Gyvųjų organizmų grupavimas
Įsivaizduokite milijonus organizmų, gyvenusių anksčiau ir gyvenančių dabar. Kad geriau susigaudytume šioje didžiulėje įvairovėje ir suprastume, kas yra kas, kam giminingi vieni ar kiti organizmai, turime juos grupuoti pagal panašumus bei skirtumus.
Organizmai į grupes skirstyti jau seniausiais laikais, bet šioje srityje ypač nusipelnė žymus švedų gamtininkas Karlas fon Linėjus. Jis ne tik sugrupavo augalus ir gyvūnus, bet ir patikslino rūšies sąvoką.
Tai įdomu! Karlas fon Linėjus (Carl von Linné, 1707–1778) – švedų mokslininkas, universiteto profesorius, gydytojas (3.4.1 pav.). Nors mokykloje jam sekėsi ne itin gerai, šis mokslininkas ypač daug dėmesio skyrė savo pomėgiui – augalus tyrinėjančiam botanikos mokslui. Stebėdamas augalus bei gyvūnus, K. fon Linėjus pastebėjo jų panašumus ir skirtumus, todėl pradėjo juos grupuoti. Jis suteikė vardus daugiau nei 12 tūkstančių augalų ir gyvūnų! K. fon Linėjus ne tik buvo vienas iš Švèdijos karališkosios mokslų akademijos įkūrėjų, bet ir už nuopelnus karaliaus buvo įšventintas į riterius.
Gyvieji organizmai priklauso skirtingoms rūšims. Net žmogus turi mokslinį pavadinimą: lietuviškai – protingasis žmogus, o lotyniškai – Homo sapiens. Ar kada pagalvojote, kodėl skirtingi paukščiai ar augalai priklauso ne vienai rūšiai?
Rūšis – tai grupė giminingų organizmų, pasižyminčių jiems būdingomis savybėmis. Jie gyvena tik įprastose vietose, gali tarpusavyje poruotis ir susilaukti vaisingų palikuonių.
Pavyzdžiui, mums puikiai pažįstami miesto karveliai yra įprasti didelėje pasaulio dalyje ir visi atrodo taip pat, gyvena miestuose, minta panašiu lesalu, gali tarpusavyje poruotis ir susilaukti vaisingų miesto karvelių. Bet miesto karveliai yra visai kita rūšis nei keršulis, nors jis taip pat priklauso karveliniams paukščiams. Keršulis gyvena kitokiose vietose ir atrodo kitaip, su miesto karveliu nesidaugina ir nesusilaukia vaisingų palikuonių (3.4.2 pav.).
Jau minėtas K. fon Linėjus pirmasis kiekvienai rūšiai priskyrė mokslinį lotynišką pavadinimą iš dviejų žodžių. Pirmasis žodis reiškia organizmo genties pavadinimą, o antrasis – tik tam organizmui būdingą rūšies pavadinimą.
Gentis – grupė, apimanti artimas rūšis, kilusias iš bendro protėvio.
Taip kiekviena organizmų rūšis turi tik jai vienintelei būdingą pavadinimą, bet iš pirmojo pavadinimo žodžio galima suprasti, kam ji gimininga. Be to, šie lotyniški pavadinimai paremti kokiu nors organizmo požymiu. Ši klasifikacija buvo tokia patogi, kad išliko iki šių dienų.
Palyginkime kelis giminingus gyvūnus: pilkąjį vilką (Canis lupus) (3.4.3 pav.), naminį šunį (Canis lupus familiaris, 3.4.4 pav.) ir kojotą (Canis latrans, 3.4.5 pav.). Kaip matote, visų jų pirmasis lotyniško pavadinimo žodis yra Canis, reiškiantis šunį. Kitaip tariant, visi jie priklauso tai pačiai Canis – šunų – genčiai ir yra tarpusavyje giminingi. Antrasis (ir trečiasis) pavadinimo žodis būdingas tik jiems: lupus reiškia vilką, familiaris – naminį, latrans – lojantį.
Atkreipkite dėmesį, kad lotyniškas rūšies pavadinimas rašomas pasviruoju šriftu, pirmasis žodis visada nusako gentį ir rašomas didžiąja raide, antrasis žodis nusako rūšį ir rašomas mažąja raide, pavyzdžiui, Lepus timidus. Lietuviškas rūšies pavadinimas dažniausiai rašomas mažosiomis raidėmis ir ne pasviruoju šriftu, pavyzdžiui, baltasis kiškis.
Tai įdomu! Kodėl pasirinkta lotynų kalba? Nors ji nėra gyva šnekamoji kalba, bet vartojama moksle, Katalikų bažnyčios apeigose. Lotyniški pavadinimai padeda susišnekėti mokslininkams, dirbantiems skirtingose pasaulio vietose ir nekalbantiems ta pačia kalba. Lotynų kalba – pasaulinė mokslo kalba. Vilniaus universitete iki pat XVIII a. dalykai taip pat buvo dėstomi lotynų kalba.
Rūšis – ne tas pats kaip veislė. Pavyzdžiui, visi šunys priklauso tai pačiai rūšiai (Canis lupus familiaris), bet gali būti skirtingų veislių: lietuvių skalikas (3.4.6 pav.), pudelis (3.4.7 pav.) ir kt. Lietuvojè turime įvairių veislių arklių, besiskiriančių išvaizda ir būdu: žemaitukai, Lietuvõs jojamieji žirgai, Lietuvõs sunkieji. Visi jie priklauso tai pačiai rūšiai, tačiau žmogus juos dirbtinai veisė, keitė, todėl turime atskiras tos pačios rūšies veisles.
Veislės – tos pačios rūšies organizmų grupė, dirbtinai išvesta žmogaus.
Žmonės nuo seno vedė veisles norėdami gauti didesnį žemės ūkio derlių, saldesnius vaisius, geresnio būdo gyvūnus.
Kultūrinių augalų veislių pavadinimai rašomi didžiąja raide ir išskiriami viengubomis kabutėmis be pasvirojo šrifto, pavyzdžiui, ‘Baltija’ (pupelių veislė), ‘Baltasis alyvinis’ (obelų veislė).
Klausimai ir užduotys
- Įvardykite bent dvi organizmų rūšis, turinčias įvairių veislių.
- Išsiaiškinkite, kokiai genčiai priklauso žmogus. Kas dar priklausė tai pačiai genčiai?
- Paieškokite mėlynosios zylės, didžiosios zylės ir juodosios zylės lotyniškų pavadinimų. Pagal genties pavadinimą nuspręskite, kurie paukščiai yra artimesni ir priklauso tai pačiai genčiai.
- Nurodykite, kuris lotyniškas rudosios lapės pavadinimas yra parašytas taisyklingai: Vulpes Vulpes, Vulpes vulpes, Vulpes vulpes, Vulpes Vulpes, vulpes vulpes, vulpes vulpes.
- Paaiškinkite, kodėl rūšims įvardyti pasirinkta lotynų kalba.
Ko išmokome?
- Karlas fon Linėjus – švedų gamtininkas, sugrupavęs gyvūnus, augalus ir patikslinęs, kas yra rūšis.
- Rūšis – artimi organizmai, turintys savitų požymių, galintys tarpusavyje poruotis ir susilaukti vaisingų palikuonių.
- Rūšių pavadinimai – organizmų rūšių žymėjimas dviem lotyniškais žodžiais: genties ir rūšies.
- Veislė – žmogaus dirbtinai išvesta tos pačios rūšies organizmų grupė.
- Lotyniškas rūšies pavadinimas rašomas pasviruoju šriftu, pirmasis žodis – genties pavadinimas – iš didžiosios raidės, antrasis – konkrečios rūšies pavadinimas – iš mažosios.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"