Moljeras. „Tartiufas“ (ištrau­kos) (5.2 tema)

Penkių veiksmų komedija
​(ištraukos)

VEIKĖJAI

PONIA PERNEL – Orgono motina
​ORGONAS – Elmiros vyras
​ELMIRA – Orgono žmona
​DAMISAS – Orgono sūnus
​MARIANA – Orgono duktė, įsimylėjusi Valerą
​VALERAS – Marianos jaunikis
​KLEANTAS – Orgono svainis
​TARTIUFAS – šventeiva
​DORINA – Marianos kambarinė
​PONAS LOJALIS – teismo antstolis
​POLICIJOS PAREIGŪNAS
​FLIPOT – ponios Pernel tarnaitė

Pirmas veiksmas

I SCENA

Ponia Pernel, Elmira, Mariana, Damisas, Kleantas, Dorina, Flipot

Veiksmas vyksta Parỹžiuje, Orgono namuose

PONIA PERNEL
​Eime, Flipot, eime. Nenoriu jų klausyti.

ELMIRA
​Vos bepasiveju. Kam taip skubėt, mamyte?

PONIA PERNEL
​Gana, toliau nereik manęs lydėt, marti.
Nebesivarginkit, išeisiu aš pati.

ELMIRA
​Mes jaučiam pareigą daryti jums vien gera.
​Bet kurgi bėgate, tarytum jus kas varo?

PONIA PERNEL
​Deja, man šie namai nebepakenčiami!
​Jūs nesiskaitote visai su manimi.
​Jei taip, nuo šiol čia niekad nebekelsiu kojos!
​Aš jums padėt geidžiu, dėl jūsų aš aukojuos,
​Kodėl gi prasižiot neduoda niekas man,
​Lyg būčiau aš gyva patekus pragaran?

DORINA
​Bet juk...

PONIA PERNEL
​Stebėtina: jūs esat kambarinė,
​O taip akiplėšiškai laidot kakarinę...
​Su savo nuomone dar čia kiekvienas lįs!

DAMISAS
​Aš...

PONIA PERNEL
​Jūs, vaikeli mano, kvailas kaip baslys.
​Šią karčią tiesą girdit iš bobutės savo,
​Kuri tėveliui jūsų niekad nemelavo
​Ir sakė, kad baisus plevėsa būsit jūs,
​Kad jis nenoromis ir pats tatai pajus.

MARIANA
​Tačiau...

PONIA PERNEL
​Jūs – jo sesuo. Matau kiaurai jus visą.
​Žinau: tylioji kiaulė giliai šaknį knisa,
​Tad nors iš povyzos atrodote šventa,
​Galiu įsivaizduot, ką darote slapta.

ELMIRA
​Klausykite, mamyt...

PONIA PERNEL
​Prašau atleist, martele,
​Bet jūsų elgesys tiesiog man siaubą kelia.
​Ne, buvo ne tokia velionė jų mama!
​O jūs, čionai visus pagundon vesdama,
​Puikuojate, pamiršus apdarą kasdienį,
​Ir švaistot pinigus tarytum karalienė.
​Jei vien savajam vyrui trokštat būt graži,
​Jums rūbo prabangaus nereikia, dievaži.

KLEANTAS
​Bet vis dėlto...

PONIA PERNEL
​Nors aš, mielasis giminieti,
​Esu įpratusi jus gerbti ir mylėti,
​Tačiau, jei būtų mano rankose valdžia,
​Aš paprašyčiau jus nesilankyti čia.
​Iš jūsų lūpų mat girdžiu aš dieną naktį
​Patarimus, kuriais neverta niekam sekti.
​Nepykit už teisybę. Melo nekenčiu,
​Nemoku veidmainiaut ir slėpt savų minčių.

DAMISAS
​Tartiufas užtatai patenkintas be galo...

PONIA PERNEL
​Šio gerbiamo žmogaus visi klausyt privalo,
​Ir aš kiekvienąsyk iš apmaudo drebu
​Nuo neišmanėliškų jūsų pastabų.

DAMISAS
​Nejau galiu klausyt įžūlėlio šventeivos,
​Žiūrėti, kaip jisai, mus niekindamas, maivos?
​Mes turime nukreipt nuo pramogų akis
​Ir laukti, ką tasai galvočius pasakys!..

DORINA
​Aiškėja iš pamokslų šito moralisto,
​Kad mes – nedorėliai, kad tik jisai neklysta.
​Jis viską kritikuoja, smerkia iš peties.

PONIA PERNEL
​Jus kritikuot ir smerkt – jo pareiga išties.
​Jis rodo jums kelius į rojų; ir Orgonui
​Derėtų jus išmokyt pagarbos tam ponui.

DAMISAS
​Žinokite, močiut, nė mano tėvas, nieks
​Mane su juo suartint niekad nepajėgs.
​Norėčiau atvirai paklausti: kas čia daros?
​Kol man gadina kraują kėslai jo nešvarūs.
​Tol nenurimsiu aš. Ir jau diena arti,
​Kai šiam nenaudėliui ragai bus nulaužti.

DORINA
​Iš tikro nesmagu ir pikta truputėlį,
​Kad šitas pašalietis galvą taip pakėlė.
​Pas mus atėjo basas; jo visa manta
​Nebuvo nė penkių skatikų neverta,
​O šiandien jis čionai vaidina šeimininką,
​Jį viskas erzina, jam niekas nepatinka!

PONIA PERNEL
​Prisiekiu jums, kitaip pakryptų reikalai,
​Jei norams jo kilniems paklustumėt aklai.

DORINA
​Jį laikote šventu, bet teikiatės jūs klysti:
​Šventumas jo yra gryniausia veidmainystė.

PONIA PERNEL
​Prikąskite liežuvį!

DORINA
​Šituo klastuoliu,
​Kaip kad ir jo tarnu, tikėt aš negaliu.

PONIA PERNEL
​Už tarną garantuoti būtų man sunkoka;
​Bet ponas jo tikrai jus dvasiškai prašoka.
​Jį koneveikiate ir puolate už tat,
​Kad rėžia jis teisybę visuomet,
​Kad nusidėjėlį negailestingai plaka
​Ir jį grąžinti stengias į dorovės taką.

DORINA
​Gerai. Bet dėl kurių, sakykit, priežasčių
​Jis nepakenčia mūsų gerbiamų svečių?
​Galbūt įžeidžia jie krikščionišką moralę,
​Kad jis taip nertėja ir tokią audrą kelia?
​Ir štai dar kas – atleiskit! – stebina mane:
​(rodydama į Elmirą)
​Jaučiu, jog žadina pavydą jam ponia...
​<...>

PONIA PERNEL
​(Elmirai)
​Klausykite, marti, ką toji pliuškė paisto!
​Bet negi vien tik jums čionai kalbėti leista
​Ir niekam nė žodelio šnipštelt nevalia?
​Turiu pasisakyt ir aš galų gale.
​Pirmiausia savo sūnų man pagirti dera
​Už tai, kad jis surado šitą žmogų gerą,
​Kurs, Dievo pasiųstas, atėjo tam pas jus,
​Idant parodytų išganymo kelius,
​Idant iš nuodėmių tamsiausio labirinto
​Išvestų jus greičiau ir protą sugrąžintų.
​<...>
​​(Elmirai)
​Sudie, marti. Užteks. Man eiti laikas.
​Prisipažįstu, jus per daug dorais laikiau.
​Reikės nuo šių namų laikytis atokiau.
​​(Duodama antausį tarnaitei Flipot)
​Ko stovi? Ko lyg šuo prieš debesį čiaupais tu?
​Žiūrėk, kad ir kita ausis tau neužkaistų.
​Judėk, suskretėle!

II SCENA

Kleantas, Dorina

KLEANTAS
​Su ja aš neisiu, ne.
​Ta senė vėl pradės, ko gero, ėst mane...

DORINA
​O žinote, dėl ko man baisiai skauda širdį?
​Dėl to, kad jūsų žodžių ji dabar negirdi.
​Jums kliūtų ne juokais – tai aišku kaip diena, –
​Kadangi drįsote ją pavadint sena.

KLEANTAS
​Už savąjį Tartiufą ji sutiktų mirti,
​Jei net dėl menkniekio pakėlė tokią pirtį!

DORINA
​Ir vis dėlto mamytę pralenkė sūnus.
​Pažvelkite, į ką jis tapo panašus!
​Kai buvo negandai ištikę mūs tėvynę,
​Jis nesvyruodamas karalių narsiai gynė;
​Bet šiandien lyg beprotis elgiasi jisai
​Ir vien apie Tartiufą kliedi ištisai;
​Vadina broliu jis kažkokį nevidoną,
​Kur kas labiau jį myli už vaikus ir žmoną,
​Labiau už motiną. Visur jo klauso jis,
​Su juo dalijasi širdies paslaptimis,
​Bučiuoja, popina... Turbūt meilužės savo
​Dar niekas niekada taip švelniai nemylavo.
​Jisai už stalo jį sodina pirm kitų
​Ir džiaugiasi širdingai jo apetitu,
​Gardžiausius kąsnelius jam deda, o jei mato,
​Kad raugėja anas, jis sako: „Į sveikatą“, –
​Žodžiu, taip žavisi ir tiki Tartiufu,
​Jog, nuovoką pametęs, laiko jį Dievu:
​Jis – visuomet teisus, jisai negali klysti,
​Menkiausia jo mintis yra jam pranašystė.
​Pakurstęs šeimininko užgaidas kvailas,
​Jisai drąsiau dar pučia į akis miglas.
​Šventeivos amatas – jam pajamų šaltinis,
​Užtat jis nesiliaus pamokslais mus kankinęs,
​Kol būsime gyvi. Jo tarnas įžūlus –
​Ir tas be perstojo mums drožia moralus;
​Į kambarį dažnai įpuola jis įsiutęs –
​Ir lekia ant grindų pudra, dažai, skrynutės.
​Anądien nosinaitę knygoje šventoj
​Aptiko tas begėdis ir sudraskė tuoj,
​Pareikšdamas piktai, jog erziname tyčia
​Šėtono išmonėmis Dievą ir Bažnyčią.

IV SCENA

Kleantas, Damisas, Dorina

DAMISAS
​Apie sesers vedybas tarkit jam žodelį.
​Tartiufo užmačias žinoti ne pro šalį:
​Jis tėvą ragina padelsti dar bent kiek...
​Bijau, kad visos viltys man nueis perniek.
​Supraskit: kaip Valeras myli Marianą,
​Taip lygiai jo sesuo – didžiausia laimė mano,
​Ir...

DORINA
​Jis ateina.

V SCENA

Orgonas, Kleantas, Dorina

ORGONAS
​Labas, svaini malonus.

KLEANTAS
​Buvau beišeinąs – ir pamačiau štai jus.
​Tai ką, nelengva kaime šiuo metu išbūti?

ORGONAS
​Dorina...
​​(Kleantui)
​Meldžiamasis, lukterkit truputį.
​Drįstu manyt, kad jūs sutiksite mielai
​Papasakoti man, kaip klojas reikalai.
​​(Dorinai)
​Ką gero atnešė praėjusios dvi dienos?
​Kaip jaučiatės? Ką veikiat? Kokios čia naujienos?

DORINA
​Turėjo baisų karštį užvakar ponia.
​Skaudėjo galvą jai. Kas buvo, nežinia.

ORGONAS
​Na, o Tartiufas kaip?

DORINA
​Stebėtinas dalykas!
​Raudonas, apkūnus ir sveikas kaip ridikas.

ORGONAS
​Vargšelis!

DORINA
​Vakare ji tebesirgo vis,
​Sėdėjo užstalėj sukandusi dantis,
​Nevalgydama nieko, ir kakta jai degė.

ORGONAS
​Na, o Tartiufas kaip?

DORINA
​Čiaumojo vienas, ką gi!
​Dorai sušveitęs dvi didokas kurapkas,
​Jis čiupo avino dar kulšį į rankas.

ORGONAS
​Vargšelis!

DORINA
​Šiurpulys jai visą kūną krėtė,
​Ir mes prie guolio jos turėjome budėti.
​Negaudama nusnūst minutės nė vienos,
​Jinai kamavosi lig pat šviesios dienos.

ORGONAS
​Na, o Tartiufas kaip?

DORINA
​Nuo stalo atsikėlęs,
​Į savo kambarį nuėjo sveikutėlis,
​Į šiltą patalą atsigulė tuoj pat
​Ir knarkė iki ryto taip kaip visuomet.

ORGONAS
​Vargšelis!

DORINA
​Ji šiaip taip sutiko, kad nuleistų
​Jai kraują – ir kitų nebereikėjo vaistų:
​Praėjo beregint ir skausmas, ir drugys.

​ORGONAS
​Na, o Tartiufas kaip?

DORINA
​​Jisai kaip karžygys,
​Norėdamas žūtbūt pagelbėti ligonei,
​Netekusiai tiek kraujo, teikėsi maloniai
​Vynelio butelį ištvatyti priešpiet.

ORGONAS
​Vargšelis!

DORINA
​Bet jinai jau pradeda stiprėt,
​Ir aš dabar skubu tiesiog pas šeimininkę
​Pranešt, kad vyras jai greičiau pasveikti linki.

VI SCENA

Orgonas, Kleantas

KLEANTAS
​Jinai jums aiškiai, svaini, juokias į akis!
​Nors būtų nesmagu man pyktis su jumis,
​Bet atvirai sakau, jog esat vertas to jūs.
​Kaip gali būt galva tiek nuovokos nustojus?
​Jisai yra turbūt užkeikęs jus ar ką,
​Kad šitaip žavitės jo įvesta tvarka?
​Jūs davėt jam čionai atkusti; bet nejaugi
​Dar sugalvojote...

ORGONAS
​Palaukit, mielas drauge.
​Jūs nepažįstate kaip reikiant jo.

KLEANTAS
​Gerai.
​Įsivaizduokime, jog taip yra tikrai.
​Bet norint iki galo perprast šitą žmogų...

ORGONAS
​Jūs apie jį sakyt nedrįstumėte blogo,
​Jei gautumėt su juo susipažint arčiau.
​Koks tai žmogus!.. Kaip gyvas tokio nemačiau!
​Palaima lydi tą, kurs juo tepasikliauja.
​Kas man dabar pasaulis? Mėšlas, dulkių sauja!
​Jo žodžių paveiktas, pasikeičiau perdėm:
​Vienodai abejingas sau aš ir kitiem,
​Nuo žemiškų dalykų taip esu nutolęs,
​Kad jei net motina, žmona, vaikai ir brolis
​Ūmai numirtų man, numočiau aš ranka.

KLEANTAS
​Štai tikro žmogiškumo kupina šneka!

ORGONAS
​Ak, jeigu taip, kaip aš, jį būtumėt sutikę,
​Jūs irgi būtumėt pamilę jį iš sykio.
​Kas dieną į bažnyčią noriai ėjo jis
​Ir netoli manęs ten meldės klūpomis.
​Į jį su nuostaba visi aplink žiūrėjo –
​Taip traukė dėmesį garbinga ištvermė jo:
​Jis dūsavo, grindis bučiavo nuolatos,
​Lyg negalėdamas atplėšt nuo jų kaktos.
​Matydamas, jog aš skubu jau durų linkui,
​Tuoj šventinto vandens jis man lyg šeimininkui
​Skubėdavo paduot. Jo tarnas paslaugus
​Man apie savo pono pranešė vargus,
​Ir aš bandžiau jį šelpt, kiek mano jėgos gali,
​Tačiau jisai priimti ryžosi tik dalį.
​„O, man nereik, – jis sakė, – dovanų visų.
​Aš jūsų gailesčio nevertas iš tiesų.“
​Kadangi jo nepaisiau ir dariau vėl savo,
​Jis puolė elgetoms dalyti tai, ką gavo.
​Tuomet, paklausęs Dievo, atvedžiau jį čia,
​Ir rodos, kad namai atgijo nejučia.
​Jisai prižiūri viską, jam visi dėkingi,
​Jis netgi mano žmona rūpintis netingi,
Ją saugoja nuo žvilgsnių pernelyg meilių
​Ir veda daug geriau kaip aš doros keliu.
​Jūs manot, pats save ramybėj jis palieka?
​O, ne, jisai kankinas dėl menkiausio nieko!
​Jį piktina ne vien kitų blogi darbai:
​Anądien, pavyzdžiui, jis krimtosi labai,
​Kad besimelsdamas sugavo kandžią blusą
​Ir kad, sutraiškęs ją, per garsiai atsiduso...

KLEANTAS
​Jūs išprotėjote galutinai, dievaž!
​O gal jūs šaipotės ar tikitės, jog aš
​Klausysiuosi, ką man veblenate nuobodžiai?..

ORGONAS
​Laisvamanybės raugu trenkia jūsų žodžiai.
​Jūs pasiduodate šiai ligai vis labiau,
​Ir aš jus dešimtkart esu įspėjęs jau,
​Kad vieną gražią dieną užsitrauksit bėdą.

KLEANTAS

Visi tokie kaip jūs tą pačią giesmę gieda,
​Nes, būdami akli, jie mėgsta tik aklus,
​Ir jiems jau laisvamanis tas, kas įžvalgus,
​O kam ne prie širdies įvairios jų šlykštynės,
​Tasai nešvankėlis, bedievis paskutinis!
​Negąsdinkit manęs, nė kiek man nebaisu:
​Aš ir žmonėms, ir Dievui atviras esu.
​Nevirškinu aš tų vaipūnų nekaltuolių.
​Yra mat netikrų narsuolių ir šventuolių;
​Ir lygiai kaip garbingas ir drąsus karys,
​Žygiuodamas į kovą, triukšmo nedarys,
​Taip nesigriebs gėdingo maivymosi meno
​Tasai, kurs nekaltai pasaulyje gyvena.
​Nejaugi jums atrodo, kad tas pat yra
​Žemiausia veidmainybė ir aukšta dora?
​Nejaugi tikro veido neskiriat nuo kaukės,
​Net ir labai arti prie jųjų prisitraukęs?
​Nejaugi suplakat teisybę su melu
​Nebeįstengdamas suvokti tarp miglų,
​Kur gyvas padaras, kur jo klaidus šešėlis,
​Kur aukso moneta, kur vario gabalėlis?
​Taip jau yra! Žmogus sudėtas gan keistai:
​Natūralaus jo vaizdo niekad nematai.
​Jam rodosi, kad protas jį nelaisvėj laiko,
​Nė vienoje srity jisai nežino saiko
​Ir viską perdeda; jo būdas neramus
​Sudarko neretai tauriausius troškimus.
​Tarp kitko tai sakau, kaip jūsų giminietis.

ORGONAS
​Žinau, kad esate puikiausiai apsišvietęs,
​Kad išmonė pasaulio slypi jumyse;
​Viršum visų pakilęs mintimi drąsia,
​Jūs mums orakulas, Katonas esat šiandie,
​Kiti prieš jus – kvailiai, tamsybėje paskendę.

KLEANTAS
​Ne, aš nesidedu iškilęs tarp visų
​Ir išminties aruodas anaiptol nesu,
​Tačiau aš sugebu atskirti, kur apgaulė
​Ir kur yra teisybė šitame pasauly.
​Kadangi nėr šaunesnio didvyrio už tą,
​Kurio krūtinė dega ugnimi šventa,
​Kuris gyvent įpratęs be klastos ir melo
​Ir siekti tobulybės didžio idealo, –
​Tai, mano nuomone, gėdinga ir šlykštu
​Plėšiko veidą slėpti dangišku šydu,
​Ir nieko nėr baisiau už gudrų šarlataną,
​Kurs amžinai kiekvieną moko ir graudena,
​Kuris vaipydamasis juokias įžūliai
​Iš to, ką mylime ir gerbiame giliai,
​Kuris preke pelninga pavertė net maldą
​Ir savanaudiškų geismų nebesuvaldo,
​Kuris meiliais vien žvilgsniais, dūsavimais vien
​Galvoja prasibraut viliojančion šlovėn,
​Kurs laikosi tvirtai į dangų įsikibęs,
​Bet godžiai dairosi į žemiškas gėrybes,
​Įkyriai kaulija kažko be atvangos
​Ir kviečia dykumon iš rūmų prabangos;
​Kurs dangsto šventumu kiekvieną savo ydą,
​Kuris iš apmaudo, iš keršto ar pavydo
​Be skrupulo mažiausio pražudys bet ką
​Ir aiškins, jog miela apvaizdai ši auka.
​Toks išgama sudaro dvigubą pavojų,
​Nes jis garbingais ginklais su mumis kovoja
​Ir kalavijo švento griebiasi tiktai
​Vardan tiesos, kurią jis gina taip karštai!
​Pasauly niekšų daug ir daug jie daro blogo;
​Bet nesunku yra pažinti dorą žmogų.
​​<...>
​Tas jūsų įnamys ir tariamas globėjas –
​Kitokio lizdo paukštis. Juo susižavėjęs,
​Netikrą deimantą jūs liaupsinat visaip.

ORGONAS
​Brangusis mano svaini, jūs jau baigėt?

KLEANTAS
​Taip.

ORGONAS
​​(pasirengęs išeiti)
​Tad leiskit palinkėt...

KLEANTAS
​Palaukit! Mūsų šneką
​Pakeist norėčiau. Jūs, kaip man girdėti teko,
​Paskelbėt, jog Valeras jūsų dukrą ves.

ORGONAS
​Taip.

KLEANTAS
​Ir ketinote jau kelt sutuoktuves.

ORGONAS
​Tiesa.

KLEANTAS
​Kodėl gi vis sulaikot Marianą?..

ORGONAS
​Aš nežinau.

KLEANTAS
​Jūs turit kitą kokį planą?..

ORGONAS
​Galbūt.

KLEANTAS
​Ar išsisukti manot tuo būdu?

ORGONAS
​Aš to nepasakiau.

KLEANTAS
​Nuo savo pažadų
​Neatsimesite, bent tiek turėsit gėdos.

ORGONAS
Neaišku, kaip ten bus.

KLEANTAS
​Kam veltui mėtyt pėdas?
​Valero prašomas, drįsau jus aplankyt...

ORGONAS
​Dėkokim Viešpačiui!

KLEANTAS
​Ir ką jam pasakyt?

ORGONAS
​Ką norit.

KLEANTAS
​Koks gi jūsų paskutinis žodis?

ORGONAS
​Darysiu taip, kaip Dievui parankiau atrodys.

KLEANTAS
​Toks atsakas mažai patenkina mane.
​Jūs duotą pažadą tesėsite ar ne?

ORGONAS
​Sudie.

KLEANTAS
​(vienas)
​Kad tik bėda Valero neištiktų!
​Greičiau įspėti jį turiu dėl viso pikto.

[Antrame komedijos veiksme Orgonas praneša Marianai, kad ruošiasi ją ištekinti už Tartiufo. Tėvo sprendimą išgirsta tarnaitė Dorina, paslapčia įsėlinusi į kambarį. Mariana nedrįsta prieštarauti tėvo valiai. Įsimylėjėliai Valeras ir Mariana susipyksta. Juos sutaiko Dorina ir pažada padėti.]

Trečias veiksmas

I SCENA

Damisas, Dorina

DAMISAS
​Lai trenkia į mane perkūnas iš dangaus,
​Lai aš nustosiu vardo padoraus žmogaus,
​Jei išsigąsiu tų, kurie niekus man paisto,
​Ir jei nesutvarkysiu visko vienu gaistu!

DORINA
​Ak, susimildamas, ramiau, ne taip karštai.
​Tegu sau jūsų tėvas kalba apie tai, –
​Nuo žodžių lig darbų – nemažas galas kelio.
​Širdis atvėsta greit, nes ji ne visagalė.

DAMISAS
​To niekšo įžūlybė tuoj bus palaužta,
​Reikės tik jam į ausį pakuždėt šį tą!

DORINA
​Nesikarščiuokite. Ir jį, ir jūsų tėtį
​Verčiau jūs pamotei paveskite stebėti.
​Jinai šiek tiek Tartiufą laiko po padu;
​Jis niekad jai nešykšti savo pažadų
​Ir, rodos, net silpnybę jaučia jai truputį...
​Kodėl stebuklo tokio negalėtų būti?
​Su juo pasišnekėt sutinka ji mielai,
​Išsiteirauti smulkiai, kaip jo reikalai,
​Užuolankom paklausti, ar jis vesti ruošias,
​Ir draugiškai įspėt, kad neprivirtų košės,
​Nes aišku, jog vis viena nieko jis nepeš.
​Dabar, kaip iš jo tarno sužinojau aš,
​Tartiufas meldžiasi, bet greit ateis. Prašyčiau
​Jus pasišalinti, o aš palauksiu šičia.

DAMISAS
​Aš netrukdysiu jiems.

DORINA
​Lai šneka vienu du.
​Jūs turit pasitraukt.

DAMISAS
​Bet aš tylėt žadu.

DORINA
​Papurška esate, pažįstu jus, – vadinas,
​Tuoj viską sužlugdysit... Jums – tai juokas grynas!
​Išeikit!

DAMISAS
​Jūsų baimė visiškai bergždžia.

DORINA
​Koks atkarus! Jis eina. Bėkite iš čia!

Damisas pasislepia gretimajame kambarėlyje scenos gilumoj

II SCENA

Tartiufas, Dorina

TARTIUFAS
​​(pastebėjęs Doriną, garsiai kreipiasi pro atviras duris į savo tarną)
​Še ašutinę tau, Loranai, ir bizūną.
​Lai Viešpaties apvaizda atlaidi mums būna!
​Dar pasimelskite. Jei kas ateis, sakyk,
​Kad į kalėjimą išsirengiau ką tik
​Dalyti išmaldos.

DORINA
​(pusbalsiu)
​Koksai išverstakailis!

TARTIUFAS
​Jūs ko?

DORINA
​Aš jums norėčiau...

TARTIUFAS
​(išsitraukdamas iš kišenės nosinę)
​Ak, dėl Dievo meilės,
​Pradžioj paimkite šią nosinę.

DORINA
​O kam?

TARTIUFAS
​Bent prisidenkite su ja krūtinę – tam,
​Kad man nedrumstų proto nuodėmingos mintys.
​Visų mūs pareiga tokių vaizdų baugintis.

DORINA
​Pagundoms kūniškoms jūs esat gan jautrus,
​Jei taip menkai atlaikot moterų kerus.
​Matyti, jums lengvai į galvą kraujas šoka;
​O, pavyzdžiui, mane sujaudinti sunkoka,
​Ir jeigu kas nuogai išrengtų jus čia pat,
​Aš, tai regėdama, nekrustelėčiau net.

TARTIUFAS
​Tokie blevyzgojimai jūsų negirdėti
​Privers mane išeit. Prašau kukliau kalbėti.

DORINA
​Ne, jūsų aš nevarginsiu šįkart,
​Man jums norėtųsi tik porą žodžių tart.
​Aš laukiu šeimininkės. Teikitės maloniai
​Leist su jumis čionai pasikalbėti poniai.

TARTIUFAS
​Labai mielai.

DORINA
​(pusbalsiu)
​Oho, kaip greit atlyžo jis!
​Taip ir maniau! Teisingai nujautė širdis.

TARTIUFAS
​Kada jinai ateis?

DORINA
Netrukus. Man atrodo,
​Jau žingsniai jos girdėt. Kol kas! Palikim juodu.

III SCENA

Elmira, Tartiufas

TARTIUFAS
​Tegu patsai dangus jums padeda, tegu
​Jums duoda kūniškų bei dvasiškų jėgų,
​Lai, mano prašymų nužemintų išklausęs,
​Ilgai šioj žemėje jus laimina Aukščiausias.

ELMIRA
​Esu dėkinga jums už tai, ką aš girdžiu.
​Bet atsisėskime abudu iš pradžių.

TARTIUFAS
​Kaip krutat po ligos? Kaip jūsų sveikatėlė?

ELMIRA
​Gerai. Drugys nedaug man nerimo sukėlė.

TARTIUFAS
​Žinau, malda manoji pernelyg menka,
​Kad jūs galėtumėt pagyti jos dėka.
​Tačiau kiekvieną sykį, kai kreipiaus į Dievą,
​Aš jums prašiau stiprybės dangiškąjį tėvą.

ELMIRA
​Aš tokio dėmesio nesijaučiu verta.

TARTIUFAS
​O man užvis brangiausia jūsų sveikata,
​Dėl jos atsisakyčiau net savos, jei reikia.

ELMIRA
​Jūs mylit artimą, bet meilė ši – besaikė,
​Ir juo sunkiau man jums atlyginti už ją.

TARTIUFAS
​O, ne, tai aš esu skolingas jums, deja.

ELMIRA
​Aš svarbų reikalą turiu į jus; manyčiau,
​Jog mums bijot nėr ko, nes esame vieni čia.

TARTIUFAS
​Kaip malonu, madam, ir kaip tai nuostabu,
​Kad aš be liudininkų su jumis kalbu.
​Labai ilgai tos progos laukiau aš, bedalis,
​Ir pagaliau mane išgirdo Visagalis.

ELMIRA
​Norėčiau jus kai ko paklausti, bet tiktai
​Su sąlyga, kad man atskleisite jūs tai,
​Ką slepiat širdyje.

Damisas šiek tiek praveria duris, kad galėtų girdėti pokalbį, bet pats tebetūno kambarėlyje, kuriame pasislėpė

TARTIUFAS
​Man irgi būtų miela
Dabar jums ištisai apnuogint savo sielą.
Tikėkite manim, kai smerkdavau aš jus
​Už tai, kad jūsų grožis traukia čia visus,
​Buvau aš vedamas pačių tauriausių norų
​Ir neturėjau jokio akstino nedoro.

ELMIRA
​Aš suprantu, kokie jus įkvepia tikslai;
​Mane jūs nuo pagundų saugot akylai.

TARTIUFAS
​(imdamas Elmiros ranką ir spausdamas jai pirštus)
​Įspėjot! Negailiu aš nei jėgų, nei triūso...

ELMIRA
​Nespauskit taip!

TARTIUFAS
​Per daug man rūpi laimė jūsų,
​Ir jei netyčiom bloga padariau kažką,
​Tai leiskit...
(Deda ranką ant Elmiros kelių)​

ELMIRA
​Ką tenai jūs dirbat su ranka?

TARTIUFAS
​Suknelę jūsų glostau. Mezginiai – puikiausi.

ELMIRA
​Ak, prašom atsargiau! Aš kutulio bijausi.

Elmira atitraukia savo fotelį, Tartiufas tuoj prislenka prie jos

TARTIUFAS
​Kokie nepaprasti, žavingi nėriniai!
​Tokių aš, dievaži, jau nemačiau seniai.
​Iš tikro daromi stebuklai neregėti.

ELMIRA
​Taip. O dabar klausykit. Teko man girdėti,
​Kad vyras pakeitė planus ankstyvesnius
​Ir kad su dukteria apvesdint žada jus.
​Tiesa?

TARTIUFAS
​Jis apie tai minėjo man. Bet ką jūs!
​Argi tenai šiandieną krypsta mano svajos?
​Ne, aš kitur žvelgiu su ilgesiu slaptu,
​Kitur aš mintyse paguodą sau randu.

ELMIRA
​Mat jus ne šis pasaulis domina, o kitas.

TARTIUFAS
​Tačiau mana širdis taipogi ne granitas.

ELMIRA
​Bet jūsų polėkiai tokie yra aukšti,
​Jog žemiški džiaugsmai ne jums, manau, skirti.

TARTIUFAS
​Ne, meilė dieviškoji niekad neužgožia
​Giliai mus jaudinančio trumpalaikio grožio,
​Ir juo mielai kiekvienas gėrisi žmogus,
​Kai gyvą tobulybę rodo jam dangus.
​Tai jūsų asmeny dosni ranka Kūrėjo
​Tiek žavesio šviesaus įkūnyt sugebėjo,
​Jūs esat amžinas grožybės pavyzdys,
​Kuriuo neatsidžiaugia akys ir širdis.
​Kada matau aš jus, o dangiška būtybe,
​Stebiuosi Viešpaties begaline didybe
​Ir vis aiškiau jaučiu, žiūrėdamas į ją,
​Kad meilė paslaptinga dega manyje.
​Pradžioj aš pamaniau, jog tai gal nelabasis
​Panūdo sutrikdyt ramybę mano dvasios,
​Ir, stengdamasis gelbėt sielą kuo greičiau,
​Nuo jūsų žvilgsnio bėgt aš dykumon geidžiau,
​Bet po ilgų kančių akivaizdu man tapo,
​Jog mano geismuose nėr nuodėmės nė kvapo;
​Tuomet aš pasiryžau širdimi drovia
​Tarnauti tai, kurią regiu čia prieš save.
​Nors jus, be abejo, apstulbins mano žodžių
​Neleistina drąsa, tačiau aš pasiguodžiu
​Ta viltimi, kad jūs tiek būsit maloni,
​Jog gal įžvelgsite ką gero ir many.
​Vien apie jus tylom svajojau aš tolydžio,
​Šaltini džiugesio ir mano skausmo didžio!
​Jūs turit vieną sykį tarti „taip“ ar „ne“
​Ir tuo išaukštinti ar pražudyt mane.

ELMIRA
​Kaip rodo tai gabumai jūsų netikėti,
​Jūs puikiai mokate galantiškai šnekėti.
​Bet kai širdis yra tokia neatspari,
​Nereik prarasti proto aistrų sūkury.
​Toksai dievotas vyras, taip apdovanotas...

TARTIUFAS
​Aš irgi juk žmogus, kad ir labai dievotas!
​Nuo jūsų pasakiško grožio spindulių
​Apakęs, aš daugiau protaut nebegaliu.
​Jūs nesuprantate, ką šitos kalbos reiškia?
​Bet aš ne angelas, pati tai matot aiškiai!
​Ir jeigu mano žodžiai rėžia jums ausis,
​Tai kaltas tuo ne aš, o jūsų žavesys,
​Nes vos tik prieš mane jo saulė sušvitėjo,
​Vienintele jūs tapot mano įkvėpėja.
​Šių dieviškų akių galia nepaprasta
​Skaistybės apžadus išdildė man slapta
​Ir, pasninką, maldas bei ašaras užgožus,
​Pamilti privertė žavingus jūsų bruožus.
​Šimtais atodūsių ir žvilgsnių pavydžių
​Jau išsakiau jums tai, ką dėstau čia žodžiu.
​Jei neatstumsite niekingo savo vergo,
​Kuris pakankamai dėl jūsų jau privargo,
​Jei malonėsite užuojauta švelnia
​Paguost ir atgaivint maldaujantį mane, –
​Aš jus, dievybe mano, šlovinsiu be galo
​Kaip nepasiekiamą dorybės idealą.
​Jums rizikuot garbe neteks su manimi,
​Dėl panašių dalykų galit būt rami.
​Sėkmės išpaikinti prašmatnūs kavalieriai,
​Kurie dykūnėms galvas apsuka taip spėriai,
​Lai trankiai giriasi laimėjimais savais
​Ir apie juos kasdien skalambija varpais,
​Tegu šmaikštus liežuvis rėksnio tuščiakalbio
​Švenčiausias paslaptis visam pasauliui skelbia!
​O mes liepsnojame nematoma aistra,
​Ir užtatai jums būgštaut reikalo nėra;
​Mes gerą mūsų vardą saugojom taip uoliai,
​Jog niekad nepakenkiam savajai gražuolei
​Ir, jeigu draugiškai ji pasitinka mus,
​Be triukšmo tenkinam bet kokius jos geismus.

ELMIRA
​Aš jūsų gražbylystės įdėmiai klausiausi.
​Štai kur iškalbingumo deimantai rečiausi!
​Bet jūs nežinote, kas man į galvą šaus.
​Galbūt po šitokio pasiūlymo šaunaus
​Aš pasiskųsiu vyrui... Tos vienos naujienos
​Užteks, kad baigtųsi laimingos jūsų dienos.

TARTIUFAS
​Žinau, jūs nekerštinga ir neatšiauri;
​Tad jei užgavo jus šie žodžiai atviri,
​Prašyčiau į mane žiūrėt kaip į beprotį
​Ir šitą žmogišką silpnybę dovanoti.
​Kad jūs tokia žavi, kuo dėtas aš esu?
​Juk mano akys mato taip, kaip ir visų.

ELMIRA
​To negirdom nuleist kita gal nesutiktų,
​O aš jums nežadu daryti nieko pikto,
​Aš nepapasakosiu vyrui apie tai,
​Bet reikalauju vieno aiškiai ir griežtai:
​Atsižadėkite nedoro savo plano,
​Tegu tuoj pat Valeras veda Marianą,
​Nepiktnaudžiaukite gudrybėm ir klasta
​Ir nesigvieškit tos, kuri ne jum skirta.

[V scenoje Damisas atskleidžia Tartiufo veidmainystę Orgonui.]

VI SCENA

Orgonas, Damisas, Tartiufas

ORGONAS
​Tiesiog neįtikima! Dieve, kas per siaubas!

TARTIUFAS
​Taip, mano broli, aš – visos žmonijos baubas,
​Aš – nusidėjėlis, nedorėlis kraupus,
​Toks, kokio niekuomet nebuvo ir nebus,
​Aš paskutinė šiukšlė, nuodėmių daigynas,
​Aš – nusikaltėlis, kuris sau kelią skinas
​Niekšybėm ir už tat yra galų gale
​Teisingai nubaustas: tokia dangaus valia.
​Tad juodinkit mane! Nuo priekaištų žiauriausių
​Nesikratysiu aš ir jums neprieštarausiu.
​Tikėkit juo, o man su pašaipa kandžia
​Lyg piktadariui liepkit nešdintis iš čia.
​Bet kokios nuoskaudos vis tiek man bus per švelnios
​Nes nėr bausmės, kurios nebūčiau nusipelnęs.

ORGONAS
​(sūnui)
​Bjaurybe, kaip drįsai, kaip ryžais dergti tu
​Jo angelišką sielą šitokiu šmeižtu?

DAMISAS
​Nejau davatkiškumas to gudraus dviveidžio
​Galėjo taip...

ORGONAS
​Nutilk! Aš tau burnot neleidžiu!

TARTIUFAS
​O, netrukdykite, tegu sau kalba jis,
​Nesibodėkite per daug jo mintimis.
​Galbūt jisai teisus? Gal darot kartais klaidą?
​Vargu ar jūs pažįstat mano tikrą veidą.
​Susižavėjęs vien skraiste išviršine,
​Galbūt jūs linkstate kiek pervertint mane?
​Dėl išvaizdos dažnai suklysti pasitaiko.
​Vėliau apsižiūrėsit, bet jau bus po laiko:
​Mat nors godojamas ir mylimas esu,
​Bet nė skatiko aš nevertas iš tiesų.
​(Kreipdamasis į Damisą)
​Tad skelbkit, jog Tartiufas sukčius, išdavikas.
​Siaubūnas, bestija, galvažudys, plėšikas,
​Vadinkite mane kaip norite, sūnau, –
​Aš to nusipelniau ir gintis nemanau.
​Blogybės taip ilgai krūtinėj mano kaupės,
​Jog dėmę bet kurią priimsiu atsiklaupęs.

ORGONAS
​(Tartiufui)
Ak, broli, tai per daug!
(Sūnui)
Neklaužada, ar tau
​Ne gėda?..​​​​

DAMISAS
​Jo kalba jus glosto, kaip matau?

ORGONAS
​Tylėk, storžievi!
​(Keldamas Tartiufą)
Broli, kelkitės, prašau jus!​
​(Sūnui)
Nešvankėli!​

DAMISAS
​Jisai...

ORGONAS
​Nutilk!

DAMISAS
​Man verda kraujas.
​Kaip!..

ORGONAS
​Nesurinksi kaulų, jeigu bent žodžiu...

TARTIUFAS
​Dėl Dievo, liaukitės, nepykit, jus meldžiu!
​Verčiau į gabalus draskykit mano kūną,
​Tiktai nelieskit jo, tegul jam gera būna.

ORGONAS
​(sūnui)
Beširdis!​

TARTIUFAS
​Klaupdamas kreipiuosi aš į jus:
​Pasigailėkit jo!

ORGONAS
(irgi puldamas ant kelių ir apkabindamas Tartiufą)
​Ak, meskite juokus!
(Sūnui)
​Kur tavo sąžinė?​​​​

DAMISAS
​Aš...

ORGONAS
​Cit!

DAMISAS
​Bet ligi kolei...

ORGONAS
​Nė garso! Suprantu, už ką tu taip jį puolei.
​Atrodo, jūs visi – žmona, vaikai, tarnai –
​Jam duobę kasate ir engiat jį čionai.
​Jūs dargi šventvagiškai griebiatės žabangų,
​Kad tik išėstumėt bičiulį mano brangų.
​Bet kuo labiau jūs trokštat išgyvendint jį,
​Tuo aš jaučiu daugiau jam pagarbos širdy.
​Užtat nusprendžiau aš negaišti laiko veltui
​Ir, kad mana šeima puikybėn nesikeltų,
​Už jo išleisti dukrą.

DAMISAS
​Prievartos būdu?

ORGONAS
​Taip, šiandien pat, žalty! Nors jums ir apmaudu.
​O ką? Norėtumėt, kad jūsų išsigąsčiau?
​Tuoj pamatysite, jog šeimininkas aš čia!
​Niekingas pliuški, pulk po kojų jam dabar
​Ir muškis į krūtinę.

DAMISAS
​To betrūko dar!
​Kad aš prieš šitą latrą, klasčių ir dviveidį...

ORGONAS
​Tu, šunsnuki, ožiuojies? Tu sau plūstis leidi?
​Greičiau man lazdą!
(Tartiufui)​
​Ne, stabdyt manęs nereik.
(Sūnui)​​
​Lauk iš namų! Arti prie jų nebeprieik!
​Tu amžiams užsitraukei mano nemalonę.​​

DAMISAS
Jūs gujate mane? Gerai...​

ORGONAS
​​Lauk, nevidone!
​Kaip tėvas atimu aš palikimą tau
​Ir su tavim nuo šiolei nebesiskaitau.

[VII scenoje Orgonas savo įpėdiniu paskiria Tartiufą.]

Ketvirtas veiksmas

[I–IV scenose Kleantas Tartiufui primena krikščionišką atlaidumą ir prašo padėti sugrąžinti sūnų namo. Tartiufas atsisako – vaidina geradarį: priimdamas Orgono turtus jis darąs paslaugą, nes apsaugąs juos nuo „nešvarių rankų“. Orgonas skubina Marianos ir Tartiufo vestuves. Elmira ryžtasi vyrui įrodyti Tartiufo veidmainystę. Ji paslepia Orgoną po stalu.]

V SCENA

Tartiufas, Elmira, Orgonas (po stalu)​

TARTIUFAS
​Jūs man lyg ir norėjot pasakyt šį tą?

ELMIRA
​Taip, reiktų pašnekėt, tik, žinoma, slapta.
​Todėl patikrinkit, duris užsirakinęs,
​Ar mudviejų negirdi ausys pašalinės.
(Tartiufas eina prie durų ir, jas užrakinęs, sugrįžta)
Nemalonumų daug turėjome per jus,​
​​​Ir bus dar apmaudžiau, jei vėl kas nors užklius.
​​Jau privertė mane Damisas raust iš gėdos;
​​Kur dingčiau, jeigu dar užgriūtų naujos bėdos?
​​Kadangi ir dėl jūsų buvo man baugu,
​​Aš stengiaus jį sutramdyt iš visų jėgų;
​​Tiesa, jam prieštaraut man kvapo neužteko
​​Po to, kai išgirdau jo siautulingą šneką,
​​Tačiau išėjo tai į naudą jums ir man,
​​Ir niekas nežada dėl to mus imt nagan.
​​Orumas jūsų didis vyro įtarimą
​​Išsklaidė beregint, ir tuoj audra nurimo.
​​Apgint mus geisdamas nuo paskalų piktų,
​​Jisai dabar visur mums liepia būt kartu;
​​Todėl ir šiuo metu, net jo neatsiklausus,
​​Aš priimu jus čia be rizikos menkiausios
​​Ir savo sielą jums atverti sutinku,
​Nes aistrai atsispirt man pernelyg sunku.​

TARTIUFAS
​Madam, aš jūsų žodžių niekaip nesuvokiu:
​Ką tik kalbėjote tonu visai kitokiu.

ELMIRA
​Prastai pažįstate jūs moterų jausmus,
​Jei už nenuolaidumą galit smerkti mus!
​Ar nesuprantate, kokie geismai atbunda
​Širdy, mėginančioj kovoti prieš pagundą?
​Deja, drovumas mums nustelbia visados
​Troškimą gaivalingą meilės uždraustos,
​Ir net, kai pragariškos aistros mus apsėda,
​Dėl jų prisipažinti būna lyg ir gėda;
​Pradžioj nepasiduot mes bandome, tačiau
​Sunku nepastebėt, jog imam vis greičiau
​Savitvardos netekt, o žodžiai mūs didingi
​Ką norit žada tam, kas pagalvot netingi...
​Gal kartais su jumis per daug laisvai jaučiuos,
​Gal aš nebetausoju net savęs pačios,
​Bet jeigu mano kalbos jums dar neįgriso,
​Sakykit, ar sudraust galėjau aš Damisą
​Ir jūsų netrumpos klausyt išpažinties,
​Jei aš nebūčiau jautus virpesio širdies?
​Ar slėpt galėjau aš teisėtą savo pyktį,
​Jei jūs nebūtumėt pradėjęs man patikti?
​Ir kai aš stengiausi su pagrindu rimtu
​Jus atgrasyt nuo šių vedybų nelemtų, –
​Nejaugi jums tatai kai ko nepranašavo,
Nereiškė, jog aš rodau prielankumą savo
​Ir jog tikrų tikriausiai nesmagu man bus,
​Jei savo širdį teks jums padalyt perpus?

TARTIUFAS
​Teisingos jūsų mintys ir, be abejonės,
​Iš lūpų mylimų jos ypačiai malonios,
​Nes atneša jas balsas dieviškai saldus,
​Kuris tiesiog į sielą liejas kaip medus.
​Man jūsų žavesys akių sudėt neduoda,
​Ir jums patikt kaip nors – didžiausia man paguoda.
​Bet vis dėlto kol kas aš leisiu sau, madam,
​Per daug reikšmės neteikt miglotiem pažadam.
​Gal jūs gudraujate, gal ieškote jūs būdų
​Nustumti vestuves, kurios išskirtų mudu?
​Trumpai ir aiškiai tariant, netikiu aš dar
​Tuo, ką jūs teikiatės pareikšti man dabar,
​Ir lauksiu, kol tiesesnį pasirinksit kelią,
​Darbais patvirtinsite gerą savo valią
​Ir, nebevargindama taip ilgai manęs,
​Paversite tikrove mano svajones.

ELMIRA
​(kosčioja, duodama ženklą vyrui)
​​Jūs nekantraujate prie tikslo tuoj prieiti?
​​Ar ne per smarkų tik išvystėte jūs greitį?
​​Meiliausių žodžių jums, atrodo, negaili,
​​Bet jūsų potroškiai – be galo dideli,
​​Ir jokios nuolaidos patenkint jų negali,
​​Kol visos užtvaros nenublokštos į šalį...​

TARTIUFAS
​Kuo mes mažiau verti, tuo viliamės mažiau;
​Užtat žodžius veiksmais paremti jus prašau.
​Likimo šypsenas mes priimam su baime
​Ir pasikliaujame apčiuopiama tik laime.
​Tikėt malonėm jūsų tol man nedrąsu,
​Kol nusipelnęs jų prideramai nesu,
​Ir nepasieksiu aš visų džiaugsmų viršūnės,
​Jei mano lūkesčiai pilnai neįsikūnys.
​<...>

ELMIRA
​O kaip patenkinsiu aš jūsų troškimus,
​Nepiktindama Dievo, žvelgiančio į mus?

TARTIUFAS
​Jei tiek tiktai bėdos, kad bijot Jam užkliūti,
​Mielai apsiimu pašalint šitą kliūtį
​Ir išsiverst kaip nors nerūstinant dangaus.

ELMIRA
​O jeigu Viešpats mus už nuodėmes nubaus?

TARTIUFAS
​Visai be reikalo, madam, jus baimė ima:
​Lengvai pagydau aš tos rūšies sutrikimą.
​Nors vieną kitą daiktą draudžia mums dangus,
​Bet visad bendrą kalbą ras su juo žmogus.
​Mes žinom: atvejų pasaulyje nestinga,
​Kai mūsų sąžinė lankstumo reikalinga
​Ir blogas poelgis laikytinas geru,
​Jei įkvėptas jisai intencijų dorų.
​Šio meno paslaptį, madam, aš jums atskleisiu,
​Nekantriai laukdamas pačių gražiausių vaisių;
​Tik nesispirkite ir sekit manimi:
​Aš atsakau už viską. Būkite rami.
(Elmira kosčioja stipriau)
​Jūs baisiai kosėjat?​

ELMIRA
​Turiu aš slogą klaikią.

TARTIUFAS
​Saldymedžio šaknelių jums paduot nereikia?

ELMIRA
​Kankina kosulys mane be atvangos,
​Ir niekas nepadės nuo tos bjaurios ligos.

TARTIUFAS
​Kaip nesmagu, iš tikro!

ELMIRA
​Trūksta žodžių!

TARTIUFAS
​Taigi,
​Drąsiau, nes abejonės niekad nesibaigia.
​Prisiekiu, viskas liks didžiausioj paslapty;
​Blogybė – ne pats darbas, o gandai pikti.
​Mes nusikaltome, jei esam pastebėti,
​O nusidėt slaptai – nereiškia nusidėti.

ELMIRA
(dar sykį kostelėjusi ir trinktelėjusi į stalą)
<...>
​Už durų dirstelkit šventos ramybės dėlei,
​​Ar vyro nėr arti. Išeikit valandėlei.​​​

TARTIUFAS
​Nekvaršinkite sau dėl jo galvos, madam.
​Seniai išmokiau jį aklai pritarti tam,
​Ką jam aš pasakau, ir kiek tik mums patinka,
​Mes galime vedžiot už nosies šeimininką.

ELMIRA
​Vis vien apsidairyti būtų pravartu,
​Ar jis galerijoj nevaikšto šiuo metu.

VII SCENA

Tartiufas, Elmira, Orgonas

TARTIUFAS
(nepastebėdamas Orgono)
Lemtis mane globoja. Aš visus namus​​
​Gerai apšniukštinėjau ir jaučiuos ramus:
​Nė dvasios nėr gyvos. O, laime mano sielos!​

Kai Tartiufas išskėstom rankom artinas prie Elmiros, pasiruošęs ją apkabinti, toji atsitraukia į šalį, ir Tartiufas pamato Orgoną

ORGONAS
​Na, na, bent kiek šalčiau, drauguži mano mielas!
​Oho! Prie tikslo tuoj su povyza šaunia!
​Šventuolis pasinešęs apgauliot mane?
​Kokia neatspari širdis to mūsų pono!
​Meilaujas dukteriai – ir gundo mano žmoną!
​Aš nenorėjau vis tikėt savom akim,
​Galvojau, kad jisai juokauja su manim;
​Bet reikalai kitaip bežiūrint pasisuko...
​Dabar neabejoju aš nė trupučiuko.

ELMIRA
(Tartiufui)
Ėjau aš prieš save ir prigimtį žmogaus
​Ir tik nenoromis taip su jumis elgiaus.​​​

TARTIUFAS
(Orgonui)
Kaip? Negi tikite, jog...​​

ORGONAS
​Viskam yra ribos.
​Prašau jus nešdintis! Gana man tos vaidybos.

TARTIUFAS
​Juk aš...

ORGONAS
​Klausytis jūsų man neįdomu.
​Išsidanginkite tuoj pat iš šių namų!

TARTIUFAS
​Apie tatai vertėtų pagalvoti jums čia.
​Lai mano namuose ramybės nieks nedrumsčia:
​Žinokit, kad manęs negąsdina per daug
​Gėdingos pastangos išvyt Tartiufą lauk,
​​Kad jis atnarplios dar šį sąmokslą nešvarų,
​​Atsiskaitys su tais, kur jam šunybes daro
​​Ir rūstina Apvaizdą, garsiai šaukdami,
​​Jog šie namai ne jam nuo šiolei skiriami.

Penktas veiksmas

[I–VI scenose Orgonas prisipažįsta Kleantui, kad davė Tartiufui pasaugoti ištremto bičiulio skrynelę su dokumentais, kurie kelia pavojų pačiam Orgonui. Į namus atvyksta ponia Pernel. Motina netiki sūnaus pasakojimu, kad Tartiufas bandė suvilioti jo žmoną ir grasina išvaryti iš namų. Ponia Pernel laikosi tos pačios nuomonės, kaip ir anksčiau: „Doram visi pavydi paprastai.“ Pasirodo ponas Lojalis ir praneša, kad iki ryto šeima privalo išsikraustyti iš namų. Ponia Pernel pagaliau praregi: „Aš priblokšta... Jaučiuos nukritus nuo mėnulio.“ Į namus atskuba Valeras ir praneša sužinojęs, kad Tartiufas nunešęs skrynelę karaliui. Orgonui gresia areštas. Valeras siūlo Orgonui bėgti.]

VII SCENA

Tartiufas, policijos pareigūnas, ponia Pernel, Orgonas, Elmira, Kleantas, Mariana, Damisas, Dorina

TARTIUFAS
​Ramiau! Tokie kaip jūs ne taip lengvai pasprūsta.
​Kol kas keliaukite į savo naują būstą:
​Karaliaus liepimu jūs suimtas.

ORGONAS
​Tai šit
​Kaip nutarei, žalty, mane tu sudaužyt!
​Seniai iš pasalų tu jau galandai dantį
​Ir peilį prieš mane nešiojais užanty.

TARTIUFAS
​Įžeidinėjimai naudos jums neatneš,
Ir Viešpaties vardan pakęsiu viską aš.

KLEANTAS
​Ak, vargšas kankinys! Jūs girdit, kaip jis gieda?

DAMISAS
​Kaip tyčiotis iš Dievo niekšui tam ne gėda!

TARTIUFAS
​Nejaudina manęs jokie pikti šmeižtai,
​Ir savo priedermę aš vykdysiu šventai.

MARIANA
​Jūs savo veiklai šaunią pasirinkot sritį
​Ir galit nuostabią karjerą padaryti.

TARTIUFAS
​Taip, jūs laikysit ją gražia ir prakilnia,
​Jei prisiminsite, kas atsiuntė mane.

ORGONAS
​O, nedėkingasis! Tu pamiršai, atrodo,
​Kad aš išgelbėjau tave iš skurdo juodo!

TARTIUFAS
​Pagalbos jūsų neigt nenoriu aš; tačiau
​Karaliaus priesaiką statau užvis aukščiau.
​Šlovinga pareiga tarnaut valdovui savo
​Visas pajautas mano suparalyžiavo;
​Vaikų, žmonos, draugų ir net savęs paties
​Užmušt jam negailėčiau be jokios kaltės.

ELMIRA
​Koks apsimetėlis!

DORINA
​Jisai gudrus ir skuba
​Įvilkt niekšybę savo į garbingą rūbą.

KLEANTAS
​Bet jeigu jūsų norai iš tiesų geri
​Ir sąžinė tokia, kaip skelbiate, švari, –
​Kodėl jūs griebiatės taip aršiai to dalyko
​Tiktai po to, kai jums su meile nepavyko,
​Ir svainį manąjį apskundžiate tada,
​Kai tas jus veja lauk, nes spiria jį bėda?
​Jis visą savo turtą jums padovanojo, –
​Dėl ko gi pamazgas jūs pilate ant jojo?
​Ir jeigu tvirtinai, kad jis piktadarys,
​Tai kam jį melžėte ir varstėt jo duris?

TARTIUFAS
(policijos pareigūnui)
Mane ta erzelynė išvarys iš proto.​
​​Kodėl nevykdote įsakymo jums duoto?

POLICIJOS PAREIGŪNAS
​Tikrai, užsitęsė visi tie reikalai,
​Ir jūsų pastabą aš priimu mielai.
​Man įsakyta jus akimirką tą pačią
​Nuvest kalėjiman, kuris jau laukia svečio.

TARTIUFAS
​Nuvest?.. Mane?

POLICIJOS PAREIGŪNAS
​Taip, jus.

TARTIUFAS
​Kalėjiman?.. Už ką?

POLICIJOS PAREIGŪNAS
​Kitur ir su kitais bus apie tai šneka.
​(Orgonui)
Nebesisielokite! Valdo mus karalius,
​Kuris nedorėliams neduoda niekad valios,
​​Kurio jokia klasta ir melas neapgaus,
​​Nes mato jis tikruosius siekimus žmogaus.
​​Į viską žiūri jis bešališkai ir tiesiai,
​​Ir nieko neaiškaus nėra jo galvai šviesiai.
​Nepasiduodantis pagundai, įžvalgus,
​​Jis blaiviai bet kuriuos atnarplioja mazgus;
​​Jisai šlovės viršūnėn kelia širdį gryną,
​Tačiau jausmų tyrumas jo neapsvaigina;​
​​​​Teisybę myli jis ir remia ją karštai
​Ir moka neapkęst apgaulės užtatai.
​Tegu nors kažin kaip vylingas sukčius rangos, –
​Nebaisios mūs valdovui pinklės ir žabangos.
​Neklystančia akim jis pastebėjo tuoj
​(rodydamas į Tartiufą)
​Daug purvo, užslėpto jo sieloje juodoj.
​Šmeižikas nejučia patsai sau duobę kasė,
​Ir aukštai išminčiai monarcho kilniadvasio
​Greit nusikaltėlis atsiskleidė garsus,
​Kuris, pakeitęs vardą, mulkino visus,
​Apie kurio veiksmus bei prigimtį nedorą
​Galėtum prirašyt ne vieną knygą storą.
​Karalius perkando jo nelabas mintis,
​Suprato, koks gobšus ir nedėkingas jis,
​Ir, trokšdamas iškelt niekšybes jo į aikštę,
​O jums, kaip nuskriaustam, simpatiją pareikšti,
​Man liepė kantriai jį lydėt lig pabaigos,
​Kol jis save viešai prieš jus nuvainikuos.
​Be to, man pavesta atimt iš klastininko
​Tą popierių, kurį grąžinti jums pritinka,
​Nes įsakmia valia aukščiausios ištarmės
​Jisai nuo šiol nustoja galios ir reikšmės.
​Jums nutarta atleist aną istorijėlę,
​Kurion pabėgęs draugas jus vogčia įvėlė,
​Ir atseikėt bent kartą kupinu saiku
​Už nuopelnus didžius praėjusių laikų,
​Idant žinotumėte, jog karalius mūsų
​Negali niekados pamiršti doro triūso
​Ir gražūs poelgiai taurioj jo atminty
​Gyvena daug ilgiau negu darbai pikti.
​<...>