Simbolistinė poezija (14.3 tema)

XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje kai kurie jauni lietuvių poetai, ypač ginantys poezijos autonomiškumą, nesutinkantys, kad menas turi kam nors tarnauti, ieškojo naujų raiškos būdų. Siekdami sujungti savo spontaniškas pajautas su bendresniais žmogaus gyvenimo prasmės apmąstymais, jie pasuko į simbolizmą – Vakarų Europos literatūroje žinomą, bet tuo metu jau išsisėmusią modernistinę meno kryptį.

Lietuvių simbolistai B. Sruoga, Faustas Kirša, Vincas Mykolaitis-Putinas norėjo ne kopijuoti, o perkurti tikrovę, už regimojo pasaulio pavidalų ieškoti paslaptingo jų turinio. Tokio meno, atveriančio naujus neapčiuopiamus pasaulius, pavyzdys buvo M. K. Čiurlionio dailė. Simbolistų poezijos žmogus pasaulyje jautėsi svetimas ir vienišas, dažnai apimtas pačiam nesuprantamo kosminio liūdesio, nuolat siekiantis aukštesnės būties. Simbolistams artimas dvilypis pasaulio matymas, dviejų skirtingų nuotaikų bei vertybių – liūdesio ir džiaugsmo, žvaigždėtų nepasiekiamų tolių ir žemės – priešprieša. Menininkas „aukštybėje pasiektas grožio idėjas“ stengiasi perteikti „tikrais šio gyvenimo vaizdais“ – taip simbolizmo estetiką apibūdino V. Mykolaitis-Putinas. Taigi šios krypties menininkai poezijoje įteisino dviplanį vaizdą. Lietuvių poetai, kaip ir prancūzų simbolistai Š. Bodleras, Polis Verlenas (Paul Verlaine), Artiūras Rembo (Arthur Rimbaud), daug dėmesio skyrė eilėraščio skambumui – rimui, ritmui, aliteracijoms ir asonansams.

Nemenką įtaką lietuvių poetams darė rusų simbolistai Konstantinas Balmontas, Aleksandras Blokas ir kt. Jie ne tik sukūrė svarbiausius rusų simbolizmo kūrinius, bet ir svarstė teorines šios krypties prielaidas. Maskvojè buvo rengiami garsūs literatūros skaitymo vakarai. Juose dažnai lankėsi rusų ir lietuvių kalbomis rašęs poetas ir vertėjas Jurgis Baltrušaitis, nuo 1920 iki 1939 m. Lietuvõs ambasadorius Rùsijoje. Augęs Lietuvos kaime, įgijęs išsilavinimą Maskvoje, daug keliavęs po Skandinavijos ir kitas Europos šalis, J. Baltrušaitis savo eilėraščiuose atskleidė žmogaus sielą, gebančią įsiklausyti ir į aukštus dangaus skliautus, ir į menką pakelės ramunę. Filosofiniai apmąstymai, maldos intonacijos, nuostabos kupinas žvilgsnis į pasaulį – tai bruožai, išskiriantys jo kūrybą iš kitų lietuvių simbolistų.

AMŽIŲ ŽVAIGŽDYNAS

Į Kalėdų žilą naktį aš žiūriu –
​Daug beglobės žemės žiburių,
​Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau,
​Jų stebuklas, žemės kurmi, – tau!

Kur tik žvelgsi, žėri atdarai
​Aukso bokštai, arkos, aukurai –
​Ar nemoki melstis, negali,
​Mano žemės prote, nebyly?

Vien žvaigždžių nakties tyla pilna!
​Va, ant žemės veržiasi viena!
​Va, kita! Greičiau praverk duris –
​Bus kaip ji, ir tavo žiburys...

Maskvõs literatūriniuose salonuose lankėsi ir kitas tuo metu Rùsijos universitetuose literatūrą studijavęs lietuvių poetas – B. Sruoga. Jis draugavo su rusų poetais modernistais. Įsigilinęs į jų kūrybą, ėmė rašyti kitokius, naujoviškus eilėraščius. Jie lietuvių literatūros fone ne tik išsiskyrė neįprasta forma, bet ir rodė pasikeitusį požiūrį į literatūros vaidmenį visuomenėje. B. Sruoga buvo vienas pirmųjų lietuvių rašytojų, pasipriešinusių nuomonei, kad literatūra turi tarnauti visuomeniniams tikslams. Naująjį požiūrį B. Sruoga išsakė atmesdamas Maironio poetinę tradiciją. Anot jo, eilėraštis neturi mokyti ar moralizuoti, jis niekam netarnauja. Svarbiausias poezijos tikslas – individo saviraiška.

Atsisakęs tezinio minčių dėstymo, B. Sruoga poezijoje pasineria į čia ir dabar išgyvenamos akimirkos pojūčius, fiksuoja netikėtai aplankiusias ir praeinančias žmogaus būsenas. Poetas siekia išsakyti akimirkos įspūdį, todėl jo eilėraščio žmogus beveik nejunta laiko tėkmės, jam viskas prasideda ir baigiasi šią akimirką. Eilėraščiams būdingas fragmentiškumas: sakiniai nutrūksta nebaigę minties, vyrauja kreipiniai, sušukimai, klausimai – nebūtinai logiški, nuoseklūs. Eilėraštis primena improvizaciją, vaizdai dažniausiai siejami asociatyviniais ryšiais, realybės detalės susipina su simboliais. Pakilios dvasios, laisvės motyvai išreiškiami simbolistams būdingais kilimo į dangų, skridimo, vėtros sūkurių, liepsnos vaizdais.

Eilėraštyje B. Sruoga dažnai remiasi liaudies daina, romantinės literatūros įvaizdžiais (vėliavos, bokštai, žibintai ir kt.). Visa tai derinama su individualia poetine sistema, kuriai būdingi neįprasti sudurtiniai žodžiai („auksagiedriai plaukai“, „mėlynbangė padangė“), keisti naujadarai („gilmena“, „naktumas“). Poetas manė, kad menas turi kurti savo pasaulį, kuris nesutampa su tikrove, todėl reikia ir naujos tą pasaulį išreiškiančios kalbos. Jis ne tik kūrė simbolistines eiles, bet ir svarstė teorinius simbolizmo klausimus. Apie simbolizmą kalbėjo kaip apie atskirą žmonijos dvasinės raidos formą.

Čia pateikiamas žymus B. Sruogos ankstyvojo laikotarpio eilėraštis „Supasi, supasi lapai nubudinti“. Stebėkite, kaip eilėraštis pradedamas ir baigiamas vėjo supamų lapų vaizdu, tačiau ši konkreti gamtos detalė tuoj pat netenka realumo, nes yra įtraukiama į metaforinių asociacijų tinklą: lapai nubudinti, jų gaudesys liūdnas, vėjas juos bučiuoja ir gundo… Taigi gamtos vaizdai sužmoginami, netenka savo daiktiško konkretumo.

***

Supasi, supasi lapai nubudinti,
​Šnarasi, šnekasi vėjo pajudinti, –
​Skleisdami gaudesį alpstantį, liūdintį,
​Supasi, supasi lapai nubudinti.

Plaukia gegužio sapnai netikėtieji,
​Gal tik raudoj kai kuomet palytėtieji,
​O išgodotieji, o numylėtieji,
​Slenka gegužio sapnai netikėtieji...

Naujo gyvenimo gandą atnešdami,
​Žemę ir dangų, ir dulkes atmesdami,
​Naujus takus per bedugnes atrasdami,
​Naujo gyvenimo gandą atnešdami...

Rimk, besiplečianti sielvarta gūdinti!
​Tau paslapčių amžinų nesujudinti!
​Vėjo bučiuojami, vėjo pagundyti
​Supasi, supasi lapai nubudinti...

Žymiausiu lietuvių simbolistu laikomas V. Mykolaitis-Putinas. Simbolistinė pasaulėvoka šiam rašytojui, linkusiam į savistabą, po kasdienybės paviršiumi glūdinčių bendresnių būties dėsnių apmąstymą, buvo iš prigimties artima. Ją stiprino ir teologijos studijos Seinų kunigų seminarijoje bei Peterburgo dvasinėje akademijoje (1909–1917). Panašiai kaip ir B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas žavėjosi J. Baltrušaičiu bei rusų simbolistais, o vėliau, studijuodamas Fribūro, Miuncheno universitetuose, išsamiau susipažino ir su prancūzų, lenkų, vokiečių moderniąja literatūra. Simbolizmo bruožai ryškiausi XX a. trečiojo dešimtmečio V. Mykolaičio-Putino poezijoje, tačiau kai kurie jo elementai, kaip dualistinis (dvilypis) pasaulėvaizdis, polinkis į abstraktų filosofinį kalbėjimą, kosminius vaizdus, į filosofinio ciklo žanrą, išliko ir vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose. V. Mykolaičio-Putino poezija ir proza detaliau bus aptarta paskutiniame šio vadovėlio skyriuje.

Palyginti su B. Sruogos lyrika, V. Mykolaičio-Putino simbolistinė poezija yra intelektualesnė, filosofiškesnė. Ji sutelkta į žmogaus prigimties dvilypumo apmąstymus. Žemiškos žmogaus būties ribotumo ir dvasios begalybės kontrastą žymi žemės ir dangaus, viršūnių ir gelmių priešpriešos; žmogaus dvasios maištą, laisvės siekimą – audringos jūros, sukilusio vergo, klajūno įvaizdžiai; slaptąją prigimties pusę – nuskendusio varpo, pilnatvę – žydinčios žemės, dieviškąjį būties pradą – aukuro, giesmės, saulės simboliai. V. Mykolaičio-Putino poezijai būdingi rymojimo ant ribos, ant kalno, vieškelio motyvai, atitinkantys įsiklausymo į būties paslaptį, atvirumo anapusybei būseną. Savo simbolistiniais kūriniais V. Mykolaitis-Putinas išgrynino intelektualų, filosofinį lietuvių poezijos stilių.

TARP DVIEJŲ AUŠRŲ

Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka.
​Iš žvilgančių bokštų veizi visa reginčios akys, –
​ir jų regėjimais žaviesi tu pats,
​patirdamas tolimą,
​paslaptingąją,
​nesibaigiamąją,
​vientisą būtį.

Rytuose jau nuspėji besiartinančią šviesą,
​bet vakarų atošvaistos atgyja tavy
​kaip seniai girdėtų
​giedojimų aidai.

Visi daiktai kaip blankūs šešėliai
​dvilypuojasi tavo regėjime,
​ir tu nebežinai,
​kokiu vardu juos vadinti.
​Tavo paties būtis
​nykiais aidėjimais skrenda atgalios, –
​ir tau be galo liūdna.

Eilėraštis „Tarp dviejų aušrų“ remiasi gamtiniu motyvu – trumpa vasaros naktis, kada vakaro sutemas nuo aušros skiria tik trumpas prieblandos tarpsnis. Tačiau poetą domina ne gamtos vaizdas, o jo reikšmė: būsena tarp šviesos ir tamsos, dienos ir nakties, ryto ir vakaro tampa būties atvirumo, begalinės jos paslapties simboliu. Šį simbolinį tikrovės išgyvenimą tiesiogiai apibūdina antras posmas. Daiktai eilėraštyje tirpsta, dvilypuojasi, virsta fantastiškais regėjimais, atošvaistomis ir šešėliais. Nyksta riba tarp žmogaus vidinio ir išorinio pasaulio, tarp praeities, dabarties ir ateities, tarp kūno ir dvasios.

Antrame posme stebime regimojo ir girdimojo pasaulių suartinimą, kuris būdingas simbolistų kūrybai. Ateitis nuspėjama vizualiai, kaip besiartinanti šviesa, o praeitis atgimsta garsų pavidalu „kaip seniai girdėtų / giedojimų aidai“. Erdvė, laikas, daiktai praranda įprastinį konkretumą, įgyja simbolinės galios: ryto šviesa gali reikšti ir nujaučiamą dievišką būtį, vakarų atošvaistos – žemiškos žmogaus prigimties naštą.

Kosminės paslapties akivaizdoje žmogus ima kitaip save jausti. Viena vertus, jis tarsi geba suvokti „paslaptingąją, / nesibaigiamąją, / vientisą būtį“, kita vertus, jam tenka pripažinti žmogiškojo pasaulio, savo paties ribotumą, negebėjimą pažinti, kas jį supa – „ir tu nebežinai, / kokiu vardu juos vadinti“. Šis pojūtis lemia lyrinio subjekto liūdesį.