Temos reikšmingumas
- Šiandien Lenkija ir Lietuva yra artimos kaimynės ir patikimos sąjungininkės. Šis abiejų valstybių ir tautų bendradarbiavimas praeityje pažymėtas audringų konfliktų ir nesutarimų. Juk dviejų pusių santykiai ir bet koks bendradarbiavimas dažnai įgauna derybų pobūdį.
- Derybos visada yra bent dviejų pusių bandymas atrasti bendradarbiavimo ar problemos sprendimo galimybę, kuri tenkintų abi puses. Deja, tai pasiekti pavyksta ne visada ir priklauso nuo daugybės aplinkybių.
- Viena iš šių aplinkybių – nelygiavertės derybinės pozicijos. Tuomet vienai pusei tenka priimti nevisiškai palankų sprendimą. Būtent XVI a. vid. LDK ir Lenkijos karalystė buvo visai skirtingose derybinėse pozicijose. Šių derybų rezultatas – 1569 m. liepos 1 d. tarp Lenkijos ir Lietuvos sudaryta Liublino unija.
Kokiomis aplinkybėmis Lenkija ir Lietuva tapo bendra valstybe?
1386 m. susituokus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai ir Lenkijos karalaitei Jadvygai bei Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, LDK ir Lenkijos karalystę sujungė Jogailos pradėta Jogailaičių dinastija. Tarp Lietuvos ir Lenkijos užsimezgė dinastinė unija. Jogailaičių dinastijos narys Krokuvoje buvo karūnuojamas Lenkijos karaliumi, o Vilniuje – Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Ši dinastinė santuoka davė pradžią beveik du šimtmečius trukusiam (iki XVI a. vid.) Lenkijos ir Lietuvos kilmingųjų, bajorijos vis intensyvėjusiam, tačiau permainingam, o kartais ir konfliktiškam bendradarbiavimui. Nuo XV a. vid. abiejų šalių kilmingieji susitikdavo viename ar kitame Lenkijos karalystės mieste ir spręsdavo kylančius nesutarimus, naujo valdovo klausimą ar tarptautines, karo ir taikos problemas, su kuriomis vis dažniau buvo susiduriama (20.1 pav.). Per visą šį laiką Lenkijos karalystės ponai nenuilsdami pabrėždavo, kad turi būti vykdomi 1385 m. sudarytoje Krėvos sutartyje nustatyti įsipareigojimai (A šaltinis). Lietuvos kilmingieji nenusileido ir teigė, kad LDK yra savarankiška valstybė. Nepaisant tokio, atrodytų, svarbaus nesutarimo, abipusis bendradarbiavimas ir susitikimai tęsėsi, valstybes jungė vienas valdovas – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis – Jogailaičių dinastijos atstovas. Kokiomis aplinkybėmis klostėsi Lenkijos ir Lietuvos valstybių santykiai XVI a.? Kokią reikšmę šios aplinkybės turėjo fundamentaliam susitarimui, priimtam abiejų valstybių XVI a. antroje pusėje?
Liublino unijos ištakos
XV a. antroje pusėje sparčiai pradėjo stiprėti ir plėsti savo teritoriją rytinė LDK kaimynė – Maskvos didžioji kunigaikštystė. XV a. pab. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III iškėlė tikslą, kad į vieną valstybę turi būti sutelktos visos ortodoksų tikėjimą išpažįstančios žemės. Vadinasi, Maskva nusitaikė ir į rytines LDK žemes, kuriose gyveno rusėnai ortodoksai. Dėl to XV a. pab. prasidėjo Maskvos ir Lietuvos karai. Tiesa, juos protarpiais nutraukdavo trumpalaikės paliaubos ar ilgesnės taikos sutartys. Dėl nesėkmingos karų baigties XV a. pab. Lietuvos valstybė prarado daug rytinių žemių. Siekiant sustabdyti tolesnę Maskvos valstybės ekspansiją, imtasi tiems laikams būdingų diplomatinių priemonių. 1494 m. sudaryta Lietuvos ir Maskvos taikos sutartis, kuri sutvirtinta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos santuoka (B šaltinis). Tačiau ši santuoka toli gražu neišsprendė problemų. XVI a. pirmoje pusėje karai tarp Maskvos ir Lietuvos atsinaujino. LDK prarado dar daugiau rytinių žemių. XVI a. vid. prasidėjus Livonijos karui (1558–1583), kurio pagrindinė priežastis buvo Maskvos siekis įsitvirtinti Báltijos jūros regione, tapo akivaizdu, kad LDK yra būtinas sąjungininkas kelis dešimtmečius trunkančioje ir vis atsinaujinančioje kovoje su Maskvos valstybe (20.2 pav.).
Tačiau XVI a. LDK susidūrė ne tik su išorinėmis problemomis, bet ir su vidine politine įtampa. Plačiosios LDK bajorijos masės nebuvo patenkintos savo vieta ir statusu valstybėje. Lietuvos valstybėje didžiausią įtaką ir politinę galią savo rankose buvo sutelkę didikai – galingiausios ir turtingiausios Lietuvos kilmingųjų giminės (Goštautai, Radvilos, Ostrogiškiai). Pagrindinį vaidmenį priimant politinius sprendimus atliko Ponų Taryba. Todėl bajorai teisiškai ir administraciškai buvo pavaldūs didikams. Lietuvos bajorai siekė lygiateisiškumo su didikais pripažinimo, norėdami išsilaisvinti iš jų pavaldumo ir nepriklausomai spręsti savo reikalus. Tuo tarpu Lenkijoje nebūta tokios skirties tarp didikų ir bajorijos, čia jie buvo formaliai lygūs. Lenkijos bajorija turėjo savivaldžius, nepriklausomus teismus ir patys sprendė savo luomo reikalus. XVI a. 7 deš. tokio tipo savivaldūs bajorijos teismai buvo įkurti ir LDK. Taigi Lenkijos socialinė ir politinė tvarka tapo siektinu pavyzdžiu Lietuvos bajorijai. Būtent dėl to plačiosios Lietuvos bajorijos masės norėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lenkija ir jos bajorija. Šis bendradarbiavimas ir suartėjimas vyko įvairiais lygmenimis. Išraiškingiausias to pavyzdys – 1564–1566 m. įvykdžius teismų ir administracijos reformą LDK perėmė Lenkijos karalystėje įsitvirtinusį teismų ir administracijos modelį, pagrįstą vaivadijų ir jas sudarančių pavietų struktūra. Nuo šiol LDK teritorija buvo padalyta į vaivadijas ir pavietus. Tokiose teritorijose veikė ir jau minėti savivaldūs bajorijos pavietų teismai. Ši reforma dar labiau sustiprino LDK ir Lenkijos karalystės organizacinį suartėjimą. Tuo tarpu Lietuvos diduomenė su Ponų Taryba siekė išsaugoti savo dominuojančią padėtį valstybėje ir LDK valstybės savarankiškumą.
Savo ruožtu Lenkijos kilmingieji Lietuvai dešimtmečiais priminė sudarytą Krėvos uniją ir kėlė bendros valstybės idėją. Jie puikiai suvokė sudėtingas LDK išorės problemas, kokia didelė įtampa tarp diduomenės ir plačiųjų bajorijos masių. Kita vertus, siekdami vieningos Lenkijos ir Lietuvos valstybės, unijos sutvirtinimo, Lenkijos ponai buvo atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Kas turima omenyje? Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1520–1572) (20.3 pav.) buvo bevaikis, o tai reiškė, kad po jo mirties nebelieka vyriškosios lyties Jogailaičių dinastijos palikuonių. O juk šias dvi valstybes būtent jungė dinastinis – bendro valdovo Jogailaičio – ryšys. Iškilo realus pavojus, kad po valdovo mirties nutrūks beveik du šimtmečius abi valstybes siejęs saitas. Tad galima teigti, kad Liublino Seimo išvakarėse visos politinės grupės turėjo savų interesų: LDK didikams reikėjo Lenkijos pagalbos, tačiau jie siekė išsaugoti valstybės savarankiškumą; LDK bajorija norėjo lygių teisių su diduomene, todėl unijoje su Lenkija matė galimybę įgyvendinti savo tikslus. Lenkijos kilmingieji siekė įtvirtinti Lenkijos ir Lietuvos uniją, kurioje LDK prarastų savarankiškumą. Kaip pavyko suvaldyti šią prieštaringą situaciją ir suderinti skirtingus interesus?
Klausimai ir užduotys
- Kuri LDK kaimyninė valstybė sustiprėjo ir XV a. antroje pusėje ėmėsi vykdyti ekspansinę politiką? Kokį pavojų tai kėlė LDK?
- Kokiuose miestuose iki XVI a. vid. buvo karūnuojamas Lenkijos karalius, o kokiame Lietuvos didysis kunigaikštis? Paaiškinkite, kodėl būtent šiuose miestuose.
- Kokių diplomatinių priemonių imtasi XV a. pab. siekiant išspręsti konfliktą su Maskva? Ar tai pasiteisino? Atsakymą argumentuokite.
- Nurodykite ir paaiškinkite tris esmines Liublino unijos pasirašymo prielaidas. Kuri iš jų, jūsų nuomone, buvo svarbiausia LDK, o kuri Lenkijai? Atsakymą argumentuokite.
- Pasvarstykite, kam svarbiau buvo pasirašyti Liublino uniją: Žygimantui Augustui, lenkų didikams, lietuvių didikams. Atsakymą argumentuokite.
Liublino unija
1569 m. pr. Liublino mieste sušauktas bendras Lenkijos ir Lietuvos atstovų Seimas, kurio pagrindinis tikslas buvo sudaryti uniją tarp abiejų valstybių. (20.4 pav.). Jį sušaukė ir jam vadovavo Žygimantas Augustas. Jis palaikė Lenkijos kilminguosius ir pasisakė už bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kurioje neliktų LDK savarankiškumo. Palankią Žygimanto Augusto poziciją unijos klausimu galima paaiškinti trejopai. Pirma, nuo 1558 m. LDK buvo įsitraukusi į Livonijos karą su Maskvos valstybe, siekiančia gauti patogų priėjimą prie Baltijos jūros. Šis susidūrimas su vis stiprėjančia nuo XV a. antros pusės Maskvos valstybe pareikalavo daug išteklių. Tam buvo būtina Lenkijos pagalba. Antra, nuo tada, kai Žygimantas Augustas prarado viltį turėti sosto įpėdinį, jis vis labiau linko prie glaudesnių LDK ir Lenkijos santykių. Trečioji priežastis tiesiogiai susijusi su antrąja – Žygimantui Augustui vis didesnę įtaką darė Lenkijos ponai, siekiantys LDK inkorporacijos į Lenkijos karalystę. Kadangi Žygimantas Augustas ir Lenkijos kilmingieji laikėsi tokios nepajudinamos pozicijos, kuri LDK delegacijai buvo nepriimtina, šis Seimas Liubline užtruko. Jis buvo kupinas nesutarimų, emocijų ir abipusių kaltinimų. Lenkai LDK kilminguosius kaltino nesilaikant ankstesnių unijinių susitarimų ir sutarčių. Tuo tarpu pastarieji gynė savo ir LDK interesus teigdami, kad LDK visada buvo savarankiška, o lenkų ponai tik siekia LDK inkorporacijos į Lenkijos karalystę. Įvertinant to meto LDK situaciją, Lietuvai atstovaujančių didikų padėtis buvo itin sudėtinga: iš vienos pusės – sekinantis karas, iš kitos – nepriimtini politiniai Lenkijos reikalavimai. Lietuvos delegacijos pozicija dėl unijos su Lenkija buvo tokia: sudarius uniją turi išlikti atskiras Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulas, bendri Seimai, sudaryti iš Lenkijos ir Lietuvos atstovų, turi rinktis pakaitomis Lenkijoje ir Lietuvoje, o Lenkijos ponai turi pripažinti, kad lietuvių ir lenkų politinės tautos yra lygiavertės būsimos unijinės valstybės narės. Taip būtų pripažįstamas LDK savarankiškumas. Lietuvos delegacija iš Žygimanto Augusto reikalavo garantijų, kad tokie siekiai bus įgyvendinti.
Liublino Seime vienas iš Lietuvos delegacijos lyderių buvo didikas, Vilniaus vaivada ir LDK kancleris Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584) (20.5 pav.). XVI a. vid. ir antroje amžiaus pusėje jis buvo galingiausias LDK didikas, Ponų Tarybos narys, savo rankose sutelkęs svarbiausias centrinės ir vietinės valdžios pareigybes. Kaip ir visa Radvilų giminė, jis buvo ilgametis nuoseklus ir kryptingas LDK savarankiškumo gynėjas. Jis griežtai pasisakė prieš Lenkijos ponų siekį inkorporuoti LDK į Lenkijos karalystę. Absoliučiai nesutikdamas su lenkų inkorporacijos tikslais, jis išvyko iš Seimo dar jam nepasibaigus, taip parodydamas savo protestą. Vėliau jo pavyzdžiu pasekė ir kiti Seimo dalyviai iš Lietuvos. Bendras Seimas buvo suardytas. Ilgai brandintas ir rengtas sprendimas dėl unijos atsidūrė krizėje. Lenkų ponai, matydami, kad niekaip kitaip su Lietuvos puse susitarti nepavyks, griebėsi prievartos. Jie įkalbėjo Žygimantą Augustą patenkinti jų norą atplėšti nuo LDK dideles jai priklausančias pietrytines teritorijas (Kyjivo, Palenkės, Podolės ir Voluinės vaivadijas) ir prijungti jas prie Lenkijos. Noras buvo patenkintas. Šiems valdovo ir Lenkijos ponų veiksmams Lietuvos politinis elitas neturėjo ką priešpriešinti. Nesėkmingas karas su Maskva reikalavo didelių išteklių. Situacija buvo pernelyg sudėtinga. Lietuvos didikai ir bajorija įsprausti į kampą. Posėdžiaudami Vilniuje jie nusprendė grįžti į Liubliną ir tęsti pradėtą bendrą Seimą. Jiems būtinas sąjungininkas. Ir tai buvo Lenkija.
Į Lenkiją sugrįžusi Lietuvos delegacija tebesilaikė savo politinių reikalavimų – išsaugoti LDK savarankiškumą. Šį kartą į bendrą Seimą Mikalojus Radvila Rudasis jau nebeatvyko ir derybose nedalyvavo. Lietuvos delegacijai vadovavo karo veikėjas Jonas Chodkevičius. Jis griežtai užprotestavo LDK teritorijų atplėšimą. Tačiau nei Žygimantas Augustas, kuris kaip Lietuvos didysis kunigaikštis buvo įsipareigojęs ginti ir saugoti LDK vientisumą, nei Lenkijos ponai nereagavo į Lietuvos protestus. Žemių atplėšimas nebuvo atšauktas. Todėl Lenkija, atplėšusi dalį LDK žemių ir tokiu būdu jau įgyvendinusi kai kuriuos savo tikslus, šiek tiek sušvelnino derybinę poziciją. Iš dalies atsižvelgdami į Lietuvos didikų reikalavimus, jie sutiko, kad sudaromoje abiejų valstybių unijoje Lietuva išsaugotų savarankiškumą. LDK išsaugojo likusią savo teritoriją, herbą, centrines valdymo institucijas ir pareigybes. 1569 m. liepos pradžioje Liublino Seime lenkų ir lietuvių politiniai tautų pasiuntiniai (didikai ir bajorai) pasirašė sutartį – Liùblino ùniją (20.7 pav.). Sukurta nauja valstybė, sudaryta iš dviejų narių – Lenkijos ir Lietuvos (C ir D šaltiniai, 20.6 pav.). Valstybę jungė vienas bendrai renkamas valdovas ir bendra pagrindinė valdymo institucija – Seimas. Apie tai, kokiomis formomis šioje valstybėje reiškėsi Lietuvos savarankiškumas ir kas siejo šiuos du narius į vieną valstybę, bus aiškinama jau kitose temose.
Klausimai ir užduotys
- Kas buvo 1569 m. Liublino Seimo atstovai?
- Apibūdinkite Žygimanto Augusto poziciją dėl Liublino unijos.
- Apibūdinkite Mikalojaus Radvilos Rudojo poziciją dėl Liublino unijos.
- Kokias nuostatas įtraukti į Liublino unijos tekstą siekė lietuvių didikai? Kodėl jie kėlė tokius reikalavimus?
- Paaiškinkite, kodėl lietuvių didikai vis dėlto pasirašė Liublino uniją.
TYRINĖKITE!
Jums pateiktas XIX a. lenkų dailininko Jano Mateikos nutapytas paveikslas „Liublino unija“. Dalis jame pavaizduotų veikėjų iš tiesų dalyvavo Liublino Seime, o kitų ten net nebuvo. Pamėginkite atpažinti paveiksle pavaizduotus istorinius veikėjus. Nustatykite jų pozicijas dėl Liublino unijos.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. XVI a. pr. kronika apie lietuvių ir lenkų santykius bendruose XV a. suvažiavimuose
Kitais metais, tai yra 1448, karalius Kazimieras sušaukė Liubline bendrą lenkų ir lietuvių Seimą. O ten lietuvių ponai reikalavo, kad karalius ir visa Lenkijos taryba šiek tiek pakeistų ir pataisytų sutartis dėl Lietuvos ir Lenkijos susivienijimo, tai yra, kad tas susivienijimas tęstųsi tik tol, kol Jogailaičių dinastija valdys, o ne amžinai; nuogąstavo, kad jų vardas ir šlovė ir nepranyktų, ir ilgainiui Lietuva į Lenkiją nepavirstų. ‹...› Karalius taip pat keliais žodžiais užtarė Lietuvą prašydamas, kad graži draugystė su ja būtų išsaugota. Lenkai į tai – pirmiausia karaliui, o po to lietuviams – atsakė, kad negali būti geresnės santarvės tarp jų ir Lietuvos, kaip kartu būti, [turėti] nedalomą junginį, gyventi vieno valdovo valdomiems ir viena karalyste visų laikomiems. Kai su tuo lietuviai nesutiko, lenkų ponai jiems sakė, kad jau negalima pakeisti to, kas anksčiau yra sutarta ir dokumentais ir parašais patvirtinta, ir priesaikomis iš abiejų pusių sutvirtinta, – pirmiausia Jogailos, kuris lenkams – pirmiau, nei karalaitę Jadvygą su karalyste paėmė, – įsipareigojo su savo palikuonimis griežtai vykdyti keturias sąlygas. Pirmoji sąlyga, kad šventą krikštą priimtų su broliais ir valdiniais, ir tai visi padarytų. Antroji, kad visą savo kunigaikštystę ir kitas valstybes, kurias galėtų įgyti, prie Lenkijos karalystės prijungtų, ir tai taip pat įvykdytų. Trečioji, kad visus savo turtus Lenkijos karalystės reikmėms paskirtų. ‹...› Tai girdėdami lietuvių ponai įpykę išvažiavo...
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė: A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 41.Klausimai ir užduotys
- Kokiu tikslu karalius Kazimieras sušaukė bendrą lietuvių ir lenkų Seimą?
- Ko siekė lietuvių kilmingieji dalyvaudami bendrame Seime su lenkais?
- Kokia buvo lenkų atstovų pozicija dėl lietuvių reikalavimų? Kaip manote, kodėl ji buvo tokia?
- Kaip įprastai vadinamas šaltinyje minimas dokumentas, kuris liudijo lietuvių ir lenkų bendradarbiavimo pradžią, ir kokios nuostatos minimos šaltinyje?
- Paaiškinkite, kodėl lietuvių atstovai supyko ir išvyko iš bendro Seimo.
B ŠALTINIS. XVI a. pr. kronika apie XV a. pab. įvykusią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro santuoką su Maskvos kunigaikštyte Elena
1493 metais Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius, manydamas, kad Aleksandro valdymo pradžia yra tinkamas momentas ir laikas, žiemos pradžioje sukėlė karą su Lietuva ir paėmė Viazmą, Chlepiną, ‹...› daug kitų apskričių Seversko žemėje. Aleksandras, žinodamas, kad tam nebuvo dėl ko su juo pradėti karą, išsiuntė pas jį pasiuntinius; šie, nuvykę į Maskvą, pasiūlė jam amžiną [taikos sutartį], kurią priesaika patvirtino Maskvos didysis kunigaikštis. Vis dėlto Didysis Naugardas, Viazma ir kitos aukščiau minėtos pilys Maskvai liko ‹...›. Susitarę dėl taikos, pasiuntiniai sutarė už Aleksandro ištekinti Maskvos didžiojo kunigaikščio dukterį Eleną...
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė: A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 47.Klausimai ir užduotys
- Kokiomis aplinkybėmis sudaryta Maskvos ir LDK amžinoji taika?
- Kuri pusė inicijavo amžinosios taikos pasirašymą?
- Kodėl susitarus dėl taikos sutarties buvo sutarta, kad Aleksandras ves Maskvos kunigaikščio dukrą? Pasvarstykite, kodėl tarp valstybių buvo praktikuojamos tokios priemonės.
- Kokią problemą LDK pavyko pristabdyti, pasirašius šaltinyje minimą taikos sutartį?
C ŠALTINIS. 1569 m. liepos 1 d. pasirašytos Liublino unijos ištrauka
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponai tarėjai ir žemių pasiuntiniai atnaujina uniją su Lenkijos karūna. Liublino Seime 1569 m. liepos 1 d. ‹...›
Šiuo savo raštu visiems dabar esantiems ir vėliau būsimiems žmonėms, kieno tik žinion pateks šitas mūsų raštas, pareiškiame, kad mes, nuolat jausdami savo pareigą tėvynei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kurios garbe, klestėjimu, viešąja gerove, o labiausiai apsauga nuo pavojų, tiek vidinių, tiek išorinių, mes visi turime pasirūpinti, taip pat matydami ir suvokdami garbingą ir abiem tautoms labai reikalingą ryšį ir bendriją, kadaise visiems laikams sudarytą mūsų protėvių su visos tuometinės Lenkijos karūnos piliečiais abiejų tautų bendru ir raštišku leidimu ir įtvirtintą abiejų šalių raštais, antspaudais, priesaikomis ir pagarba, ir netrumpą laiką abiejų šalių palankumu ir rimtumu išlaikytą, tačiau vėliau blogais ir klastingais laikais šiek tiek apsunkintą, visuomet tiek mes, tiek mūsų protėviai apie tai galvojo ir valdovams savo, tiek šlovingos atminties Žygimantui [Senajam], tiek šiuo metu sėkmingai abi, lenkų ir lietuvių, tautas valdančiam ponui Žygimantui Augustui, Lenkijos karaliui, ilgą laiką primindavo ir savo prašymais ragino, kad iš savo valdovo ir karaliaus pareigos tiek bendrus surašytus aktus, tiek kitas mūsų teises ir privilegijas, kurias dėl tos sąjungos ir bendrijos su Lenkijos karūnos ponais ir žemėmis mes kartu turime dar nuo Jo Karališkosios Malonybės prosenelio [Jogailos], taip pat nuo [dėdės] karaliaus Aleksandro laikų, vykdyti ir įgyvendinti savo malone ir viršenybe pagelbėtų, o tai, kas nuo tos bendruomenės pasimetė, į savo rėmus sudėti malonėtų, surinkę mus kartu su Lenkijos karūnos Ponų Taryba ir kitais luomais į vieną vietą atlikti šio garbingo ir abiem tautoms naudingo reikalo, kaip tą unijos reikalą aiškiai aptaria iki šių laikų vykusių seimų aktai ir konstitucijos ‹...›.
Pirmiausia, kad ir buvo senų draugystės, sąjungos surašytų aktų, siekiant Respublikos, tiek Lenkijos karūnos, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plėtros ir tobulinimo ir t. t., vis dėlto juose yra kai kas nesuderinamo su gero ir nuoširdaus broliškumo pasitikėjimu, todėl siekiant sustiprinti bendrą abipusę broliškąją meilę ir abiejų valstybių saugumą visiems laikams, tvirtą visuomenės brolišką pasitikėjimą per amžius, Dievo garbei, su amžina padėka Jo Karališkajai Malonybei, taip pat toms dviem garbingiausioms lenkų ir lietuvių tautos priderančios šlovės, taip pat dėl neaprėpiamos ir amžinos garbės, puošnumo, grožio, galios, sąžiningumo, dorybės ir bendro majestoto išplėtimo visiems laikams tuos senuosius sąjungos susitarimus atnaujinome ir viską suderinome, kaip toliau nusakyta.
Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas ir vienalytis kūnas, taip pat viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą.
Jūratė Kiaupienė, Ingė Lukšaitė, Lietuvos istorija. V tomas. Veržli Naujųjų laikų pradžia. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1529–1588 m., Vilnius: Baltos lankos, 2013, p. 631, 633–635.D ŠALTINIS. Istorikas Edvardas Gudavičius apie Liublino uniją
Unijos aktas skelbė, kad Lenkijos karalystė ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštija nuo šiol yra vienas nedalomas kūnas ir sudaro vieną bendrąją viešąją gerovę. Šis išoriškai svarbus postulatas Lietuvai, žinoma, buvo neparankus, tačiau kartu ir neutralus: nebuvo pasakyta, kaip ši viena ir nekonkretizuota viešoji gerovė sudaroma. Tam tikras konkretizavimas turėjo sekti tik iš kito postulato: bendras Seimas turėjo rinktis Lenkijoje, rinktis valdovą, vainikuojamą Krokuvoje ir nebepakeliamą Vilniuje; Seimai visados bus tik bendri. Šios formulės leido valdovą laikyti vien Lenkijos karaliumi, tačiau tokią prasmę neigė išlyga, paliekanti Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos titulą. <...> Tuo tarpu konkretūs punktai skelbė atskiras valstybingumo struktūras, nenurodydami jų hierarchinio santykio, taigi nepajungdami vienos kitai. Tai buvo atskira Lietuvos administracija (urėdai) ir atskiros teisės (įstatymai). <...>
Lietuvos delegacija mato situacijoje sugebėjo pasiekti pato rezultatą. Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas, tačiau jis liko suvaržytas dualistinėje konfederacijoje su kur kas pajėgesniu šios konfederacijos partneriu. Nuo 1569 m. Lietuvos istorija pasuko kita kryptimi, negu ji plėtojosi iki šiol. Lietuva išliko politiniu subjektu, bet jos ir lietuvių tautos raidai lemiamą įtaką darė Lenkija.
Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, I t., Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 644–645.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite Liublino uniją pasirašiusias šalis.
- Nurodykite C šaltinyje minimus Lenkijos karalius ir Lietuvos didžiuosius kunigaikščius. Kaip manote, kodėl jie buvo paminėti?
- Tiek LDK, tiek ir Lenkijos karalystė iki Liublino unijos sudarymo buvo monarchinės valstybės, bet, pasirašius uniją, šalis oficialiai vadinta respublika. Paaiškinkite kodėl.
- Nurodykite C šaltinyje minimą Liublino unijos sudarymo priežastį. Ar ji atitinka istorinę tikrovę? Atsakymą argumentuokite.
- Paaiškinkite, kuo C šaltinyje pateikiama Liublino unija iš esmės skyrėsi nuo 1385 m. sudarytos Krėvos sutarties ir kitų lietuvių ir lenkų pasirašytų susitarimų.
- Remdamiesi C ir D šaltiniais, paaiškinkite, kodėl Lietuvoje galėjo atsirasti skeptiškas arba net neigiamas Liublino unijos vertinimas.
- Kodėl D šaltinio autorius teigia, jog postulatas „Lenkijos karalystė ir Didžioji Lietuvos Kunigaikštija nuo šiol yra vienas nedalomas kūnas“ buvo neparankus Lietuvai?
- Paaiškinkite D šaltinio teiginį: „Lietuvos delegacija mato situacijoje sugebėjo pasiekti pato rezultatą.“
- Kaip D šaltinio autorius vertina Liublino uniją?
- Suformuluokite išvadą apie Liublino unijos poveikį LDK valstybingumui.
Sąvokos
Liùblino ùnija – 1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime sudaryta sutartis, kuria Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką, arba Lenkijos ir Lietuvos Valstybę, vėliau vadintą Abiejų Tautų Respublika. Šią valstybę jungė dvi pagrindinės bendros institucijos: valdovas ir Seimas, numatyta, kad bus įgyvendinama bendra užsienio politika.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"