Moišė Kulbakas (15.3 tema)

Žydų literatūros klasikas Moišė Kulbakas gimė 1896 m. istorinėje Lietuvojè, Smurgáinių miestelyje, kuris garsėjo didikų Radvilų įkurta meškų dresavimo akademija bei sumaniais dervadegiais, odininkais ir sielių plukdytojais. Gausioje Kulbakų giminėje šiais amatais užsiimančių nestigo, ir tai teikė spalvingos medžiagos būsimo poeto lyrikai. M. Kulbakas augo religingoje žydų šeimoje ir įgijo tradicinį išsilavinimą – nuo chederio iki ješivos, tad ir eiliuoti pradėjo hebrajiškai. Tik vėliau kūrybai pasirinko jidiš kalbą. Pirmasis dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) pasirodė Vilniaus žydų literatūriniame žurnale ir tapo liaudies daina. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Kulbako tėvai ir visi jo artimieji atsidūrė Minske, o jis pats mokytojavo Kaunè našlaičių prieglaudoje. Nuvažiavęs į Minską, ilgai ten neužtruko ir 1919 m. atvyko į Vilnių, atsivežė krūvą rankraščių ir viltį įsikurti šiame mieste. 1920 m. čia išėjo pirmoji M. Kulbako poezijos knyga „Dainos“ („Širim“).

Karo sumaištis bei politinės kovos buvo sujaukusios Vilniaus socialinį ir kultūrinį gyvenimą, ir be lėšų bei profesijos atvykusiam jaunuoliui teko patirti daug negandų. 1920 m. jis išvažiuoja į Berlýną ir mėgina įstoti į universitetą, tačiau ir ten jį lydi nesėkmė. Skursdamas ir versdamasis iš atsitiktinio uždarbio, Berlyne M. Kulbakas daug skaito, lanko teatrus ir parodas, susipažįsta su modernios jidiš ir Vakarų kultūros reiškiniais. 1923 m. jis grįžta į Vilnių kaip subrendęs kūrėjas, išmanantis ir miestelių žydų folklorą, ir Viduramžių mistiką, ir XX a. jidiš bei pasaulio literatūrą. Vilniuje M. Kulbakas gauna mokytojo vietą žydų gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, o visą likusį nuo darbo laiką skiria kūrybai. Vienas po kito pasirodo jo kūriniai: drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanai „Mesijas, Efraimo sūnus“ (1924), „Pirmadienis“ (1926). Periodikoje nuolat spausdinami eilėraščiai ir poemos, taip pat kritikos straipsniai apie žydų literatūrą. 1927 m. M. Kulbakas išrenkamas Pasaulinio žydų PEN centro prezidentu. Vilniuje poetas sukuria šeimą, susilaukia pirmagimio sūnaus Elijo. Vilniaus laikotarpį daugelis M. Kulbako kūrybos tyrinėtojų laiko pačiu sėkmingiausiu ir laimingiausiu. Kai 1928 m. M. Kulbakas apsisprendė persikelti pas savo artimuosius į Minską, laikraštyje „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) buvo rašoma:

Vı̇̀lnius netenka poeto, kuris įkvepia, kuris žaviose eilėse ir poemose apdainavo Lietuvõs gamtą, ypač Vilnių. Kulbako poema „Vilnius“ pats giliausias ir gražiausias kūrinys apie mūsų miestą.

Būtume neteisūs, jeigu poemą „Vilnius“ (1926) meninės vertės ar svarbos atžvilgiu kaip nors išskirtume iš kitų M. Kulbako kūrinių, nes autorius į pasaulį neišleido nė vienos nesubrandintos eilutės.

Pasitelkdamas švelnų eleginį verlibrą, netikėtas metaforas, drąsius apibendrinimus, poetas lakoniškai ir ekspresyviai piešia Vilniaus vaizdą. Tai miestas, kur žydai giliai įleidę šaknis ir kuris įsiskverbęs į žydų širdis, jų dvasios metafizines gelmes. Tas kilnus, sudvasintas miestas daug amžių buvo talmudinio mokslo centras, lėmė visą religinį žydų gyvenimą. Netgi didžiausias visų laikų Talmudo žinovas Vilniaus Gaonas – Rabi Elijahu – nebuvo atsitiktinis reiškinys. Jis tarsi simbolis paliudijo čia išaugusios žydų kultūros jėgą ir stiprybę. Vilnius – religinio ir pasaulietinio žydų gyvenimo centras, naujosios hebrajų ir jidiš raštijos lopšys, moderniųjų laikų visuomeniškumo formų puoselėtojas (čia gimė palestinofilų, sionizmo ir Bundo judėjimai), mokslo ir švietimo institutų, spaustuvių, bibliotekų, teatrų, šventovių, ligoninių, prieglaudų, maldos namų ir labdaros organizacijų konglomeratas. Nors Váršuva, Berlýnas ir kiti Europos miestai irgi tapo stambiais žydų gyvenimo centrais, nė vienas kitas miestas nesulaukė garbingo Jerùzalės vardo, tiktai Vilnius. Žydų tauta per daugybę tremties metų, kupinų sielvarto ir vargų, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų kraštas ir sostinė yra prarasta. Liūdinti dvasia sukūrė legendą apie nežemišką Jeruzalę, kuri nebuvo sugriauta, bet persikėlė į dangų ir ten gyvuos iki tol, kol išmuš išsivadavimo valanda, o tada jau nusileis į žemę. Panašių mistiškų užmojų galima pajusti ir M. Kulbako poemoje, vaizduojančioje antrą žydų gimtąjį miestą šiaurėje – Lietuvõs Jerùzalę. Tai leidžia autoriui apibūdinti Vilnių kaip psalmyną, kaip maldų ir melodijų miestą, kur džiaugsmas ir liūdesys susikeičia vietomis, susipina, kur neturtas aukštesnio buvimo plotmėje įgyja kitą prasmę. O vienišame ir miegančiame mieste, kuriame budi kabalistas, iškyla kertiniai žmogaus ir Būties klausimai. Poeto nusiminimas pasiekia aukščiausią tašką, kai ir apsilankęs angelas neatneša nei sprendimo, nei paguodos. Toliau vėl grįžtama prie psalmyno įvaizdžio ir iškeliama religinio idealizmo galia, kurios neįveikia nei skurdas, nei kančia. Bet tremtyje nuvarginta siela kartais atbunka, užsisklendžia savyje ir nebepastebi išorinio grožio. Tada išaiškėja pragaištingas kontrastas tarp gražios Vilniaus gamtos, į miestą įtekančios Neriẽs – „persišviečiančios gražuolės“ – ir aklų geto langų. Pagaliau autorius, pakeliavęs koncentriniais minties takais – lyg siauromis Viduramžių kvartalo gatvelėmis, – vėl kartoja tamsaus talismano motyvą. Vilnius, telkiąs savyje visas dvasios galias, yra atgijimas ir apsigynimas nuo viso, kas pikta ir nedora, tai talismanas, įstatytas į Lietuvą lyg brangakmenis į žiedą. Dingsta graužusi sielą abejonė, išnyksta žmogų nuo aplinkos skyrusi riba ir suskamba džiugi sutapimo gaida: „Aš miestas esu!“ Poema baigiasi miesto plokštumą perkertančia vertikale, išvedančia skaitytojo žvilgsnį į erdvę ir žvaigždynus.

* * *

M. Kulbakas Minske, kaip buvo pratęs, iki užsimiršimo pasinėrė į kūrybą – parašė satyrinę poemą „Čaild Haroldas iš Dysnos“ (1933), šeimos kroniką „Zelmeniečiai“ (I d. – 1931, II d. – 1935), taip pat dramą „Plėšikas Boitrė“ (1936), kurią Maskvoje pastatė S. Michoelsas. Tačiau nei jo mintys, nei talentas nesiderino su sovietinių ideologų meno supratimu. Poetas buvo apšauktas „liaudies priešu“, apkaltintas, neva esąs antitarybinės organizacijos narys bei lenkų žvalgybos agentas, ir 1937 m. spalio 29 d. sušaudytas; 1956 m. reabilituotas). Nei kur jis buvo kalinamas, nei kur palaidotas, iki šiol nepavyko sužinoti.

M. Kulbako knygos buvo išimtos iš bibliotekų, jo vardas uždraustas minėti literatūros istorijoje ir enciklopedijose.

Taip totalitarinė sistema dar prieš Holokaustą susidorojo su jai neįtikusiu rašytoju.

Po kelerių metų plūstelėjęs nacizmo tvanas užliejo Europą, sunaikino čia sukurtą žydų civilizaciją bei kultūrą, kartu ir Lietuvos Jeruzalę.

Bet poeto žodis atsilaikė prieš įsisiautėjusią neapykantą, smurtą ir masines žudynes. Jame išsaugota pulsuoja ir žėri gyvybės kerinčiomis spalvomis – iš anapus laiko – Lietuvos Jeruzalė.