Tema 5.5 (Literatūra 9)

Arvydas Ambrasas, Regimantas Midvikis. „Duobė“ (5.4 tema)

Absurdo drama

Kalbėdami apie dramą, dažnai turime omenyje tradicinio modelio kūrinį, kurio draminio veiksmo plėtotę lemia priešingų jėgų susidūrimas – konfliktinė situacija. Stebėdami spektaklį scenoje, matome tikrovės iliuziją, veikėjų siekiai bei kova su kliūtimis mums atrodo logiški ir kryptingi. Netradicinis dramos modelis yra sudėtingas, nevienalytis, todėl jį apibrėžti nėra paprasta.

Šiame vadovėlyje susipažinsite su viena iš netradicinio modelio dramos žanrų – absùrdo (lot. absurdum – beprasmis, neskambus, nemalonus) dramà. Susiformavusi Euròpoje po Antrojo pasaulinio karo, absurdo drama parodo žmogaus būties problemas išgalvotais, nelogiškais draminiais vaizdais. Šio žanro kūriniai kartais vadinami antidramà; taip pabrėžiama, kad šiose pjesėse nuoseklus veiksmas nėra svarbus (prisiminkite, kad žodis drama kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio drao – veikti).

Absurdo dramą galime atpažinti iš savitos raiškos. Atrodo, kad dramoje nieko esmingo nevyksta – nėra nei akivaizdaus konflikto, nei siužeto; veikėjų tikslai neaiškūs – jie tarsi panirę į beprasmę, neapibrėžtų siekių egzistenciją. Pjesės vaizduojamas pasaulis nepanašus į gyvenimišką tikrovę, kurioje veikiama suvokiamais logikos principais. Čia kuriama absurdiška pasaulio samprata, kalbama apie žmogaus bejėgiškumą keisti nusistovėjusią tvarką ir keistis pačiam.

Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio drama „Duobė“

Pjesės, pasirodžiusios XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje, autoriai – Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) studentai Arvydas Ambrasas (1947–1970) ir Regimantas Midvikis (1947–2015). Absurdo drama „Duobė“ yra pirmoji trilogijos dalis (kitos dalys „Maratonas“ ir „Pirmadienio popietė“). Drama parašyta sovietmečiu, joje vaizduojamas sovietinės sistemos absurdiškumas, homo sovieticus mentalitetas.

Trilogija pirmąsyk išspausdinta 2009 m. A. Ambraso kūrybos rinktinėje „Žeme, nepalik mūsų“. Šioje knygoje įdėti vieno iš autorių R. Midvikio prisiminimai apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo sukurta pirmoji trilogijos dalis „Duobė“. Tuo metu Vilniaus dailės institutas rengė fakultetų vakarus. Skulptūros fakulteto vakaro programai parengti R. Midvikis pasikvietė freskos ir mozaikos specialybės studentą A. Ambrasą. Perskaičius Samjuelio Beketo (Samuel Beckett) absurdo dramą „Belaukiant Godo“, vaikinams kilo idėja sukurti savo pjesę ir ją suvaidinti. R. Midvikis atsimena, koks kūrybinis įkarštis buvo apėmęs: rašę beveik neatsiplėšdami, vienu atsikvėpimu.

Spektaklis turėjęs didžiulį pasisekimą. Pasak Tomo Venclovos, „buvo aišku kaip diena – nors apie tai nederėjo garsiai šnekėti, – kad „Duobė“ kalba apie visų mūsų tuometinę situaciją: istorinę ir kultūrinę okupacijos duobę, kurioje ne dėl savo kaltės gyvuojame, į kurią kiekvienas reaguoja savaip ir kurią įveikti anaiptol ne visi turi vilčių“. Drama, kilusi iš perskaitytos S. Beketo absurdo dramos įspūdžio, aktuali ir dabar: joje vaizduojama sąstingio apimto, ateities lūkesčių turinčio, bet nesiryžtančio jų siekti žmogaus situacija yra universali, būdinga visiems laikams.

Kaip skaitysime dramą?

Ši drama nėra suskirstyta į veiksmus ir scenas. Todėl aptarsime kūrinį ne dalimis, o perskaitę jį visą. Siūlome skaityti pjesę vienu atsikvėpimu taip, kaip, anot R. Midvikio atsiminimų, buvo rašoma. Skaitydami pabandykite įsijausti į dramos veikėjų situaciją – juk iš tiesų vaidinate dramą žodžiu. Prieš skaitydami atsakykite į klausimus – mokysimės iškelti teksto supratimo hipotezę; vėliau, aptarę kūrinį, galėsime patikrinti, ar spėjimai buvo teisingi. Žinoma, tam tikrų nuorodų, kaip suprasti šią dramą, buvo pateikta anksčiau pristatant absurdo dramos sampratą ir pjesės sukūrimo aplinkybes.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Atkreipkite dėmesį į dramos pavadinimą ir pasamprotaukite:
    1. Apie ką bus kalbama kūrinyje?
    2. Žodis duobė turės teigiamą ar neigiamą reikšmę? Kokių išbandymų ar įvykių, susijusių su duobe, galima tikėtis kūrinyje?
    3. Koks scenovaizdis galėtų būti kuriamas? Nupieškite scenovaizdžio eskizą.
  2. Užrašykite dramos supratimo hipotezę: Šioje dramoje bus kalbama apie...
  3. Perskaitykite veikėjų sąrašą. Kas galėtų sieti šiuos veikėjus?

DUOBĖ

Veikėjai

CEZARIS – klounas
​OFELIJUS – tragikas
​BENEDIKTAS – neaiškus tipas, tyli ir valgo
​KORNELIS – skaito knygą ir rausiasi po lagaminą
​DU DUOBKASIAI

Veiksmo vieta – duobė, iš kurios girdėti vykstančių į tolimus miestus traukinių pūškavimas. Veikėjai – Cezaris, Ofelijus, Kornelis, Benediktas sėdi duobėje, visi kažką veikia

Balsas. Į pirmą platformą atvažiavo traukinys, vykstantis į miestą. Keleivius prašome išeiti į peroną ir užimti vietas vagonuose...

Tyla, pauzė, girdėti traukinių pūškavimas

[1/16]

Kornelis. Cezari, tavo traukinys atvyko!

Cezaris. Žinau, aš juk bilietą turiu.

Kornelis. Tai skubėk. Pavėluosi.

Cezaris. O kam? Aš iš duobės vis vien neišlipsiu.

Ofelijus. O tu dar pabandyk, gal pavyks.

Kornelis. Pamėgink, tikrai išlipsi.

Cezaris. Nemėginsiu, vakar neišlipau...

Ofelijus. O šiandien dar nemėginai.

Cezaris. Užvakar mėginau.

Kornelis. Pamėgink, mes padėsim, gal paskui mus ištrauksi.

Cezaris. O kodėl patys nemėginat išlipti?

Ofelijus (liūdnai). Nekvailiok, Cezari, juk tu žinai, kad tik tu vienas išlipsi. Tu jauniausias.

Cezaris. O kodėl ne tas tipas, kur dešras kemša? Kodėl aš turiu lipti? Kodėl? Aš negaliu išlipti. Matai, kad negaliu! Vakar matei... Užvakar! Pernai! Užpernai! Dar užpernai!!! Viešpatie...

Balsas. Piliečiai keleiviai, būkite atsargūs! Traukinys, einantis į miestą, ... išvyksta!

Pauzė

[2/16]

Cezaris. Būkite atsargūs!.. Išvyksta... Į miestą... Išvyko... Išvyko... Stok! (Prieina prie telefono, susuka numerį) Man bilietą! Išvyko? Žinau. Į kitą. Taip. Vieną. Vieną, sakau! Bilietą vieną. Atleiskit... Dėkoju. (Kornelijui) Ryt važiuosiu. (Kiša ranką į kišenę, ištraukia bilietus ir numeta)

Ofelijus. (deklamuoja)
„Kur jūsų akys? Kaipgi jūs galėjot
​Nuo šio didingo kalno nusirist
​Ir eit ieškot sau maisto šioj klampynėj?
​O, kurgi jūsų akys?“26

Pasirodo bilietų pardavėjas

Pardavėjas. Cezaris!

Cezaris. Aš!

Pardavėjas. Prašau. (Paduoda)

Cezaris. Ačiū! Jums pinigus mokėti?

Pardavėjas. Taip.

Cezaris. Prašau! (Sumoka)

Pardavėjas. Ačiū! Gal kopėčias?

Cezaris. Ne, ačiū, nereikia!

Pardavėjas. O vis dėlto...

Cezaris. Mes patys išlipsim...

Pardavėjas. Sensti, Cezari. Ir tu, Korneli. Tik Ofelijus vis toks pat. Viso gero!

Išeina

[3/16]

Kornelis. Tu pasakei... pasakei... „išlipsim!“.

Cezaris. Taip, „išlipsim“.

Ofelijus. Dieve, kas tau? Tu pasakei „išlipsim“.

Cezaris. Taip, išlipsim. Aš taip pasakiau, kad jis nustotų mums kopėčias siūlinėjęs...

Kornelis (pats sau). Taip... išlipsim! Mes išlipsim, cha cha cha cha...

Cezaris. Gal vis dėlto kopėčias pasidaryti?

Ofelijus. Nereikia. (Liūdnai) Dėl Dievo meilės, išlipsim.

Cezaris. Tai lipkit!

Ofelijus. Traukinys neatėjo.

Cezaris. O jūs taip pabandykit.

Ofelijus. O kam? Čia man geriau traukinio laukti. Ir bilietus juk atneša. Visada spėsiu išlipti. Jei neleistų išlipti, tai gal pabandyčiau. O dabar – kam?.. (Ryžtingai) Palauksiu traukinio!

Cezaris. Tu tikras, kad jis ateis?

Ofelijus. Negali neateiti, jei bilietus parduoda.

Kornelis. O gali gi jis sugesti ar nuo bėgių nueiti... Juk gali.

Cezaris. Tas pats gali atsitikti ir į miestą važiuojant. Suges, ir vėl lauk... Ko gero, ir duobės pašonėj nerasi.

[4/16]

Kornelis. Galima stoty palaukti.

Cezaris. Stočių vidury lauko nebūna.

Ofelijus (susimąstęs). O gal čia ir stoties nėra.

Kornelis. Yra, juk diktorius girdėti...

Cezaris. O mieste ar yra stotis? Jei stoties nėra, tai nesustos.

Kornelis. Aš sustabdysiu, pasakysiu, kad man reikia išlipti.

Ofelijus. Jei stoties nebus, tai vėl reikės duobėj sėdėti.

Kornelis. Mieste duobių nėra, visur gražu, lietaus nuplautas grindinys iš raudonų tašytų akmenų, tarp kurių auga gėlės, žolės ir...

Cezaris. O ką jūs darysit tame mieste nuvažiavę?

Kornelis. Ką nors gražaus...

Cezaris. Pavyzdžiui, ką?

Kornelis. Gal rašysiu ką nors, o gal moterį susirasiu.

Ofelijus. Argi tai gražu?..

Kornelis. Nežinau, man tai gražu.

Ofelijus. Aš geriau jau imčiau vaidinti, negu su bobomis tąsytis!

Dešrininkas. Aš tai visą laiką galvoju, ar tame mieste yra gerų dešrų krautuvė. Niekaip neprisimenu.

[5/16]

Kornelis (užverčia knygą). Kaip visi sensta! Ir atmintis šlubuoja. Mane jau ketveri metai reumatizmas kankina. Prakeikta duobė!

Cezaris. Tame mieste balti arkliai ir mėlyni bokštai. Nei dūmų, nei smarvės, nei drėgmės. Ir žmonės susitikę sako: „Labas rytas“, „Labas vakaras“. Labas vakaras, labas rytas.

Ofelijus. Įdomu, ar mūsų teatre dar vaidina „Hamletą“?

Cezaris. O šventadieniais žmonės eina į cirką, žiūri, kaip jūrų kiaulytės ritinėja kamuoliukus. Aš jiems parodyčiau savo geriausią numerį...

Dešrininkas. Kaip tu manai, ar dešra galėjo pabrangti, juk būna, tiesa? Juk būna, kad kartais pabrangsta. Juk visada taip būna. Sėdi sėdi duobėj, o dešra pabrangsta. Juk būna taip? (Klausiamai žiūri)

Kornelis. O vidury miesto stovi trys didelės liepos. Vasarą jos būna žalios. Ir visi bokštai būna žali. Ir namai žali. Ir atrodo, kad visas miestas kvepia žaliom akacijom.

Dešrininkas. Visada taip būna: sėdi duobėj, o dešra pabrangsta.

Kornelis. O bičių kiek! Jos nešioja medų į mažus avilius ant namų stogų, ir žmonės vaikšto basi, kad jų nesumindžiotų. O rašytojai apie tai rašo savo knygose...

Cezaris. Norit, aš jums parodysiu savo geriausią numerį? Aš visada jį rodydavau programos pabaigai. Tada, kai buvo geriausias metų numeris. Visiems užimdavo kvapą. (Rausiasi po kišenes) Aš tuoj... aš tuoj jį parodysiu. (Rausiasi)

[6/16]

Dešrininkas (įsikarščiavęs). Tai aš klausiu, ar dešros per tą laiką galėjo pabrangti?

Ofelijus. Juokinga, Cezari, šitoj duobėj šitokius numerius rodyti. Juk šitie avinai vis tiek nieko nesupras.
​„Ne, jūs dar nesate jausmų praradus 
​Tai rodo jūsų pojūčiai visi, 
​Bet tuos jausmus yra ištikęs stabas;
​Pamišėlis – net ir tasai nebūtų
Suklydęs panašiai, ir beprotybė​
​Nebuvo niekam taip jausmų pavergus,
​Kad jam neliktų, kaip štai jums dabar,
​Krislelio nuovokos. Koksai šėtonas,
​Akis užrišęs, taip jus suvedžiojo?
​Berankis, kurčnebylis, neregys,
​Kuris dar uoslę turi ir galvoj
​Bent mažo sveiko proto trupinėlį,
​Nebūtų apsijuokęs taip kaip jūs!“

Cezaris (nusiminęs). Tu teisus, Ofelijau, tu visada teisus. Net ir tada, kai Hamleto žodžius supainioji. O juokingiausia, kad visi juokiasi iš nevykusio numerio.

Kornelis. Aš apie fokusus nenusimanau, ir apskritai man bet koks noras juoktis prapuolė. Tai vis nuo tos drėgmės, kuri ketverius metus mane graužia.

Ofelijus (Dešrininkui). Klausyk, brolau, duok ir man tos dešros.

Dešrininkas nereaguoja

[7/16]

„O, kas yra žmogus, jei jam pasauly
​Aukščiausias gėris – valgymas ir miegas?
​Galvijas, ne daugiau. Argi tasai,
​Kuris mums davė tokią lakią mintį,
​Ir priekin žvelgiančią, ir atgalios,
​Įdiegė tam šį dieviškąjį protą,
​Kad jis trūnytų dykas mumyse?
​Galbūt tai gyvuliškas apkiautimas
​Ar įprotis per daug ilgai svarstyti,
​Kokia dalia mūs laukia ateity
​(Dvejojimas, kur trys ketvirčiai baimės
​Ir vienas tik ketvirtis išminties!)“

Kornelis. O aš pradėsiu knygą rašyti apie kaminkrėčius. Tie kaminkrėčiai turi būti juodi. Jie valo visus kaminus, kad mieste suodžių nebūtų. (Susimąsto) O gal ten ir kaminų nėra? Gal ten nereikia krosnių kūrenti?

Dešrininkas. O tu geriau apie dešras parašyk.

Kornelis. Ne, vis vien parašysiu! Įsivaizduokit, rytą, vos prašvitus, baltomis gatvėmis pasipila juodi kaminkrėčiai, laipioja baltais stogais, valo kaminus ir pirmieji suodinais veidais sveikina tekančią saulę.

Ofelijus. Baltame mieste? Paišini kaminkrėčiai? Hm... Gal...

Kornelis. Kaminkrėčiai – švariausi žmonės. Neišsijuodinęs niekada taip nejausi noro nusiprausti. Tai tik kaminkrėčiai supranta.

[8/16]

Ofelijus. Cezari!

Cezaris (ieško kažko skrybėlėj). Ko?

Ofelijus. Dabar jau mums sunkiau iš čia išsikrapštyti.

Cezaris ieško toliau

Kornelis. Kodėl?

Ofelijus. Reikėjo anksčiau ryžtis...

Kornelis. Tu čia man?

Ofelijus. Abiem.

Kornelis. Bandėm.

Ofelijus. Tada, kai skėriai buvo užskridę, galėjom išlipti. Dabar sunkiau.

Cezaris (baigęs ieškoti). Kas sunkiau?

Ofelijus. Išlipti sunkiau... Kad taip tada...

Cezaris. Man ir dabar sunku...

Kornelis. O kam lengva? Anksčiau reikėjo, pirmą dieną, be reikalo išsigandom.

Cezaris. Korneli, juk tau tada ta duobė visai patiko.

Kornelis. Jaunystė buvo. Dabar jau sunku.

Cezaris. Įkristų dabar kas nors, padėtume išlipti, paskui ir patys kaip nors...

[9/16]

Ofelijus. Kada nors įkris.

Kornelis. O gal tai atsitiks tada, kai mūsų jau nebus.

Cezaris. Kai mūsų nebebus, tai neįkris. Išlipę ženklą pastatysim: „Atsargiai, duobė!“

Kornelis. Aš sakau, kad mūsų visai nebebus.

Cezaris. Kada? Kai mirę būsim? Aš nemanau čia mirti! Negirdėjau, kad kas taip duobėj mirtų! Sako, prieš mirtį žmogus labai stiprus pasidaro, toks stiprus, kad iš bet kokios duobės išlipa...

Ofelijus. Vadinasi, kai mes išlipsim, tai ir bus prieš mirtį. Išlipsim ir mirsim. (Deklamuoja) Iššoko pempė iš lizdo, o jai dar kevalas ant galvos.

Visi nutyla. Pauzė. Nepažįstamasis įvirsta į duobę

Ofelijus. „Tai šmėkla, pasirodžiusi prieš mus – Dvasia tamsybių, ir vaizduotė mano – Juoda nelyginant Vulkano kalvė.“

Nepažįstamasis. „Hamletas“, 81 puslapis, 16 eilutė. Prakeikimas! Tai jūs tą duobę išrausėt?

Kornelis. Ne, mes patys įkritom.

Nepažįstamasis. Tai reikėjo ženklą pastatyti, kad kiti neįkristų...

Kornelis. Mes neišlipam.

Nepažįstamasis. Niekai. Gal užsirūkom? (Siūlo cigaretę, užsirūko. Pauzė) Ir jūs tikriausiai į traukinį?

[10/16]

Ofelijus. Atrodo.

Nepažįstamasis. Kiek dar laiko liko?

Cezaris. Vienuolika minučių.

Nepažįstamasis (pamato telefoną). O-o! Telefonas! Komfortas, ponai! Gal paskambinti leisit?

Cezaris. Prašom.

Nepažįstamasis. Alio! Man bilietą! Į miestą... Vieną. Taip, duobėje. Iš kur jūs žinot? A-a-a, taip. Tebesėdi. Atnešit? Dėkoju. (Padeda ragelį) Ačiū Dievui. O jūs nesiruošiat iš čia kraustytis?

Kornelis. Bandysim, kai jūs išlipsit.

Nepažįstamasis. Tai jūs čia repetuojat ką nors, ar ką?

Kornelis. Ne, tik va Ofelijus „Hamletą“ skaitinėja.

Nepažįstamasis. A-a-a... Ir aš „Hamlete“ duobkasį vaidinau. (Ofelijui) Prisimenat? (Skaito perdėtai) „Jūs, pone, jame nesipainiojat, ir dėl to tai ne jūsų kapas; aš irgi nesipainioju, o vis dėlto tai mano kapas.“ Chi chi chi.

Ofelijus. „Ne, tu painiojies, nes patsai stovi kape ir tvirtini, kad jis tavo; jisai mirusiems, o ne gyviesiems; štai čia tu ir painiojiesi.

Nepažįstamasis. Taip, taip, Šekspyras, o-o-o!

Bilietų pardavėjas. Naujokas!

Nepažįstamasis. Aš.

Pardavėjas. Jūs bilietą užsakėt?

Nepažįstamasis. Aš.

[11/16]

Pardavėjas. Prašau. (Paduoda)

Nepažįstamasis. Jums pinigus?

Pardavėjas. (paima pinigus). Ačiū!

Nepažįstamasis. Prašom.

Pardavėjas. Gal kopėčias?

Nepažįstamasis. Ne, ačiū, išlipsiu. (Pardavėjas nori nueiti) E-e-e! Paimkit lagaminą, aš tuoj. (Lipa ir išlipa) Viso, ponai, žiemai kopūstų pasisodinkit! Cha cha cha!

Pauzė

Cezaris. Ofelijau, lipk ir tu.

Ofelijus. Betgi tu bilietą užsisakei.

Cezaris (Korneliui). O gal tu, Korneli?

Kornelis. Mano traukinys dar neatėjo, be to, tu jauniausias.

Cezaris. Palaukit. (Nuėjusiems) Aš tuoj! Aš irgi einu.

Bando išlipti iš duobės. Kornelis ir Ofelijus padeda jam. Cezaris užsikrapšto iki pusės duobės ir pameta skrybėlę

Ofelijus. Skrybėlę, Cezari! Kaip tu važiuosi be skrybėlės!

Kornelis. Greičiau, greičiau – pavėluosi.

Visi puola prie skrybėlės. Cezaris vėl pradeda lipti, bet pasigirsta nueinančio traukinio garsas

[12/16]

Cezaris. Matyt, man nelemta išlipti. (Meta skrybėlę žemėn)

Dešrininkas. Geriau dešras valgytum.

Cezaris (piktai). Tu tai ir žmogų, kaip tą dešrą...

Kornelis. Visada taip: lipi ir neišlipi. Lipi ir neišlipi. Gal verčiau iš viso nelipti?

Dešrininkas. Argi čia blogai? Va, kad tik valgyti būtų!

Ofelijus. Tokia jau likimo ironija.

Cezaris (liūdnai). Ech, Ofelijau, – užsakyk bilietą...

Ofelijus priėjęs piktai paspiria telefoną

Ofelijus. Tu juk žinai, – šiandien traukinių nebebus. Tas buvo paskutinis.

Kornelis. O gal koks papildomas bus? Užsilikusiems duobėse žmonėms.

Ofelijus. Tu pats ir užsisakyk bilietą į tą papildomą. Ten tokių kaip tu tik ir laukia.

Kornelis. Tu man sakai?

Ofelijus. Tau.

Kornelis. Užsisakyti bilietą? O gal tikrai užsisakyti? Bet jis vėl pradės kopėčias siūlinėti. O gal šis kartas nemeluos? (Prieina prie telefono, kelis kartus susuka numerį. Niekas neatsako) Užimtas?.. Ne, sugedęs, turbūt surūdijo nuo drėgmės.

[13/16]

Dešrininkas atsistoja, nusivalo rankas, paima telefoną ir ilgai jame krapštosi.

Dešrininkas. Suspardytas. (Priekaištingai žiūri į Ofelijų. Vėl pradeda valgyti)

Cezaris. O gal taip ir geriau?

Pasirodo du duobkasiai

I duobkasys. Nusibodo man jau šitam prakeiktam lauke duobes užkasinėti, jos niekada nesibaigs.

II duobkasys. Užkasam šią paskutinę, ir viskas bus baigta. Nereikės kiekvieną dieną vaikščioti po lauką ir ieškoti tų prakeiktų duobių. Užkasam, ir baigta!

I duobkasys. Tu visą laiką tą patį kalbi, bet duobės vis nesibaigia...

II duobkasys. Aš irgi negaliu suprasti, iš kur jos atsiranda. Niekada nemačiau, kad čia kas su kastuvu vaikščiotų. Rankom juk neišrausi tokios duobės!

I duobkasys. Gal daugiau nebekasam? Vis vien ryt rasim naują.

II duobkasys. Jei jau atėjom, tai užkasam! (Kasa, meta žvyrą į duobę)

Dešrininkas. Lyja! Ir dešros jau baigiasi. Viskas! Ryt važiuoju. Užteks.

Kornelis (duobkasiams). Ei jūs, ten viršuje, baikit kvailioti! Ar nematot, kad čia žmonės?

[14/16]

Ofelijus. Gyvus nori užkasti. (Deklamuoja) „Jeigu dabar, vadinasi ne paskui. Jeigu ne paskui, vadinasi, dabar. Jei ne dabar – tai kada nors ateity. Svarbiausia būti pasiruošusiems.“

I duobkasys. Man atrodo, kad čia kažkas ne taip. Ar tik ne mes patys duobes rausiam?

II duobkasys. Ką tu! Iš kur tu ištraukei? Mes tik užkasinėjam. Kiekvieną dieną tik užkasinėjam. Kas mums darbo! Užkasinėk, ir baigtas kriukis!

I duobkasys. Vis vien, žiūrėk, mes gi kitą rausiam!

II duobkasys. Nesvarbu, užkasam tą paskutinę, daugiau jų nebus. Galime nieko neveikti, jei atkasinėti nelieps.

Dešrininkas. Ei, jūs, kapstinėtojai, baikit, baikit, sakau!

Cezaris. Nerėk kaip beprotis. Vis tiek jie nieko negirdi. Turbūt kurčnebyliai. Rėk nerėkęs – nieko nepadės!

Dešrininkas. Aš gyventi noriu. O jie mus užkas. Gyventi noriu, ar suprantat? Gyvus užkas. Išlipti noriu. Išlipti! Saulę pamatyti, debesis, miestus... (Bando lipti. Gauna žvyro į snukį, nusirita) Gyventi noriu! Gyventi!!! (Verkia)

Kornelis. Jo nervai pairę. Kaip tu manai, ar greitai jie baigs?

Cezaris. Ką baigs?

Kornelis. Mus užkasinėti. (Žiūri į viršų)

[15/16]

I duobkasys. Atkasinėti turbūt lengviau. Niekas nežino, kiek duobių neatkastų. Kas suskaičiuos? Juk nesimato.

II duobkasys. Taip. Svarbiausia tą paskutinę užkasti. Paskui kaip bus, taip.

I duobkasys. Žinai ką? Tos neužkasinėjam. Einam, sužinosim, ar reikia užkasti. Kaip įsakys, taip ir darysim. (Nueina)

Cezaris. Einu, pasižvalgysiu, gal traukinys stovi. (Išlipa iš duobės. Žvalgosi)

Kornelis. Ką matai?

Cezaris. Nieko. Vien tik tuščias laukas.

Ofelijus. Tu pabėgėk į šalį.

Cezaris bėga. Pauzė

Cezaris. Nieko nėra!

Kornelis. O tu pamėgink į kitą pusę.

Cezaris bėga. Pauzė. Cezaris dingsta. Po kurio laiko pasigirsta šauksmas

Cezaris. Ei ei! Duobę radau! Lipkit čia. Gera duobė – tuščia!

Visi griebia savo daiktus ir išlipę dingsta. Girdisi balsai

Kornelis. Gera duobė! Ir telefonas yra! (Sukinėja telefoną) Neveikia!

Cezaris. Gerai, kad neveikia: tas su savo kopėčiomis čia nesimaišys...

[16/16]

Į duobę įvirsta Nepažįstamasis. Pasistato savo lagaminą, atsisėda ir sėdi

Nepažįstamasis. Nėra! Nieko nėra! Stoties nėra! Traukinio! Plynas laukas! Viešpatie! Ką daryt? Telefonas! (Susuka numerį) Alio! Stotis? Stotis. Cha cha. Stotis... Cha cha cha. Bilietą vieną... Į miestą... Cha cha cha.

Atsisėda

Nieko nėra... nieko... nieko...

Pasirodo bilietų pardavėjas

Pardavėjas. Ostapas?

Nepažįstamasis. Aš.

Pardavėjas. Jūs bilietą užsakėt?

Nepažįstamasis. Aš.

Pardavėjas. Prašom bilietą.

Nepažįstamasis. Prašom pinigus.

Pardavėjas. Gal kopėčias?

Nepažįstamasis. Ne, ačiū, išlipsiu.

Pardavėjas nueina

Balsas. Atvyko traukinys, vykstantis į Baltąjį miestą. Keleivius prašom išeiti į peroną ir užimti vietas vagonuose.

Nepažįstamasis. Nėra!!! Nėra!!!

Balsas. Traukinys į Baltąjį miestą išvyksta. Būkite atsargūs!

Nepažįstamasis. Nėra! Ten nieko nėra! Plynas laukas!!! Plynas laukas! Laukas. Plynas laukas...

Pabaiga

Vilniaus universiteto teatro spektaklis pagal dramas „Duobė“ ir „Maratonas“, rež. Rimantas Venckus, 2011 m.
Vilniaus universiteto teatro spektaklis pagal dramas „Duobė“ ir „Maratonas“, rež. Rimantas Venckus, 2011 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Perskaitykite pirmąją remarką ir ją aptarkite.
    1. Kur vyksta veiksmas?
    2. Kuo ypatinga veiksmo vieta? Atkreipkite dėmesį į tai, kokiais pojūčiais suvokiamas išorinis pasaulis.
    3. Kas pasakyta apie dramos veikėjus? Kaip galėtumėte apibūdinti jų buvimą duobėje?
  2. Koks išorės įvykis paskatina veikėjų polilogą?
  3. Kokį paradoksą išryškina bilietą turinčio Cezario žodžiai?
  4. Kokia pagrindinė veikėjų buvimo duobėje priežastis? Kaip manote, ar tai tikroji priežastis?
  5. Kiek metų veikėjai lindi duobėje?
  6. Kaip Cezaris reaguoja išgirdęs balsą, pranešantį apie traukinio išvykimą?
  7. Bilietų pardavėjas pasiūlo kopėčias – galimybę palikti duobę. Kodėl Cezaris atsisako kopėčių?
  8. Kuriuo asmeniu apie būsimą išlipimą iš duobės kalba Cezaris? Kaip į tai reaguoja Ofelijus ir Kornelis?
  9. Ofelijaus nuostatą atskleidžia šie jo žodžiai: „O kam? Čia man geriau traukinio laukti. Ir bilietus juk atneša. Visada spėsiu išlipti. Jei neleistų išlipti, tai gal pabandyčiau. O dabar – kam?.. (Ryžtingai) Palauksiu traukinio!“ Kokią Ofelijaus būdo savybę (-es) galėtumėte įvardyti?
  10. Ofelijaus sakinyje „Čia man geriau traukinio laukti“ panaudota inversija. Koks žodis pabrėžiamas? Kas Ofelijui yra duobė – kalėjimas ar prieglobstis?
  11. Vėliau veikėjai pasineria į pokalbį apie miestą, esantį viršuje. Koks miesto vaizdinys kuriamas? Raskite citatų ir užpildykite lentelę.

Veikėjas

Kokį miestą įsivaizduoja veikėjas?

Ką veikėjas darytų mieste?

Kornelis

Benediktas (Dešrininkas)

Cezaris

Ofelijus

  1. Kuo ypatingas miesto vaizdinys? Atkreipkite dėmesį į tai, kokiais pojūčiais suvokiamas. Kodėl šie pojūčiai yra svarbūs?
  2. Remdamiesi 11 ir 12 užduočių atsakymais pabaikite mintį 5–8 sakiniais atsakydami į klausimus, kokius dalykus vaizduodamiesi duobės gyventojai kuria savo ateities iliuziją, ką jiems reiškia miestas:

    Pokalbyje iškilusiais prisiminimais apie miestą (atrodo, kad kiekvienas veikėjas ten yra gyvenęs) kuriamas idealizuoto miesto vaizdinys. Pjesės veikėjai miestą įsivaizduoja savaip. Kornelis...​​
  1. Duobės gyventojų kasdienybę sudrebina įvirtęs Nepažįstamasis. Kuo Nepažįstamojo elgesys yra panašus ir kuo skiriasi nuo kitų veikėjų?
  2. Kaip Nepažįstamasis paveikia sėdinčiuosius duobėje?
  3. Įsiskaitykite į pasirodžiusių dviejų duobkasių dialogą.
    1. Kaip I duobkasys vertina savo darbą?
    2. Kas stebina duobkasius? Ko jie negali suprasti?
    3. I duobkasys iškelia duobių atsiradimo idėją. Kokią? Ar teisus II duobkasys, teigdamas, kad jie tik užkasinėja duobes?
    4. Kodėl duobkasiai nebaigia užkasti duobės?
  1. Kaip į duobkasius reaguoja duobėje sėdintys veikėjai?
  2. Ką padaro veikėjai, kai iškyla realus pavojus gyvybei – būti užkastiems?
  3. Ką praneša antrą kartą į duobę įvirtęs Nepažįstamasis? Aptarkite jo emocinę būseną (atkreipkite dėmesį į veikėjo tariamų sakinių struktūrą bei intonaciją).
  4. Kodėl, jūsų nuomone, šitaip nereaguoja Cezaris, išlipęs iš duobės pasižvalgyti?
  5. Kodėl ir Nepažįstamasis atsisako pardavėjo pasiūlytų kopėčių?
  6. Kaip jūs manote, ar duobėje esantys veikėjai nori iš jos išlipti? Atsakymą pagrįskite.
  7. Kas yra pasikeitę, kai pjesės pabaigoje veikėjai persikelia į kitą duobę?

Apibendriname

  1. Prisiminkite prieš skaitymą iškeltą hipotezę apie kūrinį. Ar jūsų spėjimai buvo teisingi?
  2. Kaip dabar interpretuotumėte kūrinio pavadinimą? Kokių – teigiamų ar neigiamų – reikšmių įgyja duobė? Pabaikite mintis remdamiesi kūriniu.
    • Duobė kūrinyje yra kalėjimas, nes...
    • Duobė galėtų būti ir spąstai, nes...
    • Duobė yra ir saugumą teikiantis prieglobstis, nes...
  3. Pjesėje sugretinama duobė, stotis, iš kurios išvykstama, ir miestas, į kurį vykstama. Apibūdinkite šių trijų erdvės nuorodų santykius. Ar keičiasi jų reikšmės pjesėje?
  4. Kaip įvertintumėte Cezario elgesį, kai traukiniui nuvažiavus kiekvienąkart jis perka bilietą į kitą traukinį? Ar galima teigti, kad šis bilietų pirkimas yra skirtas palaikyti viltį kada nors išsiropšti iš duobės? Kaip supratote bilieto pirkimo ir neišvykimo metaforą?
  5. Pjesė pasirodė sovietmečiu, kai išsakyti ideologijos neatitinkančią nuomonę buvo pavojinga. Pats pjesės atsiradimas ir suvaidinimas Dailės akademijoje jau buvo antisovietinio nepaklusnumo faktas, netiesioginis aktyvumo žadinimas, kvietimas veikti. Koks pagrindinis duobėje lindinčių žmonių bruožas parodomas kūrinyje?
  6. Paradoksalu, kad kalbėdami žmonės nori naujovių, bet iš tikrųjų jų nesiekia. Taigi svarbus konfliktas tarp žodžių ir veiksmų – kalbama, bet nedaroma. Pagrįskite šią mintį kūriniu.
  7. Apibūdinkite kiekvieną veikėją. Kuo jie yra simboliški? Kokie visuomenės bruožai išryškinami ir supriešinami?
  8. Koks yra telefono vaidmuo dramoje?
  9. Papildykite savo scenovaizdžio eskizą, nupieštą prieš skaitant dramą. Kurios svarbiausios vaizdinės detalės atskleistų „Duobės“ kuriamą pasaulį? Paaiškinkite.
  10. Pagrįskite, kad šis kūrinys yra absurdo drama. Kaip kuriama absurdiška pasaulio samprata?
  11. Ofelijus pjesėje deklamuoja Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ ištraukas. Joje protagonistas Hamletas yra dvejojantis veikėjas, negebąs ryžtingai įgyvendinti savo ketinimų. Koks vaidmuo šioje pjesėje galėtų būti skirtas V. Šekspyro citatoms?

Kuriame

  1. Įvaizdinkite dramą: sukurkite komiksą ar filmą. Pasirinkite vieną iš interpretacijos užduočių:
    • iliustruokite kūrinį nenukrypdami nuo dramos;
    • interpretuokite dramą, atskleisdami absurdišką pasaulio sampratą.
  2. Galima sakyti, kad dramos laikas neapibrėžtas, vykstantis dabar, be pradžios ir pabaigos, nors ir užsimenama, kad į duobę veikėjai įkrito prieš ketverius metus. Jei istorija turėtų pabaigą, kokia ji būtų?

Rašome

Pasirinkite vieną iš teksto kūrimo užduočių:

  1. Parašykite A. Ambraso ir R. Midvikio pjesės recenziją. Atskleiskite pjesės aktualumą, absurdiško pasaulio ir veikėjų paveikslų kūrimo būdus, aptarkite scenografijos galimybes.
  2. Sukurkite vieno iš dramos veikėjų įsivaizduojamo dienoraščio fragmentą.
  3. Parašykite rašinį „Kaip dramoje „Duobė“ kuriama absurdiško pasaulio samprata?“.
  4. Parašykite rašinį apsvarstydami, ar mūsų vartotojiškai visuomenei nestinga valios veikti, kai daugiau kalbama, nei daroma. Svarstydami remkitės drama „Duobė“ ir kultūriniais, istoriniais ar kitais pavyzdžiais.
Prašau palaukti