Modernizmo kelias į Lietuvą (14.2 tema)

XX a. pradžioje į lietuvių literatūrą ir meną atėjo jaunų, užsienio universitetuose mokslus baigusių literatų, dailininkų, muzikų karta. Daugelis jų – rašytojai Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Ignas Šeinius, dramaturgė ir meno kritikė Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė, dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – vėliau tapo mūsų literatūros, meno klasikais. Studijos Lénkijos, Rùsijos, Vakarų Europos universitetuose, pažintis su naujuoju Europos menu akino juos iš esmės atnaujinti ir lietuvių meną. O polėkių buvo daug. Ne tik Lietuvoje, bet ir aplinkinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse stiprėjo nacionalinio išsivadavimo kova iš carinės Rusijos ir Áustrijos-Veñgrijos imperijų, kūrėsi panašiai vadinami jaunųjų rašytojų bei menininkų judėjimai: „Jaunoji Lenkija“, „Jaunoji Súomija“, „Jaunoji Lãtvija“. Buvo keliamos naujos kūrybos idėjos. To laikotarpio Vakarų Europos šalių menininkai labiausiai siekė atskleisti vidinį žmogaus pasaulį, o už savo laisvę kovojančių tautų atstovai ieškojo būdų, kaip išreikšti tautinį savitumą.

Lietuvių tautinę savivoką, laisvės siekiančios tautos idėjas geriausiai išreiškė Maironis rinkinyje „Pavasario balsai“. Tačiau naujoji poezijos samprata skatino iš naujo apmąstyti šio poeto kūrybą ir lietuvių poezijos tradiciją. Jau kalbėjome apie Maironio išgyventą dramą. Jaunųjų poetų požiūriu, Maironio eilėraščių griežtumas varžė poetinio mąstymo laisvę. Jo sukurtų vaizdų aiškumas, minties nuoseklumas tinka deklamuoti iš tribūnos, tačiau pakilus kalbėjimas ir jausmingi šūkiai visai neįtikina, kai prabylama apie individualius išgyvenimus. B. Sruoga 1913 m. taip rašė apie Maironį: „Vėl tas pats dirbtinumas, netikrumas, šaltumas. Jausmų nė nebuvę. Tai proto produktas, bet ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų. Sausas tėvynės meilės „profanavimas“ vietomis stačiai pamokslu virsta.“

Taigi tuo metu iškeliamas naujosios lietuvių lyrikos šūkis „Tolyn nuo Maironio!“. Ši drąsi mintis buvo skirta ne tiek pačiam Maironiui, kiek jo poezijos sekėjams ir mėgdžiotojams. Atėjo laikas modernesnei lietuviško eilėraščio formai. Nebegalima naudotis svetimomis metaforomis, įvaizdžiais, kopijuoti eilėraščio sandaros ir rimo. Ano meto literatūros kritikoje teigiama, kad rašytojo talentui būdinga ypatinga galia. Drąsi fantazija, ūmus praregėjimas ir jautri intuicija sugeba įžvelgti daugiau, nei gali matyti akys. Todėl sudėtingam vidiniam žmogaus pasauliui atskleisti reikia kitokios nei Maironio poetinės kalbos.

Maironis

ANT DRŪKŠĖS EŽERO

Man liūdna buvo ir sunku
​Keliaut gyvenimo taku
​Be draugo dar jaunam:
​Kame pažvelgsi akimi,
​Aplinkui žmonės svetimi;
​Taip liūdna vien vienam.

Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
​Žiedai kvepėjo jazminų,
​Žavėdami jausmus;
​Tarp žalio ežero bangų,
​Toli nuo triukšmo, nuo vargų
​Laivelis supa mus.

Man ranką padavei jautriai
​Ir jauną širdį atdarei
​Bendros žvaigždės vardu:
​Dabar ar juokias ateitis,
​Ar sopa, verkia mums širdis –
​Jaučiu ašai už du.

Balys Sruoga

ŪKANOTOJI

Tylus irklo palietimas,
​Vėjo mirštančio dvelkimas,
​Kažkoks laimės nujautimas – –

Tyli bangos vainikuotos,
​Tyliai slenka, tyliai luotas – –
​Kelias liūdinčių vingiuotas – –

Iš tavęs nors garsą vėjo!
​Negirdėjai, neskaudėjo,
​Kaip mane audra lydėjo?

Tai ilgėjimos pašėlo,
​Sieloj viesulą sukėlo,
​Su ūkais sapnus suvėlo – –

Irklas tyliai vėl iškrinta – –
​Siela verkia, siela junta –
​Neišgirsta malda šventa – –