Literatūros avangardas (14.6 tema)

Avangardizmù (pranc. avant-garde – priešakinis būrys) vadinami XX a. pirmaisiais dešimtmečiais radęsi moderniųjų menininkų – futuristų, ekspresionistų, siurrealistų, dadaistų ir kt. – judėjimai. Avangardistai, skelbdamiesi „maišto specialistais“, kūrė savo laboratorijas, energingai priešinosi meno tradicijoms ir visuomenės nustatytoms normoms. Jie kvietė nestandartiškai mąstyti, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengėsi priblokšti visuomenę originalumu. Būti menininku avangardistu tapo madinga, o avangardistui išgirsti vertinimą „beprotis“ – tikra garbė. Judėjimams užgesus ir iš laiko perspektyvos apžvelgus jų kultūrinį palikimą, avangardizmas taikliai apibūdinamas kaip „viena įspūdingiausių XX amžiaus avantiūrų“.

Lietuvių literatūroje avangardistinis menas suklestėjo XX a. trečiajame dešimtmetyje. Apie žurnalus „Keturi vėjai“ ir „Trečias frontas“ susibūrę rašytojai šaipėsi iš romantizmo ir simbolizmo („gana naktimis su žvaigždėmis čiupinėtis“), azartiškai propagavo naujoves. Įdomus reiškinys – Juozo Tysliavos Parỹžiuje suburtas avangardistų būrelis ir jo keliomis kalbomis išleistas žurnalas „MUBA“ („Mūsų baro apžvalga“), kuriame irgi buvo deklaruota „dvasios revoliucija“, agituota „eiti prieš žemės sukimąsi“.

Ekspresionizmas (lot. expressio > pranc. expression, expressionisme – išreiškimas, išraiškingumas, išraiška) kaip avangardistinio meno srovė atsirado ir suklestėjo Vokietijoje XX a. antrajame dešimtmetyje, vėliau paplito Skandinavijoje, Belgijoje, JAV, Rùsijoje, Lénkijoje. Pirmiausia pasireiškė dailėje (ypač grafikoje) ir literatūroje, taip pat rado atgarsį teatro, kino, architektūros, muzikos, šokio mene.

Vokiečių ekspresionistus vienijo žurnalai „Audra“ („Der Sturm“) ir „Akcija“ („Die Aktion“), juose jie spausdino savo kūrybą, skelbė manifestus.

Ekspresionistai pabrėžė, kad pasaulis yra sustabarėjęs, gyvenimo idealai neatitinka tikrovės, materialumas užgožia dvasingumą. Nujausdami socialinę ir moralinę krizę, artėjančią katastrofą, jie energingai ir pakylėtai kvietė naujam gyvenimui, ypač pabrėžė veiksmą, stiprų dvasios proveržį, pereinantį į šauksmą – aukščiausią žmogaus išgyvenimo lygį. Anot meno teoretiko Hermano Baro (Herman Barr), „tuomet būtina buvo šaukti: žmogus šaukiasi savo sielos, visas mūsų laikotarpis – ištisas vieningas šauksmas apie nelaimę. Ir kiekvienas šaukia kartu su juo, šaukia į gilią tamsą. Jis šaukiasi pagalbos, jis kreipiasi į dvasią: tai ir yra ekspresionizmas.“

Vokiečių ekspresionistų kūrybos tematiką lėmė didėjantys miestų kontrastai, greitėjantis gyvenimo tempas, žiniasklaidos įtaka visuomenei, reklama, technikos ir mokslo pažanga. Gyvenimą jie suvokia kaip skaudžią ir šiurpią komediją, todėl dažnai jį vaizduoja groteskiškai. Į miestą jie žvelgia kaip į pragarą, tačiau mato, kad žmogų vilioja miestas, suteikiantis laisvės kūrybai, judrus ir jame greitai kintantis gyvenimas.

Ekspresionistai kritikuoja visuomenę: kalba apie žmonių skurdą ir kančią, sarkastiškai šaiposi iš sočių, savimi patenkintų miesčionių, po išoriniu puošnumu dažnai slepiančių agresiją ir asmenybės nuosmukį, jiems priešina nusikaltėlius, elgetas, bepročius, iš bado klykiančius vaikus. Ekspresionistai nelinkę į meditaciją, beveik nepoetizuoja meilės, pabrėžia žmogaus atotrūkį nuo gamtos, nes ją užgožia akmeninė, šurmulinga miesto kasdienybė.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai kurie vokiečių ekspresionistai džiūgaudami pranašavo, kad karas pagaliau sujudins visuomenę, bet kautynių siaubas, draugų žūtys greitai išsklaidė iliuzijas ir nukreipė juos į pacifistinį judėjimą. Pokario metais buvo kalbama apie pasaulį ištikusią katastrofą, baiminamasi dėl ateities, viliamasi sukurti geresnį pasaulį. Ekspresionizmas kartais apibūdinamas kaip triukšmingas menas, nes jam būdingas plakatiškumas, šiurkštus žodis, ryžtingas ir intensyvus šūksnis, šaržas.

Kaip ir kitų avangardizmo srovių, ekspresionizmo atsiradimo terpė – šiuolaikinės civilizacijos tikrovė, didmiestis. Skirtingai nuo futuristų, ekspresionizmas atskleidžia tamsiąją civilizacijos pusę: žmogaus vienatvę, baimę, vidinį suskilimą, artėjančios katastrofos nuojautą. Su šia srove susijęs ne vienas žymus vokiečių kalba rašęs rašytojas, pavyzdžiui, Francas Kafka (Franz Kafka), apie kurį dar kalbėsime. Kaip ekspresionistinės prozos pavyzdį pateikiame vokiečių rašytojo Alfredo Deblino (Alfred Döblin) romano „Berlynas. Aleksandro aikštė“ ištrauką.

Ei, pirmyn, kai ims lėkti granatos, bus riesta, pirmyn, kojas aukščiau, neatsilikit, aš nebegaliu, pirmyn, vienąsyk miršti, blogiau nebus, bum bum, koją, viens du, viens du, kaire, kaire, dešine, dešine.

Ir Francas Biberkopfas žygiuoja gatvėmis, kaip per paradą, kaire, kaire, dešine, jokių pavargau, jokių smuklių, jokių lakimų, pažiūrėsim, kulka staiga atskrido, pažiūrėsim, kam ji bus skirta, kaire, kaire, dešine. Būgnai, batalionai, žengteee marš. Pagaliau jis atgauna kvapą.

Jis traukia per Berlyną. Kada kareiviai per miestą žygiuoja, ei kodėl, ei todėl, ei vien tik dėl čingdarasa, bumdarasasa, ei vien tik dėl čingdarasa, bumdarasasa.

Namai stovi ramiai, vėjas pučia pažemiais. Ei kodėl, ei todėl, ei vien tik dėl čingdarasa, bumdarasasa.

Savo prasmirdusioj, tvankioj skylėj – tvankioj skylėj, ei kodėl, ei todėl, ei vien tik dėl čingdarasa – sėdi Reinholdas, tipas iš Pumso gaujos, kada kareiviai per miestą žygiuoja, žiūri merginos, kaip jie muša koją, skaito laikraštį, kaire, kaire, dešine, man ji skirta ar tau ji skirta, skaito apie Olimpines žaidynes, viens du, ir apie tai, kad moliūgo sėklos gerai nuo soliterio. Jis skaito labai lėtai ir garsiai, pratindamasis nuo mikčiojimo.

Romane maršų, kareiviškų fronto romansų, nesenų prisiminimų ir didmiesčio aplinkos įspūdžių mišinys perteikia karščiuojančios, sutrikusios personažo sąmonės būseną. Pasakotojas tekste dalyvauja tik nežymiai, nebent komentarais („Pagaliau jis atgauna kvapą.“). Tokia kontrastiškų potyrių, būsenų srauto technika, miesto aplinka, sąmonės sumaišties tematika būdinga ekspresionizmui.

Lietuvojè ekspresionizmas neprigijo ir netapo savarankišku judėjimu. Ekspresionistais labiausiai sekė keturvėjininkai. Kazys Binkis, pasisėmęs literatūros ir filosofijos žinių Berlýno universitete, Kaunè skaitė viešą paskaitą apie ekspresionizmo estetiką, rašė eilėraščius ekspresionistine maniera (rinktinė „100 pavasarių“, 1923). Ekspresionizmo apraiškų galima rasti Salio Šemerio eilėraščių rinkinyje „Granata krūtinėj“ (1924).

Pastebimai ekspresionizmas paveikė kairiųjų pažiūrų rašytojus, vadinamuosius trečiafrontininkus (žurnalo „Trečias frontas“ leidėjus), kuriems priklausė Kazys Boruta, Petras Cvirka, kurį laiką Salomėja Nėris bei kiti rašytojai. Naujajai grupei buvo nepriimtina nei klasikų, nei keturvėjininkų kūryba (iš čia ir „trečias frontas“). Savo programą jie grindė socialiniu literatūros aktyvumu, artumu dirbančiajam, o estetikoje siekė jungti realizmą ir modernizmą. Vienas ryškiausių ekspresionizmo populiarintojų – K. Boruta. Kaip ir vokiečių literatai, jis iškėlė aktyvumo idėją („mūsų dienų menininkas privalo būti revoliucionierius, agitatorius ir kitoks visuomeniško gyvenimo dalyvis“), tikindamas, kad ji galinti subrandinti žmogų kaip asmenybę. K. Borutos poezijoje atsirado „maištaujančio berno“ tipas, berno, paliekančio gimtąjį kaimą ir išeinančio savo „neapsakytos“ laimės ieškoti į tolimą, ūžiantį miestą, kur „reklamiškai šnairuoja giltinė“. Nors ir kritikavo keturvėjininkus, iš esmės trečiafrontininkai tęsė jų kūrybos kryptį: ardė ribas tarp meno ir šiuolaikinės tikrovės, eksperimentavo su žanrais, maištingais pareiškimais drumstė miesčioniškos visuomenės ramybę. Išryškėjus „Trečio fronto“ prosovietinei politinei orientacijai, žurnalą cenzūra uždarė.

Lietuvių literatūroje ekspresionizmo estetika labiausiai domėjosi poetai, iš prozininkų ekspresionizmui artimiausias Jurgis Savickis.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, nemažas būrys dadaistų susitelkė Parỹžiuje, kur apie 1922 m. įsiliejo į naują avangardizmo srovę – siurrealizmą (pranc. surréalisme < sur – virš + realizmas). Pagrindinis siurrealizmo tikslas buvo praplėsti įprastinę žmogiškosios tikrovės sampratą į ją įtraukiant pasąmonės, sapnų, vizijų pasaulį, kurį siurrealistai laikė „aukštesne“ tikrove (pranc. surrealite – viršrealybė). Šiam tikslui siurrealistai pasitelkė vadinamąją automatinio rašymo techniką, kai rašant be atrankos fiksuojami visi į galvą ateinantys žodžiai, vaizdai; daug dėmesio skyrė sapnams, atsitiktinumui. Panašiai kaip dadaistai, siurrealistai kūrybą suprato kaip visišką kūrėjo laisvę, nepaisė įprastinių meno ir etikos normų, stulbino miesčionišką suvokėją neįtikėtinais vaizduotės šuoliais. Siurrealizmas pergyveno Antrąjį pasaulinį karą ir reiškėsi iki septintojo XX a. dešimtmečio. Giliųjų sąmonės sluoksnių, instinktų atskleidimas, fantastikos ir realybės derinimas, montažo technika – tai tik keli dalykai, paveikę ne tik literatūrą, bet ir tapybą, kiną, televiziją, šiuolaikinę reklamą.