Neoromantizmas lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūros tyrinėtojai skiria du vadinamojo neoromantizmo reiškinius lietuvių literatūroje. Pirmasis – tai atsinaujinanti XX a. pradžios lietuvių rašytojų Vaižganto, Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kt. kūryba. Antrasis reiškinys – tai trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio poezija, tiksliau – Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio kūryba.
Ši poetų karta į lietuvių literatūrą atėjo po simbolistų (1927 m. pasirodė geriausias lietuvių simbolistinės poezijos rinkinys – Vinco Mykolaičio-Putino „Tarp dviejų aušrų“), atslūgus susižavėjimui avangardizmu (1928 m. išleistas paskutinis „Keturių vėjų“ numeris). Neoromantikai nesudarė literatūrinės grupės, sąjūdžio ar srovės. Skirtingai nei keturvėjininkai, jie neturėjo vienos estetinės programos, bendro leidinio. Tačiau galima pastebėti panašią estetinę pakraipą tų literatūrinių leidinių, kuriuose jie debiutavo ir aktyviai bendradarbiavo, – tai žurnalai „Pjūvis“ (1929–1931), „Naujoji Romuva“ (1931–1940), almanachas „Granitas“ (1930). Juose mėginama derinti tautos kultūros tradicijas su modernaus gyvenimo apraiškomis: orientuojamasi į Vakarų Europos literatūrinį kontekstą, skelbiamos meno modernumo ir modernios katalikybės programos, vertinama menininko saviraiškos laisvė, meno autonomija. Tokią programinę liniją brėžė ne tiek patys poetai, kiek savotiški to laikotarpio ideologai – žurnalistai Petras Juodelis ir Juozas Keliuotis.
Romantinė tradicija ir modernumas
Tradicijos ir modernumo jungtis užfiksuota jau pačiame neoromantizmo (t. y. naujojo romantizmo) pavadinime. Kaip šis derinys atsispindėjo neoromantikų kūryboje?
Neoromantikai mėgsta romantizmo įtvirtintą lyrinio išsisakymo situaciją. Kuriamas kalbėjimo čia ir dabar, atvirumo, nuoširdumo įspūdis. Eilėraščio centras – lyrinis subjektas, jo jausmai, nuotaikos, tai yra sielos gyvenimas. Romantikai aukštino įkvėpimą, siejo jį su nesąmoninga ar pusiau sąmoninga būsena – transu, sapnu, apsvaigimu. Tokios būsenos poeto lūpomis prabylanti kažkokia aukštesnė jėga. Tačiau lietuvių neoromantikai gana aiškiai suvokia, kad eilėraštis kuriamas ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, kad poetas paklūsta vienokiai ar kitokiai literatūrinei jausmų reiškimo formai. Todėl ne visada galima tikėti lyrinio subjekto nuoširdumu. Kartais jis žiūri į save su ironija, atviras išsisakymas tarsi suvaidinamas, pateikiamas kaip spektaklio scena, nuoširdumas tampa lyrinio subjekto kauke. Toks dvejopas žaidimas bene ryškiausias J. Aisčio lyrikoje: „Ir pats neatskiriu, kur kaukė antiška, / kur mano veidas, mano lėtas…“ (eil. „Ir pasakys“). Šį lyrizmo ir ironijos, nuoširdumo ir žiūrėjimo iš tam tikros distancijos derinį įkūnija romansas. Šio žanro stilistika, situacijos, pamėgtos klišės dažnos neoromantikų kūryboje. Lyrinis subjektas slepiasi už personažų-kaukių, pasirodo kaip elgeta, valkata (A. Miškinio, S. Nėries lyrikoje), Arlekinas1 (J. Aisčio poezijoje).
1 Arlekinas – italų komedijų dell‘ arte personažas: apsukrus, sąmojingas tarnas.
Kaip ir romantizmo literatūroje, lietuvių neoromantinėje poezijoje žmogus išgyvena idealių troškimų, svajonių ir realybės konfliktą. Tačiau realybė – tai ne abstrakcija, ne apibendrinta žemiškoji sfera (V. Mykolaičio-Putino simbolistinėje poezijoje – gelmės), o kasdienybės „lunaparkas“ (taip pavadintas vienas J. Aisčio eilėraštis), gyvenimo karuselė, monotoniška dienų tėkmė. Idealusis polius – ne viršūnės ar kitaip alegoriškai įvardyti siekiai, o kasdienės tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu, pasaka.
Gamtos suvokimas
Neoromantikų kūryboje mėgstamas žmogaus būsenos, jo situacijos pasaulyje ir gamtos gretinimas („Stovi klevas, liūdnumo kaip aš“, – A. Miškinis; „Mūsų dienos – kaip šventė, / Kaip žydėjimas vyšnios“, – S. Nėris; „Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė <…> Per pasaulį keliauja žmogus“, – B. Brazdžionis). Gamta gali būti traktuojama kaip savotiškas lyrinio subjekto išgyvenimų fonas, tačiau lygia greta ji yra ir didžiausių poetinių stebuklų vyksmo vieta.
Vakaras, saulėlydis, žvaigždėta naktis – romantinėje poezijoje dažna situacija (prisiminkime Maironio eilėraštį „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ ar „Vasaros naktys“). Ji tampa ir gėrėjimosi objektu, ir savotišku stimulu, skatinančiu subjektą susimąstyti, svajoti, prisiminti. Neoromantikai vengia tokios atviros paralelės, jie mėgsta saulėlydį ar naktį sužmoginti, paversti kokios nors istorijos veikėju. Numanoma istorija neretai būna žiauri – taip užšifruojamas ir atnaujinamas įprastas, poetine kliše tapęs vakaro dangaus ir kraujo palyginimas:
Atėjo vakaras, suraukęs antakius.
Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs…
Kultūrinis kontekstas
Kurdami pasakišką eilėraščio vaizdą, neoromantikai pasitelkia tautosakos stilistiką ir įvaizdžius (labiausiai – S. Nėris ir A. Miškinis). Be to, aktualizuojamas įvairių epochų bei kraštų literatūrinis kontekstas – Viduramžiai, Renesansas, egzotiški Rytai. Platesnis kultūros kontekstas bene dažniausias J. Aisčio poezijoje. Joje vyrauja motyvai, atėję iš Vakarų Europos literatūros. Biblijos motyvų, religinių simbolių pasitaiko A. Miškinio, J. Aisčio kūryboje (šv. Pranciškus, Sopulingoji Dievo Motina). Religinis kontekstas itin svarbus B. Brazdžionio poezijoje. Joje gausu biblinių įvaizdžių, remiamasi maldos, psalmės stilistika. Psalmė – dažnas žodis ir B. Brazdžionio eilėraščių pavadinimuose.
Romantikai skelbė grįžimą į gamtą, o kultūrą, civilizaciją neretai laikė savotišku nuosmukiu. Neoromantikų kūryboje šios dvi sritys nėra griežtai skiriamos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai neretai atsiduria vienas šalia kito, gamtą linkstama apibūdinti kultūros terminais: saulėlydis J. Aisčio eilėraštyje lyginamas su V. Šekspyro tragedija („… kraujų vakare daugiau nei Šekspyro tragedijoj“), liūdesį B. Brazdžionis apibūdina ir pavasario vaizdu, ir bibliniu įvaizdžiu („Ko parimai ant arimų, liūdesy žvaigždėtas <…> Kaip pavasario lininis fioletas, / Kaip gyvenimas Galaado piemens“).
Kultūrinių įvaizdžių klodas neapsiriboja vien literatūra ir menu. Neoromantikų poezijoje atgyja ir miestietiškos, ir miesčioniškos kultūros elementai („O, kad aš būčiau ant jos skruosto, / Aš geras Nivea creme’as“, – taip išsakomas meilės ilgesys B. Brazdžionio eilėraštyje „Botanika“). Mėgstami tarptautiniai žodžiai: A. Miškinio eilėraštyje sninga elegantiškai, J. Aisčio vakaras apibūdinamas kaip agonija. Neretai užsienio kalbos žodžiai pasirodo tekste originalo rašyba (ex promptu, all right). Juos mėgstama įterpti į eilėraštį kontrasto principu, kai kalbama apie aukštus, kilnius dalykus – meilę, Dievą.
Avangardizmo palikimas
Avangardistai eksperimentavo su kalba, mėgo laisvos formos eilėraštį, o neoromantikai, regis, grįžo prie ankstesnių tradicijų. Jų kūryboje dominuoja klasikinis ketureilis, naudojamos griežtesnės formos – sonetas, rondo. Tačiau lietuviškojo avangardo, keturvėjininkų patirtis nepraėjo be pėdsakų. Neoromantikai irgi mėgsta nužeminti pakilias intonacijas, romantiškus vaizdus. Tam pasitelkiamos kasdienės, buitiškos detalės (A. Miškinio laimė „rudeniniam palte“), prozaizmai. B. Brazdžionio poezijoje dažnas skaičius 100, į literatūrą įvestas Kazio Binkio.
Kaip ir keturvėjininkų kūryboje, populiari miesto tema. Keturvėjininkai garbino modernią miestietišką kultūrą, technikos pažangą. Neoromantikai šiuo požiūriu santūresni. Jų poezijoje kaimas, gamta tebėra harmoningas, nusiraminimą ir laisvės pojūtį žadantis pasaulis, bet apie jį kalbama miesto ir jo kultūros ženklais. Miestas siejamas su nuosmukiu, nuodėme (kavinę, barą kaip tokio miesto metonimiją rasime turbūt visų neoromantikų kūryboje), bet drauge jau tapatinamasi su jo tradicijomis, jaučiamas jo kasdienis ritmas.
Katastrofos nuojauta
4-ojo dešimtmečio poezijoje ryški žlugimo, nuopuolio, artėjančios katastrofos nuojauta. Bene akivaizdžiausiai ją įkūnijo neoromantikų mėgstamas žodis „agonija“, trapumo, rudens motyvai. Baugios ateities nuojautos susijusios su modernaus žmogaus savivoka. Istorinių kataklizmų akivaizdoje (Pirmasis pasaulinis karas neseniai pasibaigęs, Antrojo grėsmė gana akivaizdi) žmogus pajuto savo menkumą, ėmė abejoti pasaulio tvarkos teisingumu.
Katastrofistinės nuotaikos reiškiamos B. Brazdžionio poezijoje. Jo „Ženklų psalmėje“ pranašaujama ateitis primena pasaulio pabaigą:
Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai,
Ir milijonų bankai bankrutuos,
Užges elektra Liverpuly, Bostone, užges Maskvoj,
užges Kaune, užges ir Nazarete,
Patamsy tautos nematys tautos.
B. Brazdžionis mąsto apie žmogaus menkumą Dievo akivaizdoje, tačiau neabejoja Aukščiausiojo valia ir teisingumu.
Individas ir tauta
Šios kartos poetai tęsia romantinę individualizmo tradiciją – jie akcentuoja individo laisvę, asmenybės unikalumą. Neoromantikai atsiribojo nuo maironiško tautinių idėjų deklaravimo, tačiau tautinė, patriotinė tematika jų kūryboje yra svarbi. Tiesa, tai ne patriotizmas, suburiantis visus bendram tikslui, – kovai už tėvynės laisvę. Neoromantikams meilė tėvynei – ne abstrakcija. Tai meilė konkrečiai vietai, detalei, situacijai. J. Aistis eilėraštyje „Peizažas“ sukūrė emblemišką Lietuvos vaizdą – poetišką tėviškės, gimtųjų vietų peizažą.
Meilė tėvynei neretai lydima ironijos („Girdžiu, kaip tėviškė įmigus knarkia“, – J. Aisčio eil. „Ir pasakys“). Ji išsakoma be patoso – vargas ir skurdas yra ne vieno patriotinio eilėraščio motyvas („Iš vargo, gintaro tėvyne, / Iš vargo, o rūtų šalie, / Pašoksi“, – A. Miškinio eil. „Žiema“). Ir visų keturių didžiųjų neoromantikų kūryboje bent viename eilėraštyje susiduriame su emigracijos (į Pietų Ameriką – Braziliją, Argentiną) situacija.
Taigi neoromantikai sukaupė ligtolinės lietuvių poezijos patirtį: romantinę pasaulėjautą, simbolizmo intonacijas (jos būdingesnės ankstyvajai neoromantikų, ypač S. Nėries, A. Miškinio, kūrybai), avangardizmo orientaciją į miestą, kalbos konkretumą ir proziškumą. Visa tai tapo savitu poetiniu pasauliu, įsitvirtinusiu ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos poezijoje.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"