistavusi Vidurio Rytų Europos valstybė. Nepaisant to, kad Lietuvos valstybė egzistavo nuo XIII a., pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vardas paminėtas XIV a. pirmoje pusėje, valdant Gediminui.
Lietuvõs krikštas – oficialus katalikybės kaip oficialios valstybės religijos įvedimas Lietuvoje. Pagrindinė Lietuvos krikšto data yra 1387 m., kai Jogaila kartu su Jadvyga, Gniezno arkivyskupu ir Lenkijos kilmingaisiais atvyko į Vil̀nių. Čia buvo krikštijami Lietuvos didikai, dalis miestiečių ir platesnės gyventojų masės.
Personãlinė (dinãstinė) ùnija – sąjunga tarp dviejų valstybių, kurias sieja valdovas, valdančioji dinastija. Tokiai Lenkijos ir Lietuvos unijai pradžią davė Krėvos sutartis, Jadvygos ir Jogailos santuoka bei Jogailos karūnavimas Lenkijos karaliumi. Esminė tokios valstybių sąjungos tęstinumo sąlyga buvo tiesioginis valdančiosios šeimos (dinastijos) vyriškosios lyties palikuonis, turintis teisę paveldėti sostą. Ši Lenkijos ir Lietuvos unija, siejama Jogailaičių dinastijos, truko iki 1569 m.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"