1830–1831 m. sukilimas Lietuvoje (20 tema)

Dauguma buvusios Lenkijos ir Lietuvos Valstуbės bajorų Rusijos imperijos okupaciją sutiko priešiškai. Napoleono okupacijos laikotarpiu nepavyko atkurti valstybingumo, bet lenkų ir lietuvių bajorai neketino atsisakyti šios idėjos. Po prancūzmečio Lietuvoje sustiprėjo masònų veikla. Įtakingiausia buvo „Uoliojo lietuvio ložė“ – 1816 m. ji turėjo per šimtą narių. Kitais metais Vilniaus universitete buvo įsteigtos studentų ir dėstytojų šubravcų, filomatų ir filaretų slaptosios kultūrinės draugijos. Po kiek laiko filomatų ir filaretų draugijos tapo politinėmis draugijomis. Filomatas buvo žinomas poetas Adomas Mickevičius (20.1 pav.).

XIX a. 3-iojo dešimtmečio pirmoje pusėje dėl nepasitenkinimo caro valdžia masonų ložės ir slaptosios draugijos buvo uždarytos, jų aktyviausi nariai, pavyzdžiui, A. Mickevičius, ištremti iš Vilniaus. Vilniaus universiteto pertvarka sukėlė studentų pasipiktinimą. Neatsitiktinai per 1830–1831 m. sukilimą į sukilėlių gretas įsiliejo nemažai Vilniaus universiteto studentų.

Tuo metu, kai Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas, visoje Euròpoje sustiprėjo pavergtų tautų siekis išsivaduoti iš priespaudos. Džiaugsmingai buvo sutikta žinia apie Graikijos išsivadavimą iš Osmanų imperijos 1829-aisiais. Po metų belgams pavyko išsivaduoti iš Nýderlandų karalystės valdžios, Prancūzijoje kilo revoliucija, ją carinė Rusija, kaip Šventosios sąjungos narė, rengėsi padėti numalšinti. Rusų kariuomenė Prancūzijoje taip ir nepasirodė tik todėl, kad prasidėjo sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

To meto šaltinių išliko mažai, todėl žinios apie politinę sukilėlių programą ir jų turėtą Lietuvos viziją yra skurdžios. Sukilimo aktai paskubomis rašyti pavienių žmonių. Taigi nei juose, nei viešuose pareiškimuose nebuvo išsamiai nusakyta, kokie Lenkijos ir Lietuvos karalystės santykiai turėjo būti iškovojus nepriklausomybę. Lietuvos sukilėliai, norėdami pabrėžti, kad atsiskiria nuo Rusijos imperijos, visuose sukilimo aktuose ir pareiškimuose skelbė Lenkijos ir Lietuvos karalystės vienybę. Iš minėtų dokumentų sunku spręsti, kokios Lenkijos ir Lietuvos karalystės politinės santvarkos šalininkai buvo Lietuvos sukilėliai. Pačioje sukilimo pradžioje dalis apskričių vadų, matyt, aiškiai neįsivaizdavo, kokia bus valstybės, dėl kurios atkūrimo kovojo, struktūra. Svarbiausias 1831 m. sukilimo tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos priespaudos ir atkurti ATR. Toliau būtų buvę sprendžiama, kokį valstybės modelį pasirinkti.

Viena iš sukilimo priežasčių buvo ėmimas į rekrutùs. Į Rusijos kariuomenę (20.1 lentelė) rekrutais imdavo 5–10 vyrų iš tūkstančio. Lenkų ir lietuvių vyrai labai vengė tarnybos Rusijos kariuomenėje. Prisidėdami prie sukilėlių, valsčių gyventojai tikėjosi, kad bus panaikinta baudžiava, jų teisės sulygintos su kitų luomų gyventojų teisėmis.

1830–1831 m. Lietuvos sukilėlių veiksmai buvo labai reikšmingi. Jų kova turėjo nemažą poveikį caro kariuomenės veiksmams Lenkijos karalystėje. Sukilusi Lietuva suteikė didelę paramą Lenkijos karalystės sukilėliams – atitraukė nuo jų dalį caro kariuomenės pajėgų. 1830–1831 m. sukilimas buvo pavyzdys tautoms, kurios tuo metu kovojo už laisvę. Kai sukilėliai Lietuvoje ir Lenkijoje pralaimėjo, daugelis jų pasitraukė į užsienį ir parodė, kad neatsisakė savo tikslo, nesudėjo ginklų. Jie susibūrė Vakarų Europos šalyse ir palaikė ryšius su gimtuoju kraštu, siuntė literatūrą ir emisarùs, skatino demokratinės minties raidą Lietuvoje ir Lenkijoje.

Nuslopinus sukilimą okupacinis valdymas Lenkijoje ir Lietuvoje dar labiau sugriežtėjo. Sustiprėjo rusinimas. Caro valdžia konfiskavo dvarus tų bajorų, kurie dalyvavo sukilime. Dalis bajorų buvo ištremti į Sibirą, iš kitų pareikalauta mokėti papildomus mokesčius ir prisiekti ištikimybę carui, nors bajorų savivalda nebuvo labai apribota. Taigi šis luomas kartu su okupacine valdžia išlaikė įtaką šalyje. Kai kurie sukilėliai buvo nubausti, įkalinti ar nuteisti mirties bausme, kiti buvo atiduoti į rekrutus, o jų vaikai – į karo mokyklas. Tokie valdžios veiksmai padarė neigiamą įtaką Lietuvos gyventojų demografijai (2 šaltinis). Iš sukilėlių buvo atimtos politinės teisės.

Visose valdžios įstaigose įsigalėjo rusų kalba, į svarbiausius valdžios postus pradėti skirti tik rusai bajorai. Dar labiau suvaržyta Katalikų bažnyčios veikla, pradžios mokyklos pradėtos stipriau rusinti, kraštas buvo toliau kolonizuojamas. 1840 m. valdžia panaikino Lietuvos Statutą ir įvedė Rusijos teisę. Nuo 5-ojo dešimtmečio Vakarų Rusijos gubernijos oficialiai pradėtos vadinti Šiaurės vakarų kraštu. 1840 m. iš Vilniaus ir Gardino gubernijų išbrauktas Lietuvos vardas. Po trejų metų iš dalies Vilniaus gubernijos sudaryta Kauno gubernija.

Kartu buvo vykdoma nulenkinimo, arba lenkų pradų naikinimo, politika. Panaikinta Lenkijos karalystės politinė autonomija, kurią lenkai turėjo nuo Vienos kongreso laikų. Kaip pagrindinis lenkų kultūros centras 1832 m. buvo uždarytas Rusijos imperatoriškasis Vilniaus universitetas. Pagrindinė priežastis – šios aukštosios mokyklos studentų ir dėstytojų dalyvavimas sukilime.

Vilniaus universiteto pagrindu po dvejų metų caro valdžia įkūrė Kijevo Šv. Vladimiro universitetą. Medicinos fakultetas tapo Medicinos ir chirurgijos akademija, ji veikė iki 1842 metų. 1833–1842 m. Vilniuje veikė Ròmos katalikų dvasinė akademija, įsteigta Vilniaus universiteto Teologijos fakulteto pagrindu. 1844 m. ji buvo perkelta į Peterbùrgą, kad būtų lengviau kontroliuoti studentus. Dėl tokios padėties lietuviai savo krašte negalėjo įgyti aukštojo išsilavinimo. Mokslo siekiantiems jaunuoliams teko rinktis Rusijos imperijos ar užsienio valstybių universitetus. Griežta valdžios politika iš esmės nesikeitė iki 6-ojo dešimtmečio vidurio.