Eilėraščio vyksmas
Prozos kūriniuose veikėjų padėtis keičiasi, nes jie dalyvauja veiksme – jį nurodo fabulos bei siužeto sąvokos. Pokyčius matome ir lyrikoje. Čia kalbame apie eilėraščio vỹksmą, kuris gali turėti ir fabulos bruožų. Bet dažniausiai eilėraštyje vyksta smulkesni, ne tokie akivaizdūs pasikeitimai. Pavyzdžiui, keičiasi eilėraštyje sugretinamų temų, tarkime, gamtos ir žmogaus, santykis; gali pasikeisti požiūris į tą patį dalyką, arba eilėraštyje jaučiame stiprėjantį ar silpnėjantį perteikiamą jausmą; gali keistis lyrinio subjekto dvasinių būsenų įvardijimas ir pan.
Jau minėtame Maironio eilėraštyje „Trãkų pilis“ iš pradžių prisimenama garbinga pilies praeitis ir kuriamas dabartinis jos vaizdas, o eilėraščio pabaigoje keičiasi žvelgimo perspektyva: pasirodo pro šalį važiuojantis lyrinis subjektas, kuris jausmingai įvertina griūvančios pilies ir tuometės Lietuvõs padėtį. Henriko Radausko eilėraštyje „Kino kronika“ sugretinami du skirtingi dalykai: filmuoti karo vaizdai ir kino salėje greta sėdinti pora:
Kino kronika
Staiga susitiko jų rankos,
Ir keliai abiem suvirpėjo.
Ekrane dundėjo patrankos
Ir dūmai virš lauko kabėjo.
Staiga susitiko jų akys,
Tamsoj prasivėrė plačiau.
Ir nieko jisai nepasakė,
Ir ji nepasakė. Tačiau
Į salę mirtis įvažiavo,
Ir numirė visa, tik juodu
Žiūrėjo, virpėjo, alsavo
Tuo oru ugningu ir juodu,
Kur angelas pūtė trimitą,
Kur drebino aukštus skliautus,
Ir žvaigždės virpėdamos krito
Ant jų – kaip auksinis lietus.
Eilėraštis pradedamas nuo įsimylėjėlių rankų susitikimo, kai ekrane dunda patrankos. Abi temos palengva intensyvinamos. Karo tema: „dundėjo patrankos“, „dūmai virš lauko kabėjo“, „mirtis įvažiavo“, „numirė visa“. Įsimylėjėlių tema: „susitiko jų rankos“, „susitiko jų akys“, jis ir ji nieko nesako (suprask – jau nebereikia žodžių), visa numirė, „tik juodu / Žiūrėjo, virpėjo, alsavo“. Paskutiniame posme abi temos sujungiamos. Biblinis angelo trimitas visuomet praneša apie didelius pokyčius. Tai gali būti ir įspėjimas, kad iš dangaus pasipils ugnis ir kruša, bet gali būti, kad, trimitui nuskambėjus, bus prikelti mirusieji. Taigi karo vaizdų ir įsimylėjėlių temos abstraktinamos, tai galima suprasti kaip mirties ir gyvybės supriešinimą. Ant įsimylėjėlių krintantis žvaigždžių „auksinis lietus“ gali būti interpretuojamas kaip jųdviejų, o tai reiškia gyvybės, palaiminimas. Tad šio eilėraščio vyksmas apimtų abiejų temų intensyvinimą (dramatišką karo įspūdžių ir meilės jausmo stiprėjimą), sujungimą ir įvertinimą.
Aido Marčėno eilėraštyje „Klaida“ kalbama apie bėgantį laiką, prisiminimus. Perskaitykite jį stebėdami pokyčius.
Klaida
neatitaisoma mano klaida
prieš penkiolika metų žaidžiant slėpynių
įsilipti į klevą mokyklos kieme
atsisėst ant šakos ir žiūrėt
kaip neranda manęs neatitaisoma
neatitaisoma klaida neišsiduot kai visi
užmiršę mane išsiskirsto
nes prieš dešimtį metų tą klevą nukirto
supjaustė ir išvežė
o aš vis dar
slepiuosi jame
Eilėraštyje kalbama apie slėpynes, per kurias nerandama pasislėpusiojo – tuomet žaidimas neįvyksta, visi išsiskirsto. Tai tarsi viena netektis. Antroji – nukertamas klevas, įvykio liudininkas. Šios, atrodytų, nereikšmingos vaikystės netektys lyriniam subjektui svarbios. Jos suvokiamos kaip iškalbinga gyvenimo metafora. Neatsitiktinai paskutinėje eilutėje sakoma: „o aš vis dar / slepiuosi jame“. Praeityje patirtas pasislėpusio ir neatrasto vaiko jausmas tarsi nusako ir dabartinę lyrinio subjekto savijautą; ją galima būtų interpretuoti kaip paties pasirinktą pasitraukimą nuo visų, užsisklendimą ir kartu apgailestavimą, kad tai įvyko.
Kaip apibūdintume šio eilėraščio vyksmą? Viena vertus, didinamas atotrūkis nuo vaikystės įvykio – klevas, kuriame slėptasi, nukertamas. Kita vertus – netikėtas minties posūkis paskutinėje eilutėje vaikystėje patirtą jausmą perkelia į lyrinio subjekto dabartį.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Perskaitykite H. Radausko eilėraštį „Kaštanas pradeda žydėt“ ir aptarkite jo vyksmą.
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
-
- Aptarkite, kaip vis intensyvinamas pavasario vaizdas.
- Nusakykite lyrinio subjekto santykį su aprašomu pavasario šėlsmu.
- Kaip reikėtų suprasti pokyčius paskutiniame posme: dinamiškus pavasario vaizdus keičia statiškas kaštonų žiedų palyginimas su žvakėmis.
- Koks lyrinio subjekto nuotaikų pokytis atskleidžiamas eilėraštyje? Kokia to pokyčio priežastis?
Eilėraščio laikas ir erdvė
Apie laiką ir erdvę paprastai kalbame aptardami siužetinius prozos kūrinius, bet laiko ir erdvės nuorodos svarbios ir lyriniame eilėraštyje, kuriame nėra siužeto. Svarbu stebėti, kokie laikai ar kokios erdvės yra supriešinamos. Maironio eilėraštyje „Trãkų pilis“ svarbiausias yra garbingos praeities ir gūdžios dabarties kontrastas, o erdvinė nuoroda – Trakų pilis – neturi priešpriešos, todėl šiame eilėraštyje nėra reikšminga. Anksčiau aptartame A. Marčėno eilėraštyje vaikystės ir dabarties gretinimas yra akivaizdus, o erdvinės nuorodos nusakomos netiesiogiai: tai buvimas su visais arba slėpimasis kleve, atsiskyrimas nuo visų, kas yra pavadinama „neatitaisoma klaida“. H. Radausko eilėraštyje „Kino kronika“ svarbesnė erdvinė priešprieša: kas vyksta karo apimtame aplinkiniame pasaulyje ir kas vyksta kino salėje, o aiškesnės laiko priešpriešos čia nėra.
Perskaitykite Juditos Vaičiūnaitės eilėraštį iš ciklo „Nẽmuno elegijos“:
1. Napoleono kalnas
Dar Vaterlo varpai po vandeniu,
dar ištremties sala
pro rūką neįžvelgiama,
dar žydintis birželio rytas,
dar galima paimti žiūronus
ir išdidžiai stebėti,
kaip keliasi per Nemuną kariuomenė –
arkliai ir raiteliai,
kaip dunda žalias krantas
nuo šlaitu ridenamų patrankų,
kaip girgžda keltas,
kaip vanduo pliuškenasi
į valčių šonus,
dar nesustingęs į kraujuotą ledą,
į gruoblėtas aketes,
dar šviečia saulėje kreidiniai skardžiai
priemiesty virš santakos,
virš neprancūziško, virš melsvo miesto –
virš dulkėto Kaũno,
dar nepamojo imperatoriaus ranka
kurtiems pabūklams,
dar įsibridęs upėj prausiasi
vienplaukis mažas būgnininkas…
Eilėraštyje remiamasi legendiniu pasakojimu, kaip Napoleonas stebėjo savo kariuomenės kėlimąsi per Nemuną prie Kauno. Šis persikėlimas reiškė karo su Rùsija pradžią. Taigi erdvinės nuorodos svarbios, bet šiame eilėraštyje daug reikšmingesnis laikas.
Kalbama apie praeitį, XIX a. pradžią, Napoleono žygį į Rùsiją, bet istorijos pasakojimas tarsi stabdomas kaip dailininko paveiksle (ši scena iš tiesų yra įamžinta ne vieno dailininko). Eilėraštyje išvardijamos per Nemuną besikeliančios kariuomenės vaizdo detalės, bet kartu primenama, kuo baigėsi Napoleono žygis į Rusiją (užuominos apie „kraujuotą ledą“ sietinos su dramatišku prancūzų kariuomenės traukimusi žiemą). Primenama ir paties Napoleono biografijos pabaiga (užuominos apie paskutinio, Vaterlo, mūšio pralaimėjimą ir tremties salą, kurioje Napoleonas ir mirė). Taigi kalbama apie konkretų istorijos įvykį, bet jam suteikta laiko perspektyva – kuo baigėsi šis išdidus stebėjimas karo pradžioje. Šio eilėraščio vyksmas paremtas ne tik karo pradžios ir pabaigos kontrastu – paskutinėse eilutėse kalbančiojo žvilgsnis nukrypsta nuo išdidaus karo vado prie dar taikaus „mažo būgnininko“ prausimosi Nemunè.
„Nemuno elegijų“ ciklą poetė skiria Kaũnui ir su juo susijusiems praeities įvykiams. Juk ir šiandien kalnas, nuo kurio 1812 m. birželio 24 d. Napoleonas stebėjo savo kariuomenės kėlimąsi per Nemuną, vadinamas Napoleono kalnu.
Poezijoje laiko ir erdvės nuorodos dažnai susijusios su konkrečiomis vietovėmis arba įvykiais. Jeigu skaitytojas nežino Napoleono karų istorijos, negirdėjo, kad Kaunè yra Napoleono kalnas, jam bus sunku suprasti aptarto eilėraščio užuominas, taigi ir eilėraščio prasmė liks miglota. Kartais, neatpažinus istorinio konteksto, eilėraštis gali būti visai nesuprantamas. Pavyzdžiui, Jono Aisčio eilėraštis „Vienas kraujo lašas“ polemizuoja su tarpukario Lietuvõs valdžios sprendimu nesipriešinti, kai 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įžengė sovietų kariuomenė.
***
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės –
Liko netesėti mūsų pažadai…
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę –
Liko netesėti mūsų pažadai…
Thompson, 1948 I 13
Šiam eilėraščiui suprasti svarbi ir jo parašymo data (rašyta jau po Antrojo pasaulinio karo), ir vieta (eilėraštis sukurtas išeivijoje). Eilėraštyje primenami tarpukario Lietuvojè skambėję raginimai ginti tėvynę ir kaltinama, kad tie pažadai nebuvo ištesėti. Taigi čia kalbama apie konkrečius Lietuvõs istorijos įvykius, jie įvertinami.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- J. Vaičiūnaitės eilėraštis „1. Napoleono kalnas“ įeina į „Nemuno elegijų“ ciklą. Pasidomėkite, kokios dar su Kaunù susijusios vietos ar įvykiai minimi šiame cikle.
- Išsiaiškinkite poezijos žanro – elègijos – savitumą. Kokio turinio ir kokios nuotaikos šio žanro kūriniai? Kokį papildomą turinį žanro kontekstas teikia eilėraščiui „1. Napoleono kalnas“?
- Perskaitykite Broniaus Krivicko eilėraštį ir atsakykite į klausimus. Atkreipkite dėmesį, kada ir kokiomis aplinkybėmis eilėraštis parašytas.
Tiriame
Pasidomėkite, kas buvo B. Krivickas, ką ir kur jis veikė 1947 m., koks jo kūrybos likimas.
Niekad, niekados
Žuvusiam broliui
Buvo saulė netoli laidos.
Jam šešėliai švelnūs ant kaktos.
Paspaudimas rankos jo tvirtos.
Ir toks liūdnas balsas nuojautos:
Niekad, niekados
Jis daugiau tau rankos nepaduos.
Išsipildė mano mintys tos…
Vidury dienos tokios skaisčios, baltos,
Vidury nakties tartum derva juodos,
Girioj prie laužų liepsnos aukštos
Man visur vaidenas visados:
Buvo saulė netoli laidos
Ir šešėliai anta jo kaktos…
Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžias maldas kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad ištryško kraujas ant kaktos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.
Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.
Niekad, niekados…
Mano lūpose nėra maldos,
Mano sielvarte nėra raudos.
Ak, tik skausmas amžinos skriaudos,
Kad prie durų nebūties šaltos
Amžinai mes esam išsiskyrę.
1947
-
- Kur ir kada galėjo vykti tai, apie ką kalbama eilėraštyje? Kokia kova čia minima?
- Kaip eilėraščio autorius susijęs su aprašomais įvykiais?
- Aptarkite eilėraščio vyksmą: kokiais žodžiais eilėraštis pradedamas, kokiais baigiamas, apie ką kalbama vidurinėje dalyje?
- Pasvarstykite, kaip istorinių įvykių, vietų, datų, autoriaus biografijos faktų žinojimas padeda suprasti poetinį tekstą. Jei galite, pateikite savo pavyzdžių.
Konteksto vaidmuo eilėraščiui suvokti
Tai, apie ką kalbėjome – laiko ir erdvės nuorodos, – priklauso eilėraščio kontèkstui, jis padeda suprasti kūrinio prasmę. Eilėraščio tekstas audžiamas iš daugybės sugretinimų, sąsajų, atvirų ar paslėptų citatų, užuominų, kurias pageidautina atpažinti. Eilėraštyje gali būti kalbama apie istorinius įvykius, svarbias vietas, datas, kuo nors ypatingus asmenis; gali būti atvirai ar netiesiogiai remiamasi literatūriniais kūriniais, jie stilizuojami, su jais polemizuojama. Kartais iš pirmo žvilgsnio eilėraštis primena rebusą, bet jį išsiaiškinus, radus jo perskaitymo raktą, miglotas tekstas ima skaidrėti, atsiveria netikėtos jo prasmės.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Perskaitykite Sigito Parulskio eilėraštį „Subjektyvi kronika“ ir aptarkite jo kontekstus.
Subjektyvi kronika
Visi jau mirę.
CÉSAR VALLEJO
Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas
gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių
mirė Daktariūnas, jį vadindavo Debesėliu, nes
kūrendamas krosnis buvo visiškai juodas
mirė Vytautas Norkūnas, gyveno vienas, žiemą
vasarą avėjo guminiais batais
mirė šlubis Liudvikas Trumpa, jaunas nenorėjo eit
į kariuomenę, buvo įsikalęs į kojos sąnarį vinį
mirė Valerka, užsimušė važiuodamas motociklu, dar
matyt kojos pėdsakas ant stulpo
mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot, kai jį laidojo
per bulviasodį, ežeru plaukė dvi gulbės
mirė sunkumų kilnotojas Valdas, buvo įpratęs
važinėt krovininiais traukiniais, nukrito po
ratais
mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas
mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas
mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau
net neįtariau esant
mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai
knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui
ir gailestis sau
mirė – viskas svarbu
mirė – nieko nėra reikšmingo
-
- Išsiaiškinkite, kokie istoriniai dokumentai vadinami krònikomis. Kuo S. Parulskio eilėraštis panašus į kroniką?
- Kas yra epigrãfas? Kaip jis susijęs su kūriniu?
- Pasidomėkite, kas yra César Vallejo. Kaip tariama šio asmens pavardė? Kaip manote, kodėl S. Parulskis epigrafui pasirinko būtent šio poeto frazę?
- Apie kokį Dievo sūnų ir jo mirtį yra kalbama? Kaip sugretinamos Dievo sūnaus ir kitų minimų žmonių mirtys?
- Kaip siūlytumėte suprasti paskutinių eilučių kontrastą tarp svarbumo ir nereikšmingumo?
- Kaip manote, kodėl eilėraštis pavadintas „Subjektyvi kronika“? Kuria prasme ji yra subjektyvi?
Stilizacija
Su konteksto samprata susijęs rašymo būdas, kuris vadinamas stilizãcija. Tai sąmoningas kurio nors autoriaus ar konkretaus kūrinio ypatybių pamėgdžiojimas. Gali būti mėgdžiojama tema, problematika, kalbėjimo būdas. Lietuvių literatūroje dažnos tautosakinės stilizacijos, kai į naują kontekstą perkeliami liaudies dainų žodžiai, pasakojimų motyvai. Šiuolaikiniai lietuvių poetai neretai stilizuoja tarmišką kalbėjimą. Kartais autorius tarsi užsideda praeities rašytojo kaukę ir prabyla į savo laiko skaitytoją to rašytojo balsu. Kitas stilizacijos variantas – pasirinkto rašytojo parodijavimas, ironiškas jo kūrybos temų ar stiliaus imitavimas. Norint suvokti stilizavimą, reikia atpažinti, kas yra stilizuojama. Kitaip sakant, stilizavimas yra dialogas su kontekstu vienaip ar kitaip jį vertinant.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Perskaitykite sovietiniais laikais parašytą M. Martinaičio eilėraštį „Antano Vienažindžio rauda“ ir atsakykite į klausimus.
Antano Vienažindžio rauda
Girdžiu jau, girdžiu
didelę kalbą –
tai Vienažindis
su dangumi kalba:
Sudiev, lelija,
dangaus baltoji,
lenciūgai skamba –
jau smertis stoja.
Sudiev, gvazdikai,
žolynai brangūs, –
per žemės dulkes
keliuosi dangui.
Graži mergelė
ant kalno verkia,
ant rankų laiko
baltą man smertį.
Pro langą žiūri
jau Cinakaktis –
jis mano verksmo
klausės per naktį.
Tai mano verksmą
jis skaudžiai trėmė
mano tėvynėj –
svetimoj žemėj.
Sudiev, lelija,
dangaus baltoji –
rankas lenciūgai
suvinčiavojo.
Sudiev jums, skaistūs
rytų žemčiūgai, –
sunkūs man, sunkūs
smerties lenciūgai.
1974
-
- Pasidomėkite A. Vienažindžio biografija ir istoriniu kontekstu. Dėl kokių priežasčių kalbama apie trėmimą ir svetimą žemę? Kas iš poetui artimų žmonių buvo ištremtas?
- Aptarkite raudõs žanrą. Kokia tematika jam būdinga?
- Paskaitykite A. Vienažindžio eilėraščių ir aptarkite, kaip jie yra stilizuojami (temos, stiliaus, intonacijos ar kt. požiūriais).
- Kaip manote, kuo A. Vienažindžio poezija buvo paranki M. Martinaičiui, kuris sovietiniais laikais netiesiogiai bandė kalbėti apie visuomenei rūpimus klausimus?
Eilėraščiai proza
Nuo laisvesnių eiliavimo būdų nelabai nutolęs eilėraštis prozà. Tai prozine kalba parašytas nedidelis lyrinis kūrinys. Jis yra tarpinė forma tarp poezijos ir prozos. Jam būdingi garsiniai sąskambiai, ritminė-intonacinė sandara. Šio tipo kūriniai pasirodė romantizmo literatūroje siekiant panaikinti griežtas ribas tarp literatūros rūšių ir žanrų.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Perskaitykite N. Abrutytės eilėraštį proza „Kaip surasti įkvėpimą, sekretas“ ir atsakykite į klausimus.
Kaip surasti įkvėpimą, sekretas
surast senus sąsiuvinius kur prirašęs esi daug gražių banalybių – bet kur jie? – jie palikti Ir juos turbūt skaitinėja užmiršta motina Aš jos nenorėjau užmiršti Bet buvau priversta išvažiuoti į kitą šalį Savo šalį tapau tik įžymi O tapti įžymiam nereiškia tapti galingam Mano tėvai yra turtingi Bet jie nedavė man jokios galimybės pačiai tapti tokiai Todėl aš užmiršiu savo tėvus Tiesa jie kartais man skambina Ir klausia Kada aš juos aplankysiu Bet aš tyliu ar žiauriai juokiuosi Gal po metų kitų Tiesa paskui buvau Vilniuj nesakau Lietuvõj Pas juos neužsukau Buvau Vilniuj 4 dienas Ir susitikau su kuo norėjau Taip Mano motina skambina man ir sako Visai mus užmiršai Aš tyliu Jie pamažu ima suprasti Kodėl aš jiems abejinga Mano motina siūlo man gražią sumelę Ji man dabar atrodo juokinga Jei būtų pasiūlę seniai Kai dar Vilniuje gyvenau Koks būtų mano didelis turtas Ir dabar jos neatsisakyčiau Kad galėčiau dalyti draugams Bet motina sako norinti pas mane atvažiuot ir atvežti tų pinigų Vien todėl kad turėsiu ją pamatyti slapta atsisakau aš jų O be to Aš įpratau netikėti jų žodžiais Jeigu tiktai norėtų man duoti Paprašytų juk banko sąskaitos Žinoma per laidotuves aš pas juos atvažiuosiu Gal net prieš mirtį Juk nesu tokia buka ir žiauri
Šitas eilėraštis skirtas ne tiems kurie turi gerus tėvus Šitas eilėraštis tiems Kas įpratęs teršt savo lizdą iš kurio buvo iškritęs – ar greičiau išmestas į savo paties mišką Iš kurio turėjo pats išeiti su kišenėm kuriose spygliai ir supuvę lapai amžinai Nelyg vaikystės sekretas po smėliu po žalio stiklo šuke sudžiūvęs lapelis ar gėlės žiedas Pasilieka Pagaliau šitas eilėraštis pačiai sau t. y. niekam
-
- Kuo šis tekstas panašus į eilėraštį ir kuo į prozinį pasakojimą?
- Kuo ypatinga eilėraščio skyryba? Kokį stilistinį atspalvį ji teikia tekstui?
- Apie kokį konfliktą su tėvais kalbama eilėraštyje?
- Kokių naujų prasminių akcentų atsiranda, kai lyrinis subjektas savo likimą palygina su išmesto iš lizdo paukščių jauniklio padėtimi?
- Kaip supratote metaforą, kad kišenėse „spygliai ir supuvę lapai amžinai“?
- Pasvarstykite, kodėl pabaigoje rašoma, kad „šitas eilėraštis pačiai sau“.
- Kodėl santykių su tėvais tema tampa „vaikystės sekretu“?
- Ką bendro šis poetinis pasakojimas turi su klausimu eilėraščio pavadinime „Kaip surasti įkvėpimą“?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"