Tema 5.4 (Literatūra 9)

Justinas Marcinkevičius. „Mindaugas“ (iš­traukos) (5.3 tema)

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“

Justinas Marcinkevičius

Mindaugas yra reali Lietuvõs istorijos asmenybė. Tai pirmas ir vienintelis Lietuvos karalius, sujungęs lietuvių genčių žemes į valstybę. Jis pats ir jo valdymo laikai yra minimi senuosiuose metraščiuose.

Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) „Mindaugas“ pasirodė 1968 m. sovietinės okupacijos sąlygomis, kai daug svarbių Lietuvos istorijos ir kultūros temų buvo nutylima. Dėl cenzūros apie praeitį reikėjo kalbėti vien remiantis sovietiniu požiūriu. Ieškoti istorijoje valstybės ištakų, tautos vienybės idealų, juo labiau kalbėti apie krikščionybės įtaką pasaulėvokos ir kultūros raidai nebuvo leidžiama.

Valdžia nedraudė gilintis į Lietuvos praeitį, bet ją vertinti autoriai turėjo kritiškai. Just. Marcinkevičiaus pasirinkta Mindaugo asmenybė iš dalies atitiko šį reikalavimą, nes mus pasiekusios istorinių šaltinių žinios gana prieštaringos. Viena vertus, Mindaugas sujungė lietuvių žemes į valstybę, krikštijosi ir buvo vainikuotas karaliumi, bet po keleto metų atsimetė nuo krikščionybės, ir galop konkurentai, Lietuvos kunigaikščiai, jį nužudė. Kita vertus, šaltiniai mini, kad vienydamas Lietuvą Mindaugas žudė ir trėmė tuos, kurie priešinosi bendros valstybės idėjai, buvo negailestingas ir artimiems žmonėms, giminaičiams. Atkreipkime dėmesį, kad pastarosios žinios jau susijusios su asmenybės vertinimu.

Kodėl Lietuvos valdovo paveikslas istoriniuose raštuose toks dviprasmiškas? Tai paaiškinti nesunku: lietuviškų ar lietuviams palankių šaltinių, pasakojančių apie XIII a. vidurio įvykius ir karalių Mindaugą, neturime. Tos žinios, kurios vėliau buvo perkeltos į Lietuvos metraštį ir pasiekė mus, paimtos iš Lietuvai priešiškų rusėnų metraščių ir kryžiuočių kronikų.

Nuveikti darbai paminimi kaip faktai, bet priešų rašytame metraštyje neigiamas požiūris į stiprios valstybės sukūrimą išreiškiamas užsipuolant Mindaugą kaip žmogų, smerkiant jo žmogiškąsias savybes. Dažniausiai jis kaltinamas žiaurumu, savanaudiškumu. Nepalankus požiūris į asmenį mažina pasitikėjimą juo, menkina jo darbų vertę. Tokia buvo to meto metraščių ir kronikų tradicija. Tad Lietuvos metraštis, perėmęs skurdžias žinias iš priešiškų šaltinių, teigiamai vertina Mindaugo nuveiktus darbus ir, cituodamas vienintelius esamus šaltinius, neigiamai apibūdina asmenybę.

Remdamasis šiais šaltiniais, Just. Marcinkevičius sovietmečiu prisilietė prie tokios svarbios lietuvių tautai nepriklausomos valstybės temos, bet sykiu, pagal Lietuvos metraščio tradiciją, jis sukūrė komplikuotą, prieštaringą Mindaugo paveikslą, kuris tarsi leidžia suabejoti Lietuvos kūrimo idėja ir jos įgyvendinimo būdu.

Skaitydami ir aptardami Just. Marcinkevičiaus dramą, lyginsime atskirtus jos epizodus su istoriniais šaltiniais. Tai padės suprasti, kokias žinias apie Mindaugo asmenybę autorius perėmė iš metraščių, o ką sukūrė vaizduotėje. Apskritai reikia pabrėžti, kad, interpretuodami istorijos faktus, piešdami istorines asmenybes, moderniųjų laikų rašytojai siekia paaiškinti poelgių priežastis, ieško psichologinių elgesio motyvų.

Derėtų prisiminti, kaip dramoje kai kada nevienareikšmiškai vaizduojamą Lietuvos valstybės kūrimo istoriją priėmė Lietuvos žiūrovai. Teatrus užplūdusius žmones visų pirma jaudino nepriklausomos valstybės idėjos iškėlimas, o kritiško požiūrio į jos įgyvendinimą jie tarsi nematydavo ir negirdėdavo, nes gerai žinojo sovietmečio žaidimo taisykles: jei nebus tokių abejonių, nebus ir galimybės visuomenei parodyti spektaklio apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą.

Čia galima priminti vieną to meto teatrinio gyvenimo epizodą – 1969 m. „Mindaugo“ pastatymą Klaipėdos dramos teatre (rež. Povilas Gaidys). Nors Just. Marcinkevičiaus dramoje rašoma, kad Lietuvos valstybės žemėlapis lipdomas iš molio, bet šiame spektaklyje Lietuvos žemėlapis padarytas kaip veidrodis, o jame atsispindėjo salėje sėdinčių žiūrovų veidai. Taip buvo pabrėžiama, kad, pasakojant apie Lietuvos praeitį, turima galvoje ir Lietuvos dabartis Sovietų Sąjungoje. Po teatro gastrolių Vilniuje tuometinis kultūros ministras liepė režisieriui nukabinti veidrodį. Valdžios atstovai suvokė, kad veidrodžio metafora pernelyg susieja Lietuvos praeitį ir dabartį.

Justinas Marcinkevičius ir Dausprungo vaidmens atlikėjas Laimonas Noreika susitikime su žiūrovais Klai̇̃pėdos dramos teatre

Kad būtų patogiau įdėmiai perskaityti dramos tekstą, jis suskaidytas nedideliais epizodais. Keletą epizodų reikės perskaityti savarankiškai, nes į vadovėlį jie neįtraukti. Bet teksto suvokimo, tyrimo, lyginimo su šaltiniais, apibendrinimo užduotys apima visą kūrinį. „Mindaugas“ yra ne tik drama, bet ir poema. Kai kurios ilgesnės veikėjų kalbos dialoguose ir monologai primena eilėraščius, todėl aptariami išsamiau.

Skaitydami kurkime Mindaugo paveikslą drauge. Kiekvienas epizodas jį papildys vis naujais bruožais.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

MINDAUGAS

​Dviejų dalių drama-poema
​(ištraukos)

Pirma dalis
MEILĖ IR SMURTAS

[Pirmas epizodas]

​Baltas metraštininkas
​Juodas metraštininkas

[1/6]

JUODAS METRAŠTININKAS
​Tai vis rašai?

BALTAS METRAŠTININKAS
​Žinai, kad aš rašau
​Net ir tada, kai nerašau...

JUODAS METRAŠTININKAS
​Vadinas,
​Tu ir miegodamas rašai?

BALTAS METRAŠTININKAS
​O kaipgi –
​Istoriją sapnuoju visą laiką:
​Karai, gaisrai, laiškai, pasiuntiniai...
​Klasta, apgaulė, melas, išdavystė...
​Aš negaliu miegot. Baisi atsakomybė,
​Kai visa šita aprašyti reikia!

JUODAS METRAŠTININKAS
​Atsikvošėk, žmogau! Ką tu rašai:
​Ar metraštį, ar sapnininką?

[2/6]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Taigi
​Kad aš ir pats dabar jau nežinau,
​Kur čia tikrovė, kur tik mano sapnas.
​O kas gi ta tikrovė? Trumpas sapnas,
​Kurį kiekvienas vis kitaip sapnuojam,
​Kol atsibundam ir užmirštam viską.
​Akimirksnis, kurs štai dabar praėjo,
​Jau nepriklauso mums, o tas, kursai
​Dar tik ateis, – mums taipgi nepriklauso.
​Tik dabarties akimirksnis. Štai tas
​Kalėjimas, kur esam uždaryti.
​Pro vieną jo plyšelį mus pasiekia
​Mažytis spindulėlis ateities.
​Pro kitą jo plyšelį prasiskverbia
​Dulkelė praeities. Bet mes nežinom,
​Kur linkui juda dabartis. Vadinas,
​Mes net nežinom, taip, mes net nežinom,
​Kur praeitis, kur ateitis.

[3/6]

JUODAS METRAŠTININKAS
​Matau,
​Jog tu tikrai sapnuoji.

BALTAS METRAŠTININKAS
​O brolau,
​Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt!

JUODAS METRAŠTININKAS
​O kas čia tokio? Sėdi ir rašai:
​Įvyko tai ir tai tenai, tada.
​Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė.
​Tas mūšį pralaimėjo, šitas – ne.
​Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis – laišką.
​Ir taip toliau, ir taip toliau. Geriausia,
​Kada iš viso nieko neįvyksta.
​Tada net ir rašyt nereikia.

[4/6]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Faktai!
​Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės?
​Kas dedasi juose? Kas juos kankina?
​Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi?
​Kodėl juose taip viskas susipynę
​Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai –
​Kaip akmenėliai Nẽmuno pakrantėj,
​Nugludinti istorijos bangų,
​Vaikams tetinka mėtyti į upę.
​Mums reikia visumą aprėpti. Žmogų!
​Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Žmogus be faktų – ne žmogus.

BALTAS METRAŠTININKAS
​Teisybė.
​Bet faktas be žmogaus – taip pat ne faktas.
​Gerai. Tu duok faktus, aš duosiu žmogų.

[5/6]

JUODAS METRAŠTININKAS
​Kokius faktus?

BALTAS METRAŠTININKAS
​Kaip tai – kokius? Visus.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Juokingas tu žmogus. Ar užmiršai,
​Kieno tu duoną valgai, kam tarnauji?

BALTAS METRAŠTININKAS
​Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai
​Ir būsimoms kartoms – tegu sužino
​Jos tiesą apie mus.

JUODAS METRAŠTININKAS
​O gal jos nenorės
​Tiesos žinoti, o bevelys melą.
​Iš kur mes žinom, ko norės mūs ainiai.
​Gal mūsų melas jiems tiesa atrodys.
​Jie elgsis taip, kaip jiems naudinga bus.
​Mes irgi taip, tik taip tegalim elgtis.
​Tu dar per jaunas, tau sunku suprasti,
​Kad aš tikiu tik šios dienos tiesa,
​Tiesa, kad mudu esam ir kad mudviem
​Pradėti laikas.

[6/6]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Taip, verčiau pradėkim.
​Tu duok faktus, aš pabandysiu – žmones.

Abu sėdasi, rašo

JUODAS METRAŠTININKAS

„1219 metais buvo pasirašyta taikos sutartis su Volynės kunigaikščiais Danila ir Vasilka. Sutartį pasirašė šie lietuvių kunigaikščiai: Živinbudas, Daumantas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas; žemaičių kunigaikščiai Erdivilas ir Vykintas; Sūduvõs kunigaikščiai Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis; Nalšiõs kunigaikštis Vismantas, jo broliai Edivilas ir Sprudeika; Déltuvos kunigaikščiai Judikis, Pūkeikis ir Ligeikis...“

BALTAS METRAŠTININKAS

„Grįžtant namo, Nalšios kunigaikštis Vismantas pakvietė Mindaugą ir dar keletą kunigaikščių paviešėti jo pilyje. Mindaugas mielai sutiko. Ką jis tada galvojo? Ar jis žinojo, ko nori ir siekia, ar jo galvoje jau buvo subrendęs tas didelis, vienam žmogui nepakeliamas planas? O gal į Vismanto pilį jį traukė slaptas ir nenugalimas noras dar sykį pamatyti jauną Vismanto žmoną Mortą. Buvo pavasaris...“

Pakyla uždanga

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Ką Baltas metraštininkas mąsto apie sapno ir tikrovės santykį?
  2. Kas, Balto metraštininko nuomone, yra dabartis, koks jos santykis su praeitimi ir ateitimi? Kodėl dabartį jis pavadina kalėjimu?
  3. Kaip Juodas metraštininkas žvelgia į faktus? Kodėl vien faktų nepakanka Baltam metraštininkui?
  4. Kaip suprantate Balto metraštininko žodžius „Tu duok faktus, aš duosiu žmogų“? Apie ką rašys vienas ir kitas metraštininkas?
  5. Koks, Balto ir Juodo metraštininkų nuomone, metraščio tikslas?
  6. Palyginkite pirmuosius metraštininkų įrašus turinio ir stiliaus atžvilgiu. Kuo jie skiriasi?
  7. Kokią užuominą įterpia Baltas metraštininkas, pasakodamas apie Mindaugo sutikimą užsukti į Vismanto pilį?

​[Antras epizodas]
​1
​​Vismanto pilyje
​Vismantas, Mindaugas, Kintibutas, Daumantas, Dausprungas, Vykintas ir kiti

[1/16]

VYKINTAS
​Trečia diena balne! Jūs kaip sau norit,
​O aš tuojau kur nors į kampą krisiu.

MINDAUGAS
​Na ką jūs, dėde! Jūs po dvi savaites
​Balne praleidę esat! Mano tėvas
​Sakydavo, kad jūs ant arklio gimėt
​Ir mirsite ant arklio...

VYKINTAS
​Tai tiesa:
​Gėdinga būtų vyrui lovoj mirti.
​Manau, jog vyrui tinka du kartus,
​Tik du kartus nušokt nuo savo žirgo:
​Kai reikia žmoną pakylėt į balną
​Ir kai saviškį sužeistą iš mūšio
​Išgelbėti, išnešti privalai.

DAUSPRUNGAS
​Garbė narsiam Žemaičių kunigaikščiui
​Ir mano svainiui!

MINDAUGAS
​Betgi tu, man rodos,
​Iš Vykinto nedaug tepasimokei:
​Tiktai didžiausio reikalo prispaustas,
​Lipi į balną.

[2/16]

DAUSPRUNGAS
​Negaliu, brolau,
​Pakelti kraujo kvapo. Mano rankos
​Mieliau prie arklo limpa. Mano mintys
​Daugiau vis krypsta į aną pasaulį,
​Kurs teisingiau nei šitas surėdytas13.
​Didžiausia laimė tyloje mąstyti
​Apie žmogaus, apie žolės ir medžio,
​Apie kiekvieno gyvo daikto tikslą
​Ir su dievais kalbėtis. Karo žygiai
​Manęs netraukia. Ir doriausias kardas
​Už nedoriausią arklą nedoresnis.
​Štai pasirašėm sutartį – garbė dievams –
​Gal bent metus kitus klestės ramybė.

MINDAUGAS
​Jeigu ne sutartis – tu iš namų
​Tikriausiai niekad būtum neišjojęs.
​Juk sutartį pirmiausia rašo kardu,
​O tik paskui jau plunksna.

VISMANTAS
​Kas gi būtų,
​Jei mes visi galvotumėm kaip tu?

[3/16]

SPRUDEIKA
​Nebūtų nei tavęs, nei tos ramybės.

DAUMANTAS
​Žinia, tebūtų tik anas pasaulis,
​Apie kurį čia pats gražiai kalbėjai...

VYKINTAS
​Tu, Mindaugai, geriau pasverki žodį –
​Vyresnį brolį tu įžeidinėji!

DAUSPRUNGAS
​Jis kalba tiesą – aš juk ne karys.

MINDAUGAS
​Šeimoj vyresnis tas, kuris narsesnis.

VYKINTAS
​A, štai kur tu suki! Pirmumo teisės
​Tu reikalauji. Dausprungai, jei tu
​Lengva ranka žadi ją atiduoti, –
​Aš būsiu priverstas apgint tave
​Ir savo seserį, kurią išleidau,
​Deja, už žemdirbio, o ne už kario.

MINDAUGAS
​Žemaičių kunigaikščiai ligi šiolei
​Į Lietuvą dar neturėjo teisių.
​Greičiau kad atvirkščiai.

[4/16]

VISMANTAS
​Nurimkit, vyrai,
​Draugai ir broliai! Mano namuose,
​Pavargę iš kelionės, pailsėkit,
​Ragaukit mano midų. Kai vedžiau,
​Bitynuose koriai padvigubėjo.

VYŽEIKIS
​O kaip žmona – ar jau padvigubėjo?

MINDAUGAS
​Nevykęs juokas. Dausprungai, pradėk!
​Arčiau dievų, tu moki jiems įtikti.

DAUSPRUNGAS
​Dievams įtikt lengviau negu žmonėms.
​Dievai aukščiausi! Jūsų valioj esam.
​Jūs matot mūsų darbus ir mintis,
​Jūs mus globojat ir savęspi kreipiat,
​Jūs vedat mūsų dieną išmintingai
​Į taiką, nuolankumą ir ramybę...

VYKINTAS
​Dievus aš kiek kitaip įsivaizduoju...

DAUSPRUNGAS
​Kiekvienas juos supranta tiktai tiek,
​Kiek patys jie save suprast jam leidžia.

[5/16]

MINDAUGAS
​Jis bus vyriausias mano krivis.

VISMANTAS
​Aišku:
​Jis pirmas nusilenks krikščionių Dievui.

DAUSPRUNGAS
​Dievai aukščiausi! Šiandien mes įvykdėm
​Dar vieną žygį jūs didesnei garbei:
​Mes pasirašėm taiką, nes taikos
​Labiausiai trokšta ir dievai, ir žmonės...

DAUMANTAS
​Nesutinku. Aš ir dabar manau,
​Kad mums reikėjo į Volynę eiti
​Su kardu, o ne su plika ranka.
​Jūs matėte, kokios ten geros žemės?
​Kokie miškai? Yra ir kito lobio.
​Tik leiskit man – aš pereisiu Volynę,
​Kaip karštas kardas pereina per vašką.

MINDAUGAS
​Mes, Daumantai, negalime kariauti
​Į keturias puses. Ir vėjas pučia
​Iš karto tik į vieną pusę. Mums
​Į vakarus atėjo laikas pūsti.
​Paskui galbūt mes pūstelsim į rytus.

[6/16]

DAUSPRUNGAS
​Ar leisit man pabaigt?

DAUMANTAS
​Gerai, gerai.
Tiktai trumpiau.

DAUSPRUNGAS
​Dėkojame, dievai,
​Kad mūsų širdys šiandien pilnos gėrio,
​Kaip šitos taurės gėrimo saldaus.
​Tad jūsų garbei nupilam po lašą
​Midaus – iš taurių, gėrio – iš širdies.
​Aš jau baigiau. Trumpiau, deja, nemoku.

DAUMANTAS
​Ilga malda – kareiviui prapultis.

Įbėga Žygūnas

ŽYGŪNAS
​Ar kunigaikštis Kintibutas čia?
​Man sakė, kad jis čia...

KINTIBUTAS
​Kas atsitiko?

ŽYGŪNAS
​O kunigaikšti! Tavo aukštą pilį
​Sudegino prieš tris dienas.

[7/16]

KINTIBUTAS
​Dievai!

ŽYGŪNAS
​O tavo žmones, kur gyvi išliko
​Ir nesuspėjo į miškus pabėgti,
​Išsivedė...

KINTIBUTAS
​Perkūne galingiausias!
​Ne veltui mano žirgas klupinėjo...

ŽYGŪNAS
​Ir tavo žirgus, gyvulius, ir grūdus
​Išsigabeno...

VISMANTAS
​Kas tie užpuolikai?

ŽYGŪNAS
​Ant jų apsiaustų buvo juodi kryžiai.
​Kalbėjo nesuprantama kalba.

MINDAUGAS
​Ar aš jums nesakiau? Tik negalvojau,
Kad prasidės taip greitai. Aš maniau,​
​Kad mes dar turim laiko pasiruošti.
​O, vargas mums, jei mes jau pavėlavom!

[8/16]

DAUMANTAS
​Kalbėk aiškiau.

MINDAUGAS
​Aiškiau! Ar nežinai,
​Kad popiežius Honorijus III
​Išleido pernai bulę, kurioje
​Paskelbė kryžiaus karą mums ir prūsams?
​Jau prūsai merdi. Greitai mūs eilė...

VISMANTAS
​Pavyti ir išmušti kaip šunis!

MINDAUGAS
​Ak, ne nuo to dabar pradėt reikėtų.
​Pirmiausia reik susitvarkyt namie...
​Ir kuo greičiau, nes laiko jau neliko.
Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas.
​Štai šiandien Kintibutą nuteriojo.
​Rytoj galbūt mane. Poryt – jau kitą.
​Mums reikia jungtis. Tai baisi jėga.
​Mums reikia vienytis. O mes ką darom?

KINTIBUTAS
​Aš noriu verkti, vyrai. Gal padėsit?

[9/16]

Visi dainuoja rečitatyvu kaip raudą:

Ko tujei, kunigėli, sudaičio,
​Sudaičio, sudaičiutėle,
​Ilgai pamiegėli?
​Miegą bemiegančiam
​Iškirto karelius,
​Išpylė pilelę.
​Katro tau, kunigėli,
​Daugiau pagailėjo?

KINTIBUTAS
​Ne taip gaila man pilelės,
​Kaip man gaila karelių:
​Aš pilelę supilsiu
​Dvejais trejais meteliais,
​O karelių nebužauginsiu
​Nė dešimtis metelių!

MINDAUGAS
​Aš užjaučiu tave baisioj nelaimėj
​Dėl to, kad ji išlikt kiekvieną gali.
​Tu, Kintibutai, doras ir narsus:
​Aš dovanoju Kolainius tau – pilį
​Su žemėm, su žmonėm ir gyvuliais.
​Tu būsi pirmas kumštis, su kuriuo
​Mes pasitiksime Dobrynės brolius.
​Tikiu, jog tu mokėsi juos priimti.

[10/16]

KINTIBUTAS
​O kunigaikšti, tavo tarnas būsiu...

MINDAUGAS
​Tarnų nereikia, nes kareivių trūksta.

VYKINTAS
​Gal Mindaugas paaiškint mums galėtų,
​Iš kur jis ėmė teisę, kas jam leido
​Dalyti Žemaitijoje pilis?

MINDAUGAS
​Nejaugi Vykintas užmiršęs būtų,
​Kad Kolainių pilis – tai mūs domenas.
​Ją tėvas mums paliko.

VYKINTAS
​Kam? Ar tau,
​Ar Dausprungui? Kuris iš jūs vyresnis?

MINDAUGAS
​Kada bendra nelaimė – būtų kvaila
​Metus skaičiuoti.

VYKINTAS
​Dausprungai, o tu?
​Ko tu tyli?

[11/16]

DAUSPRUNGAS
​Taip, žinoma... Nelaimė...
​Privalom viens kitam padėti...

VYKINTAS
​Boba!

BALSAI
​Teisingai, Mindaugai!

KITAS
​Jisai supranta...

TREČIAS
​Nūnai – mane, rytoj galbūt tave...

KETVIRTAS
​Privalome laikytis vienas kito!

DAUMANTAS
​Jisai turtingas – bepigu švaistytis.

[12/16]

VISMANTAS
​Imk, Mindaugai, imk šitą kalaviją.
​Tik vienas tu gali viena ranka
​Pakelti jį. Laikyk tad jį iškėlęs.
​Mes irgi savo dešines pridėsim,
​Bet pirmas būsi tu: kur tu pakreipsi,
​Ten kalavijas kirs. Tuo mes visi
​Pirmumą, valdžią tavo pripažįstam.

VYKINTAS
​Matyt, nelemta po sunkios kelionės
​Man, seniui, pailsėti šioj pily..
Pakyla, eina​

VISMANTAS
​O tu kur, Daumantai?

DAUMANTAS
​Man irgi metas...
​Man netoli. Be to, aš nepavargęs.

MINDAUGAS (rėkia)
​Kalbėki, Dausprungai! Tegu jie girdi.
​Kalbėk greičiau! Tu juk žinai, ką reikia
​Kalbėti tokiais atvejais kaip šis!

DAUSPRUNGAS
​Aš jau sakiau, kad aš kardų nemėgstu.

[13/16]

MINDAUGAS
​Kalbėki su dievais, ne su kardais.
​Kalbėki, kol dar tie du neišėjo!

DAUSPRUNGAS
​Tegu šis kardas niekad nenukrinta
​Ant silpnojo ir teisiojo galvos.
​Tegu jisai nuo užpuolikų gina
Tėvynę mūsų, kalbą ir tikybą,​
​Mūs papročius ir mūs dievus...

MINDAUGAS
​Užteks.
​Kalbėki apie tą, kurs kardą laiko.

DAUSPRUNGAS
​Palaiminkit, dievai, šį narsų vyrą,
​Kurį ir jūs, ir mes sau išsirinkom,
​Kad jūsų valią vykdytų, kad mums
​Jis būtų apgynėjas ir teisėjas.
​O mes pasižadame jo klausyti,
​Kiekvieną jo teisingą žingsnį remti
​Darbais ir žodžiais...

MINDAUGAS (nekantriai)
​Ir...

DAUSPRUNGAS
​... kalaviju.

[14/16]

VISI
​Pasižadam, pasižadam!

MINDAUGAS
​Ir aš
​Pasižadu šį sunkų kalaviją
​Pakelti tik tada, kai to reikės,
​Kai šito reikalaus tėvynės laimė,
​Žmonių gerovė ir dievų garbė.

VYKINTAS
​Jau baigėt? Kaip gerai, kad aš girdėjau!
​Bus ką papasakot, namo sugrįžus:
​Visa Žemaitijà iš juoko plyš,
​Išgirdus, kad jau išrinktas ka-ra-lius.
​Manęs čionai nebuvo ir nėra.
​Ak, vis dėlto sunku nepailsėjus
​Vėl į kelionę kilt.
​Išeina

DAUMANTAS
​Aš nežinau,
​Gal ir gerai... gal reikia taip... Bet viskas
Į sąmokslą be galo panašu.​

Išeina​

[15/16]

MINDAUGAS (rėkia)
​Jūs dar sugrįšite! Jūs prieš mane
​Ant kelių šliaužiosit...
​(Susigriebia)
​Ne prieš mane:
​Prieš mus, prieš Lietuvą – galingą, stiprią,
​Kuri, ir jus nubaudusi...
​(Susigriebia)
​Ne tai...
​Kuri, ir jums atleidusi, priglaus.

BALSAI
​Priglaus... atleis... Tėvynė – ji teisinga.

DAUSPRUNGAS
​Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė!
​O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes.
​Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
​Tai ir tėvynė bus teisinga.

[16/16]

BALSAI
​​Taip.
​​Žinia, kad taip. Bet vis dėlto tėvynė
​​Tai daug daugiau negu kad aš ar tu.
​​Vadinasi, tėvynės teisingumas
​​Yra didesnis negu mano...

MINDAUGAS
​Puikiai.
​Gražiai, trumpai ir aiškiai pasakyta.

VISMANTAS
​Dabar pats laikas būtų ir išgerti.
​Pašauksiu Mortą, kad midaus įpiltų.

Išeina
​

Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.
Centre Dausprungas (akt. Laimonas Noreika) ir Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.
Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.
13 Rėdýti (pasenęs skolinys iš baltarusių k. – radzic’) – čia tvarkyti.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Koks yra Mindaugo brolis Dausprungas? Kuo jis skiriasi nuo Mindaugo?
  2. Dėl ko susiginčija Mindaugas ir Vykintas?
  3. Ko Dausprungas prašo dievų? Kodėl ne visiems patinka jo malda?
  4. Kokia Mindaugo nuomonė dėl pasirašytos sutarties su Voluine?
  5. Ką Mindaugas pasakoja kunigaikščiams apie kryžiuočius? Kokią išeitį siūlo?
  6. Palyginkite raudą su autentišku tekstu. Prisiminkite, kada ji pirmą kartą paminėta šaltiniuose. Kaip manote, ar tinkamai ji panaudota šiame dramos epizode?
  7. Dėl ko Vykintas prieštarauja Mindaugui? Ką mano kiti veikėjai?
  8. Ką Vismantas pasiūlo Mindaugui?
  9. Kokiais žodžiais Dausprungas laimina Mindaugo išrinkimą vyriausiuoju kunigaikščiu?
  10. Ką apie Mindaugą sako raginimas Dausprungui kalbėti ir žodžiai „Tu juk žinai, ką reikia / Kalbėti tokiais atvejais kaip šis!“?
  11. Kaip kiti kunigaikščiai priima Mindaugo išrinkimą ir palaiminimą?
  12. Atkreipkite dėmesį į Mindaugo žodžius išeinantiesiems. Dėl ko jis vis „susigriebia“?
  13. Apibūdinkite aptartoje scenoje tarp kunigaikščių tvyrančią atmosferą.
  14. Koks Mindaugo paveikslas ryškėja dramos pradžioje?

[Trečias epizodas]

[1/3]

Įeina Morta

BALSAI
​... Ir gražią žmoną išsirinko kuprius!
​... Ar išsirinko? Prievarta ją ėmė...
​... Iš meilės ar iš prievartos – vis tiek...
​... A, jau žinai, gyvenimas be meilės
​Lyg židinys koks be ugnies, išblėsęs:
​Tik suodžiai, pelenai, nuodėguliai...
​... Su ja ir pelenus žarstyt sutikčiau...
​... Ar neprailgo jaunai šeimininkei,
​Išleidus vyrą tolimon kelionėn?

MORTA
​Tokia jau mūsų, moterų, dalia:
​Tik laukt ir laukt. Sulaukus – vėl išleisti.

Mindaugas stovi nuošaliau. Įpylusi visiems, Morta prie jo artėja

MINDAUGAS
​Ak, Morta, Morta!..

MORTA
​Mindaugai!..

MINDAUGAS
​​Tylėk.
​​Aš viską suprantu, nes mus abu
​​Vienoda ir sunki lemtis ištiko.
​​Mes paaukojome save. Kodėl,
​​Kodėl mes negalėjom būt laimingi?
​​A, mes galvojome apie tėvynę!
​​Ir ištekėdami, ir vesdami,
​​Mes vienijome, jungėm ją. O mūsų,
​​Kodėl, sakyk, ji mūsų nesujungė?
​​Kodėl jai reikalingos mūsų kančios,
​​Mūs ilgesys ir sielvartas, ir... melas?
​​Juk mes meluojam, Morta?

[2/3]

MORTA
​Taip, meluojam,
​Tačiau, matyt, dievai to reikalauja.

​​MINDAUGAS
​Sakai, dievai? Nėra daugiau dievų.
​Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas.
​Žiaurus, negailestingas ir... teisus.
​Aš juos išmokysiu pažint šį dievą
​Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis.

MORTA
​Baisu man, Mindaugai, kai taip kalbi.

MINDAUGAS
​Kad tu žinotumei, kaip man baisu!
​Ir vien tik tu gali mane suprasti,
​Nes tau taip pat baisu, taip pat sunku.
​Ar mes ieškojom sau naštos? Tai ji
​Mus išsirinko. Mes – jos pirmos aukos.
​Deja, ne paskutinės... O ir mes,
​Ar mes neturim bent mažytės teisės
​Tegu ir ne į laimę, tai jau bent
​Į laimės trupinėlį? Štai ir šiandien:
​Atrodo, jau galėčiau būt laimingas –
​Įvyko tai, ko siekiau, ko taip troškau.
​Bet aš žinau, jog tai tiktai pradžia.
​Menka pradžia. Tikra našta dar laukia.
​Aš padarysiu Lietuvą. Sukursiu
​Ją iš ugnies, iš molio ir vandens.
​Bet ar ji duos mums laimės?.. Morta, Morta!..
​(Kužda greitai)
​Aš Vismantą paskirsiu patarėju,
​Pirmuoju patarėju. Ir abu
​Iš čia į savo pilį pasiimsiu.
​Tu būsi netoli. Man bus lengviau.

[3/3]

MORTA
​Ak Mindaugai, bet argi taip lengviau bus?
​Tikra kančia...

MINDAUGAS
​Tylėk ir nesipriešink.
​Žinai, kad aukos priešintis negali.
​Jos gali tik save apgaudinėti
​Ir savo kančią laime pavadint.
​Dabar tu eik ir dosniai pilstyk midų.
​Aš negaliu... Aš noriu būti vienas.


​Morta nueina. Girdėti puotaujančių šūksniai: „Kur Mindaugas? Tegyvuoja Mindaugas – vyriausias kunigaikštis! Tegyvuoja...“


Ar aš prašiau juos garbinti mane?
​Ar aš liepiau? Ar įsakiau? Ak žmonės!
​Jūs norite mane matyti tokį,
​Kokio aš pats savęs matyt nenoriu.
​Vadinasi, aš privalau toks būti.
​Kitaip aš ne vyriausias, aš ne tas,
​Kurį jūs šiandien patys išsirinkot.
​Išmoksiu tad ir šito...
​O dievai,
​Palengvinkite mano sunkią naštą!
​Priduokit man stiprybės ir jėgų!
​Padėkit, leiskit man save užmiršti.

Uždanga nusileidžia

Morta (akt. Aldona Janušauskaitė) ir Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Ką aplinkiniai kalba apie Mortą?
  2. Kokie Mindaugo ir Mortos santykiai ryškėja iš jų pokalbio?
  3. Apie kokį vieną dievą kalba Mindaugas?
  4. Kaip susipina valstybės ir asmens interesai? Kuria prasme, pasak Mindaugo, jis ir Morta paaukoja save tėvynei?
  5. Apie kokią pradžią, kokią laukiančią naštą kalba Mindaugas?
  6. Kaip Mindaugas reaguoja į garbinimo šūksnius?
  7. Aptarkite trumpą Mindaugo monologą, kurį jis pasako išėjus Mortai. Kokia pagrindinė jo mintis?
  8. Kuo ši scena papildo Mindaugo paveikslą?

[Ketvirtas epizodas]

Baltas metraštininkas
Juodas metraštininkas​

JUODAS METRAŠTININKAS
​Ir kaip gudriai jis panaudojo žinią,
​Kurią žygūnas atnešė į puotą!
​Apstulbę, išsigandę kunigaikščiai
​Iškėlė patys Mindaugą! O jis
​Tik laukė šito, siekė ir norėjo.

BALTAS METRAŠTININKAS
​Dabar tu pats matai – ką gali faktai
​Papasakoti apie žmogų? Nieko.
​Kokia tauri ir kenčianti širdis!

JUODAS METRAŠTININKAS
​Argi valdovai turi širdį? Juokas...
​Ar kito skausmą jie suprasti gali?
​Galvoja tik apie save, tačiau
​Apsimeta, kad apie mus galvoja.
​Valdovai, mano mielas, tai karūnos,
​Tai rietenos ir sąmokslai, tai sostai,
​Tik pridengti idėjomis ir žodžiais,
​Kad sau ir mums atrodytų gražiau.
​Valdovai, mano mielas, tai vergai.
​Jų galima tiktai pasigailėti,
​Bet pavydėti jiems, man rodos, kvaila.

BALTAS METRAŠTININKAS
​Ne pavydėti, o suprasti stengiuos.

JUODAS METRAŠTININKAS
​A, būta ko čia taip jau nesuprasti!
​Kiekvienas mūsų gimstame valdovu.
​Garbė dievams, kad jais nepasidarom.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip Juodas ir Baltas metraštininkai vertina įvykius Vismanto pilyje?
  2. Ką Juodas metraštininkas kalba apie valdovus? Koks Balto metraštininko atsakymas?

Tiriame

Mindaugas pirmą kartą paminėtas 1219 m. sudarytoje Lietuvos ir Haličo-Voluinės kunigaikščių taikos sutartyje. Štai kas apie ją rašoma XIII a. antros pusės Voluinės metraštyje:

Dievui liepus, lietuvių kunigaikščiai atsiuntė [pasiuntinius] pas didžiąją kunigaikštienę Romanovienę ir Danielių, ir Vasilką, dovanodami taiką.

Lietuvių kunigaikščių vardai: šie vyresnieji – Živibudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila; žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas, Vykintas; Ruškaičiai – Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis ir jo sūnus Višlius; Kintenis, Plikienė; Bulevičiai – Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, ir jo brolius išžudė: Gedvilą ir Sprudeikį; Déltuvos kunigaikščių vardai – Judeikis, Pukeikis, Bikšys, Lygeikis. Šie visi kunigaikščiai suteikė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Vasilkui ir žemė buvo rami.

Kas sutampa ir kas skiriasi (veikėjai, įvykiai, jų interpretavimas) dokumente ir Just. Marcinkevičiaus dramoje? Kuo metraščio žinią papildo aptarti dramos epizodai?

Savarankiškai perskaitę penktą dramos epizodą – 2 sceną Mindaugo pilyje iki Dausprungo pasirodymo, atsakykite į klausimus.

  1. Kur Mindaugas buvo išsiuntęs Vismantą ir kokias naujienas šis parneša?
  2. Kaip Vykintas aiškina, kodėl nenori leisti už Mindaugo savo dukros?
  3. Kam Mindaugui Vykinto dukra?
  4. Dėl ko Mindaugą kaltina jo paties dukra?
  5. Kaip Mindaugas aiškina Ramunei būtinybę tekėti už Haličo kunigaikščio?
  6. Kodėl Ramunė vis kartoja: „Tėveli, tu mamaitės nemylėjai“?
  7. Kaip Vismantas komentuoja Mindaugo pokalbį su dukra?
  8. Dėl ko Mindaugas priekaištauja Vilikailai?
  9. Kaip Vilikaila reaguoja į Mindaugo pasiūlymą?
  10. Dėl ko Mindaugas ištremia Vilikailą į Slanimą? Kaip priverčia išvykti?

[Šeštas epizodas]

[1/12]

<...>
​Įeina Dausprungas

DAUSPRUNGAS
​Garbė dievams!

MINDAUGAS
​Garbė dievams, kad šiandien
​Vėl pamačiau tave aš – gyvą, sveiką!
​Kaip šiemet derlius? Kaip bitynai tavo –
​Ar neiššalo?

DAUSPRUNGAS
​Aš ne apie derlių
​Pasišnekėti su tavim norėjau.

MINDAUGAS
​Įsivaizduok – aš irgi ne.

DAUSPRUNGAS
​Sakyk,
​Ką reiškia visos šitos baisios kalbos,
​Kurios apie tave po kraštą plinta:
​Pakorė, nugalabijo, išvijo?..

[2/12]

MINDAUGAS
​Deja, teisybę, Dausprungai... teisybę.

DAUSPRUNGAS
​Tai kaip tave šventa žemelė laiko?

MINDAUGAS
​Aš irgi – ir stebiuosi, ir džiaugiuos.

DAUSPRUNGAS
​Atsimenu tave – buvai švelnus ir doras,
​Linkai daugiau prie motinos. Visi
​Tave mylėjo. Niekas negalvojo,
​Kad tavyje ūmai nubus... žvėris.
Pasklido šnekos, jog ir savo žmonai​
​Tu į kapus padėjai nukeliauti...

MINDAUGAS
​Dėl mūsų meilės, Dausprungai, nutilk!
​Arba... aš nežinau, ką padarysiu.

[3/12]

DAUSPRUNGAS
​Mane nutildysi... O kaip priversi
​Tylėti savo sąžinę?

MINDAUGAS
​Tai mano
​Kančia ir skausmas. Jūs nelįskit –
​Sudegsite! Aš pats pasirinkau.
​Žinojau, kad sunku bus... bet kad šitaip...
​Kad šitaip bus – net aš nesitikėjau.

DAUSPRUNGAS
​O vargšas broli!

MINDAUGAS
​Aš, brolau, ne vargšas.
​Jei vargšas būčiau – niekas nebijotų.

DAUSPRUNGAS
​Tačiau mylėtų, Mindaugai, mylėtų!

[4/12]

MINDAUGAS
​Valdžia ne meile laikosi, o baime.
​Pamils vėliau, kada susiprotės,
​Kad aš buvau teisus ir kad nebuvo
​Nei kito kelio, nei kitokios meilės.
​Ką aš gavau? Aš nieko negavau.
​Aš Lietuvą lipdau po gabalėlį.

DAUSPRUNGAS
​Krauju lipdai...

MINDAUGAS
​Ką jau sulipdo kraujas,
​To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.
​Ak Dausprungai, buvau kvailys: tikėjaus –
​Sunešime visi po trupinėlį...
​Kas atnešė? Kas prisidėjo? Niekas.
​Ir vis dėlto aš padariau valstybę,
​Kuri jau šiandien gali atlaikyt
​Smūgius kryžiuočių. Dar bent dešimt metų –
​Ir mes išgelbėsim save ir ainius.

[5/12]

DAUSPRUNGAS
​Bet kokia kaina, kokia kaina, broli!
​Kas ir kada galėjo pagalvoti,
​Kad Lietuvõj lietuviams būtų ankšta.
​Pradėję žudynes, ar mes neduosim
​Negero pavyzdžio kitoms kartoms.

MINDAUGAS
​Ne aš pasiūliau kainą, ak, ne aš...

DAUSPRUNGAS
​Vis tiek. Juk tu sukūrei naują dievą,
​Pavadinai jį Lietuva. Gerai.
​Tikiu tavim. Tiksliau – tikėti noriu.
​Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali
​Žudyti, degint, plėšti. Kaip atskirti,
​Kur tikras pranašas, o kur netikras?

[6/12]

MINDAUGAS
​Aš nežinau. Aš nieko nežinau.
​Tiktai maldauju, Dausprungai: nutilk!
​Kam tu pili nuodų į mano širdį?
​Abejones kam sėji? Kam žudai
​Vienintelį ir šventą mano tikslą?
​Aš privalau būt tvirtas. O esu
​Tiktai žmogus. Geriau tad mes kaip žmonės
​Pasikalbėkime apie ką nors.
​Taip kaip seniau... atsimeni, prie tėvo?

DAUSPRUNGAS
​Tai kam tada tu iškvietei mane,
​Jeigu bijaisi atvirai kalbėtis?

MINDAUGAS
​Norėčiau, Dausprungai, tave matyti
​Arčiau savęs. Tu vienas man likai
​Toks artimas, toks savas ir teisingas.
​Man taip praverstų tavo patarimai,
​Gera širdis, tiesus ir aiškus protas.
​Gal tu padėtum man išvengt klaidų,
​Aukščiau svajonę mano pakylėtum...
​Žinai, vyriausias mano krivis mirė.
​Galėtum, Dausprungai, užimt jo vietą.
​Atnešt naudos tėvynei, man, žmonėms...

[7/12]

DAUSPRUNGAS
​O kaip – dievams?

MINDAUGAS
​Na, aišku: ir dievams!

DAUSPRUNGAS
​Ar tu – rimtai?

MINDAUGAS
​Labai rimtai.

DAUSPRUNGAS
​Tai kas čia –
​Įsakymas ar prašymas?

MINDAUGAS
​Kol kas
​Tik prašymas.

DAUSPRUNGAS
​Jei būčiau nepamatęs,
​Kaip tau sunku ir koks tu pasimetęs, –
​Aš būčiau dar galvojęs. O dabar...
​Gerai, aš sutinku.

[8/12]

MINDAUGAS (puola prieš jį ant kelių)
​Atleisk man, broli!
​O, ką aš padariau, ką padariau!
​Kaip aš dabar tau į akis žiūrėsiu?
​Nuspirk mane ir spjauk į veidą man...
​Kaip aš galėjau? O, bailys ir niekšas!

DAUSPRUNGAS
​Kas atsitiko, Mindaugai, brolau?

MINDAUGAS
​Tave iškvietęs, pasiunčiau kariauną,
​Kuri, paėmus tavo artimuosius,
​Gabena juos čionai. Tu neturi
​Namų, pilies ir savo tėvonijos!

DAUSPRUNGAS
​Kodėl gi, Mindaugai! Juk aš ir pats
​Geruoju... sutikau...

MINDAUGAS
​Verčiau tu būtum
​Jau nesutikęs! A... palauk, aš tuoj
​Pasiųsiu žmones, kad atgal grąžintų...
​Tik tu atleisk...

[9/12]

DAUSPRUNGAS
​Ne, ne, tu neskubėk:
​Dabar vis tiek jau nieko nepakeisi.
​Vis tiek į širdį jau nesugrąžinsi
​To, kas iš jos iškrito. Tu valdovas,
Tu privalai ir savo neteisybėj​
​Teisus išlikti, aukštas ir baisus.
​Tiktai kodėl tu taip... su savo broliu?

MINDAUGAS
​A, man atrodė, kad ir tu su jais...
​Nes per dažnai lankydavo tave
​Ir Vykintas, ir Daumantas... Be to,
​Tu neparemdavai manęs kareiviais:
​Prašau karių, o tu siunti man grūdus.
​Aš pagalvojau, kad ir tu su jais.
​Tad nutariau tave jėga ištraukti
​Iš sąmokslo... kad per vėlu nebūtų.
​Apsirikau... O gal tu... iš tikrųjų?

[10/12]

DAUSPRUNGAS
​Ne, Mindaugai, žinai, kad nemeluoju.
​Bet aš tiktai dabar ėmiau suprasti
​Tą nepasitikėjimą, kuriuo
​Pripildei Lietuvą ir mūsų širdis.
​Juk jeigu broliu netiki... jei broliu!
​Tai kaip tada gali tikėt kitais?

MINDAUGAS
​Visur tik sąmokslai, klasta ir melas.
​Aš negaliu...

DAUSPRUNGAS
​Ne tai, ne tai svarbu!
​Ant nepasitikėjimo sukūrei
​Valstybę savo. Pamatas ne tas.
​Kaip aš dabar galiu tavim tikėti?
​Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.

MINDAUGAS
​Atleisk, brolau...

[11/12]

DAUSPRUNGAS
​O kas gi man daryti,
​Jei ne atleisti? Tu stiprus, galingas –
​Tau viskas bus atleista. Betgi mes?
​Kas mes? Ir kam? Kur einame? Kas veda?
​Baisus, brolau, tas tavo naujas dievas,
​Kuriam, kaip tu sakaisi, pats tarnauji
​Ir mus jėga verti tarnaut...

MINDAUGAS
​Ne aš
​Jį išgalvojau. Jis yra. Jis bus.
​Jis mumyse. Tik jūs, akli, nematot,
​Koksai pavojus viršum jo pakibo.
​Prie tų pilių pilaičių prisirišę,
​Nenorite toliau pasižiūrėti.
​Aš jus priversiu.

[12/12]

DAUSPRUNGAS
​Prievarta, brolau,
​Tai ne įrodymas, jog tu teisus.
​Tu nemanyk, ir mes pavojų matom.
​Todėl iškėlėme tave. Kaip kumštį.
​Bet, pasirodo, ant savų galvų.

Išeina

MINDAUGAS (šaukia iš paskos)
​Aš negaliu valdyti, kai kiekvienas
​Kas sau valdovas! Ką jūs iš manęs
​Padarėte, draugai, bičiuliai, žmonės?
​Ir kam aš jums toksai bereikalingas?
​Sudraskėt į gabalėlius mane –
​Ir kaip dabar aš pats save surinksiu?
​Kaip aš surinksiu Lietuvą dabar,
​Kuri kiekvieno širdyje kitokia?

Ilga tyla
<...>​

Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) ir Dausprungas (akt. Laimonas Noreika) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kuo Dausprungas kaltina Mindaugą? Kaip jis nusako brolio pasikeitimą?
  2. Kaip suprantate Mindaugo žodžius „Jūs nelįskit – / Sudegsite“?
  3. Kaip Dausprungas ir kaip Mindaugas kalba apie valdžią?
  4. Kokią savo istorinę misiją turi galvoje Mindaugas?
  5. Kodėl Dausprungui kelia abejonių šalies suvienijimo kaina?
  6. Ką, Dausprungo nuomone, galima ir ko negalima daryti Lietuvos vardu? Ką jam atsako Mindaugas?
  7. Koks yra tikrasis Dausprungo iškvietimo tikslas?
  8. Kodėl Mindaugas puola ant kelių prieš brolį?
  9. Kaip suprantate Dausprungo žodžius „Tu valdovas, / Tu privalai ir savo neteisybėj / Teisus išlikti“?
  10. Kaip Dausprungas išsako nepasitikėjimą broliu?
  11. Kodėl Dausprungui atrodo netvirti Mindaugo valstybės pamatai?
  12. Koks Mindaugo ir koks Dausprungo požiūris į prievartą?
  13. Įsiskaitykite į trumpą Mindaugo monologą Dausprungui išėjus. Kokia jo tema? Kur glūdi konflikto priežastis?

Tiriame

Palyginkite aptartus dramos epizodus su Lietuvos metraščio žiniomis apie Mindaugo valdymo pradžią. Kas sutampa ir kas skiriasi?

Ir didysis kunigaikštis Mindaugas, viešpataudamas Naugarduke ir Rusų miestuose, ėmė žudyti savo giminaičius. Tais metais Mindaugas išvarė savo sūnėną Tautvilą ir Erdivydą; siųsdamas juos su Vykintu į karą prieš Rusią nukariauti Smolensko, sakė jis: „Kas ką užsikariaus, tą ir turės. Dantis už dantį.“ O su jais išsiuntė ir nesuskaičiuojamą daugybę lietuvių. Plačios jų buvo valdos ir dideli turtai.

Buvo šitaip. Jis [Mindaugas] kunigaikščiavo Lietuvos žemėje ir ėmė žudyti savo brolius ir savo giminaičius, o kitus išvarė iš krašto, ir ėmė pats vienas kunigaikščiauti visoje Lietuvos žemėje, ir ėmė labai didžiuotis, girtis didžia šlove bei didybe. Ir nepakentė nė vieno, kuris būtų galėjęs jam prieštarauti.

Savarankiškai perskaitę septintą dramos epizodą – 2 scenos pabaigą ir 3 sceną, atsakykite į klausimus.

  1. Mindaugas ir Vismantas:
    1. Kaip suprantate girios metaforą?
    2. Ko, Mindaugo manymu, trūksta lietuviams?
    3. Kokio vieno dievo jis norėtų?
    4. Kodėl Mindaugas liepia atidaryti sandėlius ir atpilti žmonėms rugių? Kaip pats aiškina tokį savo sprendimą?
  1. Mindaugo monologas:
    1. Ar apie du gerus savo darbus Mindaugas kalba ironiškai? Argumentuokite.
    2. Kaip Mindaugas vertina kitus savo sprendimus?
    3. Kodėl jis sako, kad nėra gerų ir negerų darbų, visa tik melas? Kaip suprantate šiuos jo žodžius?
  1. Mindaugas ir Baltas metraštininkas:
    1. Dėl ko Mindaugas supyksta ant Balto metraštininko?
    2. Kaip šis bando prieštarauti valdovui?
    3. Kaip manote, ar Baltas metraštininkas užrašinėja tik faktus?
  1. Mindaugas ir Morta:
    1. Kaip jaučiasi Mindaugas, nuėjęs aplankyti naujagimio sūnaus?
    2. Aptarkite dviejų temų – Lietuvos kūrimo ir sūnaus auginimo – sąsajas Mindaugo pokalbyje su Morta.
    3. Kaip savo meilę Mindaugui išsako Morta?
    4. Dėl ko ji priekaištauja?
    5. Kodėl Mindaugas prabyla apie užmarštį?
    6. Koks Mindaugas santykiuose su Morta?
  1. Mindaugas ir Vismantas:
    1. Trumpai atpasakokite, apie ką Mindaugas kalbasi su Vismantu.
    2. Kam ryžtasi Vismantas, kai sužino, kad Ruklys – ne jo sūnus? Kodėl renkasi tokią išeitį?
    3. Mindaugas kartoja: „Nenužudžiau! Nenužudžiau!“ Kaip manote, ar galima jį kaltinti žmogžudyste?
    4. Ką naujo prie Mindaugo paveikslo prideda ši scena?

Tiriame

Kaip Morta tapo antrąja Mindaugo žmona, Lietuvos metraštyje aprašyta vos keliais sakiniais:

Tuo laiku mirė kunigaikštienė Mindaugienė, ir tas [Mindaugas] pradėjo jos gedėti. O jos sesuo buvo ištekėjusi už Daumanto, už Nalšiõs kunigaikščio. Ir Mindaugas pasiuntė kvieslius į Nal̃šią, pas savo svainę, tarydamas: „Numirė tavo sesuo; atvažiuok savo sesers apraudoti.“ O kai ji atvažiavo gedėti, Mindaugas užsimanė vesti savo svainę. Ir ėmė jai kalbėti: „Tavo sesuo mirdama liepė man tave vesti. Sakė, kad kita vaikų neskriaustų.“ Ir vedė ją. O Daumantas, tai išgirdęs, labai susikrimto ir pradėjo galvoti, kaip Mindaugą nužudyti, bet negalėjo, nes menka buvo jo jėga, o Mindaugo – galybė.

Palyginkite šią žinią su dramos siužetu. Prisiminkite ir žodžius iš lietuvių kunigaikščių sutarties su Voluine paminėjimo: „Vismantas, jį nužudė tas Mindaugas ir vedė jo žmoną, ir jo brolius išžudė.“

Antra dalis
ŠLOVĖ IR KANČIA

​[Aštuntas epizodas]

​Baltas metraštininkas
​Juodas metraštininkas

[1/2]

JUODAS METRAŠTININKAS

Daug visa ko įvyko nuo to laiko,
​Kai paslaptingom aplinkybėm žuvo
​Pirmasis kunigaikščio patarėjas
​Kuprelis Vismantas. Ir kunigaikščiui
​Pagailo jo našlės ir jo našlaičio:
​Jis vedė Mortą, nors velionio broliai –
​Ir Sprudeika, ir Edivilas – baisiai
​Tam priešinosi. Mindaugas tada
​Juos pakvietė į didelę medžioklę.
​Medžioklė buvo nelabai sėkminga,
​Nes Vismanto abudu broliai žuvo.
​Stebėjosi visi: tokie galiūnai,
​Ne vieną mūšį su garbe praėję,
​Staiga medžioklėj žuvo... Betgi visko,
​Kaip sakoma, pasauly pasitaiko...
​Morta, kunigaikštiene pasidarius,
​Pagimdė Mindaugui dar vieną sūnų.
​Sprudeikos, taipgi Edivilo žemę,
​Jų atminimą gerbdamas, valdovas
​Prie Lietuvos prijungė.
​Atsitiko
​Ir su žemaičiais daug nesutarimų.
​Jų kunigaikštis Vykintas, pakvietęs
​Kryžiuočių brolius, šitaip jiems kalbėjo:
​„Eime kartu prieš Mindaugą jo krikštyt.“
​Kryžiuočiams tai patiko. Jie, sudarę
​Su Vykintu susitarimą, puolė
​Ir Mindaugą apsupo. Ir tada
​Pats Mindaugas pamatė – bus daug kraujo.
​Pas popiežių tad pasiuntinius siuntė,
​Pas Inokentijų IV. Liepė
​Jam pasakyti šitaip: sutinku
​Priimti krikštą ir jūs Dievą garbint.
​Ir krikštijosi Mindaugas. Paskui
​Jisai karalium buvo karūnuotas
​Per Andrių Stirliandą, kurs iš ​Rygõs
​Jam atgabeno Lietuvos karūną.
​O visa tai įvyko, Dievui leidus,
​Viens tūkstantis du šimtai penkiasdešimt
​Pirmaisiais metais.
​Reikia dar pridurt,
​Jog tų visų nesutarimų metais,
​Kai Mindaugas su Lietuvos pulkais
​Apgulęs Vykintą prie Tvẽrų laikė
​Ir šaukė pasiduot, – polovcas Kočius,
​Klastingai prisitaikęs, jį pašovė
​Į kairę šlaunį. Mindaugas dėl to
​Turėjo skausmo daug ir baisiai pyko.
​O gydėsi jisai meškos taukais
​Ir smarkiai gėrė žoleles visokias.

[2/2]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Kas apsakys tą skausmą, per kurį
​Keliauja Lietuvà! Lyg prakeikimas
​Ją užgulė karai, nesutarimai,
​Vaidai visokie, rietenos ir kliaudos.
​Atrodo, lyg į šitą mažą kraštą
​Dievai...

JUODAS METRAŠTININKAS
​Dabar jau reik sakyti: Dievas.

BALTAS METRAŠTININKAS
​... Dievai visas nelaimes būtų siuntę.
​Ir kalė Lietuva save kaip kardą.
​Kankindamasi kūrė vieną ranką,
​Kuri kaip kardą ją pakelt galėtų.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Gražiai kalbi, tačiau naudos mažai.
​Esu jau sakęs tau: svarbiausia faktai.

BALTAS METRAŠTININKAS
​... Taip atsirado Mindaugas – karalius
​Ir Mindaugas – žmogus.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Oho! – net du!

BALTAS METRAŠTININKAS
​... Aštrus, lyg šauksmas koks, kurį išgirdęs
​Nesupranti: ar pergalę jis reiškia,
​Ar pats pagalbos šaukiasi. Tačiau
​Jau negali jam likti abejingas.
​Keliesi ir eini vidur nakties,
​Ir pats šauki, ir pats jau nežinai,
​Iš sielvarto šauki tu ar iš džiaugsmo.
​Štai tas žmogus: kaip didelė ugnis
​Jis ir sušildo, jis ir sunaikina.
​Ar jis laimingas? – Ar ugnis laiminga?
​Ar jis teisus? – O ar ugnis teisinga?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kokius įvykius vardija Juodas metraštininkas?
  2. Kaip to meto padėtį vertina Baltas metraštininkas?
  3. Kodėl Baltas metraštininkas kalba apie prieštaras: karalius – žmogus, pergalė – pagalba, sušildo – sunaikina?

[Devintas epizodas]

1
​Uždanga pakyla
​Didžioji menė Mindaugo pilyje. Ką tik pasibaigė Mindaugo karūnavimo ir sveikinimo iškilmės.
​Mindaugas ir Dausprungas​

[1/6]

MINDAUGAS (nusiima ir padeda karūną)
​Na, štai ir baigės viskas. Pagaliau
​Bent pailsėsim nuo žmonių ir triukšmo,
​Nuo sveikinimų ir kalbų visokių.
​​(Apžiūrinėja karūną)
​Pasižiūrėk – visai gražus žaisliukas.
​Aš dar ir pats gerai jos nemačiau,
​Tik ant galvos jaučiau nelengvą svorį.
​Reikės ją nuo vaikų gerai paslėpt...
​Žiūrėk, kaip spinduliuoja, a? Kaip žiba!
​Tai brangakmeniai, Dausprungai!

DAUSPRUNGAS
​O gal
​Tai ašaros? Jos irgi spinduliuoja.
​Jos irgi žiba... Betgi jos brangesnės
​Už šituos akmenis. Kur kas brangesnės!

MINDAUGAS
​​Vis ašaros ir ašaros! Kieno?

DAUSPRUNGAS
​​Žmonių, kurių kančiom tu užmokėjai
​​Už šituos akmenis... kurių vargais
​​Grindei sau kelią į karūną...

MINDAUGAS
​​Broli,
​​Aš gi ne sau! Ar man ji reikalinga?
​​Juk ne ant mano ją galvos uždėjo –
​​Ant Lietuvos galvos. Ant Lietuvos!

[2/6]

DAUSPRUNGAS
​​Tai ar aš nemačiau, kaip tavo akys
​​Džiaugsmu spindėjo, kaip virpėjo rankos,
​​Kada prisilietei prie tos karūnos,
​​Kaip tavo veidą iškreipė lyg randas
​​Didybės ir galybės šypsena...

MINDAUGAS
​Taip, aš buvau laimingas – kaip žmogus,
​Kurs pagaliau pasiekia savo tikslą.
​Taip, aš esu laimingas – taip kaip tėvas,
​Kurs džiaugiasi pamatęs, kad sūnus
​Išaugo pagaliau į stiprų vyrą,
​Kurį visi pažįsta, mato, giria
​Ir sveikinasi mandagiai, nes – gerbia.
Aš viską jam atidaviau. Savim​
​Išmaitinau, savim jį išpenėjau.
​O ar atsimenat, kaip šitas vaikas
​Žingsnius pirmuosius žengė, kaip visi
J​am pagalius tekaišiojo po kojom?
Kad tik pargriūtų... Šiandien pats matai:
​Jį sveikino pasiuntiniai, legatai
​Nuo Dãnijos karaliaus Voldemaro,
​Nuo Vokietijos imperatoriaus, nuo Briansko,
​Nuo Galičo, Volynės, nuo Maskvõs,
​Mozūrijos ir daugelio kitų
​Kunigaikštysčių. Dovanas jam klojo.
​Ir laimės jam linkėjo. Juk matei...

[3/6]

DAUSPRUNGAS
​Tos dovanos, linkėjimai ir kalbos –
​Tai melas ir klasta. O tie svečiai!
​Jie tyčiojosi iš tavęs ir mūsų,
​Iš mūs kalbos, dievų ir papročių,
​Iš mūs drabužių ir apsiėjimo.
​Tu Lietuvą išleidai į pasaulį,
​Apvilkęs vargšę svetimu rūbu.
​Tu į krūtinę jai įdėjai piktą,
​Negerą Dievą. Pirkdamas karūną,
​Tu iš tikrųjų Lietuvą parduodi.
​Tu griauni tai, ką pats taip sunkiai kūrei.
​Kol priešas veržėsi iš lauko – nieko
​Pasiekti negalėjo. O dabar
​Jis iš vidaus pradės mus ėst ir graužti,
​Nes tu jį įsileidai ir liepei
​Visiems jį gerbti, garbinti, mylėti.
​Atsisakyki, Mindaugai, karūnos
​Ir nukabink nuo sienos šitą Dievą!

​Rodo į Nukryžiuotąjį

[4/6]

MINDAUGAS
​Man jis patinka, nes ant jo galvos
​Taipogi karūna. Taip pat kančia.
​Dabar aš suprantu: matyt, karūnos
​Tik sielvartą, kančias ir skausmą reiškia.
​Tai imkite mane ir nukryžiuokit!
​​(Užsideda karūną)
​Štai aš jau vainikuotas! Karūna
​Aštriais dygliais jau pervėrė man kaktą.
​Štai laša mano kraujas. Pažiūrėkit!
​Ak, jūs nematot... Bet kodėl jūs matot
​Tą, kaip jūs sakot, šypseną, tą džiaugsmą,
​Kursai kaip randas iškreipė man veidą?
​Tai buvo skausmo šypsena – ir tu,
​Tu, Dausprungai, turėjai ją suprasti.
​Deja, nesupratai. Deja, nepamatei.
​Sėdėjai mano dešinėj – turėjai
​Suprasti ir pajust, kad aš... buvau
​Ne karūnuotas čia, o nukryžiuotas!
​Jūs vieną ranką prikalėt, o kitą –
​Kryžiuočių ordinas. Dabar aš nieko
​Nebegaliu daryti – rankų nėr.
​Bet aš dar gyvas. Ir todėl jūs puolat
​Į dvi dalis ir mano širdį plėšti.
​O aš, kvailys, vis dar bandau ją gint...
​(Rodo į Nukryžiuotąjį)
​Štai jam ir šonas pervertas... Žinau,
​Kad atsiras toksai, kurs vieną dieną
​Ir mano širdį pervers. Bet ir tąsyk
​Jūs tematysit šypseną ir džiaugsmą
​Ant mano lūpų... Nes ant jų plevens
​Vienintelis ir teisingiausias žodis.
​Ar mokate tą žodį – Lietuva?

[5/6]

Ilga tyla

DAUSPRUNGAS
​Atleisk man, broli, jeigu užgavau.
​Esu jau senas ir, matyt, jog daug ko
​Nepajėgiu suprasti. O, be to,
​Žinai, kaip aš prie visko prisirišęs,
​Ką tu tėvynės labui paaukojai.
​Jaučiu, kad tau sunku. Sunku ir man.
​Tad pagalvojau: bus geriau, jei aš
​Tave paliksiu vieną. Nekankinsim
​Nei aš tavęs, nei tu manęs. Man reikia
​Išeit į Lietuvą pasižiūrėti,
Kaip žmonės mąsto, kalba, kaip gyvena.​
​Gal aš tada suprasiu ir tą naują,
​Taip sunkiai tavo kuriamą tėvynę.
​Jei nesuprasiu, tai senojoj mirsiu.

MINDAUGAS
​Kaip, Dausprungai? Tu palieki mane?
​Tai kaip dabar aš vienas...

DAUSPRUNGAS
​Tu stiprus.
​Tu viską supranti.

[6/6]

MINDAUGAS
​O broli mano,
​Kaip aš pavydžiu tau! Palikčiau viską
​Ir eičiau eičiau per miškus ir pievas.
​Per Lietuvą – skersai ir išilgai.
​Vakaruose yra, girdėjau, jūra.
​Aš niekad nemačiau jos, nors jinai
​Valstybės mano vieną krantą plauna.

DAUSPRUNGAS
​Matai, net nežinai, ką tu valdai...

MINDAUGAS
​Ir tėvonijoj jau seniai bebuvęs.
​Atsimeni tą ąžuolą ant kalno?
​Pasižiūrėk, ar jis dar tebestovi.
​Žygiuok, kol akys veda, kojos neša.
​Sugrįši ir papasakosi viską.
​Kaip aš pavydžiu tau! Vai, eičiau eičiau...
​Bet jau sakiau: kaip jis
​​(Rodo į kryžių)
​Esu prikaltas.
​Jei būsi tėvonijoje – užlipk
​Ant tėvo pilkapio ir pasakyk jam,
​Kad jaunesnysis jo sūnus... kad jis
​Labai garbingas ir galingas tapo,
​Bet laimės taip ir nesurado...
​Eik!
​Tiktai gerai žiūrėk, gerai klausykis,
​Ką veikia ir ką mąsto Lietuva.

Dausprungas išeina

Mindaugas (akt. Vytautas Paukštė) ir Dausprungas (akt. Gediminas Pauliukaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Povilas Gaidys, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip Mindaugas kalba apie karūną? Kurie jo žodžiai ironiški?
  2. Kaip suprantate Dausprungo žodžius, kad ant karūnos žiba ašaros?
  3. Ką Mindaugas atsako į Dausprungo priekaištą dėl pasitenkinimo pagaliau tapus karaliumi? Kuo jis didžiuojasi?
  4. Kodėl Dausprungas ragina Mindaugą atsisakyti ir karūnos, ir naujojo Dievo?
  5. Kokia prasme Mindaugas lygina save su Kristumi? Kodėl jis jaučiasi nukryžiuotas? Kas jį nukryžiavo? Dėl ko jis aukojasi?
  6. Ką nusprendžia daryti Dausprungas? Kodėl?
  7. Apie ką užsisvajoja Mindaugas, išgirdęs Dausprungo sprendimą? Ką liepia pasakyti ant tėvo pilkapio?

[Dešimtas epizodas]

Mindaugas nusiima karūną ir ilgai žiūri į ją

Dabar galiu tave į žemę trenkti
​Ir kojomis sutrypt, galiu sulaužyt,
​Tuos blizgučius išmėtyt – kam jie man?
​Ar tu mane išaukštinai, iškėlei,
​Ar atnešei ramybę man ir laimę?
​Ar gal nuo mano rankų tu nuplovei
​Tą kraują, kur praliejau dėl tavęs?
​O ne! Esi tik paprastas metalas,
​Kurs mėgsta suteptas krauju rankas.
​Tai džiaukis – tu į tokias ir papuolei.
​Esi, matai, valdžios, galybės ženklas, –
​O ko verta valdžia, jei rankos švarios!
​Žiūriu aš į tave ir negaliu suprasti,
​Ar aš tave laikau, ar tu mane.
​Tie brangakmeniai – kaip gyvatės akys –
​Net kraują stingdo ir užgniaužia kvapą.
​Aš jau nebegaliu judėti... Kirsk!
Tai ko dar lauki? Kirsk tiesiog į širdį.​
​Bet aš tavęs jau nepaleisiu. Ne!
​Tu, mūsų papročiu, turėsi gulti
​Su manimi į vieną kapą. Taip!
​Po daugel metų, ardamas dirvoną,
​Žmogus tave išars. Nusistebės –
​Kokia keista kepurė! Ir nuspirs
​Tave į vagą, vėl užvers velėna.
​Tavęs nebus – idėja tavo liks.
​Taip kaip ir mano.
​O valdžios idėja!
​Kokia saldi esi, kokia karti!
​Kokiais keliais tu ateini į širdį
​Ir kaip tu ją sunaikini visai!
​O gal ne tu – žmogus tave suranda?
​Tu jį tiktai vilioji, tik šauki,
​Kaip klaidžiojanti pelkėse žaltvykslė.
​Ir atsisakom dėl tavęs tėvų,
​Namų, šeimos, draugų ir artimųjų,
​Ištikimybės, meilės ir svajonių.
​Tuščia širdim pasiekiame tave.
​Ir kai toks tuščias, vienas ir apleistas
​Laikai tave ant rankos – tai matai,
​Jog tu esi tik Niekas. Niekas. Niekas!
​Ir aš tik Niekas, kurs tave laikau.
​Ir jei tu moki tik valdyt ir teisti,
​Ir jei tarnaut nemoki ir atleisti,
​Tada prasmek! Pražūk! Nesivaidenk
​Daugiau žmonėms. Ir nesirodyk man.

<...>

Mindaugas (akt. Vytautas Paukštė) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Povilas Gaidys, 1969 m.
Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Įsigilinkite į Mindaugo monologą, vieną svarbiausių dramos vietų.
    1. Kaip, kalbant apie karūną, prasiveržia Mindaugo pyktis?
    2. Kodėl karūna ir valdžia jam atrodo neatsiejama nuo kruvinų rankų?
    3. Dėl ko Mindaugą kankina savigrauža?
    4. Pakomentuokite žodžius „Žiūriu aš į tave ir negaliu suprasti, / Ar aš tave laikau, ar tu mane.“
    5. Kaip Mindaugas nusako karūnos vertę? Jis kalba rimtai ar ironiškai?
    6. Kaip jis supranta valdžios idėją?
  2. Kaip manote, kodėl viską apmąstęs Mindaugas ir karūną, ir save pavadina Niekuo?

Savarankiškai perskaitę vienuoliktą dramos epizodą – 1 scenos pabaigą, atsakykite į klausimus.

  1. Mindaugas ir Morta:
    1. Kodėl Mindaugas karūną pavadina gyvate? Kaip šis palyginimas susijęs su ankstesniu monologu?
    2. Ko bijo Morta? Dėl ko ją graužia sąžinė?
    3. Ką Mindaugas atsako paklaustas, ar tiki Dievą?
    4. Ko mokė Mortą vienuolis Zyvertas?
  1. Baltas ir Juodas metraštininkas:
    1. Kuo skiriasi metraštininkų požiūris į tą metą, kai „nieko neįvyko“?
    2. Apie kokį aukštesnį teismą kalba Baltas metraštininkas?
    3. Kaip metraštininkai supranta istoriją?
    4. Kaip Baltas metraštininkas apibendrina karaliaus Mindaugo padėtį?
    5. Paaiškinkite Balto metraštininko išryškintą žmogaus ir valdovo priešpriešą.

​[Dvyliktas epizodas]
​2
​Keramikos dirbtuvė Mindaugo pily.
​Mindaugas ir Senis

[1/8]

MINDAUGAS ​(įeina su karūna po pažastim)
​Aš jau seniai žadėjau tau parodyt
​Tai, ko lig šiol dar Lietuvoj nebuvo.

​SENIS ​(apžiūrinėja karūną)
​Neblogas darbas. Taip, visai neblogas...
​Reikėjo pasakyti man – aš būčiau
​Nulipdęs tau iš molio ne blogesnę.

MINDAUGAS
​Ė Seni, juk žinai, kad molis dūžta!

SENIS
​Kad nieko amžino nėra, valdove!

MINDAUGAS
​Vadink mane vardu – kaip ir seniau.

SENIS
​Tai kur dabar ją dėt? Jei būt kepurė –
​Ant sienos pakabinčiau. Jei puodynė –
​Padėčiau ant lentynos.

MINDAUGAS
​Gal geriau
​Padėk ją ant lentynos.

SENIS
​Tai ar nori
​Pirštus pamiklint ir ką nors nužiesti?
​Geras rankas turėjai – būtum buvęs
​Garsiausias puodžius Lietuvoj. Dabar...

MINDAUGAS
​Dabar – karalius. Lietuvos karalius!
​Paduok tą lentą. Lietuvą paduok!

Senis atneša lentą, ant kurios – keraminis Lietuvos žemėlapis

[2/8]

SENIS
​Tai jau ir vėl ką nors nukariavai
​Ir prilipdyti atėjai? Kiek sykių
​Aš tau sakiau, kad gerą, tvirtą daiktą
​Iš vieno molio gabalo lipdytum!
​O tu gi kaip kregždė – po trupinėlį
​Imi iš šen, iš ten... Nerimtas darbas.

MINDAUGAS
​O kas gi, Seni, molis? Molis – žemė.
​O žemė – ji visur tokia pati.
​Štai gabalą imu, tarp rankų minkau.
​Jaučiu, kad paklusni. Kad pasiduoda.
​O jeigu pasiduoda – tai prijungiu,
​Tai prilipdau prie Lietuvos. Ir viskas.
​Ir Lietuva didesnė. Pažiūrėk:
​Ji buvo tik tokia prieš daugel metų,
​Kada pradėjau kurti ją. Sklypelis
​Tarp Nẽmuno ir tarp Neriẽs. Dabar,
​Matai, kokia? Neblogas darbas, Seni!

SENIS
​Gal ir neblogas. Tu geriau žinai.
​Bet aš pažįstu žemę ir sakau tau,
​Kad šitaip lipdoma ji nelaikys.
​Bematant subyrės...

MINDAUGAS
​Tu apie šitą
​Ar apie tikrą Lietuvą kalbi?

SENIS
​Ir apie tą, ir apie šitą.

MINDAUGAS
​​Seni,
​​Žinai, čia mano viso amžiaus triūsas.
​​Daugiau aš nieko ir nepadariau.

[3/8]

SENIS
​O šitas puodas? Paklausyk, kaip skamba!
​O šitas? Šitas? Ką ir bešnekėti!
​Aš jau sakiau: geras rankas turėjai...

MINDAUGAS
​Jaunystėje lipdžiau – užtai ir skamba.
​Dabar jau taip tikriausiai neskambėtų.

SENIS
​Kai molis geras, kai lipdai su meile, –
​Tai skamba viskas.

MINDAUGAS
​Tu sakai: su meile.
​O jau su kokia meile aš lipdžiau
​Ir kūriau savo Lietuvą! Ak Seni!
​Atidaviau jai viską: protą, širdį
​Ir visą meilę, džiaugsmą, svajones,
​Ir laimės ilgesį... Nėra žmogaus,
​Kuris daugiau jai būtų atidavęs.
​Dabar pasiklausyk: ar skamba?
​(Suduoda į savo „Lietuvą“)

SENIS
​Ne.
​Jei puodas taip tylėtų – sudaužyčiau.

MINDAUGAS
​Matai – ir neskamba... O, rodos, viską
​Įdėjau ir atidaviau.

SENIS
​Sakiau,
​Kad neteisingai ją lipdyt pradėjai.

MINDAUGAS
​Tu apie tikrą Lietuvą ar šitą?

SENIS
​Ir apie tą, ir apie šitą.

[4/8]

MINDAUGAS
​Niekis.
​Dar suskambės. Matysi – suskambės!
​Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –
​Oho, kaip suskambės! Visam pasauly
​Išgirs tą skambesį!
​Bet kaip užbaigti?
​Lipdau lipdau, o galo vis nėra.
​O gal tėvynę reikia visą laiką
​Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?
​Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.
​Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!
​Lipdyt ir kurti... Tai nejaugi man
​Nelemta bus jos skambesį išgirsti?
​O, prakeikimas! Man, kuris pradėjo,
​Kuris iš nieko... Taip, kuris iš nieko
​Padarė viską... nukalė karūną...
​Kuris dabar galėtų būt laimingas...
​Kaip tuščia, Seni! O, kaip baisiai tuščia...
​Net baimės nejaučiu – ko man bijoti?
​Dievų nei Dievo nėr. Tai gal mirties?
​Kodėl turėčiau jos bijoti, Seni?
​Ji man ramybę, poilsį atneš
Ir išvaduos iš šito menko kūno,​
​Iš šito žemės grumsto, kuriame
​Išdygo tiktai vienas geras daigas –
​Išdygo Lietuva. Bet šitas grumstas
​Jau nebeturi kuo maitinti daigą.
​Jis tuščias, nelaimingas ir išdžiūvęs,
​Kaip motinos krūtinė, į kurią
​Išalkęs vaikas godžiai įsisiurbia
​Ir nepaleidžia, nors negauna nieko.
​Ar tu žinai, kaip motinai sunku,
​Kada ji nieko vaikui duot negali!

[5/8]

SENIS
​Aš visą amžių, Mindaugai, praleidau​
Bendraudamas tiktai su trim dievais:
​Su vandeniu, ugnim ir su žeme.
​Manau, kad aš jų paslaptį atspėjau
​Ir supratau jų išmintį.

MINDAUGAS
​Ir ką gi,
​Ką sako jie?

SENIS
​Jie sako man, kad viskas
​Yra tiktai vanduo, ugnis ir žemė.
​Kad visa, kas žmogaus galvoj užgimsta
​Ar jo širdy suspurda – viskas viskas
​Yra tik jų apsireiškimas.

MINDAUGAS
​Seni,
​Tai ne atsakymas. O kur prasmė,
​Kur tikslas?

SENIS
​Pagalvok. Tie trys dievai –
​Jie priešingi, skirtingi. Bet jie siekia
​Vienybės, nors kovoja tarp savęs.
​Todėl jie visi trys sukūrė žmogų.
​Bet žmoguje kova jų nesiliauja.
​Tai vienas viršų paima, tai kitas.
Žmogus dėl to kankinasi ir miršta.​
​Tačiau ateis diena, kai pasiseks,
​Pavyks dievams sukurti tokį žmogų,
​Kurs savyje sujungs visus juos tris.
​Ir bus tik vienas Dievas. Nemirtingas.

MINDAUGAS
​O mudu, Seni? Kas gi mudu esam?

[6/8]

SENIS
​Mes esam kelias į tą naują Dievą.
​Mes esame ugnis, vanduo ir žemė.
​Iš mūsų jis ir gims.

MINDAUGAS
​Kaip šitas puodas?
​Šlovė tad molio puodui! Jis geriausiai
​Sujungia žemę, vandenį ir ugnį.
​Jis duoda pilvui maistą. Ko daugiau
​Bereikia žmogui? Tik prikimšti pilvą.
​(Įsiklauso)
​Čia pas tave kačių priviso, Seni!

SENIS
​Kad, rodos, lyg nebuvo...

MINDAUGAS
​Štai, žiūrėk!

​Paleidžia puodą. Iš už kulisų iššoka vienuolis Zyvertas

MINDAUGAS
​A, čia vienuolis Zyvertas! Maniau,
​Kad katės krebžda. Tai į kur pataikiau?

ZYVERTAS
​Į galvą, kunigaikšti!

MINDAUGAS
​Tai todėl,
​Kad pasilenkęs tu klauseisi mūsų.
Kai kitąsyk norėsi paklausyt,​
​Ką aš kalbu – atsuk verčiau sėdynę.

ZYVERTAS
​​Nesiklausiau, valdove! Aš norėjau
​​Tiktai pranešt, kad pas tave atvyko
​​Pasiuntiniai iš Žemaitijos.

[7/8]

MINDAUGAS
​Ačiū.
​Bus kam pranešt ir be tavęs, vienuoli.

ZYVERTAS
​Jaučiu, kad jie sumanę bus tau klastą.
​Skubėjau perspėti, kad būtum tvirtas,
​Pasitikėtum Viešpačiu Dievu...

MINDAUGAS
​Žinau jau, kuo galiu pasitikėti.
​Kaip karalienė, Zyvertai? Žadėjai
​Kalbėt prie jos kažkokią naują maldą
​Ir, Dievui padedant, išvyti velnią,
​Kuris apsėdo ją?

ZYVERTAS
​Deja, valdove!
​Malda bejėgė. Dievas taip norėjo...
​Jinai pamišo.

MINDAUGAS
​Dievas taip norėjo?

ZYVERTAS
​Ką Dievas myli, tam nelaimę siunčia.

MINDAUGAS
​Keistai jis myli, šitas tavo Dievas.

ZYVERTAS
​Nežinomi mums Viešpaties keliai.

MINDAUGAS
​Tai eik ir sužinok! Ir būk prie Mortos.
​Ramink ir guosk ją, kaip tiktai bemoki.
​Einu, pasikalbėsiu su žemaičiais.
​Aš, tiesą sakant, Zyvertai, jų laukiau.
​Seniai jau laukiau. Nežinau, kaip tau,
​Bet man, jaučiu, geras žinias jie neša.

[8/8]

​Pirmoji uždanga
Prieš uždangą išbėga pamišusi Morta. Blaškosi, ieškodama išėjimo

MORTA
​Visi išėjo... ir duris uždarė.
​Turbūt išėjo melstis. Už mane.
​Už nusidėjėlę. Už karalienę.
​Bet ar žmogus kada už kitą meldžias?
​Kiekvienas meldžiasi tik už save.
​Kiekvieną nuodėmės prie žemės lenkia.
​O aš... aš pasimelsiu už kitus.
​„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį,
​Į dangų ir į pragarą...“ O ne!
​Į pragarą aš netikiu. Nenoriu.
​Dangus yra, o pragaro nėra.
​Nėra, ir viskas.
​„Mėnuo saulužę vedė
​Pirmą pavasarėlį...“
​Jau užmiršau. Atsimenu tiktai:
​„Perkūns, didžiai supykęs,
​Jį kardu perdalijo!“
​Perkūne galingiausias! Dieve Tėve!
​Sakykit, į kurį iš jūsų melstis?
​Kuris iš judviejų gailestingesnis?
​Kuris geriau suprantat vargšą žmogų?
​Išleiskite mane! Išleiskit, žmonės!
​Man reikia melstis. Nuodėmių kupra
​Ant mano nugaros vis auga auga...
​Kuprotas Vismantas... Kupra ir meilė...
​Kupra – tai meilė. Aš meldžiu: nuimkit
​Tą kuprą nuo manęs. Palikit meilę.
​Aha, kai nėr kupros – ir meilės nėr!
Visi kuproti esate, visi...​
​O aš viena už jus visus meldžiuosi.
​Nes jūs nežinote ir nesuprantat,
​Kas tai yra kupra. Kupra – tai meilė.
​Už meilę melstis reikia...
​​(Įsiklausiusi, lyg atsakydama kažkam)
​... Ateinu!..

​Išbėga

Mindaugas (akt. Vytautas Paukštė) ir Senis (akt. Eduardas Čepulis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Povilas Gaidys, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Ką Senis mano apie Mindaugo karūną?
  2. Koks Senio požiūris į molinio Lietuvos žemėlapio didinimą po gabalėlį?
  3. Kaip Mindaugas supranta valstybės plėtimą?
  4. Kokia Senio žodžių apie molinį žemėlapį perkeltinė prasmė?
  5. Kaip Senis aiškina, kodėl tas žemėlapis neskamba? Su kuo jį lygina?
  6. Dėl ko Seniui nepatinka Mindaugo kuriama valstybė? Ką jam atsako Mindaugas?
  7. Kaip suprantate Mindaugo mintį, kad tėvynę reikia kurti visą laiką?
  8. Kodėl Mindaugui atrodo, kad nėra kuo maitinti išdygusį daigą – Lietuvą?
  9. Paaiškinkite, kokia prasme Senis vandenį, ugnį ir žemę laiko trimis dievais. Kas turi rastis iš jų?
  10. Komentuodami Just. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ pasirodymą, minėjome, kad sovietiniais laikais, norint viešai kalbėti apie tautines vertybes, jos turėjo būti vertinamos kritiškai. Kaip tą kritišką požiūrį pokalbyje su Mindaugu išreiškia Senis?
  11. Sovietiniais laikais nebuvo priimtinas palankus krikščionybės vertinimas. Kaip apie krikščionių tikėjimą atsiliepia Senis? Kokį nemirtingą Dievą jis siūlo kurti?
  12. Kodėl ne kas kitas, o vienuolis Zyvertas praneša Mindaugui, kad atvyko žemaičiai?
  13. Kaip Zyvertas aiškina Mortos išprotėjimą?
  14. Aptarkite Mortos monologą.
    1. Kas slegia karalienę? Kaip ji save vadina?
    2. Iš ko matyti, kad Mortos sąmonė pakrikusi? Paanalizuokite jos maldų maišatį.
    3. Ko meldžia Morta?
    4. Kodėl ji sako: „Kupra – tai meilė“?

[Tryliktas epizodas]
​3
​Uždanga pakyla
​Didžioji Mindaugo menė.
​Mindaugas ir Žemaičių pasiuntiniai

[1/9]

MINDAUGAS
​Ką pasakysite, garbingi vyrai,
​Iš Žemaitijos savo žirgus varę
​Į Lietuvą? Tikiuosi, žinios geros.

PIRMAS PASIUNTINYS
​Šlovė tau, Mindaugai!

ANTRAS PASIUNTINYS
​Šlovė, karaliau!

MINDAUGAS
​Už pagarbą dėkoju, bet žinau,
​Jog ne todėl keliavot ilgą kelią,
​Kad pagarbą pareikštumėt.

TREČIAS PASIUNTINYS
​Valdove!
​Dievai...

MINDAUGAS
​Dabar jau reik sakyti: Dievas.

TREČIAS PASIUNTINYS
​... Dievai tesiunčia tau sveikatos, laimės.
​Ir ilgą amžių tau tedovanoja.

KETVIRTAS PASIUNTINYS
​Tebūna pilnos aukštos tavo klėtys,
​Aruodai tavo...

[2/9]

PIRMAS PASIUNTINYS
​​O krūtinė tavo
​​Tebūna perpildyta gėrio, meilės
​​Ir teisingumo...

MINDAUGAS
​Iš toli pradėjot,
​Nors iš arti atvykote!

TREČIAS PASIUNTINYS
​Valdove,
​Mes sveikinam tave taip kaip karalių!

KETVIRTAS PASIUNTINYS
​Tik taip ir pridera karalių sveikint!

MINDAUGAS
​Pasveikinti išmoko. O paklusti?..
​Dėkoju, narsūs vyrai. To paties
​Linkiu aš jūs namams ir jūs širdims.
​Pasveikinimus baigėme. Jau laikas
​Pradėti rimtą šneką.

VIENAS PASIUNTINYS
​O valdove!
​Pagalbos tavo šaukiamės!

KITAS PASIUNTINYS
​Pagalbos
​Ir apgynimo.

VIENAS PASIUNTINYS
​Mes jau nebegalim...
​Jėgų nėra toliau tą jungą vilkti.

[3/9]

MINDAUGAS
​Nuo ko tad aš turėčiau jus apginti?

VIENAS PASIUNTINYS
​Nuo ordino...

KITAS PASIUNTINYS
​Nuo riterių...

VIENAS PASIUNTINYS
​Nuo Dievo,
​Kuris jėga į mūsų žemę eina,
​Mūs šventyklas ir aukurus mūs griauna.
​Šventas girias naikina... Nebeliko
​Žmogaus, kuris, kietai sugniaužęs kumščius,
​Tam Dievui negrūmotų...

MINDAUGAS
​Jeigu kumščiai
​Jau sugniaužti – tai kirskit, vyrai, kirskit!
​Ko laukiate?

VIENAS PASIUNTINYS
​Kad esam per silpni.
​Atvykome pagalbos tavo šauktis.

MINDAUGAS
​Aš negaliu. Juk žinot, kad esu
​Priėmęs krikštą. Ir todėl prieš Dievą
​Ir ordiną aš negaliu kariauti.

[4/9]

KITAS PASIUNTINYS
​Nejaugi tau meilesnis šitas Dievas,
​Kurs tik nelaimes mūsų kraštui neša?
​Nejaugi tu, valdove, užmiršai
​Senolių papročius, tėvų tikybą,
​Kad visą kraštą amaru užleidai,
​Kad dovanojai ordinui pilis,
​Laukus, miškus ir pievas mūsų žemėj...

VIENAS PASIUNTINYS
​Nejaugi tavo motina į širdį
​Tau neįdėjo meilės mūs dievams?..

MINDAUGAS
​Nelieskit motinos! Jos atminimo
​Neleisiu niekam žeminti ir teršti.
​Dabar aš pasakysiu jums. Priminsiu,
​Jei atmintis jums, vyrai, susilpnėjo.
​Prieš dešimt metų... Taip, prieš dešimt metų.
​Su kuo tada jūs ėjot prieš mane?
​Su ordinu. Ir ko jūs ėjot? Krikštyt!
​Taip, taip, jūs krikštyt ėjote manęs.
Prieš Lietuvą, iškėlę kardą, ėjot!​
​Prieš savo brolius ėjote...

VIENAS PASIUNTINYS
​Valdove,
​Tai Vykintas... apgavo mus...

[5/9]

MINDAUGAS
​Tylėkit!
​Aš dar ne viską pasakiau... Ak vyrai,
​Koks skausmas tąsyk draskė mano širdį!
​Ne, jūs nežinote... jūs nesuprasit.
​Aš negalėjau leisti šito karo...
​To brolžudiško karo, iš kurio
​Tiktai kryžiuočiai būtų pasipelnę.
​Aš maldavau, aš grasinau, prašiau,
​Bet jūsų širdys buvo uždarytos.
​O, tamsuma! O, trumparegiškumas,
​Kada prieš brolį brolis kardą kelia!
​Ką aš tada turėjau veikti? Ką?
​Jūs ėjot krikštyti manęs – na ką gi,
​Aš apsikrikštijau. Jūs, ant kardų
​Iškėlę, nešėt naują Dievą – prašom,
​Aš pripažįstu jį. Aš jam lenkiuos.
​Tik taip galėjau aš iš jūsų rankų
​Išmušti kardą, virš manęs iškeltą,
​Ir Lietuvą išgelbėti. Tik taip.
​Dabar štai jūs apkaltinot mane,
​Kad aš esą dievų išsižadėjęs...
​O broliai mano! Pasakysiu jums,
​Kad jei meldžiuos, tai jiems tiktai meldžiuosi.
​O taip, silpnumo valandą ant kelių
​Tiktai prieš juos, tiktai prieš juos parpuolu,
​Nors čia kiekvieną mano žingsnį seka,
​Nors čia ir sienos, taip, ir tos ausylos.
​Žinau, kad kenčiat. Bet ir aš kenčiu.
​Jūs kenčiat dėl tamsumo, aš – dėl jūsų.

[6/9]

VIENAS PASIUNTINYS
​Sunku kalbėt, kadangi tu teisus.
​Tebūna paskutinis tas prakeiktas,
​Tas brolžudiškas karas!

KITAS PASIUNTINYS
​Ir tebūna
​Jis pamoka ir mums, ir mūs vaikams.

VIENAS PASIUNTINYS
​Kad niekad brolis brolio nežudytų!

MINDAUGAS
​O, kad taip būtų! Bet – deja, deja!
​Nesyk dar plėšys mus nesutarimai,
​Tarpusavio vaidai... O Lietuva
​Bus lyg tas duonos kepalas, kurį
​Raikys, dalysis, viens kitam iš rankų
​Plėš ir draskys...

VIENAS PASIUNTINYS
​Tačiau dabar, valdove,
​Privalome visas rankas sujungti
​Į vieną ranką.

MINDAUGAS
​​Tu gerai kalbi.
​​O, kaip seniai aš laukiau ir tikėjau,
​​Kad vis dėlto išgirsiu tuos žodžius!
​​Dėkoju jums, dievai, kad mano tikslo,
​​Gyvenimo, kovos ir idealo
​​Nepavertėte niekais!
​​Štai ranka –
​​Sena, pavargus – imkite ją, broliai,
​​Jei dar ji gali būti jums naudinga!

[7/9]

PASIUNTINIAI
​Štai mūsų rankos, Mindaugai! Šlovė
​Karaliui Mindaugui!

​Įbėga Morta.
​​Iš paskos – vienuolis Zyvertas

ZYVERTAS
​Laikykit ją!

MORTA
​A, štai kur jūs visi! Mane uždarėt,
​O patys meldžiatės... Aš irgi noriu
​Už meilę pasimelsti...
​„Tėve mūsų,
​Kursai esi danguj kaip ir ant žemės...“

MINDAUGAS
​Žiūrėkite, žemaičiai! Pažiūrėkit,
​Kad atsimintumėt... Štai ką padarė
​Krikščionių Dievas!
​​(Rodo į Zyvertą)
​Štai ką jis padarė,
​Tas vilkas avinėlio kailiu. Štai!
​Ak, Morta, kelkis, stok šalia manęs.

BALSAI
​Mirtis krikščionių Dievui! Ir kryžiuočiams!
​Mirtis plėšikams!

ZYVERTAS
​Kas gi čia, karaliau?
​Tai tu su jais? Prieš ordiną? Prieš Dievą?
​Tu pasiaiškint privalai, karaliau!

[8/9]

MINDAUGAS
​Aš niekam nesiaiškinu, vienuoli!
​Dėl to, ką sumanau, tą ir įvykdau.
​Aš laukiau šitų vyrų jau seniai.
​Bet jie vis delsė. Kentė dešimt metų!
​Aš pats stebiuos – iš kur tiek daug kantrybės,
​Tiek nuolankumo mumyse, lietuviai!

ZYVERTAS
​Laikiau protingu, Mindaugai, tave
​Politiku ir valdovu. Stebiuosi,
​Kaip tu nesupranti, kad mes laimėsim.
​Anksčiau arba vėliau. Kam lieti kraują,
​Bažnyčias griauti ir žudyti žmones?

MINDAUGAS
​Esu valdovas ir darysiu viską,
​Kas mano dievui – Lietuvai – naudinga.
​Kova su ordinu ir jo Dievu
​Suvienys Lietuvą, sujungs, sutelks ją.
​O tai yra aukščiausias mano tikslas
​Ir mano pareiga. Aš ją ir vykdau.
​Matai, jau ir žemaičiai pagaliau
​Suprato, kad vienybėje galybė.
​Man gaila, Zyvertai, bet ką darysi –
​Valdovas turi pavyzdį parodyt!
​Todėl tave pakarsiu, kad visi
​Žinotų, kaip su tavo broliais elgtis.

ZYVERTAS (iškelia kryžių)
​Nedrįsk manęs paliesti!

[9/9]

MINDAUGAS
​Jau sakiau:
​Man gaila, Zyvertai, bet ką darysi,
​Kad reikia duoti pavyzdį... Sargyba!

MORTA ​(lyg pabudusi)
​Sustokit! Ką jūs darot? Ar pamišot?
​Paleiskite vienuolį! Aš prašau...
​Jis taip gražiai kalbėjo apie meilę!
​​​(Protas ją vėl apleidžia)
​Naujų maldų išmokė... ir žadėjo
​Nuimti kuprą nuo manęs. Štai, matot,
​Kokia kupra! Kaip Vismanto. O Dieve!
​Pašaukit Vismantą! Jis pasakys
​Teisybę... pasakys... Cha cha cha!

MINDAUGAS
​Vienuoli, eik iš čia! Ir kad nė kvapo
​Čia tavo nebeliktų.
​​​(Nukabina kryžių)
​Pasiimk
​Ir savo Dievą. Padėkoki Mortai –
​Ši nelaiminga moteriškė tau
​Išgelbėjo gyvybę. Eik, vienuoli,
​Ir saugokis, kad, kol pasieksi Rỹgą,
​Tu nepakliūtum į kitas rankas,
​Kurios bus teisingesnės negu mano.

ZYVERTAS (išeidamas)
​O Dieve Tėve, būk jiems gailestingas,
​Nes jie nežino patys, ką jie daro!

Uždangai leidžiantis, vienuolį palydi iškelti kumščiai ​ir kardai

MORTA ​(šaukia)
​Kas gailestingas? Kur jis? Kas? Nėra.
​Nėra nei gailestingų, nei teisingų...
​Yra tiktai kuproti... Tik kuproti...
​Tik kuproti... Tik kuproti...

Uždanga

Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) ir Žemaičių pasiuntiniai spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Apie ką Mindaugas kalbasi su Žemaičių pasiuntiniais?
  2. Kaip jis žvelgia į pasiuntinius?
  3. Kokie priešai grasina Žemaičiams? Ko pasiuntiniai atvyko pas karalių?
  4. Kodėl Mindaugas atsisako padėti?
  5. Kaip pasiuntiniai įrodinėja, kad Mindaugas privalo paremti žemaičius?
  6. Ką Mindaugas primena pasiuntiniams? Kaip jis aiškina krikšto priežastis?
  7. Kodėl Mindaugo krikštas gelbėjo Lietuvą?
  8. Kam iš tiesų meldžiasi Mindaugas?
  9. Ką karalius žada pasiuntiniams?
  10. Kokią Lietuvos ateitį regi Mindaugas?
  11. Kaip jis priima siūlymą sujungti rankas?
  12. Kaip Mindaugas apibūdina Zyvertą?
  13. Ką jis sako Zyvertui apie žemaičius?
  14. Kokį argumentą ginče su Mindaugu pasitelkia Zyvertas?
  15. Kaip Mindaugas aiškina, kas naudinga jo dievui – Lietuvai?
  16. Kas ir kaip išgelbsti Zyvertui gyvybę?
  17. Kuo aptarta scena papildo Mindaugo paveikslą?

Tiriame

Lietuvos metraštyje pasakojama, kaip Mindaugo valdymu nepatenkinti lietuviai, rusėnų kunigaikščiai, lenkai ir ordino riteriai ėmė regzti sąmokslą. O Lietuvos kunigaikštis Tautvilas nuvyko į Rỹgą ir iškilmingai krikštijosi.

Mindaugas, patyręs, jog riteriai ir vyskupas, ir visa Rygõs kariauna nori jam [Tautvilui] padėti, pabūgo ir slapta nusiuntė pas Rygos magistrą Andrių [pasiuntinius], ir davė jam daug dovanų, ir tuo jam įsiteikė. Mat pasiuntė jam daug aukso ir sidabro bei gražių sidabrinių ir auksinių indų ir daug žirgų. Ir tarė: „Jeigu nužudysi arba išvarysi Tautvilą, gausi dar daugiau.“

Rygos magistras pasakė jam: „Neišsigelbėsi ir nenugalėsi priešo, jeigu nepasiųsi pas popiežių ir nepriimsi krikšto. O draugiškumą tau jaučiu, ir nors apakinai akis auksu, kurį gavau iš tavęs, vis dėlto aš tau palankus.“ Mindaugas pasiuntė pas popiežių [pasiuntinius] ir priėmė krikštą, bet jo krikštas buvo apgaulingas: jis slapčia nuolat aukojo aukas savo dievams.

Palyginkite metraščio žinią su Mindaugo istorija Just. Marcinkevičiaus dramoje.

[Keturioliktas epizodas]
​4
​Keramikos dirbtuvė ​Mindaugo pily.
​Mindaugas ir Senis

[1/5]

SENIS
​Toksai ankstyvas šiandien?

MINDAUGAS
​Nesimiega.
​Kasnakt vis nekantriau aš laukiu ryto,
​Bijodamas – o gal jau neišauš?
​Ir taip kamuojuos, kol rytinis langas
​Šviesėti ima... Ir nubunda paukščiai.
​Dangus parausta. Ir atgyja viltys,
​Kad viskas dar galbūt pasikartos.
​Žinau, kad ne, o vis dėlto tikiuosi.
​Ne taip gyvenčiau, Seni, ak, ne taip!
​Aš nebuvau tėvams sūnus – paguoda.
​Šeimoj aš nebuvau laimingas vyras.
​Aš nemokėjau net vaikų mylėti,
​Pasinaudojau jais saviems tikslams.
Tai kam aš gyvenau, jei niekam laimės​
​Neatnešiau ir nesukūriau? Kam?

SENIS
​Valdovų laimė – ji visai kitokia
​Negu prastų žmonių.

[2/5]

MINDAUGAS
​Kitokia? Ne.
​Tiktai jie atsisako savo laimės,
​Jei šita laimė nenaudinga jiems.
​O gal visi taip daro – atsisako,
​Kai laimė nenaudinga? Bet ar gali
​Būt nenaudinga ir naudinga laimė?
​O ar žmogus galėtų pasakyt,
​Kas jam naudinga, kas jam nenaudinga?
​Kai taip guli, žiūrėdamas į tamsą,
​Tai pradedi galvot, kad nieko nėr
​Ir kad žmogus – tiktai menka dulkelė
​Visuotinės tamsos okeane.
​Ar žino jis, koks okeano tikslas
​Ir kas yra tenai, už tos ribos,
​Kur okeanas su dangum suseina?
​Mačiau ne sykį aš, kaip krinta žvaigždės.
​Prisižiūrėjau aš, kaip miršta žmonės.
​Ir nieko neįvyksta! Okeanas
​Toks pat didžiulis ir toks pat tamsus.
​Tai mes ne taip jau dideli, kaip manom.
​Ir ne tokie galingi, kaip galvojam.
​Tai kuo tada žmogus laimingas? Kuo?
​Ar tuo, ką turi, ima, liečia, mato,
​Ką valgo, myli, girdi arba jaučia?
​Tai laimė, žinoma. Ir nemaža.
​Bet štai naktis ateina. Ir tu vienas.
​Ir supranti, kad visa tai tik niekai.
​Kad visa tai tavy yra kaip molis
​Ir kad nėra kažko labai svarbaus,
​Kad iš to molio nulipdytum laimę.
​Prakeiktas žodis! Kas jį sugalvojo?
​Kokioj širdies kertelėje jis gimė,
​Išaugdamas į troškulį, kurio
​Žmogus negali niekad numalšinti!

[3/5]

SENIS
​O man atrodo – tu esi laimingas,
​Kai sėdi taip, parėmęs rankom galvą,
​Prie savo „Lietuvos“ ir kai galvoji
​Kažką svarbaus... Tikriausiai apie ją.

MINDAUGAS
​Laimingas? Taip, turbūt šiek tiek laimingas.
​Bet aš toliau žiūriu – ir nematau,
​Koksai likimas ateity jos laukia.
​Aš nieko nematau. Akla tamsa.
​Galbūt tenai neliks nė menko ženklo
​Iš to, ką aš per didį vargą kūriau.
​Tai kam tada tas vargas ir tos kančios?
​Kam tąsyk aš esu arba buvau?
​O, kad dar žmogui leista būt sugrįžti!
​Bent vieną sykį... grįžt pasižiūrėti...
​Į ką išaugo jo kančia... Bet ne.
​Tai būtų visiškas žmogaus žlugimas.
​Jo pralaimėjimas. Ir jo mirtis.
​Negeros mintys, Seni, oi, negeros!
​Neskambios mintys, kaip nevykęs puodas,
​Kurį, kaip tu sakai, reik sudaužyt.

SENIS
​Prieš ką tu vakar pasiuntei kariauną?
​Ar dar kažką rengiesi prilipdyti,
​Prijungt prie savo Lietuvos? Ganėtų.
​Ramybės nori žmonės jau, ramybės.

MINDAUGAS
​​Ilgai dar jos nebus. Galbūt ir niekad.
​​O kariauna, žinai, kaip kariauna –
​​Kariaut privalo... Koks ten triukšmas, Seni?

​​Su karių būriu įsiveržia Daumantas

​​A, Daumantas! Toksai ankstyvas, svaini?
​​​Džiaugiuos, tave matydamas... Bet kaipgi...
​​​Tu čia atsiradai? Juk, rodos, vakar
​​​Tu išvykai į karą su visais
​​​Prieš Romaną, prieš Briansko kunigaikštį?

[4/5]

DAUMANTAS
​Aš atvykau į karą prieš tave,
​Prakeiktas puodžiau! Šiandien arba niekad...

Užsimoja sunkiu kirviu. Mindaugas lyg skydu prisidengia „Lietuva“. Nuo smūgio ji sudūžta, subyra. Mirtinai sužeistas, krinta Mindaugas

MINDAUGAS
​O mano Lietuva!
​(Seniui)
​Bėk, Seni, bėk!
​Vaikus... vaikus išgelbėk! Šauk sargybą!

DAUMANTAS ​(saviškiams)
​Greičiau! Vaikų ieškokit! Ir iškirskit
​Jo visą padermę... Pasiųskit žmogų!
​Pasiųskite žygūną pas Treniotą!
​Tegu pasako jam, kad sostas laisvas.

​Išbėga

MINDAUGAS ​(susižeria rankomis „Lietuvos“ šukes po savim)
​Ką jie padarė! Viso amžiaus triūsą
​​Sudaužė ir suskaldė... Kas dabar
​​Suvienys ją ir sulipdys? Tėvyne,
​​Brangioji mano!
​​​​(Dėlioja gabalus ant žemės. Vieną prie kito)
​Č​ia dar vieno trūksta.
​​​(Ieško, neranda)
​​Kur jis galėjo nusimesti? Niekur
​​Nėra jo... reik visus... visus surinkti
​​Į vieną vietą... Čia, po krūtine,
​​Kur kraujas laša. Reik visus surinkti...
​​​(Nusilpęs krinta ant savo „Lietuvos“. Pakelia galvą)
​​Kur metraštininkas?

[5/5]

JUODAS METRAŠTININKAS ​(prišokęs)
​Aš čia, valdove!

MINDAUGAS
​A, čia tas juodas... Baltą man pašauk!
​(Baltam metraštininkui)
​Tu tuos lapus, kuriuos liepiau išplėšti,
​Iš naujo parašyk... ir dar pridėk,
​Kad Vismantą aš nužudžiau... jo brolius
​Medžioklėje nudėjau... Nužudžiau
​Ligeikį, Višlį, Edivilą. Taip.
​Rašyk, rašyk, kad per vėlu nebūtų.
​Rašyk: Vyžeikį, Vilikailą, Bikšį
​Aš ištrėmiau iš Lietuvos... Judikį
​Aš palikau kovos lauke. Galėjau
​Išgelbėt jį, išnešti. Palikau.
​Rašyk, kad gimines ir artimuosius
​Aš priverčiau jėga paklusti man.
​Rašyk, kad aš... kad nemylėjau nieko...
​Tačiau pridėk, kad visa tai dariau
​Tiktai dėl Lietuvos... tik dėl tėvynės...
​Ir būtinai pridėk, kad jai ir man
​Turbūt nebuvo kito... kito kelio...
​Kad aš buvau jos įrankis... kad aš
​Tik ją mylėjau... Lietuvą... Ją vieną...
Galbūt mane supras... galbūt atleis...​
​(Apsikabina „Lietuvos“ skeveldras. Miršta)

JUODAS METRAŠTININKAS
​Ne, taip nebus. Tai melas, išdavystė,
​Kad visa tai, ką aš rašiau, prapultų,
​Kad mano žodis ir teisybė žūtų!
​Istorija viena privalo būti...
​Viena teisybė... Vienas žodis. Mano!
​​(Nuduria Baltą metraštininką. Ištraukęs iš jo rankų Baltą knygą, drasko ją, plėšo. Paskui į savo Juodą knygą įrašo)
​O visa tai įvyko, Dievui leidus,
​Viens tūkstantis du šimtai šešiasdešimt
​Trečiaisiais metais.

Scena pamažu temsta. Jos gilumoj išryškėja suskaldytos Mindaugo „Lietuvos“ kontūrai. Dar labiau sutemsta. Šviečia tiktai ant didelės juodos knygos karūna.

Uždangos nėra

Mindaugas (akt. Regimantas Adomaitis) spektaklyje „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, 1969 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Ką Mindaugas ir Senis kalba apie valdovų ir paprastų žmonių laimę?
  2. Apie ką Mindaugas prisipažįsta galvojantis naktimis?
  3. Kodėl Seniui atrodo, kad Mindaugas vis dėlto laimingas?
  4. Kaip Mindaugas žvelgia į ateitį?
  5. Kaip Daumantas paaiškina, kodėl grįžo iš karo žygio?
  6. Atpasakokite Mindaugo nužudymo sceną. Ką daro Mindaugas? Kokius įsakymus duoda Daumantas?
  7. Ko Mindaugas prašo Balto metraštininko? Ką prisipažįsta?
  8. Kaip Mindaugas teisina savo poelgius?
  9. Kodėl Juodas metraštininkas nužudo Baltą?

Tiriame

Viename iš anksčiau cituotų Lietuvos metraščio fragmentų sakoma, kad Mindaugas paveržė Daumanto žmoną. Toliau eina pasakojimas apie Mindaugo nužudymą. Palyginkite metraščio pasakojimą su dramos siužetu.

Ir Daumantas ieškojo, su kuo jam susidėti ir Mindaugą nužudyti. Susirado Treniotą, Mindaugo seserėną, ir su juo sumanė nužudyti Mindaugą. O Treniota tuo metu buvo Žemaičiuose. 1263 metai. Mindaugas buvo visą savo kariuomenę pasiuntęs už Dniẽpro prieš Romaną, Briansko kunigaikštį. O su jais ir Daumantas buvo bežygiuojąs į kovą. Bet jis nutaikė patogų sau metą ir sugrįžo atgalios, sakydamas: „Žynys man neleido su jumis žygiuoti.“ 

O sugrįžęs atgalios, puolė kuo greičiausiai, pavijo Mindaugą ir ten nužudė jį, o su juo ir abu jo sūnus – Ruklį ir Repeikį. Toks Mindaugo nužudymo galas.

Ar iš tiesų Morta buvo Daumanto (apie 1240–1299) žmona, aiškiai nustatyti neįmanoma, bet jis tikrai dalyvavo sąmoksle prieš Mindaugą. Netrukus vyresnysis Mindaugo sūnus Vaišvilkas išvijo Daumantą iš Nalšios, ir šis su visa gimine pabėgo į Pskovą. Ten tapo stačiatikiu Timotiejumi, buvo išrinktas kunigaikščiu ir valdė trisdešimt trejus metus. Daumantas pagarsėjo kaip puikus karvedys (kelis kartus apgynė Pskovo ir Naugardo žemes nuo Livonijos riterių), sumanus politikas ir sąžiningas teisėjas. Pskoviškiai jį dar gyvą vadino šventuoju, o Rusų stačiatikių bažnyčia kanonizavo XVI amžiuje. Šventajam kunigaikščiui Daumantui Pskoviškiui su žmona Marija teko neregėta garbė: jų figūromis buvo papildyta Švenčiausiosios Dievo Motinos ikona, pasak padavimo, 1198 m. stebuklingai apsireiškusi Išganytojo vienuolyne. Yra daug pasakojimų, kaip šventasis Daumantas ir po mirties gelbėjo Pskovą nuo priešų.

Apibendriname

  1. Koks pagrindinis Just. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ konfliktas?
  2. Koks Lietuvos vaizdas ir jos valdovo paveikslas ryškėja metraščių ištraukose?
  3. Kurie dramos įvykiai sutampa su metraščiuose užrašytais faktais ir kurie iš esmės skiriasi?
  4. Kaip trumpai apibūdintumėte dramoje vaizduojamų kunigaikščių santykius?
  5. Aptardami dramos epizodus, kaupėte medžiagą Mindaugo paveikslui, nuolat papildomam naujais bruožais. Koks šis paveikslas? Remdamiesi klausimais, surinktą informaciją susisteminkite lentelėje.
    1. Kodėl Mindaugą galima vadinti prieštaringu charakteriu?
    2. Kurios pagrindinės Mindaugo savybės lėmė charakterio prieštaringumą?
    3. Kurie Mindaugo būdo bruožai jums patrauklūs, kurie atstumiantys?
    4. Ar pateisinate tokį Lietuvos vienijimo būdą, koks vaizduojamas dramoje? Kodėl?
    5. Kaip tikri šaltinių tyrinėtojai, imkitės kritinės istorinių šaltinių analizės. Kas labiausiai erzino Lietuvos priešus ir kaip tai atsispindi metraščiuose? Koks iš tiesų galėjo būti Mindaugas?
    6. Kaip manote, ar Just. Marcinkevičius Mindaugo paveikslą kūrė norėdamas atskleisti, kaip iš tiesų buvo vienijama Lietuva, ar turėjo kitų, su savo epocha susijusių tikslų?

Mindaugo siekiai

.......................................................................................

Mintys

......................

.......................

Veiksmai

.....................

......................

Prieštaringi charakterio bruožai

.........................................................................................

.........................................................................................

  1. Kaip Mindaugas svarsto Lietuvos likimą? Kokius pavojus numato kuriamai valstybei? Kaip manote, ar tai aktualu dabar?
  1. Dramoje daug kalbama apie tikėjimą: pagonių dievus, krikščionių Dievą, Mindaugo Dievą – Lietuvą, Senio svajonių Dievą – naująjį žmogų. Kurie su tikėjimu susiję dalykai laikytini realiomis Lietuvos istorijos problemomis, o kurie susiję su sovietinėmis kultūrinio gyvenimo aplinkybėmis?
  2. Apibūdinkite Mortą. Kaip manote, ar tai irgi prieštaringas charakteris?
  3. Aptarkite Dausprungo, Vismanto ir vienuolio Zyverto paveikslus.
  4. Kaip manote, kam autoriui du metraštininkai – Baltas ir Juodas? Apibūdinkite vieną ir kitą. Kurio požiūris jums priimtinesnis?
    1. Kurio metraštininko raštai kuria viešą Lietuvos valdovo Mindaugo vaizdinį, kurio – intymų?
    2. Kurios dramos siužeto dalys labiau atspindi viešą, kurios – asmeninį Mindaugo gyvenimą?
    3. Kuo skiriasi Mindaugo paveikslas viešame ir privačiame gyvenime? Kur ir kaip šie du aspektai susilieja?
  5. Kokiam požiūriui į Mindaugo veiklą atstovauja Senis? Kaip vertinti tokį požiūrį? Pasvarstykite, kam apskritai dramoje atstovauja Senis.
  6. Jau minėjome, kad sovietmečiu dvi temos – Lietuvos valstybingumo ir krikščionybės – negalėjo būti teigiamai interpretuojamos. Aptarkite jų prieštaringumą Just. Marcinkevičiaus dramoje. Kaip autoriui pavyko vienu metu ir pritarti, ir pasmerkti? Kaip vertintumėte tokią autoriaus poziciją šiuolaikiniame kūrinyje?

Lietuvos valstybingumo tema

Krikščionybės tema

Pritarimas

Pasmerkimas

Pritarimas

Pasmerkimas

؜

  1. Kaip vertinate Mindaugo požiūrį į Lietuvą kaip į dievą? Ar mūsų laikais toks požiūris aktualus?
  2. Aptarkite sovietmečiu pastatytų spektaklių „Mindaugas“ nuotraukas. Kaip manote, ar scenovaizdis, veikėjų laikysena ir gestai labiau atspindi teigiamą ar neigiamą požiūrį į Lietuvos suvienijimą? Paaiškinkite, iš ko sprendžiate.
  3. Remdamiesi drama „Mindaugas“, atsakykite į klausimus.
    1. Ką laikytumėte šio kūrinio dramine užuomazga?
    2. Dėl ko kyla draminis konfliktas?
    3. Ką šiame kūrinyje galima laikyti išoriniu draminiu veiksmu?
    4. Ką šiame kūrinyje galima laikyti vidiniu draminiu veiksmu?
    5. Pateikite draminio dialogo pavyzdį ir jį aptarkite.
    6. Pateikite draminio monologo pavyzdį ir jį aptarkite.
    7. Kurią dramos vietą laikytumėte dramine kulminacija, kurią atomazga?
    8. Ką šioje dramoje laikytumėte protagonistu, ką antagonistu?
    9. Ar ši drama turi prologą ir epilogą? Atsakymą pagrįskite.
    10. Kodėl Mindaugą galima laikyti tragišku veikėju?
    11. Šis kūrinys vadinamas drama-poema. Jį galima vadinti ir poetine drama. Ką šiai dramai suteikia poetinė forma?

Diskutuojame

Ar pritariate, kad tėvynę reikia kurti visą laiką?

Rašome

Remdamiesi Just. Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“, metraščių ištraukomis ir istorijos žiniomis, parašykite samprotaujamąjį rašinį.

Tiriame

Išsiaiškinkite, kokia kalba parašytas Lietuvõs metraštis. Kokiomis kalbomis XVI a. kuriama raštija Lietuvojè? Aptarkite, kas būdinga Lietuvos metraščių pasakojimui.

Senosios Lietuvos įsivaizdavimas XVI a. graviūroje

Rašome

Mėgdžiodami metraščių stilių, aprašykite pasirinktą įsimintiną savo krašto (miesto arba mokyklos) įvykį, kurio liudininku buvote. Įvykį galite aprašyti ir užsidėję dramos „Mindaugas“ veikėjų Balto arba Juodo metraštininko kaukę.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų
Prašau palaukti