Įspūdžių žavesys: impresionizmas
Meninis vaizdavimas paprastai siejamas su galia apibendrinti. Eilėraštyje gali būti kalbama apie konkretų gamtos reiškinį, pavyzdžiui, saulės patekėjimą, aušrą, bet jam suteikiama apibendrinta, simbolinė reikšmė – aušra siejama su gyvenimo atsinaujinimu, tautos atgimimo pradžia ir pan. XIX a. pabaigos Vakarų Europos modernizmas pasiūlė dar vieną žiūrėjimo į pasaulį perspektyvą. Ji paremta įspūdžiais. Štai prancūzų dailininkas K. Monė tapo tiltą per Temzės upę skirtingu paros metu, kiekviename paveiksle fiksuodamas vis kitokį tilto apšvietimą, vis kitokios spalvos rūką, kylantį virš upės. Tai ne apibendrintas tilto vaizdas, bet dailininko patiriamas akimirkų įspūdis, kuris galbūt niekados daugiau nepasikartos. Šis vaizdavimo būdas vadinamas impresionizmù (pranc. impression – įspūdis). Literatūroje tokiu vaizdavimo būdu siekiama aprėpti ne vien tai, ką žmogus mato, jaučia, bet ir kokių minčių, prisiminimų jam kelia vaizdai.
XX a. pradžioje (iki Pirmojo pasaulinio karo) impresionistinį vaizdavimo būdą perima ir lietuvių rašytojai. Pasakojama tik tai, ką pats pasakotojas jaučia, mąsto, patiria. Daiktai pasirodo ir dingsta priklausomai nuo kalbėtojo nuotaikos, įspūdžių. Ypatingas dėmesys skiriamas kalbančiojo dvasinėms būsenoms. Jautriau įsiklausoma į save, tragiškiau suvokiama savo paties padėtis pasaulyje. Ypač svarbus tampa dabarties laiko išgyvenimas. Lietuvių poezijoje kartais jungiamas simbolistinis ir impresionistinis žvilgsnis į pasaulį. Pavyzdžiui, aptartame simbolistiniame B. Sruogos eilėraštyje „Supasi, supasi lapai nubudinti“ matome impresionistinį bandymą fiksuoti netikėtai aplankiusį įspūdį, bet jam suteikiamas ir simbolinis turinys.
Po 1904 m., atgavus lietuvišką spaudą, pradėjo rastis daugiau periodinių leidinių, kurių tikslas buvo aptarti ne tautos politinę ir ūkio padėtį, o meno problemas. Antai žurnalas „Vaivorykštė“ atvirai kėlė „grynojo meno“ idėją. Kaip rašytojams išsiveržti iš provincialaus mąstymo, kokia turi būti lietuvių literatūra, kad taptų pasaulinės literatūros dalimi, kaip reikia kurti, kad tarnautum ne politikų įgeidžiams, o tik grožiui, meno estetikai, – tokie klausimai mirgėjo žurnalo puslapiuose ir skatino lietuvių rašytojus naujiems kūrybiniams bandymams.
Ryškiausias „Vaivorykštės“ autorius buvo Ignas Šeinius (tikroji pavardė – Jurkūnas). Anot leidinio redaktoriaus Liudo Giros, jis buvo didžiausia žurnalo jėga, „jo talentas pražydo „Vaivorykštėje“ gražiausiu žiedu“. I. Šeiniaus ir žurnalo požiūris į meną sutapo. Pritardamas, kad literatūra neturi niekam tarnauti, tik kurti grožį, rašytojas gynė jausmo, intuicijos svarbą, menininko gebėjimą įsiklausyti, įsižiūrėti į aplinką ir „tverti vis nauja, vis kitokia“. Jam svarbu, „ką pašnabžda – sužavi slėpiningas miško šlamesys tylų vakarą, ką šūkterėja į ausį prilėkusi marių banga į akmeninį kraštą“. Meną I. Šeinius laikė subjektyviu rašytojo žvilgsniu į pasaulį, todėl nei jo romane „Kuprelis“ (1913), nei apysakose „Bangos siaučia“ (1914) ir „Vasaros vaišės“ (1914) nerasime realistinei literatūrai įprastų aplinkos vaizdų. Kitokie jo sukurti veikėjų paveikslai, kitokia pasakojimo maniera. Jo kūryba, ypač apysaka „Vasaros vaišės“, atitiko XX a. pradžios Europos literatūros dvasią.
I. Šeiniaus vaizdavimo būdas artimas impresionizmui. Subjektyvus pasaulio suvokimas, jausminis pradas, trumpalaikių pojūčių, įspūdžių, nuotaikų fiksavimas, spalvos, garso, žodžio niuansų išryškinimas būdingas ir impresionistinei dailei, ir literatūrai. Apie tai jau šiek tiek kalbėjome aptardami G. Flobero romaną „Ponia Bovari“.
I. Šeiniaus apysakos „Vasaros vaišės“ pagrindinis veikėjas Karolis yra kartu ir pasakotojas. Jo jausmai, mintys, akimirkos jutimai, svajonės, abejonės sudaro kūrinio pagrindą. Žmogaus juslės ir sąmonė yra svarbiau už tikrovę. Ne tiek svarbi autoriui ir apysakos fãbula. Kūrinyje vaizduojami dviejų jaunų žmonių – Karolio ir Julijos – santykiai: besimezganti meilė ir išsiskyrimas (apysaka liko nebaigta, parašytos tik dvi dalys).
Pagrindiniam veikėjui rūpi ne tiek jo likimo vingiai ar karjera, kiek pačiam susivokti. Jis myli ir kenčia, blaškosi ir abejoja. Pirmą kartą lietuvių literatūroje taip įtaigiai buvo atskleista išgyvenimų, minčių ir vaizdinių kaita. Tai visiškai kitoks žmogaus vaizdavimas nei Žemaitės ar J. Biliūno kūryboje. Anot literatūros kritikės Jūratės Sprindytės, „Vasaros vaišėse“ susiduriame su iki tol neregėta jausmo anatomija, kiekvieno jausmo virptelėjimo fiksavimu. Jausmai I. Šeiniui – sudėtingiausia sfera, kur karaliauja amžinas nepastovumas, priešybių įtampa.“
Apysakos peizažo paskirtis taip pat kitokia nei realistų kūriniuose. Žemaitei gamtos vaizdas yra įvykių fonas arba savarankiškai veikianti tikrovės dalis. I. Šeiniaus veikėjams gamta yra jų pačių pasaulio – jų individualaus matymo ir girdėjimo – išraiška. Gamta jiems pirmiausia yra grožio šaltinis, teikiantis nuostabą ir susižavėjimą.
I. Šeinius meninį vaizdą mėgo detalizuoti, skaidyti, perkrauti smulkiausiais savistabos ir pasaulio jutimo niuansais. Toks vaizdavimas reikalavo ir kitokios kalbinės raiškos. Laikydamas I. Šeinių pirmuoju nuosekliu impresionistu lietuvių literatūroje, A. Nyka-Niliūnas jo kūrinių kalbą vadina nebe liaudine, o kultūrine, pabrėžtai individualizuota, ritmiškai pakeista, suskaidyta pauzių.
I. Šeinius buvo pirmasis lietuvių prozininkas, taip ryškiai nutolęs nuo visuomeniškos ir tautinį meną kviečiančios kurti literatūros, kartu ir lietuviškos prozos modernintojas.
VASAROS VAIŠĖS
VASAROS VAIŠĖS
(ištrauka)
Antroji dalis
I
1
Guliu aukštielninkas, visas paskendęs žolėje. Didelė žolė. Lyg koksai miškas, aplink mane nustojęs. Žiūriu pro jį pačiu pažemiu, pakreipęs galvą. Toli matyti.
Šit smilga sunkiai pavirtusi. Visai nugriūtų, kaip vėjo išrauta pušis, jei nebūt atsirėmusi į storą šakotą dobilą. Stipriai laiko dobilas; net įlinkęs. O ten dvi pievos dirsi, artimai susiglaudusi tęvais liemenėliais. Tolėliau kiek benykstą žalioje ūkanoje plačiai išsikesnoję kmynai. Vos vos krūpčioja po truputį. Tai, matyt, ramus vėjelis siaučia per jų viršūnes, skaito jų pribrendusius grūdelius. Laukia, kuomet, smarkiai papurtęs seną kmyną, nubarstys juos žemėn.
O dar toliau, į šoną ir aukščiau, tik mainosi, tik žvilga skaisčiai žalsva siaura juostelė. Kas ten auga ir ar auga kas, nežinia. O gal tik taip šviesu? Gal prasideda miškas kokios naujos karalijos, gal dar didesnės?..
Va, nuo tolo, nuo tolo ateina mažutis vabalėlis, o rodosi, lyg kokia didelė meška. Kai eina, net medžiai linksta, net šakomis siūbuoja.
Ateina tiesiai į mane. Visai jau netoli. Staiga sustoja ir pakelia aukštyn savo smailą snukutį. Ūsais kraipo. Nustebo, iš kur čia tas kalnas pievoje atsiradęs. Palypėjo ant palinkusios smilgos ir žiūri kažkur virš manęs. O smilga dreba.
Galvoja gal vabalėlis, kaip perlipti mane – kalną?..
Ant kitos žolelės lipa marga Dievo karvytė. Lipa taip rūpestingai, apeidama apsukai. Laukiu jos pasiekiant viršūnės.
Ne, lipė lipė ir perėjo ant kitos žolelės. Pabuvusi ant jos truputį, leidžiasi žemyn. Nepatiko ar ne ten pataikė, kur ėjo. Nusivylusi grįžta.
O čia štai, visai palei mano ranką, narsiai tempia skruzdėlė kažkokį svarų daiktą. Sukrutinau pirštą, ir palindo po lapu. Pasislėpė.
***
2
Iš krūmų, nuo Mùsės, išsirovęs pūsterėjo smarkesnis vėjelis. Sušvilpė pievos, miškai. Paskum palinko ir nutilo. Ir staiga vėl atsistojo ir dar žemiau palinko. Ir švilpė, ir nerimavo.
Pabarbeno man per kaktą nusvirusi dirsė. Tarytum šaukia keltis ir eiti iš čia.
Aš nenoriu keltis, nenoriu eiti. Keliu dabar akis į dangų. O danguje kur ne kur klydinėja palši debesėliai. Ne visi palši. Klydinėja, galvojasi, tai vėl sklaistosi skirstosi. Nesutaria.
Va, vienoj vietoj, aukštai aukštai, įtėmijau nublankusį mėnulį. Debesėlis buvo jį apglėbęs, – paleido, tai ir įtėmijau.
Kam jis rodosi dieną? Ir tuomet, kai saulė šviečia?.. Užtat ir išblyškęs toks.
Kodėl toks didelis, toks begalinis dangus?.. Ir niekur niekur jo galo nėra. Skristum metų metus, tūkstančius metų, ir vis galo nėra ir nėra!
Ir kokia mažutė žemė tose erdvėse! O koks aš mažas trupinėlis, prilipęs prie žemės! Ir niekas manęs neįžiūrės.
Ir lekia, ir sukasi ta žemė, ir niekas nežino, kad aš prie josios prilipęs. Juk pas mane tiek daug minčių, juk aš taip plačiai jomis siekiu. Juk aš galvoju!..
Vis viena, lyg aš būčiau mažutis juodas vabalėlis, kuris vis dar supasi su smilga. Ir to vabalėlio niekas nežino. Niekas nė nematė, kai jis ėjo per žolę, o paskum ir negalėjo eiti.
Stosiuos, teeina jis... Eisiu ir aš.
Matau, va, dabar truputį daugiau žemės. Matau, kaip nuslenka pieva į Pamusį. Ji nelygi: daiktais įdumba, daiktais iškyla. Tik pačiu paupiu tai lygi lygi.
Per pievą, išsispraudus iš tarpikalnės, nusivynioja išsirango Musė. Tankiai ji apaugusi karklais ir vinkšnomis. Lyg tai tik gauruota juosta krūmų traukias. Surišė tie krūmai Musę. Užtat ji tokia ir mažutė, ir niekas užtat jos nemato. Kad pamatytum, reikia prieiti, prakėsti krūmus ir pažiūrėti žemyn.
Anapus laukai pasikelia vis į viršų, vis į viršų ir susitinka su senu ąžuolynu. Piktas ąžuolynas, ir laukai nedrįsta per jį kelties dar aukščiau.
Kur baigias ąžuolynas, neužilgo į kairę nusileidžia pakalnėn ilga eilė jovarų, paskum stamantrios grupės liepų, ir jose slepias balti rūmai. Tik daiktais išsikiša stogu. Bet, kai vakaras ateina, ir stogo nematyti.
O ten, kur Musė vėl įbėga tarp geltonų skardžių, yra nedidelis sodžius. Jis už tų skardžių. Kai rūksta pusryčiams kaminai, iš to daikto kyla dūmai. Jeigu jie geruoju su vėju, rangos kamuoliais ir plaukia į debesis.
Tai tokia žemė.
O gal kiek didesnė? Gal yra ir kiti sodžiai, ir dvarai, ir net visi miestai? Aš nenoriu, kad jie būtų. Aš bijau.
***
3
Taip pažįstami laukai ir tiek daug matyti! Jie iš tolo man nušvisdavo, kai važiuodavau su mama į dėdes Kiečiuosna. Rodės, jie ir kvepia kitaip. Rodės, jie amžinai šypsos savo kalneliais, pakalnėmis, skardžiais ir miškais. Ir saulė, rodės, čia linksmesnė neg mūsų. Maniau, ji nebijanti nei debesų, nei nakties.
Kai pavažiuodavau į Kiečiùs, rodydavos, jog atsistoju ant slenksčio į laimės šalį. Tarytum arti prieidavau į savo išsapnuotas svajones, į lūkesius, kur užmigti neduodavo. Ir lyg reikėjo žengti dar tiktai vieną žingsnį, ir jau kažin kur nužengtum.
Šituos laukus ir Julija matydavo. Ji užaugo tarp jų. Ji bėginėjo čia. Ir rinko žvangučius, ramunes... Sugavus ant gėlelės baltą drugelį, taisė jam sparnelius. Ji juokdavos, džiaugdavos. Vis džiaugdavos!
Ne tokie dabar šitie laukai. Šviesūs, tačiau paniūrūs, apniukę...
Vis galvojau besąs aukšto ūgio, o vakar pastebėjau, jog Stasiukas, brolėnas, vos jau ne didesnis už mane. O jis vis toks būdavo mažas. Septyniolikos metų, ir toks didelis!
Ir kodėl man rodėsi, jog esu didelis? Ne, aš dabar visai mažutis. Va, ir šešėlis nuo manęs toks neilgas.
Lig šiolei man viskas buvo aišku, ir aš nieko nebijojau. Vaikščiojau po platųjį pasaulį kaip po savo sodą. Kur nepasiekiau akimis, skridau mintimis. Visus kelius ir takelius žinojau, rodos, lig paskutiniam. Kaip savo sode. Suklysti man niekas negrėsė. Aš nežinojau, kaip žmogus su ausimis, su akimis, su rankomis gali suklysti. Netikėjau niekuomet, kad prieš mane galėtų atsistoti staiga neperžengiamas kalnas. O jei ir atsistotų, galvojau, pasistatysiu kopėčias ir perlipsiu.
O dabar aš nežinau, kaip reikia padaryti tos kopėčios... Aš dabar bijau susitikęs siaurą griovį, kad šokdamas neįgriūčiau jan.
Ir netikiu dabar buvęs kuomet narsus. Visuomet, rodos, esu silpnas, vėjo draikomas šešėlis.
Ir prisiglaustum kur juodan kampelin, ir užmirštum save. Užsimerktum, kad nieko nematytum. Ausis kietai užspaustum.
Ne. Aš toks silpnas, kad ir juodo kampelio nemoku rasti...
Kažin, kam aš gimiau?
Ar nebūtų geriau, jeigu manęs visai nebūtų?
Juk vis taip pat saulė kas dieną tekėtų, vis tuo pačiu keliu žemė bėgtų. Ir laukai šitie būtų tokie patys kaip dabar.
Ir Gervinų sodyba, gale sodžiaus ant kalnelio išsikėlus, būtų tokia pat. Vis viena dabar čia nuo tvoros eitų kopūstų daržas, paskui naujasodis, iš tolo apsupęs ilgą, per šelmenį įlinkusį klojimą; paskui taip pat matytųs pro alyvų kerus du baltu seklyčios langu, prie kiemo vartų aukšta svirtis. Taip pat anas galas grinčios būt tankiai visas užaugęs laukinių vynuogių karklais. Taip pat ten stovėtų prie sienos suolelis, ant kurio susisėdusios vasaros vakarais Gervinaitės dainuodavo darželyj. Prie jų ten sėdėdavo ir maža Julija. Toliau, per siaurą geltoną kelią, tęstųs senas sodas; užu jo prūdas; didelis, ajerais apaugęs; prie jo lenta rūbams velėti. O nuo to prūdo, per laukus, taip pat matytųs gotiškas, dangun įsižiūręs Máurininkų bažnyčios bokštas.
Ir dabar šituos namuos vis tasia gyventų nuomininkas lenkas, o Julija su tėvais būtų Baltalaukyj pas brolį kunigą. Ir apie mane nieko nieko nežinotų...
Juk visa tat būtų?!
Ir kaip galėtų būti, jei aš negyvenčiau?..
Baisu vienam plačiuose laukuose. Va, rodos, tie Ražapievės skardžiai, tarp kurių aš bailiai slenku kaip šešėlis, užaugs užaugs ir nebeišleis manęs. Suspaus ratu aplinkui.
Greičiau skubinu namon. Bet ir namie bijau tarp žmonių. Tarytum tie visi žmonės numano, koks aš silpnas, todėl ir nebijo manęs, gali man bloga padaryti.
Aš net penktą dieną viešiu pas dėdę Juozą ir dar maža šnekėjau su juo. Baugu, jis toks didelis ir stiprus. Ir vaikščioja jis dideliais žingsniais.
Einu vis laukuosna, gyvenu pasislėpęs žolėje. Ten maži gyvūnėliai, ir jie manęs bijo. Man gerai prie jų.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite pirmame epizode piešiamą vaizdą.
- Kaip į aplinką įsižiūri ant žolės atsigulęs pasakotojas?
- Kokia jo nuotaika stebint aplinką?
- Kodėl galima sakyti, kad pasakotojas fiksuoja aplinkos įspūdį?
- Aptarkite antrą epizodą.
- Kaip keičiasi pasakotojo žvilgsnio perspektyva?
- Kokių minčių jam kyla žvelgiant į dangų, stebint nublankusį mėnulį?
- Kaip keičiasi erdvės pojūtis ir su tuo susijęs savęs suvokimas? Su kuo ir kodėl žmogus save lygina?
- Aptarkite naują žvelgimo perspektyvą, kai pasakotojas atsikelia nuo žemės. Ką jis dabar mato?
- Palyginkite pirmo ir antro epizodų aplinką. Kokių minčių ir jausmų ji sukelia?
- Kaip manote, kam ruošiamas skaitytojas aplinkos aprašyme paminint piktą ąžuolyną? Stebėkite, kaip baigiamas šis epizodas.
- Aptarkite trečią epizodą.
- Koks laiko kontrastas akcentuojamas šiame epizode?
- Kaip pasakotojas jausdavosi vaikystėje važiuodamas į Kiečius?
- Kodėl vaikystės prisiminimuose iškyla Julijos vaizdas?
- Kaip, palyginti su vaikyste, pasikeitęs pasakotojo savęs suvokimas? Kas rodo tuos pokyčius?
- Kokios priežastys galėjo nulemti savijautos pasikeitimą („ar nebūtų geriau, jei manęs visai nebūtų“)?
- Kokiais žodžiais ir vaizdais reiškiamas pasakotojo vienišumas?
Apibendriname
- Aptarkite, kaip kinta erdvės suvokimas, kaip šie pokyčiai priklauso nuo žvelgimo būdo ir nuo pasakotojo savijautos. Kuo skiriasi erdvės suvokimas praeityje ir dabar?
- Kaip ištraukoje keičiasi pasakotojo savivertė?
- Visuose trijuose epizoduose minimos pasakotojo ir vabalėlio paralelės. Kuo reikšmingas šis gretinimas?
- Remdamiesi tekstu įrodykite, kad I. Šeiniaus meniniam vaizdui būdingas subjektyvumas ir jausminis pasaulio suvokimas.
- Pasirinkite neilgą gamtos aprašymą iš Žemaitės ar J. Biliūno kūrybos ir palyginkite jį su I. Šeiniaus kūrinio ištrauka. Atkreipkite dėmesį į aprašymo tikslus, sąsajas su veikėjo ar pasakotojo nuotaika.
- Patyrinėkite I. Šeiniaus ištraukos kalbą. Kodėl A. Nyka-Niliūnas ją vadina ne liaudine, o kultūrine?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"