Temos reikšmingumas
- XXI a. Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, tačiau prieš daugiau nei 100 metų būta įvairių svarstymų, kaip ateityje galėtų atrodyti Lietuvos politinė santvarka – nuo autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje iki federacijos su Latvija ar net monarchijos.
- Šiuolaikiniame Lietuvos politiniame gyvenime vyksta daug ginčų, įtempta konkurencija tarp politikų ir politinių partijų. Tai nėra tik šių dienų aktualija – moderni Lietuvos politinė mintis XIX a. pab. taip pat prasidėjo nuo ginčų ir politinių srovių tarpusavio konkurencijos
- XX a. pr. Lietuvos valstybę kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys. Jų dalyvavimas politikoje tuo metu nebuvo įprastas, todėl siekiant politinių tikslų reikėjo žymiai daugiau pastangų.
Nesėkmingai pasibaigus 1863–1864 m. sukilimui prieš Rusijos imperijos valdymą žlugo ir siekis atkurti Abiejų Tautų Respubliką. XIX a. pab. tuometinėje Lietuvos visuomenėje ėmė bręsti naujos politinės idėjos, susijusios su šalies valstybingumo perspektyvomis. Imta daugiau mąstyti ne apie tiesioginį senojo valstybingumo atkūrimą, o apie naujas valstybingumo formas, kurios būtų susijusios tik su lietuvių tautos politiniais siekiais. Tokios tendencijos atitiko tuometines nuotaikas Europoje, kurioje plito nacionalinės idėjos, kūrėsi nacionaliniai sąjūdžiai.
Savarankiškos politikos ir modernaus valstybingumo pirmeiviai Lietuvoje
XIX a. 9 deš. lietuvių nacionalinis judėjimas pamažu įgavo ne tik kultūrines, bet ir politines formas. Inteligentija, susitelkusi aplink Aušros ir ypač Varpo (24.1 pav.) laikraščius, ėmė kelti klausimus dėl lietuvių tautos lygybės Rusijos imperijoje su kitomis tautomis, rusifikacijos stabdymo – spaudos lotyniškais rašmenimis legalizavimo, lietuvių kalbos teisių, savo švietimo, Katalikų bažnyčios veiklos nevaržymo. Formavosi trys politinės lietuvių srovės: liberalioji, kairioji ir konservatyvioji. Jos gryninosi į konkrečias politines jėgas su savo programomis. Be to, radosi svarstymų apie Lietuvos valstybingumą.
Jono Šliūpo lietuvių ir latvių bendrystės idėja. Kylant Lietuvos valstybingumo idėjai XIX a. pab. – XX a. pr. išsiskiria Jono Šliūpo (1861–1944) (24.2 pav.) politiniai svarstymai. Aušros leidėjas ir visuomenininkas J. Šliūpas dar XIX a. pab. iškėlė ir Lietuvoje bei emigracijoje populiarino lietuvių ir latvių tautų politinės vienybės idėją. Emigravęs į JAV jis toliau plėtojo šį sumanymą teigdamas, kad Lietuvos nepriklausomybė ir lietuvių bei latvių vienybės idėja nėra priešingos. J. Šliūpas buvo įsitikinęs, kad šios tautos jau turėjo sukurti bendrą valstybę ir tik įsitraukus svetimoms jėgoms to padaryti nepavyko. Tad bendros valstybės sukūrimas jam buvo istorinės klaidos ištaisymas. Būdamas emigracijoje ir aktyviai veikdamas lietuvių bendruomenėse J. Šliūpas ne kartą pristatė savo sumanymą – Lietuvos ir Latvijos valstybę jis matė kaip demokratinę respubliką, kurioje visų piliečių teisės bus lygios, o valstybė taps socialinio teisingumo garantu. Vėliau jis netgi detalizavo, kad būsimą respubliką galėtų sudaryti dvi autonomiškos dalys (Lietuvos ir Latvijos) su bendra valdžia ir seimu Vilniuje. J. Šliūpo vizijose Lietuvos ir Latvijos valstybėje turėjo būti bendri įstatymai, valiuta, užsienio politika ir kariuomenė, o autonominės Lietuvos ir Latvijos dalys turėjo turėti savo administracinę ir teisėsaugos struktūrą su sava kalba. Tokios valstybingumo idėjos J. Šliūpas neatsisakė iki gyvenimo pabaigos, tačiau didesnio būrio šalininkų jis taip ir nesutelkė. Pritarimo lietuvių ir latvių valstybei nebuvo nei iš vienos, nei iš kitos tautos atstovų. Kita vertus, J. Šliūpo idėjos paskatino glaudesnius abiejų šalių kultūrinius santykius.
Lietuvos kairieji: nuo tautų federacijos iki lietuvių autonomijos. 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje įvykusiame lietuvių socialdemokrãtų susirinkime nutarta steigti politinę partiją. Vienas pagrindinių jos lyderių ir ideologų buvo bajoriškos kilmės gydytojas Andrius Domaševičius (1865–1935) (24.3 pav.). Jis rengė pirmuosius Socialdemokratų partijos ideologinius tekstus, bandė vienyti miestų darbininkus, taip pat mąstė apie Lietuvos valstybingumo problemas. Už savo veiklą rusų valdžios buvo persekiojamas, sėdėjo kalėjime. Visuotinai sutariama, kad A. Domaševičius daug prisidėjo ir prie socialdemokratų pirmosios programos, kurioje pateikiamos nuostatos dėl būsimų Lietuvos politinių tikslų. Čia aiškiai deklaruojamas Lietuvos atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos siekis. Grįsdamas galimo Lietuvos valstybingumo idėją A. Domaševičius argumentavo, kad lietuvių tautą sudaro 3 mln. gyventojų, o Europoje yra ir mažesnių tautų, turinčių savo valstybes. Taigi, pirmas politinis žingsnis, anot jo, turėjo būti Lietuvos valstybingumas, o tolesnis – socializmo principų įgyvendinimas visuomenėje. Kokią būsimo valstybingumo formą kėlė XIX a. pab. Lietuvos socialdemokratai? Socialdemokratų programoje paminėta, kad jų partijos tikslas yra savarankiška demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta laisva federacija. Taigi Lietuva matyta kaip demokratinė ir federãcinė valstýbė. Po kelerių metų šie tikslai keitėsi, o XX a. pr. Lietuvos kairieji ėmė labiau remti ne plačios federacijos, o autonòmijos (gr. autonomia: auto... + nomos – įstatymas) etnografinėse žemėse idėją.
Povilas Višinskis – vienas pirmųjų nepriklausomos valstybės šauklių. XIX–XX a. sandūroje publicistas ir visuomenininkas Povilas Višinskis (1875–1906) (24.4 pav.) su bendraminčiais varpininkais kėlė ir kultūrinius (lietuviškos spaudos legalizavimas), ir politinius lietuvių tautos klausimus. Vienas jų – ne tik Rusijos imperijos valdžios kritika, bet ir siekis išsivaduoti iš priespaudos. P. Višinskis taip pat suprato lietuvių kultūros įsiliejimo į Europos kontekstą būtinumą.
1901 m. Varpe jis išspausdino straipsnį, kuriame įrodinėjo, jog nacionalinį lietuvių judėjimą būtina kreipti aiškia politine vaga (A šaltinis). P. Višinskis teigė, kad visų varpininkų tikslas turi būti ne tik kritika ar kultūrinio gyvenimo laisvėjimas, bet ir nepriklausoma Lietuva. Jis taip pat pabrėžė, kad lietuvių nacionalinis judėjimas turi būti demokratiškas, pripažino būtinumą gerbti kitų Lietuvos tautų (lenkų, žydų, rusų, latvių) kultūrines ir tautines teises, smerkė bet kokį šovinizmą. Netrukus P. Višinskis kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos demokratų partiją, joje subūrė liberalias demokratiškas jėgas. Dalyvavo žymūs lietuvių politiniai veikėjai: Kazys Grinius, Jonas Vileišis, Felicija Bortkevičienė. Lietuvių demokratų partija iškėlė du tikslus: pirmasis – Lietuvos autonomija etninėse (etnografinėse) ribose, galutinis – nepriklausoma Lietuvos valstybė („laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva“).
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite J. Šliūpo XIX a. valstybingumo idėją. Kaip manote, kodėl jai nebuvo lemta išsipildyti? Atsakymą argumentuokite.
- Apibūdinkite A. Domaševičiaus valstybingumo idėją. Ar jo idėjai buvo lemta išsipildyti? Atsakymą argumentuokite.
- Apibūdinkite P. Višinskio valstybingumo idėją. Ar jo idėjai buvo lemta išsipildyti? Atsakymą argumentuokite.
- Kurios šioje potemėje aptartos valstybingumo idėjos, jūsų manymu, geriausiai atitiko to meto lietuvių visuomenės poreikius ir galimybes? Atsakymą argumentuokite.
TYRINĖKITE!
Pasinaudoję internetine paieška, nustatykite, kurioms politinėms partijoms priklausė J. Šliūpas, A. Domaševičius ir P. Višinskis.
Lietuvių seimai Vilniuje ir Peterburge: nuo autonomijos link nepriklausomybės
Neramumai Rusijos imperijoje ir lietuvių politiniai siekiai. XX a. pr. Rusijos imperijoje prasidėjo politiniai neramumai, 1905 m. kilo revoliucija, iškeltos įvairios politinių laisvių idėjos. Caro valdomoje Lietuvoje taip pat kilo neramumų, politinės veiklos sąlygos tapo laisvesnės. Pasinaudodami laisvesne politine padėtimi lietuvių politikai, kultūrininkai ir visuomenininkai nutarė sušaukti lietuvių suvažiavimą, kuriame būtų aptarti lietuvių tautos politiniai siekiai. 1905 m. pabaigoje jau legalioje lietuviškoje spaudoje išplatintas atsišaukimas, kviečiantis atstovus iš visos šalies atvykti į suvažiavimą Vilniuje. Įvairiuose Lietuvos kampeliuose pradėti rengti susirinkimai atstovams į būsimą suvažiavimą Vilniuje rinkti. Jau vėliau, norint pabrėžti šio įvykio reikšmę, jis pavadintas Didžiuoju Vilniaus Seimu (24.5 pav.).
Suvažiavime dalyvavo apie du tūkstančiai iš visos Lietuvos suvažiavusių delegatų. Pirmą kartą istorijoje Lietuvos klausimus sprendė įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Daugumą sudarė ūkininkai, taip pat dalyvavo darbininkai, dvarininkai, inteligentai (dvasininkai, inžinieriai, gydytojai, valdininkai, menininkai, mokytojai). Seime darbavosi ne tik etniniai lietuviai, bet ir Lietuvos lenkai, baltarusiai, žydai, rusai. Didžiausią įtaką turėjo gydytojas Jonas Basanavičius (1851–1927), kurio lyderystė suvažiavime padėjo surasti politinę pusiausvyrą tarp luomų ir ideologijų. J. Basanavičius jau du dešimtmečius buvo žinomas ir gerbiamas lietuvių inteligentų kaip aktyvus mokslininkas ir visuomenininkas, Aušros leidėjas. Savo kalboje jis teigė, kad „svarbiausia tad šito suvažiavimo užduotis yra – išdirbti, trumpai sakant, lietuvių tautos politiką, kurios mes laikydamiesi galėtumėm lengviausiu būdu ir trumpiausiu laiku pasiekti tokį savo svarbų tikslą – visuotiną tautos dvasišką ir medžiagišką gerovę“. Ne veltui Vilniuje, priešais dabartinę filharmoniją, kurioje 1905 m. vyko Didỹsis Vilniaus Seimas, 2018 m. atidengtas paminklas J. Basanavičiui (24.6 pav.).
Autonomijos siekiai ir lietuviško politinio gyvenimo pradžia. Didžiajame Vilniaus Seime priimtas svarbiausias nutarimas dėl Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje lietuvių etninėse žemėse su Seimu Vilniuje, kuris turėjo būti išrinktas „visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“. Kitaip sakant, siekta gauti daugiau politinių teisių, laisvių priimti sprendimus, bet išlikti Rusijos imperijos sudėtyje (B šaltinis). Šis reikalavimas visiškai atitiko modernias demokratines politines madas. Nepaisant to, būta ir monarchistinių idėjų šalininkų, kurie skelbė, kad naujais pagrindais turi būti atkuriama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ar net kuriama Lietuvos karalystė. Šio sumanymo šalininkai savo idėją daugiau grindė ne prielankumu monarchinei santvarkai, o apeliuodami į istorinę atmintį – siekį simboliškai pratęsti LDK valstybingumo tradiciją. Apibendrinant galima sakyti, kad besiformuojanti idėja kurti Lietuvos valstybę buvo projektuojama kaip buvusio valstybingumo atkūrimas, tačiau pretenduojant tik į dalį LDK paveldo ir pabrėžiant atskirumą nuo Lenkijos.
Suvažiavime pasigirsdavo balsų, pasisakančių ir už nepriklausomą Lietuvą, tačiau ilgainiui šiai nuomonei nepritarta ir laikytasi nuosaikesnės pozicijos – įtvirtinti siekį dėl autonomijos. Tačiau šis siekis buvo suprantamas ne kaip nuolaidžiavimas ar baimė dėl galimų represijų, o kaip taktinis žingsnis – prie nepriklausomybės eiti pamažu, pradedant nuo autonomijos, o vėliau plečiant savo politinius tikslus.
Įgyvendinant šį tikslą iškilo būtinybė vienyti visas Lietuvos politines jėgas ir bendradarbiauti su kitomis Rusijos tautomis, ignoruoti imperinės valdžios įstaigas ir nepaklusti įstatymams. Suvažiavimo dalyviai pabrėžė lietuvių kalbos ir tautiško švietimo, mokyklų svarbą. Taigi, buvo bandoma vykdyti taikias pilietinio nepaklusnumo akcijas ir siekti konkrečių politinių tikslų. Galima teigti, kad Didysis Vilniaus Seimas buvo pirmoji politinė organizacija, atstovaujanti visai lietuvių tautai. Svarbu paminėti, kad Seime ir kitose politinėse akcijose dalyvavo ne tik vyrai, bet ir Lietuvos moterys. Didįjį Vilniaus Seimą organizavo ir jame aktyviai dalyvavo Felicija Bortkevičienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Ona Pleirytė-Puidienė (24.7 pav.), Joana Griniuvienė.
Didžiojo Vilniaus Seimo veiklą lydėjo nuolatinės diskusijos, aštrios kalbos, skirtingų politinių srovių nuomonės. Seime vykusiose diskusijose bene pirmą kartą platesniam visuomenės ratui prisistatė jau sutvirtėjusios politinės partijos – Lietuvos socialdemokratų, Krikščionių demokratų, Lietuvos demokratų ir Lietuvos valstiečių (susikūrė per suvažiavimą). Nors šio Seimo nutarimai (dėl autonomijos) ir nebuvo įgyvendinti, pats susirinkimas ypač prisidėjo prie politinės kultūros Lietuvoje formavimosi (C šaltinis).
Rusijos lietuvių seimas Petrograde. 1905 m. lietuviškos politinės srovės Vilniuje pirmą kartą pasirodė platesnei visuomenei, iškėlė savo pirmuosius politinius siekius. 1917 m. pr., siaučiant Pirmajam pasauliniam karui ir Rusijoje pasibaigus Vasario revoliucijai, lietuvių karo pabėgėliai birželį susirinko į seimą Petrograde aptarti pagalbos pabėgėliams ir tuo metu vokiečių užimtos Lietuvos politinės ateities reikalų. Rinkimų teisė suteikta beveik 200 tūkst. Rusijos teritorijoje gyvenančių lietuvių (24.8 pav.). Petrogrado seime lietuvių politinės jėgos buvo jau gerokai sutvirtėjusios, partijos išsigryninusios ideologines nuostatas, požiūrį į Lietuvos valstybingumą. Tai lėmė ir didesnius politinius debatus, nesutarimus. Dauguma susirinkusių delegatų (daugiausia dešiniųjų partijų atstovai) jau rėmė atsiskyrimą nuo Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo tikslą, tačiau kita pusė (daugiausia kairiųjų partijų atstovai) siekė toliau dalyvauti bendrame Rusijos revoliucijos diktuojamame politiniame gyvenime ir pirmiausia siekti Lietuvos autonomijos.
Pagrindinis Petrogrado seimo priimtas nutarimas skelbė, kad „visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybe“, o jos „valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti sukviestas visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas“. Tačiau šis nutarimas buvo labai trapus, o dešiniųjų ir kairiųjų jėgų nesutarimai pernelyg dideli (D šaltinis). Lietuvos politinių jėgų debatus dėl šalies valstybingumo užgožė nauji įvykiai Rusijoje (bolševikų perversmas) ir Rytų fronte (Vokietijos pergalė). Šios permainos atvėrė sunkumų ir galimybių, o jomis galiausiai pasinaudota paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais.
Lietuvių supratimo apie valstybingumą pokyčiai. Kaip pasikeitė lietuvių supratimas apie valstybingumą XIX a. pab. – XX a. pradžioje? Anot istorikų, XIX a. pr. Lietuva vadinta buvusi XVIII a. kaimyninių šalių pasidalyta valstybė, o XIX a. pab. Lietuva vis labiau reiškė etnografinę lietuvių gyvenamą teritoriją. Skirtingi socialiniai luomai nevienodai suvokė, kas yra Lietuva. Bajorijai ji buvo Rusijos užkariauta LDK, o besiformuojančiai inteligentijai, daugiausia kilusiai iš ūkininkų, tai lietuviškai kalbanti teritorija. Nepaisant to, didelės priešpriešos tarp šių požiūrių nebuvo, tiesiog vieni kalbėdavo apie „istorinę“, o kiti vis labiau apie „etnografinę“ Lietuvą. Tačiau būsimasis valstybingumas labiau imtas sieti su nacionaline valstybe, kurioje lietuviškai kalbanti ir nacionalinę kultūrą puoselėjanti tauta turėjo teisę į savo valstybę. XX a. pr. susibūrusios lietuvių politinės jėgos šį tikslą pasiekė – iš pradžių keldamos politinės autonomijos, o vėliau ir nepriklausomybės klausimus.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite ne mažiau kaip du, jūsų nuomone, svarbiausius Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Pasvarstykite, kodėl to meto tautinio judėjimo veikėjams buvo svarbūs šie dalykai.
- Kokių socialinių grupių atstovai dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo posėdžiuose? Kaip manote, kodėl būtent šių sluoksnių?
- Apibūdinkite Didžiojo Vilniaus Seimo ir Rusijos lietuvių seimo Peterburge sušaukimo politines aplinkybes.
- Paaiškinkite politinę Didžiojo Vilniaus Seimo svarbą.
- Kokios buvo esminės Rusijos lietuvių seimo Peterburge dalyvių nuomonės Lietuvos valstybingumo klausimu?
- Įvertinkite Didžiojo Vilniaus Seimo ir Rusijos lietuvių seimo Peterburge reikšmę siekiant politinio lietuvių tautos savarankiškumo.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip įamžintas Didžiojo Vilniaus Seimo atminimas šių dienų Lietuvoje.
Darbas su šaltiniais
A ŠALTINIS. Iš Povilo Višinskio straipsnio „Credo“. Kilk ir kelk!
Pakol dar mūsų mažas būrelis ir negalim tikėtis paveikti savo priešus, turim daugint skaitlių kareivių. Visoj pasaulėj kilstančios tautos tik kelis iš pradžios teturėjo kareivius, kurie dirbo dėl tėvynės; atėjo laikas, kai tos tautos atgijo ir dargi nuvertė nuo savo sprando prispaudėjus, ir pačios save valdo.
Mūsų idealas: laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimų ir savų despotų, pamynusi po kojų tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn.
Mes ne milžinai, mūsų spėkos nedidelės, todėl turim jas kuo geriausiai sunaudot, nesiblaškyt į visas šalis, o eiti išvien prie paskirto sau siekio tiesiausiu, arčiausiu keliu.
Reikia mums pašalinti viską, kas mums skersai kelio stovi, ir prilaikyti, ir sudrūtint viską, kas prisideda ir padeda mums prie siekio prieit.
Mūsų didžiausias pirmučiausias priešas – valdžia.
Varpas, 1901, Nr. 5, p. 50–51, Nr. 6, p. 61.Klausimai ir užduotys
- Kokį tikslą iškelia šaltinio autorius? Paaiškinkite, ką tai reiškė.
- Ką didžiausiu lietuvių priešu paskelbė P. Višinskis?
- Pasvarstykite, kodėl P. Višinskis teigia, kad jų jėgos (spėkos) nėra didelės.
- Šaltinio autorius mini, kad reikia kareivių. Ar tai reiškia, kad buvo rengiamasi ginkluotai kovai? Atsakymą argumentuokite.
- Kokią Lietuvos valstybingumo idėją atspindi šis P. Višinskio tekstas?
B ŠALTINIS. Iš Pirmojo lietuvių tautos atstovų suvažiavimo Vilniuje nutarimų, priimtų 1905 m.
II. LIETUVOS AUTONOMIJA
Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai pilnai gali būti užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) ir kadangi norima, idant ir kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilna laisve naudotis, lietuvių suvažiavimas nusprendė:
Reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškos Lietuvos kaipo branduolio ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jų panorės.
Kadangi susirinkę Vilniuje ant lietuvių suvažiavimo Suvalkų gubernijos lietuviai vienbalsiai pripažino reikalingu drauge su kitų gubernijų lietuviais kovoti už autonomišką Lietuvą, tai suvažiavimas nutarė, kad Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti prisiekti prie autonomiškos Lietuvos.
Santykiai su kaimyniškomis Rusijos šalimis turi būti paremti ant federacijos pamatų.
III. KOKIU BŪDU IŠKOVOTI AUTONOMIJĄ
Norint įgyti autonomiją, pirmučiausia reikalinga yra galutinai sugriauti dabartinę prispaudimo tvarką. Tam tikslui reikia vienyti visas Lietuvos politiškųjų partijų ir pavienių ypatų pajėgas. Susivienijus namieje, pridera mums jungtis su visomis kitomis Rusijos tautomis, kurios padeda griauti tą tvarką, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas, neiti Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose į valsčiaus teismus ir visas kitas dabartinės valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę, reikalui prisiėjus streikuoti visiems darbo žmonėms miestuose ir sodžiuose.
IV. VALSČIAI, MOKYKLA IR BAŽNYČIOS
Visuose Lietuvos valsčiuose turi būti vartojama prigimta žmonių kalba, visus reikalus vedant.
Kadangi dabartinė mokykla yra tik ištautinimo ir ištvirkinimo įrankiu, tai reikia visas tokias mokyklas paversti grynai tautiškomis, kur mokslas būtų išguldomas prigimtąja kalba ir kad patys to krašto žmonės rinktų sau mokytojus.
Vilniaus žinios, 1905 m. lapkričio 24 (gruodžio 7 d.)C ŠALTINIS. Istoriko Egidijaus Motiekos nuomonė apie Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus
Taigi indėlį į suvažiavimo nutarimus įdėjo visos politinės partijos ir grupuotės: LSDP, tautiniai demokratai LDP ir LMS, tiesiogiai rengdamos visą rezoliucijų komplektą, o krikščionys demokratai bei LVS – padarydami kai kurias pataisas. <...>
Suvažiavimo nutarimai iš esmės buvo politiniai. Kultūriniai reikalavimai nebuvo labai akcentuojami. Iš viso nekalbama apie ekonominius reikalavimus. Tiesa, jie plačiau aptarti LVS ir LSDP nutarimuose. Tačiau, matyt, svarbiausia to priežastis – nutarimų rengėjai ieškojo tautą vienijančių, o ne skaidančių momentų. Atskirų lietuvių visuomenės luomų ir sluoksnių interesų skirtingumas galėjo užgožti svarbiausias to meto politines problemas. <...>
Nutarimų įžangoje neakcentuojami lietuvių tautos specifiniai uždaviniai tautinės revoliucijos metu. Taip pat neužsimenama apie lietuvių tautos suverenių teisių kūrimą. <...> Bet kokios permainos siejamos su bendra kova kartu su kitomis Rusijos tautomis.
Gali kilti klausimas, ar toks lietuvių politinių tikslų pagrindimas ir kartu Lietuvos politinės situacijos „sumenkinimas“ rodė autentišką lietuvių politinių jėgų poziciją. Manytume, kad tokie „sumenkinantys“ motyvai buvo pasirinkti neatsitiktinai. Juk šiuo atveju svarbiausiu lietuvių tautos reikalavimų akstinu tapo bendros Rusijos revoliucinės situacijos poveikis. <...>
Nors suvažiavimo nutarimuose, išskyrus Vilniaus, kaip Lietuvos sostinės, paminėjimą, nėra kitų užuominų apie Lietuvos valstybės atkūrimą, neabejotina, kad šie nutarimai buvo būtent Lietuvos valstybingumo atkūrimo projektas. Juk redakcinėje komisijoje buvo tautinių demokratų, demokratų ir socialdemokratų atstovai, o šių partijų programose buvo tiesiogiai siejami senojo ir naujojo Lietuvos valstybingumo elementai.
Egidijus Motieka, Didysis Vilniaus Seimas, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 179, 182-183Klausimai ir užduotys
- Kokias dvi sritis apėmė Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai? Nurodykite po vieną kiekvienos srities nutarimą.
- Paaiškinkite, kodėl Didžiajame Vilniaus Seime nebuvo priimta ekonomikos srities nutarimų.
- Kodėl buvo vengiama kelti reikalavimus dėl tautos suverenių galių? Paaiškinkite, ką reiškia „suverenės galios“.
- Kaip C šaltinio autorius vertina Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus? Argumentuokite, kodėl taip manote.
- Remdamiesi B ir C šaltiniais bei savo žiniomis, ne mažiau kaip dviem argumentais įrodykite arba paneikite teiginį: „Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimai priimti nedemokratiškai.“
- Kokią Lietuvos valstybingumo idėją atspindi Didysis Vilniaus Seimas ir jo nutarimai? Atsakymą argumentuokite.
D ŠALTINIS. Birutės Grigaitytės-Novickienės prisiminimai apie Rusijos lietuvių seimą Peterburge
Seimas buvo susiskirstęs į du blokus: dešinį ir kairį. Dešiniajame sparne sėdėjo: Tautos pažanga, katalikai, krikščionys demokratai ir nepartiniai. Kairiajam – Santara, soc. liaudininkai ir soc. demokratai. Seimo atstovų tarpe matėsi jau tuo metu pasireiškusieji tokie lietuvių veikėjai: Petras Leonas, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Felicija Bortkevičienė, kun. Juozas Vailokaitis, Mykolas Januškevičius, Stasys Šilingas, Motiejus Čepas, kun. Juozas Laukaitis, Liuda Purėnienė, Antanas Tumėnas, Augustinas Voldemaras, Antanas Sugintas, Česlovas Petruškevičius, Liudas Noreika ir daugelis kitų. Vėliau atvyko Mykolas Sleževičius.
<...>
Ona Mašiotienė, kuri buvo atvykusi iš Maskvos kaip svečias, sveikindama seimą, įterpė į jį ištisą feministinį traktatą, nušviesdama moters padėtį praeityje ir reikalaudama, kad ateityje lietuvės moterys turėtų lygias teises su vyrais. Į tai vyrai mums po jos kalbos sakė: „Ko jums dar trūksta, juk jau turite čia, seime, savo atstoves.“ Be manęs, seimo atstovės buvo: Felicija Bortkevičienė (soc. liaudininkė) ir Liuda Purėnienė (soc. Dem.). Dešinysis blokas, berods, moterų savo tarpe neturėjo. Susitarusios su Liuda Purėniene, kiekviena savo frakcijoje, aš – soc. liaudininkų, o ji – soc. demokratų, pravedėme, kad į rezoliuciją dėl Lietuvos ateities būtų įrašyta, kad į Lietuvos Steigiamąjį Susirinkimą renka visi, „be lyties“ skirtumo. Ona Mašiotienė įtikino dešiniojo sparno atstovus priimti panašų nutarimą. Vėliau į abi rezoliucijas žodžiai „be lyties“ skirtumo“ ir buvo įtraukti. Atrodo, moterys tuomet ne visai pasitikėjo vyrų gera valia.
Karys, 1953, Nr. 7–8.Klausimai ir užduotys
- Nurodykite Rusijos lietuvių seime Peterburge veikusius politinius blokus ir politinius judėjimus, kurie jiems priklausė.
- Nurodykite po vieną lietuvių politinio ir kultūrinio gyvenimo garsenybę, dalyvavusią Rusijos lietuvių seimo Peterburge posėdžiuose.
- Kokius reikalavimus posėdžio dalyviams pateikė O. Mašiotienė? Kaip į juos reagavo susirinkime dalyvavę vyrai? Paaiškinkite, kodėl būtent taip.
- Ką pavyko pasiekti Rusijos lietuvių seimo Peterburge posėdžiuose dalyvavusioms moterims? Paaiškinkite, kodėl tai galima vadinti laimėjimu.
- Įvertinkite Rusijos lietuvių seimo Peterburge įtaką lietuvių visuomenei XX a. pradžioje.
Sąvokos
Autonòmija (gr. autonomia: auto... + nomos – įstatymas) – politinė savivalda, savarankiškumas, teisė apibrėžtoje valstybės dalyje (teritorijoje) savarankiškai valdyti, tvarkyti vidaus reikalus.
Nacionãlinė valstýbė – valstybė, kurioje daugumą sudaro ir svarbiausias politines teises turi vienos tautybės gyventojai. Nacionalinės valstybės ėmė rastis XIX a. Lietuvoje, savarankiškos nacionalinės valstybės idėja subrendo XX a. pradžioje.
Pártija – politinė organizacija, turinti savo ideologinę programą, kurios tikslas reikšti tam tikros visuomenės grupės politinę valią, dalyvauti įgyvendinant valstybės politiką. Partijos dažniausiai skirstomos į konservatyvias, liberalias ir socialistines. XX a. pr. susikūrusių ir besikuriančių lietuviškų politinių partijų pagrindiniu siekiu tapo lietuvių politinių ir kultūrinių teisių užtikrinimas Rusijos imperijoje bei valstybingumo klausimas. Pagrindinės tuo metu veikusios partijos: Lietuvos socialdemokratų partija, Lietuvių demokratų partija, Lietuvių krikščionių demokratų partija, Lietuvos valstiečių sąjunga.
Rusifikãcija – prievartinė rusų kalbos ir kitų rusų etninės kultūros bruožų skleidimo politika, kurią Rusijos valdžia vykdė Lietuvoje ir kituose imperijos kraštuose. Lietuvoje uždrausta spausdinti knygas tradiciniais lotyniškais rašmenimis, prievarta įvesta kirilika, lietuvių kalba šalinta iš švietimo įstaigų. Šiomis priemonėmis imperijos valdžia siekė lietuvius atitraukti nuo lenkų įtakos, paversti lojaliais imperijos pavaldiniais.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"