Justinas Marcinkevičius. „Mindaugas“ (iš­traukos) (5.3 tema)

[1/6]

JUODAS METRAŠTININKAS
​Tai vis rašai?

BALTAS METRAŠTININKAS
​Žinai, kad aš rašau
​Net ir tada, kai nerašau...

JUODAS METRAŠTININKAS
​Vadinas,
​Tu ir miegodamas rašai?

BALTAS METRAŠTININKAS
​O kaipgi –
​Istoriją sapnuoju visą laiką:
​Karai, gaisrai, laiškai, pasiuntiniai...
​Klasta, apgaulė, melas, išdavystė...
​Aš negaliu miegot. Baisi atsakomybė,
​Kai visa šita aprašyti reikia!

JUODAS METRAŠTININKAS
​Atsikvošėk, žmogau! Ką tu rašai:
​Ar metraštį, ar sapnininką?

[2/6]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Taigi
​Kad aš ir pats dabar jau nežinau,
​Kur čia tikrovė, kur tik mano sapnas.
​O kas gi ta tikrovė? Trumpas sapnas,
​Kurį kiekvienas vis kitaip sapnuojam,
​Kol atsibundam ir užmirštam viską.
​Akimirksnis, kurs štai dabar praėjo,
​Jau nepriklauso mums, o tas, kursai
​Dar tik ateis, – mums taipgi nepriklauso.
​Tik dabarties akimirksnis. Štai tas
​Kalėjimas, kur esam uždaryti.
​Pro vieną jo plyšelį mus pasiekia
​Mažytis spindulėlis ateities.
​Pro kitą jo plyšelį prasiskverbia
​Dulkelė praeities. Bet mes nežinom,
​Kur linkui juda dabartis. Vadinas,
​Mes net nežinom, taip, mes net nežinom,
​Kur praeitis, kur ateitis.

[3/6]

JUODAS METRAŠTININKAS
​Matau,
​Jog tu tikrai sapnuoji.

BALTAS METRAŠTININKAS
​O brolau,
​Prakeiktas amatas – tikrovę liudyt!

JUODAS METRAŠTININKAS
​O kas čia tokio? Sėdi ir rašai:
​Įvyko tai ir tai tenai, tada.
​Tas gimė, o tas mirė. Šitas vedė.
​Tas mūšį pralaimėjo, šitas – ne.
​Tas pasiuntinius atsiuntė. Šis – laišką.
​Ir taip toliau, ir taip toliau. Geriausia,
​Kada iš viso nieko neįvyksta.
​Tada net ir rašyt nereikia.

[4/6]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Faktai!
​Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės?
​Kas dedasi juose? Kas juos kankina?
​Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi?
​Kodėl juose taip viskas susipynę
​Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai –
​Kaip akmenėliai Nẽmuno pakrantėj,
​Nugludinti istorijos bangų,
​Vaikams tetinka mėtyti į upę.
​Mums reikia visumą aprėpti. Žmogų!
​Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Žmogus be faktų – ne žmogus.

BALTAS METRAŠTININKAS
​Teisybė.
​Bet faktas be žmogaus – taip pat ne faktas.
​Gerai. Tu duok faktus, aš duosiu žmogų.

[5/6]

JUODAS METRAŠTININKAS
​Kokius faktus?

BALTAS METRAŠTININKAS
​Kaip tai – kokius? Visus.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Juokingas tu žmogus. Ar užmiršai,
​Kieno tu duoną valgai, kam tarnauji?

BALTAS METRAŠTININKAS
​Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai
​Ir būsimoms kartoms – tegu sužino
​Jos tiesą apie mus.

JUODAS METRAŠTININKAS
​O gal jos nenorės
​Tiesos žinoti, o bevelys melą.
​Iš kur mes žinom, ko norės mūs ainiai.
​Gal mūsų melas jiems tiesa atrodys.
​Jie elgsis taip, kaip jiems naudinga bus.
​Mes irgi taip, tik taip tegalim elgtis.
​Tu dar per jaunas, tau sunku suprasti,
​Kad aš tikiu tik šios dienos tiesa,
​Tiesa, kad mudu esam ir kad mudviem
​Pradėti laikas.

[6/6]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Taip, verčiau pradėkim.
​Tu duok faktus, aš pabandysiu – žmones.

Abu sėdasi, rašo

JUODAS METRAŠTININKAS

„1219 metais buvo pasirašyta taikos sutartis su Volynės kunigaikščiais Danila ir Vasilka. Sutartį pasirašė šie lietuvių kunigaikščiai: Živinbudas, Daumantas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas; žemaičių kunigaikščiai Erdivilas ir Vykintas; Sūduvõs kunigaikščiai Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyžeikis; Nalšiõs kunigaikštis Vismantas, jo broliai Edivilas ir Sprudeika; Déltuvos kunigaikščiai Judikis, Pūkeikis ir Ligeikis...“

BALTAS METRAŠTININKAS

„Grįžtant namo, Nalšios kunigaikštis Vismantas pakvietė Mindaugą ir dar keletą kunigaikščių paviešėti jo pilyje. Mindaugas mielai sutiko. Ką jis tada galvojo? Ar jis žinojo, ko nori ir siekia, ar jo galvoje jau buvo subrendęs tas didelis, vienam žmogui nepakeliamas planas? O gal į Vismanto pilį jį traukė slaptas ir nenugalimas noras dar sykį pamatyti jauną Vismanto žmoną Mortą. Buvo pavasaris...“

Pakyla uždanga

[1/16]

VYKINTAS
​Trečia diena balne! Jūs kaip sau norit,
​O aš tuojau kur nors į kampą krisiu.

MINDAUGAS
​Na ką jūs, dėde! Jūs po dvi savaites
​Balne praleidę esat! Mano tėvas
​Sakydavo, kad jūs ant arklio gimėt
​Ir mirsite ant arklio...

VYKINTAS
​Tai tiesa:
​Gėdinga būtų vyrui lovoj mirti.
​Manau, jog vyrui tinka du kartus,
​Tik du kartus nušokt nuo savo žirgo:
​Kai reikia žmoną pakylėt į balną
​Ir kai saviškį sužeistą iš mūšio
​Išgelbėti, išnešti privalai.

DAUSPRUNGAS
​Garbė narsiam Žemaičių kunigaikščiui
​Ir mano svainiui!

MINDAUGAS
​Betgi tu, man rodos,
​Iš Vykinto nedaug tepasimokei:
​Tiktai didžiausio reikalo prispaustas,
​Lipi į balną.

[2/16]

DAUSPRUNGAS
​Negaliu, brolau,
​Pakelti kraujo kvapo. Mano rankos
​Mieliau prie arklo limpa. Mano mintys
​Daugiau vis krypsta į aną pasaulį,
​Kurs teisingiau nei šitas surėdytas¹³.
​Didžiausia laimė tyloje mąstyti
​Apie žmogaus, apie žolės ir medžio,
​Apie kiekvieno gyvo daikto tikslą
​Ir su dievais kalbėtis. Karo žygiai
​Manęs netraukia. Ir doriausias kardas
​Už nedoriausią arklą nedoresnis.
​Štai pasirašėm sutartį – garbė dievams –
​Gal bent metus kitus klestės ramybė.

MINDAUGAS
​Jeigu ne sutartis – tu iš namų
​Tikriausiai niekad būtum neišjojęs.
​Juk sutartį pirmiausia rašo kardu,
​O tik paskui jau plunksna.

VISMANTAS
​Kas gi būtų,
​Jei mes visi galvotumėm kaip tu?

[3/16]

SPRUDEIKA
​Nebūtų nei tavęs, nei tos ramybės.

DAUMANTAS
​Žinia, tebūtų tik anas pasaulis,
​Apie kurį čia pats gražiai kalbėjai...

VYKINTAS
​Tu, Mindaugai, geriau pasverki žodį –
​Vyresnį brolį tu įžeidinėji!

DAUSPRUNGAS
​Jis kalba tiesą – aš juk ne karys.

MINDAUGAS
​Šeimoj vyresnis tas, kuris narsesnis.

VYKINTAS
​A, štai kur tu suki! Pirmumo teisės
​Tu reikalauji. Dausprungai, jei tu
​Lengva ranka žadi ją atiduoti, –
​Aš būsiu priverstas apgint tave
​Ir savo seserį, kurią išleidau,
​Deja, už žemdirbio, o ne už kario.

MINDAUGAS
​Žemaičių kunigaikščiai ligi šiolei
​Į Lietuvą dar neturėjo teisių.
​Greičiau kad atvirkščiai.

[4/16]

VISMANTAS
​Nurimkit, vyrai,
​Draugai ir broliai! Mano namuose,
​Pavargę iš kelionės, pailsėkit,
​Ragaukit mano midų. Kai vedžiau,
​Bitynuose koriai padvigubėjo.

VYŽEIKIS
​O kaip žmona – ar jau padvigubėjo?

MINDAUGAS
​Nevykęs juokas. Dausprungai, pradėk!
​Arčiau dievų, tu moki jiems įtikti.

DAUSPRUNGAS
​Dievams įtikt lengviau negu žmonėms.
​Dievai aukščiausi! Jūsų valioj esam.
​Jūs matot mūsų darbus ir mintis,
​Jūs mus globojat ir savęspi kreipiat,
​Jūs vedat mūsų dieną išmintingai
​Į taiką, nuolankumą ir ramybę...

VYKINTAS
​Dievus aš kiek kitaip įsivaizduoju...

DAUSPRUNGAS
​Kiekvienas juos supranta tiktai tiek,
​Kiek patys jie save suprast jam leidžia.

[5/16]

MINDAUGAS
​Jis bus vyriausias mano krivis.

VISMANTAS
​Aišku:
​Jis pirmas nusilenks krikščionių Dievui.

DAUSPRUNGAS
​Dievai aukščiausi! Šiandien mes įvykdėm
​Dar vieną žygį jūs didesnei garbei:
​Mes pasirašėm taiką, nes taikos
​Labiausiai trokšta ir dievai, ir žmonės...

DAUMANTAS
​Nesutinku. Aš ir dabar manau,
​Kad mums reikėjo į Volynę eiti
​Su kardu, o ne su plika ranka.
​Jūs matėte, kokios ten geros žemės?
​Kokie miškai? Yra ir kito lobio.
​Tik leiskit man – aš pereisiu Volynę,
​Kaip karštas kardas pereina per vašką.

MINDAUGAS
​Mes, Daumantai, negalime kariauti
​Į keturias puses. Ir vėjas pučia
​Iš karto tik į vieną pusę. Mums
​Į vakarus atėjo laikas pūsti.
​Paskui galbūt mes pūstelsim į rytus.

[6/16]

DAUSPRUNGAS
​Ar leisit man pabaigt?

DAUMANTAS
​Gerai, gerai.
Tiktai trumpiau.

DAUSPRUNGAS
​Dėkojame, dievai,
​Kad mūsų širdys šiandien pilnos gėrio,
​Kaip šitos taurės gėrimo saldaus.
​Tad jūsų garbei nupilam po lašą
​Midaus – iš taurių, gėrio – iš širdies.
​Aš jau baigiau. Trumpiau, deja, nemoku.

DAUMANTAS
​Ilga malda – kareiviui prapultis.

Įbėga Žygūnas

ŽYGŪNAS
​Ar kunigaikštis Kintibutas čia?
​Man sakė, kad jis čia...

KINTIBUTAS
​Kas atsitiko?

ŽYGŪNAS
​O kunigaikšti! Tavo aukštą pilį
​Sudegino prieš tris dienas.

[7/16]

KINTIBUTAS
​Dievai!

ŽYGŪNAS
​O tavo žmones, kur gyvi išliko
​Ir nesuspėjo į miškus pabėgti,
​Išsivedė...

KINTIBUTAS
​Perkūne galingiausias!
​Ne veltui mano žirgas klupinėjo...

ŽYGŪNAS
​Ir tavo žirgus, gyvulius, ir grūdus
​Išsigabeno...

VISMANTAS
​Kas tie užpuolikai?

ŽYGŪNAS
​Ant jų apsiaustų buvo juodi kryžiai.
​Kalbėjo nesuprantama kalba.

MINDAUGAS
​Ar aš jums nesakiau? Tik negalvojau,
Kad prasidės taip greitai. Aš maniau,​
​Kad mes dar turim laiko pasiruošti.
​O, vargas mums, jei mes jau pavėlavom!

[8/16]

DAUMANTAS
​Kalbėk aiškiau.

MINDAUGAS
​Aiškiau! Ar nežinai,
​Kad popiežius Honorijus III
​Išleido pernai bulę, kurioje
​Paskelbė kryžiaus karą mums ir prūsams?
​Jau prūsai merdi. Greitai mūs eilė...

VISMANTAS
​Pavyti ir išmušti kaip šunis!

MINDAUGAS
​Ak, ne nuo to dabar pradėt reikėtų.
​Pirmiausia reik susitvarkyt namie...
​Ir kuo greičiau, nes laiko jau neliko.
Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas.
​Štai šiandien Kintibutą nuteriojo.
​Rytoj galbūt mane. Poryt – jau kitą.
​Mums reikia jungtis. Tai baisi jėga.
​Mums reikia vienytis. O mes ką darom?

KINTIBUTAS
​Aš noriu verkti, vyrai. Gal padėsit?

[9/16]

Visi dainuoja rečitatyvu kaip raudą:

Ko tujei, kunigėli, sudaičio,
​Sudaičio, sudaičiutėle,
​Ilgai pamiegėli?
​Miegą bemiegančiam
​Iškirto karelius,
​Išpylė pilelę.
​Katro tau, kunigėli,
​Daugiau pagailėjo?

KINTIBUTAS
​Ne taip gaila man pilelės,
​Kaip man gaila karelių:
​Aš pilelę supilsiu
​Dvejais trejais meteliais,
​O karelių nebužauginsiu
​Nė dešimtis metelių!

MINDAUGAS
​Aš užjaučiu tave baisioj nelaimėj
​Dėl to, kad ji išlikt kiekvieną gali.
​Tu, Kintibutai, doras ir narsus:
​Aš dovanoju Kolainius tau – pilį
​Su žemėm, su žmonėm ir gyvuliais.
​Tu būsi pirmas kumštis, su kuriuo
​Mes pasitiksime Dobrynės brolius.
​Tikiu, jog tu mokėsi juos priimti.

[10/16]

KINTIBUTAS
​O kunigaikšti, tavo tarnas būsiu...

MINDAUGAS
​Tarnų nereikia, nes kareivių trūksta.

VYKINTAS
​Gal Mindaugas paaiškint mums galėtų,
​Iš kur jis ėmė teisę, kas jam leido
​Dalyti Žemaitijoje pilis?

MINDAUGAS
​Nejaugi Vykintas užmiršęs būtų,
​Kad Kolainių pilis – tai mūs domenas.
​Ją tėvas mums paliko.

VYKINTAS
​Kam? Ar tau,
​Ar Dausprungui? Kuris iš jūs vyresnis?

MINDAUGAS
​Kada bendra nelaimė – būtų kvaila
​Metus skaičiuoti.

VYKINTAS
​Dausprungai, o tu?
​Ko tu tyli?

[11/16]

DAUSPRUNGAS
​Taip, žinoma... Nelaimė...
​Privalom viens kitam padėti...

VYKINTAS
​Boba!

BALSAI
​Teisingai, Mindaugai!

KITAS
​Jisai supranta...

TREČIAS
​Nūnai – mane, rytoj galbūt tave...

KETVIRTAS
​Privalome laikytis vienas kito!

DAUMANTAS
​Jisai turtingas – bepigu švaistytis.

[12/16]

VISMANTAS
​Imk, Mindaugai, imk šitą kalaviją.
​Tik vienas tu gali viena ranka
​Pakelti jį. Laikyk tad jį iškėlęs.
​Mes irgi savo dešines pridėsim,
​Bet pirmas būsi tu: kur tu pakreipsi,
​Ten kalavijas kirs. Tuo mes visi
​Pirmumą, valdžią tavo pripažįstam.

VYKINTAS
​Matyt, nelemta po sunkios kelionės
​Man, seniui, pailsėti šioj pily..
Pakyla, eina​

VISMANTAS
​O tu kur, Daumantai?

DAUMANTAS
​Man irgi metas...
​Man netoli. Be to, aš nepavargęs.

MINDAUGAS (rėkia)
​Kalbėki, Dausprungai! Tegu jie girdi.
​Kalbėk greičiau! Tu juk žinai, ką reikia
​Kalbėti tokiais atvejais kaip šis!

DAUSPRUNGAS
​Aš jau sakiau, kad aš kardų nemėgstu.

[13/16]

MINDAUGAS
​Kalbėki su dievais, ne su kardais.
​Kalbėki, kol dar tie du neišėjo!

DAUSPRUNGAS
​Tegu šis kardas niekad nenukrinta
​Ant silpnojo ir teisiojo galvos.
​Tegu jisai nuo užpuolikų gina
Tėvynę mūsų, kalbą ir tikybą,​
​Mūs papročius ir mūs dievus...

MINDAUGAS
​Užteks.
​Kalbėki apie tą, kurs kardą laiko.

DAUSPRUNGAS
​Palaiminkit, dievai, šį narsų vyrą,
​Kurį ir jūs, ir mes sau išsirinkom,
​Kad jūsų valią vykdytų, kad mums
​Jis būtų apgynėjas ir teisėjas.
​O mes pasižadame jo klausyti,
​Kiekvieną jo teisingą žingsnį remti
​Darbais ir žodžiais...

MINDAUGAS (nekantriai)
​Ir...

DAUSPRUNGAS
​... kalaviju.

[14/16]

VISI
​Pasižadam, pasižadam!

MINDAUGAS
​Ir aš
​Pasižadu šį sunkų kalaviją
​Pakelti tik tada, kai to reikės,
​Kai šito reikalaus tėvynės laimė,
​Žmonių gerovė ir dievų garbė.

VYKINTAS
​Jau baigėt? Kaip gerai, kad aš girdėjau!
​Bus ką papasakot, namo sugrįžus:
​Visa Žemaitijà iš juoko plyš,
​Išgirdus, kad jau išrinktas ka-ra-lius.
​Manęs čionai nebuvo ir nėra.
​Ak, vis dėlto sunku nepailsėjus
​Vėl į kelionę kilt.
​Išeina

DAUMANTAS
​Aš nežinau,
​Gal ir gerai... gal reikia taip... Bet viskas
Į sąmokslą be galo panašu.​

Išeina​

[15/16]

MINDAUGAS (rėkia)
​Jūs dar sugrįšite! Jūs prieš mane
​Ant kelių šliaužiosit...
​(Susigriebia)
​Ne prieš mane:
​Prieš mus, prieš Lietuvą – galingą, stiprią,
​Kuri, ir jus nubaudusi...
​(Susigriebia)
​Ne tai...
​Kuri, ir jums atleidusi, priglaus.

BALSAI
​Priglaus... atleis... Tėvynė – ji teisinga.

DAUSPRUNGAS
​Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė!
​O kas gi ta tėvynė? Juk tai mes.
​Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
​Tai ir tėvynė bus teisinga.

[16/16]

BALSAI
​​Taip.
​​Žinia, kad taip. Bet vis dėlto tėvynė
​​Tai daug daugiau negu kad aš ar tu.
​​Vadinasi, tėvynės teisingumas
​​Yra didesnis negu mano...

MINDAUGAS
​Puikiai.
​Gražiai, trumpai ir aiškiai pasakyta.

VISMANTAS
​Dabar pats laikas būtų ir išgerti.
​Pašauksiu Mortą, kad midaus įpiltų.

Išeina
​

[1/3]

Įeina Morta

BALSAI
​... Ir gražią žmoną išsirinko kuprius!
​... Ar išsirinko? Prievarta ją ėmė...
​... Iš meilės ar iš prievartos – vis tiek...
​... A, jau žinai, gyvenimas be meilės
​Lyg židinys koks be ugnies, išblėsęs:
​Tik suodžiai, pelenai, nuodėguliai...
​... Su ja ir pelenus žarstyt sutikčiau...
​... Ar neprailgo jaunai šeimininkei,
​Išleidus vyrą tolimon kelionėn?

MORTA
​Tokia jau mūsų, moterų, dalia:
​Tik laukt ir laukt. Sulaukus – vėl išleisti.

Mindaugas stovi nuošaliau. Įpylusi visiems, Morta prie jo artėja

MINDAUGAS
​Ak, Morta, Morta!..

MORTA
​Mindaugai!..

MINDAUGAS
​​Tylėk.
​​Aš viską suprantu, nes mus abu
​​Vienoda ir sunki lemtis ištiko.
​​Mes paaukojome save. Kodėl,
​​Kodėl mes negalėjom būt laimingi?
​​A, mes galvojome apie tėvynę!
​​Ir ištekėdami, ir vesdami,
​​Mes vienijome, jungėm ją. O mūsų,
​​Kodėl, sakyk, ji mūsų nesujungė?
​​Kodėl jai reikalingos mūsų kančios,
​​Mūs ilgesys ir sielvartas, ir... melas?
​​Juk mes meluojam, Morta?

[2/3]

MORTA
​Taip, meluojam,
​Tačiau, matyt, dievai to reikalauja.

​​MINDAUGAS
​Sakai, dievai? Nėra daugiau dievų.
​Yra tiktai tėvynė. Vienas dievas.
​Žiaurus, negailestingas ir... teisus.
​Aš juos išmokysiu pažint šį dievą
​Ir keikt, ir garbint jį, ir jam aukotis.

MORTA
​Baisu man, Mindaugai, kai taip kalbi.

MINDAUGAS
​Kad tu žinotumei, kaip man baisu!
​Ir vien tik tu gali mane suprasti,
​Nes tau taip pat baisu, taip pat sunku.
​Ar mes ieškojom sau naštos? Tai ji
​Mus išsirinko. Mes – jos pirmos aukos.
​Deja, ne paskutinės... O ir mes,
​Ar mes neturim bent mažytės teisės
​Tegu ir ne į laimę, tai jau bent
​Į laimės trupinėlį? Štai ir šiandien:
​Atrodo, jau galėčiau būt laimingas –
​Įvyko tai, ko siekiau, ko taip troškau.
​Bet aš žinau, jog tai tiktai pradžia.
​Menka pradžia. Tikra našta dar laukia.
​Aš padarysiu Lietuvą. Sukursiu
​Ją iš ugnies, iš molio ir vandens.
​Bet ar ji duos mums laimės?.. Morta, Morta!..
​(Kužda greitai)
​Aš Vismantą paskirsiu patarėju,
​Pirmuoju patarėju. Ir abu
​Iš čia į savo pilį pasiimsiu.
​Tu būsi netoli. Man bus lengviau.

[3/3]

MORTA
​Ak Mindaugai, bet argi taip lengviau bus?
​Tikra kančia...

MINDAUGAS
​Tylėk ir nesipriešink.
​Žinai, kad aukos priešintis negali.
​Jos gali tik save apgaudinėti
​Ir savo kančią laime pavadint.
​Dabar tu eik ir dosniai pilstyk midų.
​Aš negaliu... Aš noriu būti vienas.

​Morta nueina. Girdėti puotaujančių šūksniai: „Kur Mindaugas? Tegyvuoja Mindaugas – vyriausias kunigaikštis! Tegyvuoja...“

Ar aš prašiau juos garbinti mane?
​Ar aš liepiau? Ar įsakiau? Ak žmonės!
​Jūs norite mane matyti tokį,
​Kokio aš pats savęs matyt nenoriu.
​Vadinasi, aš privalau toks būti.
​Kitaip aš ne vyriausias, aš ne tas,
​Kurį jūs šiandien patys išsirinkot.
​Išmoksiu tad ir šito...
​O dievai,
​Palengvinkite mano sunkią naštą!
​Priduokit man stiprybės ir jėgų!
​Padėkit, leiskit man save užmiršti.

Uždanga nusileidžia

[1/12]

<...>
​Įeina Dausprungas

DAUSPRUNGAS
​Garbė dievams!

MINDAUGAS
​Garbė dievams, kad šiandien
​Vėl pamačiau tave aš – gyvą, sveiką!
​Kaip šiemet derlius? Kaip bitynai tavo –
​Ar neiššalo?

DAUSPRUNGAS
​Aš ne apie derlių
​Pasišnekėti su tavim norėjau.

MINDAUGAS
​Įsivaizduok – aš irgi ne.

DAUSPRUNGAS
​Sakyk,
​Ką reiškia visos šitos baisios kalbos,
​Kurios apie tave po kraštą plinta:
​Pakorė, nugalabijo, išvijo?..

[2/12]

MINDAUGAS
​Deja, teisybę, Dausprungai... teisybę.

DAUSPRUNGAS
​Tai kaip tave šventa žemelė laiko?

MINDAUGAS
​Aš irgi – ir stebiuosi, ir džiaugiuos.

DAUSPRUNGAS
​Atsimenu tave – buvai švelnus ir doras,
​Linkai daugiau prie motinos. Visi
​Tave mylėjo. Niekas negalvojo,
​Kad tavyje ūmai nubus... žvėris.
Pasklido šnekos, jog ir savo žmonai​
​Tu į kapus padėjai nukeliauti...

MINDAUGAS
​Dėl mūsų meilės, Dausprungai, nutilk!
​Arba... aš nežinau, ką padarysiu.

[3/12]

DAUSPRUNGAS
​Mane nutildysi... O kaip priversi
​Tylėti savo sąžinę?

MINDAUGAS
​Tai mano
​Kančia ir skausmas. Jūs nelįskit –
​Sudegsite! Aš pats pasirinkau.
​Žinojau, kad sunku bus... bet kad šitaip...
​Kad šitaip bus – net aš nesitikėjau.

DAUSPRUNGAS
​O vargšas broli!

MINDAUGAS
​Aš, brolau, ne vargšas.
​Jei vargšas būčiau – niekas nebijotų.

DAUSPRUNGAS
​Tačiau mylėtų, Mindaugai, mylėtų!

[4/12]

MINDAUGAS
​Valdžia ne meile laikosi, o baime.
​Pamils vėliau, kada susiprotės,
​Kad aš buvau teisus ir kad nebuvo
​Nei kito kelio, nei kitokios meilės.
​Ką aš gavau? Aš nieko negavau.
​Aš Lietuvą lipdau po gabalėlį.

DAUSPRUNGAS
​Krauju lipdai...

MINDAUGAS
​Ką jau sulipdo kraujas,
​To nei ugnis neperskirs, nei vanduo.
​Ak Dausprungai, buvau kvailys: tikėjaus –
​Sunešime visi po trupinėlį...
​Kas atnešė? Kas prisidėjo? Niekas.
​Ir vis dėlto aš padariau valstybę,
​Kuri jau šiandien gali atlaikyt
​Smūgius kryžiuočių. Dar bent dešimt metų –
​Ir mes išgelbėsim save ir ainius.

[5/12]

DAUSPRUNGAS
​Bet kokia kaina, kokia kaina, broli!
​Kas ir kada galėjo pagalvoti,
​Kad Lietuvõj lietuviams būtų ankšta.
​Pradėję žudynes, ar mes neduosim
​Negero pavyzdžio kitoms kartoms.

MINDAUGAS
​Ne aš pasiūliau kainą, ak, ne aš...

DAUSPRUNGAS
​Vis tiek. Juk tu sukūrei naują dievą,
​Pavadinai jį Lietuva. Gerai.
​Tikiu tavim. Tiksliau – tikėti noriu.
​Bet Lietuvos vardu ir niekšas gali
​Žudyti, degint, plėšti. Kaip atskirti,
​Kur tikras pranašas, o kur netikras?

[6/12]

MINDAUGAS
​Aš nežinau. Aš nieko nežinau.
​Tiktai maldauju, Dausprungai: nutilk!
​Kam tu pili nuodų į mano širdį?
​Abejones kam sėji? Kam žudai
​Vienintelį ir šventą mano tikslą?
​Aš privalau būt tvirtas. O esu
​Tiktai žmogus. Geriau tad mes kaip žmonės
​Pasikalbėkime apie ką nors.
​Taip kaip seniau... atsimeni, prie tėvo?

DAUSPRUNGAS
​Tai kam tada tu iškvietei mane,
​Jeigu bijaisi atvirai kalbėtis?

MINDAUGAS
​Norėčiau, Dausprungai, tave matyti
​Arčiau savęs. Tu vienas man likai
​Toks artimas, toks savas ir teisingas.
​Man taip praverstų tavo patarimai,
​Gera širdis, tiesus ir aiškus protas.
​Gal tu padėtum man išvengt klaidų,
​Aukščiau svajonę mano pakylėtum...
​Žinai, vyriausias mano krivis mirė.
​Galėtum, Dausprungai, užimt jo vietą.
​Atnešt naudos tėvynei, man, žmonėms...

[7/12]

DAUSPRUNGAS
​O kaip – dievams?

MINDAUGAS
​Na, aišku: ir dievams!

DAUSPRUNGAS
​Ar tu – rimtai?

MINDAUGAS
​Labai rimtai.

DAUSPRUNGAS
​Tai kas čia –
​Įsakymas ar prašymas?

MINDAUGAS
​Kol kas
​Tik prašymas.

DAUSPRUNGAS
​Jei būčiau nepamatęs,
​Kaip tau sunku ir koks tu pasimetęs, –
​Aš būčiau dar galvojęs. O dabar...
​Gerai, aš sutinku.

[8/12]

MINDAUGAS (puola prieš jį ant kelių)
​Atleisk man, broli!
​O, ką aš padariau, ką padariau!
​Kaip aš dabar tau į akis žiūrėsiu?
​Nuspirk mane ir spjauk į veidą man...
​Kaip aš galėjau? O, bailys ir niekšas!

DAUSPRUNGAS
​Kas atsitiko, Mindaugai, brolau?

MINDAUGAS
​Tave iškvietęs, pasiunčiau kariauną,
​Kuri, paėmus tavo artimuosius,
​Gabena juos čionai. Tu neturi
​Namų, pilies ir savo tėvonijos!

DAUSPRUNGAS
​Kodėl gi, Mindaugai! Juk aš ir pats
​Geruoju... sutikau...

MINDAUGAS
​Verčiau tu būtum
​Jau nesutikęs! A... palauk, aš tuoj
​Pasiųsiu žmones, kad atgal grąžintų...
​Tik tu atleisk...

[9/12]

DAUSPRUNGAS
​Ne, ne, tu neskubėk:
​Dabar vis tiek jau nieko nepakeisi.
​Vis tiek į širdį jau nesugrąžinsi
​To, kas iš jos iškrito. Tu valdovas,
Tu privalai ir savo neteisybėj​
​Teisus išlikti, aukštas ir baisus.
​Tiktai kodėl tu taip... su savo broliu?

MINDAUGAS
​A, man atrodė, kad ir tu su jais...
​Nes per dažnai lankydavo tave
​Ir Vykintas, ir Daumantas... Be to,
​Tu neparemdavai manęs kareiviais:
​Prašau karių, o tu siunti man grūdus.
​Aš pagalvojau, kad ir tu su jais.
​Tad nutariau tave jėga ištraukti
​Iš sąmokslo... kad per vėlu nebūtų.
​Apsirikau... O gal tu... iš tikrųjų?

[10/12]

DAUSPRUNGAS
​Ne, Mindaugai, žinai, kad nemeluoju.
​Bet aš tiktai dabar ėmiau suprasti
​Tą nepasitikėjimą, kuriuo
​Pripildei Lietuvą ir mūsų širdis.
​Juk jeigu broliu netiki... jei broliu!
​Tai kaip tada gali tikėt kitais?

MINDAUGAS
​Visur tik sąmokslai, klasta ir melas.
​Aš negaliu...

DAUSPRUNGAS
​Ne tai, ne tai svarbu!
​Ant nepasitikėjimo sukūrei
​Valstybę savo. Pamatas ne tas.
​Kaip aš dabar galiu tavim tikėti?
​Paklust – galiu. Tačiau tikėti – ne.

MINDAUGAS
​Atleisk, brolau...

[11/12]

DAUSPRUNGAS
​O kas gi man daryti,
​Jei ne atleisti? Tu stiprus, galingas –
​Tau viskas bus atleista. Betgi mes?
​Kas mes? Ir kam? Kur einame? Kas veda?
​Baisus, brolau, tas tavo naujas dievas,
​Kuriam, kaip tu sakaisi, pats tarnauji
​Ir mus jėga verti tarnaut...

MINDAUGAS
​Ne aš
​Jį išgalvojau. Jis yra. Jis bus.
​Jis mumyse. Tik jūs, akli, nematot,
​Koksai pavojus viršum jo pakibo.
​Prie tų pilių pilaičių prisirišę,
​Nenorite toliau pasižiūrėti.
​Aš jus priversiu.

[12/12]

DAUSPRUNGAS
​Prievarta, brolau,
​Tai ne įrodymas, jog tu teisus.
​Tu nemanyk, ir mes pavojų matom.
​Todėl iškėlėme tave. Kaip kumštį.
​Bet, pasirodo, ant savų galvų.

Išeina

MINDAUGAS (šaukia iš paskos)
​Aš negaliu valdyti, kai kiekvienas
​Kas sau valdovas! Ką jūs iš manęs
​Padarėte, draugai, bičiuliai, žmonės?
​Ir kam aš jums toksai bereikalingas?
​Sudraskėt į gabalėlius mane –
​Ir kaip dabar aš pats save surinksiu?
​Kaip aš surinksiu Lietuvą dabar,
​Kuri kiekvieno širdyje kitokia?

Ilga tyla
<...>​

[1/2]

JUODAS METRAŠTININKAS

Daug visa ko įvyko nuo to laiko,
​Kai paslaptingom aplinkybėm žuvo
​Pirmasis kunigaikščio patarėjas
​Kuprelis Vismantas. Ir kunigaikščiui
​Pagailo jo našlės ir jo našlaičio:
​Jis vedė Mortą, nors velionio broliai –
​Ir Sprudeika, ir Edivilas – baisiai
​Tam priešinosi. Mindaugas tada
​Juos pakvietė į didelę medžioklę.
​Medžioklė buvo nelabai sėkminga,
​Nes Vismanto abudu broliai žuvo.
​Stebėjosi visi: tokie galiūnai,
​Ne vieną mūšį su garbe praėję,
​Staiga medžioklėj žuvo... Betgi visko,
​Kaip sakoma, pasauly pasitaiko...
​Morta, kunigaikštiene pasidarius,
​Pagimdė Mindaugui dar vieną sūnų.
​Sprudeikos, taipgi Edivilo žemę,
​Jų atminimą gerbdamas, valdovas
​Prie Lietuvos prijungė.
​Atsitiko
​Ir su žemaičiais daug nesutarimų.
​Jų kunigaikštis Vykintas, pakvietęs
​Kryžiuočių brolius, šitaip jiems kalbėjo:
​„Eime kartu prieš Mindaugą jo krikštyt.“
​Kryžiuočiams tai patiko. Jie, sudarę
​Su Vykintu susitarimą, puolė
​Ir Mindaugą apsupo. Ir tada
​Pats Mindaugas pamatė – bus daug kraujo.
​Pas popiežių tad pasiuntinius siuntė,
​Pas Inokentijų IV. Liepė
​Jam pasakyti šitaip: sutinku
​Priimti krikštą ir jūs Dievą garbint.
​Ir krikštijosi Mindaugas. Paskui
​Jisai karalium buvo karūnuotas
​Per Andrių Stirliandą, kurs iš ​Rygõs
​Jam atgabeno Lietuvos karūną.
​O visa tai įvyko, Dievui leidus,
​Viens tūkstantis du šimtai penkiasdešimt
​Pirmaisiais metais.
​Reikia dar pridurt,
​Jog tų visų nesutarimų metais,
​Kai Mindaugas su Lietuvos pulkais
​Apgulęs Vykintą prie Tvẽrų laikė
​Ir šaukė pasiduot, – polovcas Kočius,
​Klastingai prisitaikęs, jį pašovė
​Į kairę šlaunį. Mindaugas dėl to
​Turėjo skausmo daug ir baisiai pyko.
​O gydėsi jisai meškos taukais
​Ir smarkiai gėrė žoleles visokias.

[2/2]

BALTAS METRAŠTININKAS
​Kas apsakys tą skausmą, per kurį
​Keliauja Lietuvà! Lyg prakeikimas
​Ją užgulė karai, nesutarimai,
​Vaidai visokie, rietenos ir kliaudos.
​Atrodo, lyg į šitą mažą kraštą
​Dievai...

JUODAS METRAŠTININKAS
​Dabar jau reik sakyti: Dievas.

BALTAS METRAŠTININKAS
​... Dievai visas nelaimes būtų siuntę.
​Ir kalė Lietuva save kaip kardą.
​Kankindamasi kūrė vieną ranką,
​Kuri kaip kardą ją pakelt galėtų.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Gražiai kalbi, tačiau naudos mažai.
​Esu jau sakęs tau: svarbiausia faktai.

BALTAS METRAŠTININKAS
​... Taip atsirado Mindaugas – karalius
​Ir Mindaugas – žmogus.

JUODAS METRAŠTININKAS
​Oho! – net du!

BALTAS METRAŠTININKAS
​... Aštrus, lyg šauksmas koks, kurį išgirdęs
​Nesupranti: ar pergalę jis reiškia,
​Ar pats pagalbos šaukiasi. Tačiau
​Jau negali jam likti abejingas.
​Keliesi ir eini vidur nakties,
​Ir pats šauki, ir pats jau nežinai,
​Iš sielvarto šauki tu ar iš džiaugsmo.
​Štai tas žmogus: kaip didelė ugnis
​Jis ir sušildo, jis ir sunaikina.
​Ar jis laimingas? – Ar ugnis laiminga?
​Ar jis teisus? – O ar ugnis teisinga?

[1/6]

MINDAUGAS (nusiima ir padeda karūną)
​Na, štai ir baigės viskas. Pagaliau
​Bent pailsėsim nuo žmonių ir triukšmo,
​Nuo sveikinimų ir kalbų visokių.
​​(Apžiūrinėja karūną)
​Pasižiūrėk – visai gražus žaisliukas.
​Aš dar ir pats gerai jos nemačiau,
​Tik ant galvos jaučiau nelengvą svorį.
​Reikės ją nuo vaikų gerai paslėpt...
​Žiūrėk, kaip spinduliuoja, a? Kaip žiba!
​Tai brangakmeniai, Dausprungai!

DAUSPRUNGAS
​O gal
​Tai ašaros? Jos irgi spinduliuoja.
​Jos irgi žiba... Betgi jos brangesnės
​Už šituos akmenis. Kur kas brangesnės!

MINDAUGAS
​​Vis ašaros ir ašaros! Kieno?

DAUSPRUNGAS
​​Žmonių, kurių kančiom tu užmokėjai
​​Už šituos akmenis... kurių vargais
​​Grindei sau kelią į karūną...

MINDAUGAS
​​Broli,
​​Aš gi ne sau! Ar man ji reikalinga?
​​Juk ne ant mano ją galvos uždėjo –
​​Ant Lietuvos galvos. Ant Lietuvos!

[2/6]

DAUSPRUNGAS
​​Tai ar aš nemačiau, kaip tavo akys
​​Džiaugsmu spindėjo, kaip virpėjo rankos,
​​Kada prisilietei prie tos karūnos,
​​Kaip tavo veidą iškreipė lyg randas
​​Didybės ir galybės šypsena...

MINDAUGAS
​Taip, aš buvau laimingas – kaip žmogus,
​Kurs pagaliau pasiekia savo tikslą.
​Taip, aš esu laimingas – taip kaip tėvas,
​Kurs džiaugiasi pamatęs, kad sūnus
​Išaugo pagaliau į stiprų vyrą,
​Kurį visi pažįsta, mato, giria
​Ir sveikinasi mandagiai, nes – gerbia.
Aš viską jam atidaviau. Savim​
​Išmaitinau, savim jį išpenėjau.
​O ar atsimenat, kaip šitas vaikas
​Žingsnius pirmuosius žengė, kaip visi
J​am pagalius tekaišiojo po kojom?
Kad tik pargriūtų... Šiandien pats matai:
​Jį sveikino pasiuntiniai, legatai
​Nuo Dãnijos karaliaus Voldemaro,
​Nuo Vokietijos imperatoriaus, nuo Briansko,
​Nuo Galičo, Volynės, nuo Maskvõs,
​Mozūrijos ir daugelio kitų
​Kunigaikštysčių. Dovanas jam klojo.
​Ir laimės jam linkėjo. Juk matei...

[3/6]

DAUSPRUNGAS
​Tos dovanos, linkėjimai ir kalbos –
​Tai melas ir klasta. O tie svečiai!
​Jie tyčiojosi iš tavęs ir mūsų,
​Iš mūs kalbos, dievų ir papročių,
​Iš mūs drabužių ir apsiėjimo.
​Tu Lietuvą išleidai į pasaulį,
​Apvilkęs vargšę svetimu rūbu.
​Tu į krūtinę jai įdėjai piktą,
​Negerą Dievą. Pirkdamas karūną,
​Tu iš tikrųjų Lietuvą parduodi.
​Tu griauni tai, ką pats taip sunkiai kūrei.
​Kol priešas veržėsi iš lauko – nieko
​Pasiekti negalėjo. O dabar
​Jis iš vidaus pradės mus ėst ir graužti,
​Nes tu jį įsileidai ir liepei
​Visiems jį gerbti, garbinti, mylėti.
​Atsisakyki, Mindaugai, karūnos
​Ir nukabink nuo sienos šitą Dievą!

​Rodo į Nukryžiuotąjį

[4/6]

MINDAUGAS
​Man jis patinka, nes ant jo galvos
​Taipogi karūna. Taip pat kančia.
​Dabar aš suprantu: matyt, karūnos
​Tik sielvartą, kančias ir skausmą reiškia.
​Tai imkite mane ir nukryžiuokit!
​​(Užsideda karūną)
​Štai aš jau vainikuotas! Karūna
​Aštriais dygliais jau pervėrė man kaktą.
​Štai laša mano kraujas. Pažiūrėkit!
​Ak, jūs nematot... Bet kodėl jūs matot
​Tą, kaip jūs sakot, šypseną, tą džiaugsmą,
​Kursai kaip randas iškreipė man veidą?
​Tai buvo skausmo šypsena – ir tu,
​Tu, Dausprungai, turėjai ją suprasti.
​Deja, nesupratai. Deja, nepamatei.
​Sėdėjai mano dešinėj – turėjai
​Suprasti ir pajust, kad aš... buvau
​Ne karūnuotas čia, o nukryžiuotas!
​Jūs vieną ranką prikalėt, o kitą –
​Kryžiuočių ordinas. Dabar aš nieko
​Nebegaliu daryti – rankų nėr.
​Bet aš dar gyvas. Ir todėl jūs puolat
​Į dvi dalis ir mano širdį plėšti.
​O aš, kvailys, vis dar bandau ją gint...
​(Rodo į Nukryžiuotąjį)
​Štai jam ir šonas pervertas... Žinau,
​Kad atsiras toksai, kurs vieną dieną
​Ir mano širdį pervers. Bet ir tąsyk
​Jūs tematysit šypseną ir džiaugsmą
​Ant mano lūpų... Nes ant jų plevens
​Vienintelis ir teisingiausias žodis.
​Ar mokate tą žodį – Lietuva?

[5/6]

Ilga tyla

DAUSPRUNGAS
​Atleisk man, broli, jeigu užgavau.
​Esu jau senas ir, matyt, jog daug ko
​Nepajėgiu suprasti. O, be to,
​Žinai, kaip aš prie visko prisirišęs,
​Ką tu tėvynės labui paaukojai.
​Jaučiu, kad tau sunku. Sunku ir man.
​Tad pagalvojau: bus geriau, jei aš
​Tave paliksiu vieną. Nekankinsim
​Nei aš tavęs, nei tu manęs. Man reikia
​Išeit į Lietuvą pasižiūrėti,
Kaip žmonės mąsto, kalba, kaip gyvena.​
​Gal aš tada suprasiu ir tą naują,
​Taip sunkiai tavo kuriamą tėvynę.
​Jei nesuprasiu, tai senojoj mirsiu.

MINDAUGAS
​Kaip, Dausprungai? Tu palieki mane?
​Tai kaip dabar aš vienas...

DAUSPRUNGAS
​Tu stiprus.
​Tu viską supranti.

[6/6]

MINDAUGAS
​O broli mano,
​Kaip aš pavydžiu tau! Palikčiau viską
​Ir eičiau eičiau per miškus ir pievas.
​Per Lietuvą – skersai ir išilgai.
​Vakaruose yra, girdėjau, jūra.
​Aš niekad nemačiau jos, nors jinai
​Valstybės mano vieną krantą plauna.

DAUSPRUNGAS
​Matai, net nežinai, ką tu valdai...

MINDAUGAS
​Ir tėvonijoj jau seniai bebuvęs.
​Atsimeni tą ąžuolą ant kalno?
​Pasižiūrėk, ar jis dar tebestovi.
​Žygiuok, kol akys veda, kojos neša.
​Sugrįši ir papasakosi viską.
​Kaip aš pavydžiu tau! Vai, eičiau eičiau...
​Bet jau sakiau: kaip jis
​​(Rodo į kryžių)
​Esu prikaltas.
​Jei būsi tėvonijoje – užlipk
​Ant tėvo pilkapio ir pasakyk jam,
​Kad jaunesnysis jo sūnus... kad jis
​Labai garbingas ir galingas tapo,
​Bet laimės taip ir nesurado...
​Eik!
​Tiktai gerai žiūrėk, gerai klausykis,
​Ką veikia ir ką mąsto Lietuva.

Dausprungas išeina

[1/8]

MINDAUGAS ​(įeina su karūna po pažastim)
​Aš jau seniai žadėjau tau parodyt
​Tai, ko lig šiol dar Lietuvoj nebuvo.

​SENIS ​(apžiūrinėja karūną)
​Neblogas darbas. Taip, visai neblogas...
​Reikėjo pasakyti man – aš būčiau
​Nulipdęs tau iš molio ne blogesnę.

MINDAUGAS
​Ė Seni, juk žinai, kad molis dūžta!

SENIS
​Kad nieko amžino nėra, valdove!

MINDAUGAS
​Vadink mane vardu – kaip ir seniau.

SENIS
​Tai kur dabar ją dėt? Jei būt kepurė –
​Ant sienos pakabinčiau. Jei puodynė –
​Padėčiau ant lentynos.

MINDAUGAS
​Gal geriau
​Padėk ją ant lentynos.

SENIS
​Tai ar nori
​Pirštus pamiklint ir ką nors nužiesti?
​Geras rankas turėjai – būtum buvęs
​Garsiausias puodžius Lietuvoj. Dabar...

MINDAUGAS
​Dabar – karalius. Lietuvos karalius!
​Paduok tą lentą. Lietuvą paduok!

Senis atneša lentą, ant kurios – keraminis Lietuvos žemėlapis

[2/8]

SENIS
​Tai jau ir vėl ką nors nukariavai
​Ir prilipdyti atėjai? Kiek sykių
​Aš tau sakiau, kad gerą, tvirtą daiktą
​Iš vieno molio gabalo lipdytum!
​O tu gi kaip kregždė – po trupinėlį
​Imi iš šen, iš ten... Nerimtas darbas.

MINDAUGAS
​O kas gi, Seni, molis? Molis – žemė.
​O žemė – ji visur tokia pati.
​Štai gabalą imu, tarp rankų minkau.
​Jaučiu, kad paklusni. Kad pasiduoda.
​O jeigu pasiduoda – tai prijungiu,
​Tai prilipdau prie Lietuvos. Ir viskas.
​Ir Lietuva didesnė. Pažiūrėk:
​Ji buvo tik tokia prieš daugel metų,
​Kada pradėjau kurti ją. Sklypelis
​Tarp Nẽmuno ir tarp Neriẽs. Dabar,
​Matai, kokia? Neblogas darbas, Seni!

SENIS
​Gal ir neblogas. Tu geriau žinai.
​Bet aš pažįstu žemę ir sakau tau,
​Kad šitaip lipdoma ji nelaikys.
​Bematant subyrės...

MINDAUGAS
​Tu apie šitą
​Ar apie tikrą Lietuvą kalbi?

SENIS
​Ir apie tą, ir apie šitą.

MINDAUGAS
​​Seni,
​​Žinai, čia mano viso amžiaus triūsas.
​​Daugiau aš nieko ir nepadariau.

[3/8]

SENIS
​O šitas puodas? Paklausyk, kaip skamba!
​O šitas? Šitas? Ką ir bešnekėti!
​Aš jau sakiau: geras rankas turėjai...

MINDAUGAS
​Jaunystėje lipdžiau – užtai ir skamba.
​Dabar jau taip tikriausiai neskambėtų.

SENIS
​Kai molis geras, kai lipdai su meile, –
​Tai skamba viskas.

MINDAUGAS
​Tu sakai: su meile.
​O jau su kokia meile aš lipdžiau
​Ir kūriau savo Lietuvą! Ak Seni!
​Atidaviau jai viską: protą, širdį
​Ir visą meilę, džiaugsmą, svajones,
​Ir laimės ilgesį... Nėra žmogaus,
​Kuris daugiau jai būtų atidavęs.
​Dabar pasiklausyk: ar skamba?
​(Suduoda į savo „Lietuvą“)

SENIS
​Ne.
​Jei puodas taip tylėtų – sudaužyčiau.

MINDAUGAS
​Matai – ir neskamba... O, rodos, viską
​Įdėjau ir atidaviau.

SENIS
​Sakiau,
​Kad neteisingai ją lipdyt pradėjai.

MINDAUGAS
​Tu apie tikrą Lietuvą ar šitą?

SENIS
​Ir apie tą, ir apie šitą.

[4/8]

MINDAUGAS
​Niekis.
​Dar suskambės. Matysi – suskambės!
​Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –
​Oho, kaip suskambės! Visam pasauly
​Išgirs tą skambesį!
​Bet kaip užbaigti?
​Lipdau lipdau, o galo vis nėra.
​O gal tėvynę reikia visą laiką
​Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?
​Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.
​Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!
​Lipdyt ir kurti... Tai nejaugi man
​Nelemta bus jos skambesį išgirsti?
​O, prakeikimas! Man, kuris pradėjo,
​Kuris iš nieko... Taip, kuris iš nieko
​Padarė viską... nukalė karūną...
​Kuris dabar galėtų būt laimingas...
​Kaip tuščia, Seni! O, kaip baisiai tuščia...
​Net baimės nejaučiu – ko man bijoti?
​Dievų nei Dievo nėr. Tai gal mirties?
​Kodėl turėčiau jos bijoti, Seni?
​Ji man ramybę, poilsį atneš
Ir išvaduos iš šito menko kūno,​
​Iš šito žemės grumsto, kuriame
​Išdygo tiktai vienas geras daigas –
​Išdygo Lietuva. Bet šitas grumstas
​Jau nebeturi kuo maitinti daigą.
​Jis tuščias, nelaimingas ir išdžiūvęs,
​Kaip motinos krūtinė, į kurią
​Išalkęs vaikas godžiai įsisiurbia
​Ir nepaleidžia, nors negauna nieko.
​Ar tu žinai, kaip motinai sunku,
​Kada ji nieko vaikui duot negali!

[5/8]

SENIS
​Aš visą amžių, Mindaugai, praleidau​
Bendraudamas tiktai su trim dievais:
​Su vandeniu, ugnim ir su žeme.
​Manau, kad aš jų paslaptį atspėjau
​Ir supratau jų išmintį.

MINDAUGAS
​Ir ką gi,
​Ką sako jie?

SENIS
​Jie sako man, kad viskas
​Yra tiktai vanduo, ugnis ir žemė.
​Kad visa, kas žmogaus galvoj užgimsta
​Ar jo širdy suspurda – viskas viskas
​Yra tik jų apsireiškimas.

MINDAUGAS
​Seni,
​Tai ne atsakymas. O kur prasmė,
​Kur tikslas?

SENIS
​Pagalvok. Tie trys dievai –
​Jie priešingi, skirtingi. Bet jie siekia
​Vienybės, nors kovoja tarp savęs.
​Todėl jie visi trys sukūrė žmogų.
​Bet žmoguje kova jų nesiliauja.
​Tai vienas viršų paima, tai kitas.
Žmogus dėl to kankinasi ir miršta.​
​Tačiau ateis diena, kai pasiseks,
​Pavyks dievams sukurti tokį žmogų,
​Kurs savyje sujungs visus juos tris.
​Ir bus tik vienas Dievas. Nemirtingas.

MINDAUGAS
​O mudu, Seni? Kas gi mudu esam?

[6/8]

SENIS
​Mes esam kelias į tą naują Dievą.
​Mes esame ugnis, vanduo ir žemė.
​Iš mūsų jis ir gims.

MINDAUGAS
​Kaip šitas puodas?
​Šlovė tad molio puodui! Jis geriausiai
​Sujungia žemę, vandenį ir ugnį.
​Jis duoda pilvui maistą. Ko daugiau
​Bereikia žmogui? Tik prikimšti pilvą.
​(Įsiklauso)
​Čia pas tave kačių priviso, Seni!

SENIS
​Kad, rodos, lyg nebuvo...

MINDAUGAS
​Štai, žiūrėk!

​Paleidžia puodą. Iš už kulisų iššoka vienuolis Zyvertas

MINDAUGAS
​A, čia vienuolis Zyvertas! Maniau,
​Kad katės krebžda. Tai į kur pataikiau?

ZYVERTAS
​Į galvą, kunigaikšti!

MINDAUGAS
​Tai todėl,
​Kad pasilenkęs tu klauseisi mūsų.
Kai kitąsyk norėsi paklausyt,​
​Ką aš kalbu – atsuk verčiau sėdynę.

ZYVERTAS
​​Nesiklausiau, valdove! Aš norėjau
​​Tiktai pranešt, kad pas tave atvyko
​​Pasiuntiniai iš Žemaitijos.

[7/8]

MINDAUGAS
​Ačiū.
​Bus kam pranešt ir be tavęs, vienuoli.

ZYVERTAS
​Jaučiu, kad jie sumanę bus tau klastą.
​Skubėjau perspėti, kad būtum tvirtas,
​Pasitikėtum Viešpačiu Dievu...

MINDAUGAS
​Žinau jau, kuo galiu pasitikėti.
​Kaip karalienė, Zyvertai? Žadėjai
​Kalbėt prie jos kažkokią naują maldą
​Ir, Dievui padedant, išvyti velnią,
​Kuris apsėdo ją?

ZYVERTAS
​Deja, valdove!
​Malda bejėgė. Dievas taip norėjo...
​Jinai pamišo.

MINDAUGAS
​Dievas taip norėjo?

ZYVERTAS
​Ką Dievas myli, tam nelaimę siunčia.

MINDAUGAS
​Keistai jis myli, šitas tavo Dievas.

ZYVERTAS
​Nežinomi mums Viešpaties keliai.

MINDAUGAS
​Tai eik ir sužinok! Ir būk prie Mortos.
​Ramink ir guosk ją, kaip tiktai bemoki.
​Einu, pasikalbėsiu su žemaičiais.
​Aš, tiesą sakant, Zyvertai, jų laukiau.
​Seniai jau laukiau. Nežinau, kaip tau,
​Bet man, jaučiu, geras žinias jie neša.

[8/8]

​Pirmoji uždanga
Prieš uždangą išbėga pamišusi Morta. Blaškosi, ieškodama išėjimo

MORTA
​Visi išėjo... ir duris uždarė.
​Turbūt išėjo melstis. Už mane.
​Už nusidėjėlę. Už karalienę.
​Bet ar žmogus kada už kitą meldžias?
​Kiekvienas meldžiasi tik už save.
​Kiekvieną nuodėmės prie žemės lenkia.
​O aš... aš pasimelsiu už kitus.
​„Tikiu į Dievą Tėvą visagalį,
​Į dangų ir į pragarą...“ O ne!
​Į pragarą aš netikiu. Nenoriu.
​Dangus yra, o pragaro nėra.
​Nėra, ir viskas.
​„Mėnuo saulužę vedė
​Pirmą pavasarėlį...“
​Jau užmiršau. Atsimenu tiktai:
​„Perkūns, didžiai supykęs,
​Jį kardu perdalijo!“
​Perkūne galingiausias! Dieve Tėve!
​Sakykit, į kurį iš jūsų melstis?
​Kuris iš judviejų gailestingesnis?
​Kuris geriau suprantat vargšą žmogų?
​Išleiskite mane! Išleiskit, žmonės!
​Man reikia melstis. Nuodėmių kupra
​Ant mano nugaros vis auga auga...
​Kuprotas Vismantas... Kupra ir meilė...
​Kupra – tai meilė. Aš meldžiu: nuimkit
​Tą kuprą nuo manęs. Palikit meilę.
​Aha, kai nėr kupros – ir meilės nėr!
Visi kuproti esate, visi...​
​O aš viena už jus visus meldžiuosi.
​Nes jūs nežinote ir nesuprantat,
​Kas tai yra kupra. Kupra – tai meilė.
​Už meilę melstis reikia...
​​(Įsiklausiusi, lyg atsakydama kažkam)
​... Ateinu!..

​Išbėga

[1/9]

MINDAUGAS
​Ką pasakysite, garbingi vyrai,
​Iš Žemaitijos savo žirgus varę
​Į Lietuvą? Tikiuosi, žinios geros.

PIRMAS PASIUNTINYS
​Šlovė tau, Mindaugai!

ANTRAS PASIUNTINYS
​Šlovė, karaliau!

MINDAUGAS
​Už pagarbą dėkoju, bet žinau,
​Jog ne todėl keliavot ilgą kelią,
​Kad pagarbą pareikštumėt.

TREČIAS PASIUNTINYS
​Valdove!
​Dievai...

MINDAUGAS
​Dabar jau reik sakyti: Dievas.

TREČIAS PASIUNTINYS
​... Dievai tesiunčia tau sveikatos, laimės.
​Ir ilgą amžių tau tedovanoja.

KETVIRTAS PASIUNTINYS
​Tebūna pilnos aukštos tavo klėtys,
​Aruodai tavo...

[2/9]

PIRMAS PASIUNTINYS
​​O krūtinė tavo
​​Tebūna perpildyta gėrio, meilės
​​Ir teisingumo...

MINDAUGAS
​Iš toli pradėjot,
​Nors iš arti atvykote!

TREČIAS PASIUNTINYS
​Valdove,
​Mes sveikinam tave taip kaip karalių!

KETVIRTAS PASIUNTINYS
​Tik taip ir pridera karalių sveikint!

MINDAUGAS
​Pasveikinti išmoko. O paklusti?..
​Dėkoju, narsūs vyrai. To paties
​Linkiu aš jūs namams ir jūs širdims.
​Pasveikinimus baigėme. Jau laikas
​Pradėti rimtą šneką.

VIENAS PASIUNTINYS
​O valdove!
​Pagalbos tavo šaukiamės!

KITAS PASIUNTINYS
​Pagalbos
​Ir apgynimo.

VIENAS PASIUNTINYS
​Mes jau nebegalim...
​Jėgų nėra toliau tą jungą vilkti.

[3/9]

MINDAUGAS
​Nuo ko tad aš turėčiau jus apginti?

VIENAS PASIUNTINYS
​Nuo ordino...

KITAS PASIUNTINYS
​Nuo riterių...

VIENAS PASIUNTINYS
​Nuo Dievo,
​Kuris jėga į mūsų žemę eina,
​Mūs šventyklas ir aukurus mūs griauna.
​Šventas girias naikina... Nebeliko
​Žmogaus, kuris, kietai sugniaužęs kumščius,
​Tam Dievui negrūmotų...

MINDAUGAS
​Jeigu kumščiai
​Jau sugniaužti – tai kirskit, vyrai, kirskit!
​Ko laukiate?

VIENAS PASIUNTINYS
​Kad esam per silpni.
​Atvykome pagalbos tavo šauktis.

MINDAUGAS
​Aš negaliu. Juk žinot, kad esu
​Priėmęs krikštą. Ir todėl prieš Dievą
​Ir ordiną aš negaliu kariauti.

[4/9]

KITAS PASIUNTINYS
​Nejaugi tau meilesnis šitas Dievas,
​Kurs tik nelaimes mūsų kraštui neša?
​Nejaugi tu, valdove, užmiršai
​Senolių papročius, tėvų tikybą,
​Kad visą kraštą amaru užleidai,
​Kad dovanojai ordinui pilis,
​Laukus, miškus ir pievas mūsų žemėj...

VIENAS PASIUNTINYS
​Nejaugi tavo motina į širdį
​Tau neįdėjo meilės mūs dievams?..

MINDAUGAS
​Nelieskit motinos! Jos atminimo
​Neleisiu niekam žeminti ir teršti.
​Dabar aš pasakysiu jums. Priminsiu,
​Jei atmintis jums, vyrai, susilpnėjo.
​Prieš dešimt metų... Taip, prieš dešimt metų.
​Su kuo tada jūs ėjot prieš mane?
​Su ordinu. Ir ko jūs ėjot? Krikštyt!
​Taip, taip, jūs krikštyt ėjote manęs.
Prieš Lietuvą, iškėlę kardą, ėjot!​
​Prieš savo brolius ėjote...

VIENAS PASIUNTINYS
​Valdove,
​Tai Vykintas... apgavo mus...

[5/9]

MINDAUGAS
​Tylėkit!
​Aš dar ne viską pasakiau... Ak vyrai,
​Koks skausmas tąsyk draskė mano širdį!
​Ne, jūs nežinote... jūs nesuprasit.
​Aš negalėjau leisti šito karo...
​To brolžudiško karo, iš kurio
​Tiktai kryžiuočiai būtų pasipelnę.
​Aš maldavau, aš grasinau, prašiau,
​Bet jūsų širdys buvo uždarytos.
​O, tamsuma! O, trumparegiškumas,
​Kada prieš brolį brolis kardą kelia!
​Ką aš tada turėjau veikti? Ką?
​Jūs ėjot krikštyti manęs – na ką gi,
​Aš apsikrikštijau. Jūs, ant kardų
​Iškėlę, nešėt naują Dievą – prašom,
​Aš pripažįstu jį. Aš jam lenkiuos.
​Tik taip galėjau aš iš jūsų rankų
​Išmušti kardą, virš manęs iškeltą,
​Ir Lietuvą išgelbėti. Tik taip.
​Dabar štai jūs apkaltinot mane,
​Kad aš esą dievų išsižadėjęs...
​O broliai mano! Pasakysiu jums,
​Kad jei meldžiuos, tai jiems tiktai meldžiuosi.
​O taip, silpnumo valandą ant kelių
​Tiktai prieš juos, tiktai prieš juos parpuolu,
​Nors čia kiekvieną mano žingsnį seka,
​Nors čia ir sienos, taip, ir tos ausylos.
​Žinau, kad kenčiat. Bet ir aš kenčiu.
​Jūs kenčiat dėl tamsumo, aš – dėl jūsų.

[6/9]

VIENAS PASIUNTINYS
​Sunku kalbėt, kadangi tu teisus.
​Tebūna paskutinis tas prakeiktas,
​Tas brolžudiškas karas!

KITAS PASIUNTINYS
​Ir tebūna
​Jis pamoka ir mums, ir mūs vaikams.

VIENAS PASIUNTINYS
​Kad niekad brolis brolio nežudytų!

MINDAUGAS
​O, kad taip būtų! Bet – deja, deja!
​Nesyk dar plėšys mus nesutarimai,
​Tarpusavio vaidai... O Lietuva
​Bus lyg tas duonos kepalas, kurį
​Raikys, dalysis, viens kitam iš rankų
​Plėš ir draskys...

VIENAS PASIUNTINYS
​Tačiau dabar, valdove,
​Privalome visas rankas sujungti
​Į vieną ranką.

MINDAUGAS
​​Tu gerai kalbi.
​​O, kaip seniai aš laukiau ir tikėjau,
​​Kad vis dėlto išgirsiu tuos žodžius!
​​Dėkoju jums, dievai, kad mano tikslo,
​​Gyvenimo, kovos ir idealo
​​Nepavertėte niekais!
​​Štai ranka –
​​Sena, pavargus – imkite ją, broliai,
​​Jei dar ji gali būti jums naudinga!

[7/9]

PASIUNTINIAI
​Štai mūsų rankos, Mindaugai! Šlovė
​Karaliui Mindaugui!

​Įbėga Morta.
​​Iš paskos – vienuolis Zyvertas

ZYVERTAS
​Laikykit ją!

MORTA
​A, štai kur jūs visi! Mane uždarėt,
​O patys meldžiatės... Aš irgi noriu
​Už meilę pasimelsti...
​„Tėve mūsų,
​Kursai esi danguj kaip ir ant žemės...“

MINDAUGAS
​Žiūrėkite, žemaičiai! Pažiūrėkit,
​Kad atsimintumėt... Štai ką padarė
​Krikščionių Dievas!
​​(Rodo į Zyvertą)
​Štai ką jis padarė,
​Tas vilkas avinėlio kailiu. Štai!
​Ak, Morta, kelkis, stok šalia manęs.

BALSAI
​Mirtis krikščionių Dievui! Ir kryžiuočiams!
​Mirtis plėšikams!

ZYVERTAS
​Kas gi čia, karaliau?
​Tai tu su jais? Prieš ordiną? Prieš Dievą?
​Tu pasiaiškint privalai, karaliau!

[8/9]

MINDAUGAS
​Aš niekam nesiaiškinu, vienuoli!
​Dėl to, ką sumanau, tą ir įvykdau.
​Aš laukiau šitų vyrų jau seniai.
​Bet jie vis delsė. Kentė dešimt metų!
​Aš pats stebiuos – iš kur tiek daug kantrybės,
​Tiek nuolankumo mumyse, lietuviai!

ZYVERTAS
​Laikiau protingu, Mindaugai, tave
​Politiku ir valdovu. Stebiuosi,
​Kaip tu nesupranti, kad mes laimėsim.
​Anksčiau arba vėliau. Kam lieti kraują,
​Bažnyčias griauti ir žudyti žmones?

MINDAUGAS
​Esu valdovas ir darysiu viską,
​Kas mano dievui – Lietuvai – naudinga.
​Kova su ordinu ir jo Dievu
​Suvienys Lietuvą, sujungs, sutelks ją.
​O tai yra aukščiausias mano tikslas
​Ir mano pareiga. Aš ją ir vykdau.
​Matai, jau ir žemaičiai pagaliau
​Suprato, kad vienybėje galybė.
​Man gaila, Zyvertai, bet ką darysi –
​Valdovas turi pavyzdį parodyt!
​Todėl tave pakarsiu, kad visi
​Žinotų, kaip su tavo broliais elgtis.

ZYVERTAS (iškelia kryžių)
​Nedrįsk manęs paliesti!

[9/9]

MINDAUGAS
​Jau sakiau:
​Man gaila, Zyvertai, bet ką darysi,
​Kad reikia duoti pavyzdį... Sargyba!

MORTA ​(lyg pabudusi)
​Sustokit! Ką jūs darot? Ar pamišot?
​Paleiskite vienuolį! Aš prašau...
​Jis taip gražiai kalbėjo apie meilę!
​​​(Protas ją vėl apleidžia)
​Naujų maldų išmokė... ir žadėjo
​Nuimti kuprą nuo manęs. Štai, matot,
​Kokia kupra! Kaip Vismanto. O Dieve!
​Pašaukit Vismantą! Jis pasakys
​Teisybę... pasakys... Cha cha cha!

MINDAUGAS
​Vienuoli, eik iš čia! Ir kad nė kvapo
​Čia tavo nebeliktų.
​​​(Nukabina kryžių)
​Pasiimk
​Ir savo Dievą. Padėkoki Mortai –
​Ši nelaiminga moteriškė tau
​Išgelbėjo gyvybę. Eik, vienuoli,
​Ir saugokis, kad, kol pasieksi Rỹgą,
​Tu nepakliūtum į kitas rankas,
​Kurios bus teisingesnės negu mano.

ZYVERTAS (išeidamas)
​O Dieve Tėve, būk jiems gailestingas,
​Nes jie nežino patys, ką jie daro!

Uždangai leidžiantis, vienuolį palydi iškelti kumščiai ​ir kardai

MORTA ​(šaukia)
​Kas gailestingas? Kur jis? Kas? Nėra.
​Nėra nei gailestingų, nei teisingų...
​Yra tiktai kuproti... Tik kuproti...
​Tik kuproti... Tik kuproti...

Uždanga

[1/5]

SENIS
​Toksai ankstyvas šiandien?

MINDAUGAS
​Nesimiega.
​Kasnakt vis nekantriau aš laukiu ryto,
​Bijodamas – o gal jau neišauš?
​Ir taip kamuojuos, kol rytinis langas
​Šviesėti ima... Ir nubunda paukščiai.
​Dangus parausta. Ir atgyja viltys,
​Kad viskas dar galbūt pasikartos.
​Žinau, kad ne, o vis dėlto tikiuosi.
​Ne taip gyvenčiau, Seni, ak, ne taip!
​Aš nebuvau tėvams sūnus – paguoda.
​Šeimoj aš nebuvau laimingas vyras.
​Aš nemokėjau net vaikų mylėti,
​Pasinaudojau jais saviems tikslams.
Tai kam aš gyvenau, jei niekam laimės​
​Neatnešiau ir nesukūriau? Kam?

SENIS
​Valdovų laimė – ji visai kitokia
​Negu prastų žmonių.

[2/5]

MINDAUGAS
​Kitokia? Ne.
​Tiktai jie atsisako savo laimės,
​Jei šita laimė nenaudinga jiems.
​O gal visi taip daro – atsisako,
​Kai laimė nenaudinga? Bet ar gali
​Būt nenaudinga ir naudinga laimė?
​O ar žmogus galėtų pasakyt,
​Kas jam naudinga, kas jam nenaudinga?
​Kai taip guli, žiūrėdamas į tamsą,
​Tai pradedi galvot, kad nieko nėr
​Ir kad žmogus – tiktai menka dulkelė
​Visuotinės tamsos okeane.
​Ar žino jis, koks okeano tikslas
​Ir kas yra tenai, už tos ribos,
​Kur okeanas su dangum suseina?
​Mačiau ne sykį aš, kaip krinta žvaigždės.
​Prisižiūrėjau aš, kaip miršta žmonės.
​Ir nieko neįvyksta! Okeanas
​Toks pat didžiulis ir toks pat tamsus.
​Tai mes ne taip jau dideli, kaip manom.
​Ir ne tokie galingi, kaip galvojam.
​Tai kuo tada žmogus laimingas? Kuo?
​Ar tuo, ką turi, ima, liečia, mato,
​Ką valgo, myli, girdi arba jaučia?
​Tai laimė, žinoma. Ir nemaža.
​Bet štai naktis ateina. Ir tu vienas.
​Ir supranti, kad visa tai tik niekai.
​Kad visa tai tavy yra kaip molis
​Ir kad nėra kažko labai svarbaus,
​Kad iš to molio nulipdytum laimę.
​Prakeiktas žodis! Kas jį sugalvojo?
​Kokioj širdies kertelėje jis gimė,
​Išaugdamas į troškulį, kurio
​Žmogus negali niekad numalšinti!

[3/5]

SENIS
​O man atrodo – tu esi laimingas,
​Kai sėdi taip, parėmęs rankom galvą,
​Prie savo „Lietuvos“ ir kai galvoji
​Kažką svarbaus... Tikriausiai apie ją.

MINDAUGAS
​Laimingas? Taip, turbūt šiek tiek laimingas.
​Bet aš toliau žiūriu – ir nematau,
​Koksai likimas ateity jos laukia.
​Aš nieko nematau. Akla tamsa.
​Galbūt tenai neliks nė menko ženklo
​Iš to, ką aš per didį vargą kūriau.
​Tai kam tada tas vargas ir tos kančios?
​Kam tąsyk aš esu arba buvau?
​O, kad dar žmogui leista būt sugrįžti!
​Bent vieną sykį... grįžt pasižiūrėti...
​Į ką išaugo jo kančia... Bet ne.
​Tai būtų visiškas žmogaus žlugimas.
​Jo pralaimėjimas. Ir jo mirtis.
​Negeros mintys, Seni, oi, negeros!
​Neskambios mintys, kaip nevykęs puodas,
​Kurį, kaip tu sakai, reik sudaužyt.

SENIS
​Prieš ką tu vakar pasiuntei kariauną?
​Ar dar kažką rengiesi prilipdyti,
​Prijungt prie savo Lietuvos? Ganėtų.
​Ramybės nori žmonės jau, ramybės.

MINDAUGAS
​​Ilgai dar jos nebus. Galbūt ir niekad.
​​O kariauna, žinai, kaip kariauna –
​​Kariaut privalo... Koks ten triukšmas, Seni?

​​Su karių būriu įsiveržia Daumantas

​​A, Daumantas! Toksai ankstyvas, svaini?
​​​Džiaugiuos, tave matydamas... Bet kaipgi...
​​​Tu čia atsiradai? Juk, rodos, vakar
​​​Tu išvykai į karą su visais
​​​Prieš Romaną, prieš Briansko kunigaikštį?

[4/5]

DAUMANTAS
​Aš atvykau į karą prieš tave,
​Prakeiktas puodžiau! Šiandien arba niekad...

Užsimoja sunkiu kirviu. Mindaugas lyg skydu prisidengia „Lietuva“. Nuo smūgio ji sudūžta, subyra. Mirtinai sužeistas, krinta Mindaugas

MINDAUGAS
​O mano Lietuva!
​(Seniui)
​Bėk, Seni, bėk!
​Vaikus... vaikus išgelbėk! Šauk sargybą!

DAUMANTAS ​(saviškiams)
​Greičiau! Vaikų ieškokit! Ir iškirskit
​Jo visą padermę... Pasiųskit žmogų!
​Pasiųskite žygūną pas Treniotą!
​Tegu pasako jam, kad sostas laisvas.

​Išbėga

MINDAUGAS ​(susižeria rankomis „Lietuvos“ šukes po savim)
​Ką jie padarė! Viso amžiaus triūsą
​​Sudaužė ir suskaldė... Kas dabar
​​Suvienys ją ir sulipdys? Tėvyne,
​​Brangioji mano!
​​​​(Dėlioja gabalus ant žemės. Vieną prie kito)
​Č​ia dar vieno trūksta.
​​​(Ieško, neranda)
​​Kur jis galėjo nusimesti? Niekur
​​Nėra jo... reik visus... visus surinkti
​​Į vieną vietą... Čia, po krūtine,
​​Kur kraujas laša. Reik visus surinkti...
​​​(Nusilpęs krinta ant savo „Lietuvos“. Pakelia galvą)
​​Kur metraštininkas?

[5/5]

JUODAS METRAŠTININKAS ​(prišokęs)
​Aš čia, valdove!

MINDAUGAS
​A, čia tas juodas... Baltą man pašauk!
​(Baltam metraštininkui)
​Tu tuos lapus, kuriuos liepiau išplėšti,
​Iš naujo parašyk... ir dar pridėk,
​Kad Vismantą aš nužudžiau... jo brolius
​Medžioklėje nudėjau... Nužudžiau
​Ligeikį, Višlį, Edivilą. Taip.
​Rašyk, rašyk, kad per vėlu nebūtų.
​Rašyk: Vyžeikį, Vilikailą, Bikšį
​Aš ištrėmiau iš Lietuvos... Judikį
​Aš palikau kovos lauke. Galėjau
​Išgelbėt jį, išnešti. Palikau.
​Rašyk, kad gimines ir artimuosius
​Aš priverčiau jėga paklusti man.
​Rašyk, kad aš... kad nemylėjau nieko...
​Tačiau pridėk, kad visa tai dariau
​Tiktai dėl Lietuvos... tik dėl tėvynės...
​Ir būtinai pridėk, kad jai ir man
​Turbūt nebuvo kito... kito kelio...
​Kad aš buvau jos įrankis... kad aš
​Tik ją mylėjau... Lietuvą... Ją vieną...
Galbūt mane supras... galbūt atleis...​
​(Apsikabina „Lietuvos“ skeveldras. Miršta)

JUODAS METRAŠTININKAS
​Ne, taip nebus. Tai melas, išdavystė,
​Kad visa tai, ką aš rašiau, prapultų,
​Kad mano žodis ir teisybė žūtų!
​Istorija viena privalo būti...
​Viena teisybė... Vienas žodis. Mano!
​​(Nuduria Baltą metraštininką. Ištraukęs iš jo rankų Baltą knygą, drasko ją, plėšo. Paskui į savo Juodą knygą įrašo)
​O visa tai įvyko, Dievui leidus,
​Viens tūkstantis du šimtai šešiasdešimt
​Trečiaisiais metais.

Scena pamažu temsta. Jos gilumoj išryškėja suskaldytos Mindaugo „Lietuvos“ kontūrai. Dar labiau sutemsta. Šviečia tiktai ant didelės juodos knygos karūna.

Uždangos nėra