Gyvųjų organizmų įvairovė (3.3 tema)

Senovės graikų filosofas ir tyrinėtojas Aristotelis (IV a. pr. Kr.) gyvuosius organizmus skirstė į dvi grupes: augalus ir gyvūnus. Dabar žinome, kad gyvųjų organizmų įvairovė yra kur kas didesnė. Jie dažniausiai skirstomi net į penkias dideles karalystès: gyvūnų, augalų, grybų, bakterijų ir protistų (3.3.1 pav.).

3.3.1 pav. Organizmų karalystės

Karalỹstė – didelė panašių organizmų grupė.

Organizmai skirstomi į atskiras grupes pagal panašumus ir skirtumus. Atpažinimo rãktas – tai klausimai, į kuriuos atsakant, galima atskirti skirtingų grupių organizmus. Atpažinimo raktai paremti skirtingų organizmų panašumais ir skirtumais.

Kas gi skiria visus augalus nuo visų gyvūnų? Skirtumų yra daug, bet pagrindiniai yra šie: augalai nejuda – priešingai nei gyvūnai, dažniausiai būna įsitvirtinę vienoje vietoje. Be to, kitaip nei gyvūnai, pasitelkdami saulės šviesą, pasigamina maisto per fotosintezę. Gyvūnai pasigaminti maisto savo kūne negali. Kad išgyventų, jie turi iš kur nors jo gauti.

Fotosiñtezė – procesas, per kurį augalai, naudodami saulės šviesą, vandenį ir anglies dioksidą, pasigamina maisto (3.3.2 pav.).

Be to, išsiskiria deguonis, reikalingas gyviesiems organizmams kvėpuoti. Fotosintezės lygtis atrodo taip:

Iš to, kaip organizmas maitinasi ir juda, galime spręsti, ar tai gyvūnas, augalas ar grybas. Pavyzdžiui, paimkime baravyką (3.3.3 pav.). Grybai nevykdo fotosintezės, taigi maisto pasigaminti negali, jo turi gauti iš kitur. Bet grybai nejuda kaip gyvūnai, todėl nepriskiriami nei jiems, nei augalams. Grybų kūnas vadinamas grybiena, ant jos išauga įvairios formos ir dydžio vaisiakūnių. Geriausiai žinomi kepurėtųjų valgomųjų grybų vaisiakūniai, jų kepurėlių apačioje susidaro sporos, kuriomis grybai dauginasi. Bet grỹbai – tai ne vien mums įprasti baravykai ar ūmėdės, kuriuos rudenį renkame miške. Grybams priklauso ir visai maži organizmai, pavyzdžiui, pelėsis, kartais užaugantis ant maisto produktų.

Pirmasis gyvojo organizmo atpažinimo klausimas: „Ar šis organizmas juda?“. Baravykas nejuda, taigi, atsakome „Ne“ ir keliaujame toliau: „Ar šis organizmas gali pasigaminti maisto pasitelkdamas šviesą?“ Baravykas maisto nepasigamina, taigi, atsakome „Ne“ ir sužinome, kad tai yra grybas.

Bandykime pakartoti pratimą su ąžuolu. Pirmasis klausimas: „Ar šis organizmas juda?“ Ąžuolas nejuda, taigi, atsakome „Ne“. Toliau: „Ar šis organizmas gali pasigaminti maisto pasitelkdamas šviesą?“ Ąžuolas tikrai pasigamina maisto, taigi, atsakome „Taip“ ir sužinome, kad ąžuolas yra augalas. Užduodami tokius klausimus ir į juos atsakydami, sudarėme augalo ir grybo atpažinimo raktą:

Gyvūnai skirstomi į dvi grupes: stuburiniùs ir bestuburiùs.

Stuburiniai gyvūnai, tokie kaip žmogus, lapė ar šernas, turi stuburą (3.3.4 pav.), o bestuburiai, pavyzdžiui, sliekas, drugelis ar voras, neturi stuburo, jiems reikia pasiremti išoriniu arba vidiniu skeletu; tai, pavyzdžiui, kieta vabzdžių kūno danga, moliuskų kriauklės, dygiaodžių gyvūnų kalkinės plokštelės (3.3.5 pav.).

Bestuburių gyvūnų įvairovė tiesiog stulbina. Būtent jie sudaro didžiąją dalį visų planetos gyvūnų. Negana to, daug bestuburių dar neatrasta ir neištyrinėta. Bestuburiams nariuotomis kojomis priklauso vabzdžiai, voragyviai, vėžiagyviai. Taip pat bestuburiams priklauso moliuskai, koralai, kirmėlės, pintys ir kiti (3.3.6 pav.).

3.3.6 pav. Bestuburių įvairovė

Skiriamos penkios pagrindinės stuburinių gyvūnų klasės: žuvys, varliagyviai, ropliai, paukščiai ir žinduoliai.

Į šias klases stuburiniai gyvūnai gali būti skirstomi pagal tai, kaip juda, kokią kūno dangą ir galūnes turi. Stuburiniams gyvūnams atpažinti galime sudaryti tokį raktą:

Pavyzdžiui, žinduoliams būdingas kailis arba plaukais padengta oda, padedanti palaikyti pastovią kūno šilumą, kai būna šalta (3.3.7 pav.). Kailio pasikeitimas yra puikus žinduolių prisitaikymas, padedantis išgyventi žiemos metu. Kailis padeda žinduoliams išgyventi ir žiemos miego metu.

3.3.7 pav. Stuburinių įvairovė: stumbras – žinduolis, kovas – paukštis, atlantinė lašiša – žuvis, vikrusis driežas – roplys, žalioji rupūžė – varliagyvis.​

Paukščiai turi plunksnas, jos ne tik leidžia skraidyti, bet ir apsaugo nuo šalčio, padeda nesušlapti ir pasipuikuoti prieš savo porą. Žuvų galūnės – pelekai – padeda joms puikiai plaukti. Kai kurie ropliai, pavyzdžiui, gyvatės, iš viso neturi galūnių. Bet jie išsiskiria suragėjusia oda, ji gali būti padengta žvynais arba skydeliais. Varliagyvius dengia visada drėgna oda, pro ją jie kvėpuoja (suaugę varliagyviai taip pat kvėpuoja plaučiais).

Baktèrijos – visai maži organizmai, neįžiūrimi plika akimi. Tarpusavyje jos skiriasi sandara, bet aptinkamos įvairiausiose Žemės vietose ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. Daug jų dar neištyrinėta. Bakterijoms priklauso salmonelės, žarninės lazdelės, tuberkuliozės bakterijos.

Protistai taip pat yra maži mikroskopiniai organizmai, jiems priklauso didelė dumblių įvairovė. Protistams priskiriamos amebos, raudondumbliai, žaliadumbliai. Dauguma protistų gyvena vandenyje.

• Gyvieji organizmai skirstomi į penkias karalystes: gyvūnų, augalų, grybų, bakterijų ir protistų.
• Bestuburiai gyvūnai sudaro didžiąją visų gyvūnų dalį.
• Atpažinimo raktas padeda suskirstyti skirtingus organizmus į grupes.
• Iš to, kaip organizmas maitinasi ir juda, galime nuspręsti, ar tai gyvūnas, augalas ar grybas.
• Pagal tai, kaip juda, kokią kūno dangą ir galūnes turi, stuburiniai gyvūnai gali būti skirstomi į penkias pagrindines klases: žuvis, varliagyvius, roplius, paukščius, žinduolius.