Balys Sruoga ir poetinė drama
Balys Sruoga (1896–1947) – poetas, dramaturgas, prozininkas, literatūros kritikas ir teoretikas, žymus tarpukario nepriklausomos Lietuvõs visuomenės veikėjas. Kaũno universitete B. Sruoga dėstė teatro istoriją, du dešimtmečius vadovavo teatro seminarui. Jis buvo užsibrėžęs tikslą iš esmės pakeisti lietuvių dramaturgiją – sukurti poetinį teatrą. Pasitelkęs Lietuvos istorijos medžiagą, jungdamas lyrikos, epo ir dramos pradmenis, B. Sruoga sukūrė naują dramos tipą – istorinę poetinę dramą. Pirmas toks kūrinys lietuvių literatūroje yra 1932 m. jo parašyta „Milžino paunksmė“. Ją autorius pateikė Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga surengtam konkursui. Vertinimo komisija dramą atmetė kaip nepakankamai patriotišką, nedorovingą, užgaunančią religinius jausmus. Tada B. Sruoga ją išleido savo lėšomis. Prieštaringus vertinimus lėmė kūrinio novatoriškumas. Dramos kalba eiliuota, emocinga, veikėjai gyvena savotiškame poetiniame pasaulyje be buities detalių, jų jausmai pakylėti, kalba metaforiška, vaizdinga.
Dramoje rašytojas remiasi Lietuvos istorijos faktais. 1386 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila vedė Lénkijos valdovę Jadvygą, buvo vainikuotas karaliumi ir valdė Lénkiją beveik penkiasdešimt metų. Jis palaikė gerus santykius su pusbroliu didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, savo vietininku Lietuvojè. Lenkų didikai, nepatenkinti Lietuvos politiniu savarankiškumu, ėmė regzti intrigas prieš savo valdovą.
„Milžino paunksmės“ konflikto pagrindas – Lenkijos didikų kova su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, siekiančiu panaikinti valstybių sudarytą uniją ir įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Scenoje Vytautas nepasirodo: jis yra nematomas herojus, apie kurį nuolatos kalbama, vieni jo bijo, kiti garbina. Jogailai Vytautas yra didžiausias autoritetas. Nerodydamas veikėjo scenoje – tai novatoriškas dramaturgo sprendimas – B. Sruoga sukūrė idealizuotą jo paveikslą. Tai ypač akivaizdu didingoje Vytauto laidotuvių scenoje.
Pagrindinis realiai veikiantis dramos personažas yra Jogaila, savo tėvynę mylintis lietuvis ir kartu Lénkijos karalius. Jo paveikslu dramaturgas atskleidžia keblius Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lenkų dvariškiai laiko Jogailą nusenusiu, bevaliu valdovu, šaiposi iš jo ir pasinaudodami jo bejėgiškumu bando patys tvarkyti valstybės reikalus. Bet tik iš pirmo žvilgsnio Jogaila nesusigaudo, kas vyksta. Kai kurios jo replikos, monologai rodo, kad jis nėra naivus ar kvailas. Jis mato dvariškių klastas, ilgisi Lietuvos, bodisi karūnos, apgailestauja dėl savo likimo. Lyriniuose monologuose Jogaila leidžiasi ir į platesnius svarstymus apie gyvenimo prasmę, žmogaus vienišumą, mirtį, į savo padėtį žvelgia su ironija. Tad poetinės dramos centre – ne istorinės peripetijos, o žmogaus vidinis pasaulis, išgyvenimai, netikėti atsivėrimai.
B. Sruogos poetinės dramos tradiciją XX a. antroje pusėje tęsė rašytojai Juozas Grušas („Barbora Radvilaitė“) ir Justinas Marcinkevičius (trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“).
Prieš pradėdami skaityti ir aptarinėti B. Sruogos kūrinį perskaitykite autentišką istorinį dokumentą, 1429 m. Vytauto laišką Jogailai, kuriame kalbama apie Vytauto karūnavimo Lietuvos karaliumi reikalą.
Lietuvių požiūris į Vytauto pusbrolį Jogailą, tapusį Lénkijos karaliumi, iki šiol dvejopas. Vieniems jis sąjungos su Lenkijos karalyste, padėjusios sėkmingai pasipriešinti Kryžiuočių ordinui, o vėliau ir Maskvos didžiajai kunigaikštystei, pradininkas. Kiti jį laiko išdaviku, siekusiu sumažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinį savarankiškumą ir galop prijungti ją prie Lenkijos.
Laiškas, kurį skaitysite, Vytauto parašytas po Europos valdovų suvažiavimo Lucke 1429 m. sausį. Valdovai svarstė svarbias to meto tarptautinės politikos ir ekonomikos problemas. Jų kontekste Ròmos karalius Zigmantas iškėlė pasiūlymą Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą vainikuoti karaliumi. Šiam sumanymui pritarė visi, neišskiriant nė Lenkijos karaliaus Jogailos, bet pasipriešino Lenkijos diduomenės atstovai: esą šitai gali nuspręsti tik popiežius, o ne Šventosios Romos imperijos valdovas. Bet tai tik pretekstas, mat Vytauto karūna būtų tapusi Lietuvos valstybės savarankiškumo garantija. Iš laiško matyti, kokį spaudimą teko patirti Jogailai, kurio įpėdiniams sūnų neturinčio Vytauto vainikavimas išties būtų buvęs naudingas.
VYTAUTO LAIŠKAS JOGAILAI
TRÃKAI, 1429 m. vasario 17 d.
Šviesiausias Valdove ir mūsų brangiausias Pone broli! Kai Šviesiausiasis Ponas Ròmos Karalius, mūsų brolis ir brangiausias giminaitis <…> pradėjo bylą dėl karūnos, apie kurią, Dievas liudininkas, anksčiau nieko nežinojome nei galvojome, nei jokiu žodžiu neprasitarėme, ir kai Jo Šviesybė primygtinai į mus dėl jos kreipėsi, jai atsakėme šitaip tardami: „Pone Karaliau! Apie šią bylą niekuomet jokiomis aplinkybėmis nesame mąstę, ją reikia gerokai pasvarstyti, ypač kad esame įpratę spręsti kartu su Ponu Lénkijos Karaliumi ir t. t., mūsų broliu, ir be vieno pritarimo kitas nieko nedaro.“ Tačiau, kai Ponas Romos Karalius pasakė norįs pats dėl tos bylos su Jūsų šviesybe kalbėtis, atsakėme: „Tebūnie tai Jūsų valioje. Mes dėl to visai nesukame galvos.“ O kitą rytą, eidami kaip paprastai pas Jūsų šviesybę, susitikome Poną Romos Karalių su šviesiausiąja savo gyvenimo palydove stovinčius tarpduryje prie laiptų, kur turėjome eiti. Jie mūsų laukė, ir jis tarė: „Naktį pas mus buvo Ponas Lénkijos karalius, su kuriuo tarėmės apie tą reikalą. Jis tam pritarė.“ Paskui jis pridūrė: „Eikime pas jį kartu su Ponia Karaliene.“ Tą ir padarėme. O kai sustojome pas Jus miegamajame, Ponas Romos Karalius pradėjo kalbėtis su Jūsų šviesybe, primindamas vakarykštį reikalą. Jūsų Šviesybė tučtuojau pasakė, kad Jūs tam pritariate ir tuo džiaugiatės. Mes lietuviškai Jums tarėme: „Pone Karaliau, neskubėkite su tuo reikalu; pirma aptarkime su Jūsų prelatais bei baronais, ir mes panašiai padarysime.“ Jūs į tai vėl pasakėte, kad Jūs tam pritariate ir džiaugiatės, ir esate labai sujaudinti. Ponas Romos Karalius su savo Ponia, gyvenimo palydove, Jūsų Šviesybei už tai padėkojo, ir tada iš Jūsų išėjome, įžengiant Jūsų prelatams ir tarybos nariams baronams pas Jus į pasitarimą. Mes taip pat tarėmės su saviškiais, iš kur Jūsų tarybos nariai mus išsikvietė pas save. Kai pas juos įžengėme, šie beregint pradėjo rimtai priešintis ir primygtinai prieštarauti, norėdami sutrukdyti šį reikalą. Tai matydami mūsų kunigaikščiai ir baronai pradėjo žodžiais imtis su Jūsų Šviesybės tarybos nariais. Dėl to šypsodamiesi mes nurodėme mūsiškiams tylėti. Pagaliau išėję iš jų, atvykome pas Jūsų Šviesybę ir papasakojome Jums, kaip Jūsų Ponai tarybos nariai priešgyniavo tam reikalui ir yra mums nepalankūs. Labai smarkiai padėkojome Jums, kad ne prieštaravote, o pritarėte, nors ir niekuomet nebuvome galvoję, kad norėsime tai daryti. Ir Jums išvykstant iš Lucko dar kartą padėkojome, o Jūs taip pat, kaip ir anksčiau, pasakėte, kad tam pritariate ir džiaugiatės, esate tuo atžvilgiu labai geranoriškas ir sujaudintas. Bet štai praėjusį sekmadienį minėtasis Ròmos Karalius atsiuntė mums kopiją Jūsų laiško, kurį jam nuo Jūsų Šviesybės <…> Jūsų atstovai, turintieji Jūsų jiems suteiktus įgaliojimus, išdėstė ir dėl to kalbėjo. Tą kopiją įsakėme perskaityti mūsų taryboje <…> Iš tos kopijos patyrėme, jog dėl to, su kuo Lucke buvote sutikę ir kam tuomet to paties Pono Ròmos Karaliaus akivaizdoje smarkiai pritarėte, širdyje kitaip turėjote ir aniems žodžiams, su kuriais Pono Karaliaus akivaizdoje sutikote, kitus prieštaraujančius žodžius leidote sau pasakyti per savo pasiuntinius. Toje kopijoje taip pat radome, jog savo pasiuntinybės rašte kai ką priduriate, labai rimtai ir smarkiai mus pažemindamas, pamindamas ir atimdamas laisvę iš mūsų, šio mūsų krašto ir mūsų Lietuvos galingųjų, kurie tai gana aukštai vertina, ir dėl to jie širdyje labai jaudinasi. Ir ypač tas skirsnis, kurį aptikome minėtoje Jūsų pasiuntinybės rašto kopijoje, būtent: karūnavimosi atveju minėtieji bajorai, pasitikėdami tokiu autoritetu ir garbe, gali išdrįsti po mūsų mirties išsirinkti tokį karalių, kokio norės, neatsiklausę Jūsų Lénkijos baronų, o tai aiškiai pasisuktų prieš susitarimus ir sutartis tarp Jūsų Šviesybės, mūsų, mūsų ir Jūsų krašto sudarytas ir įvykdytas, kurias tas reikalas sulaužytų. Šviesiausiasis valdove! Tegu Jūsų Šviesybė pažiūri ir gerai pasamprotauja, ar tie, kurie Jums šitaip patarė, gerai patarė, ir koks buvo jų patarimas, ar reikėjo tokius dalykus pranešti Ròmos Karaliui ir jį trikdyti, ar Jums bus garbinga, jei dėl to, su kuo seniau sutikote Pono Romos Karaliaus akivaizdoje, prisivertėte širdyje kitaip nutarti. Tačiau būtų buvę geriau su tokiu pasiuntinybės laišku kreiptis į mus arba panašiu laišku pirma mūsų paklausti negu Romos Karalių ir tarp mūsų abiejų apsvarstyti, kaip elgtis. Ir kaip geriau bei garbingiau būtų pasirodę Jūsų Šviesybei ir mums, taip būtume padarę, pasitarę su mūsų ir Jūsų baronų tarybomis, nežemindami ir nepamindami mūsų, mūsų kunigaikščių ir bajorų. Bet su mumis apie tai pirma visai nepasitarę ir savo laišku mūsų apie tai nepaklausę paskubėjote ne tik mus, bet ir kraštą bei mūsų Lietuvos bajorus šitaip pažeminti ir paminti, atimdamas iš jų laisvę. To mes iš jūsų nesitikėjome. Tai, kas tik tarp mūsų galėjo būti išdėstyta, paskelbėte svetimoms šalims, nors buvo daugybė galimybių mums per pasiuntinius pranešti. Mylimas broli! Kiek tik ir kokių tik nesutarimų ar nedermių tarp mūsų iškyla, abu tarpusavyje suderiname, bet pagal tą seną taisyklę šito nepadarėte. Geriau būtų buvę Jūsų vyresniesiems, prelatams ir baronams su tuo pasiuntinybės raštu palaukti, be to, su jais tai išsamiai aptarti <…> ir veikti ne taip skubiai, nes Jūs gi supratote, kad mes to reikalo be Jūsų ir jūsiškių nutarimo nedarėme <…> Bet kadangi gyvename iš Dievo malonės, mums nereikia Jūsų baronų rinkimų, nei tai po mūsų mirties kaip nors prieštaraus minėtoms sutartims, nes mes jau seniai esame išrinkti šio krašto Viešpačiu ir Didžiuoju Kunigaikščiu, tvirtai, realiai ir taikingai jį valdome, o jei norėtume, ir galutinai išsilaisvintume, ir mums neatrodo, kad tie, kurie taip Jūsų šviesybei patarinėja, galėtų mums sukliudyti. Tačiau stebimės Jūsų Šviesybe, kadangi dažnai sakėte ir raštui patikėdavote tokius žodžius: „Mylimas broli, jus mylime kaip save ir meldžiame Dievą už jus, kaip ir už mus, linkėdami jums šlovės, ilgesnio gyvenimo ir visa kuo geriausio, kaip ir mums, ir net daugiau ir t. t.“ O dabar nesuvokiame, iš kur ar iš kieno patarimo kyla, kad mūsų atžvilgiu nebesate taip nusiteikęs, kaip anksčiau kalbėjote, o <…> su ponu Romos karaliumi su mumis nesame nieko kalbėję, kas būtų prieš Jūsų Šviesybę ar Jūsų dvaro gerovę ar kaip nors kitaip kliudytų. Pavedėme tai parašyti Jūsų Šviesybei todėl, kad minėtasis skirsnis <…> labai apkartino mūsų, taip pat ir mūsų bajorų mintis. <…> Jūs, neskirdami jiems pagarbos, juos pažeminate, jų statusą sumenkinate, neskirdami tokios pat pagarbos kaip Lénkijos baronams. Be to, Jūsų Šviesybė tame laiške Ponui Romos karaliui pridūrė, kaip ir kokius paveldus ir Jūsų žemes turime laikinai, kol gyvi esame, taip mūsų orumą pažemindamas, mūsų statusą sumenkindamas <…> nes tarp savęs mes gerai pasiskirstėme ir tarpusavyje susitarėme.
<…>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip Vytautas kreipiasi į Jogailą?
- Ką iš Vytauto laiško sužinome apie „bylos dėl karūnos“ pradžią?
- Ką Vytautas atsakė Romos karaliui Zigmantui dėl karūnavimosi?
- Kaip, pasak Vytauto, į pasiūlymą karūnuotis reagavo Jogaila?
- Apie ką naktį Zigmantas kalbėjosi su Jogaila?
- Koks pokalbis įvyko iš ryto? Ką pasakė Zigmantas, Jogaila, Vytautas?
- Ką Vytautas lietuviškai pasakė Jogailai? Kaip suprantate jo žodžius?
- Koks buvo Lénkijos prelatų ir tarybos narių požiūris į galimybę Vytautui tapti karaliumi?
- Kaip manote, kodėl Vytautas nutraukė Lietuvos ir Lenkijos didikų ginčą?
- Kodėl Vytautas patikėjo, kad sumanymui jį karūnuoti Jogaila pritaria?
- Kaip paaiškėjo, kad Jogailos nuomonė dėl Vytauto karūnavimo pasikeitė?
- Kodėl Vytautas ir Lietuvos didikai pasijuto pažeminti?
- Paaiškinkite, ko baiminosi Lenkijos didikai.
- Kodėl manyta, kad Vytauto karūnavimas pažeis galiojančias Lenkijos ir Lietuvos sutartis?
- Vytautas priekaištauja Jogailai, kad kreipėsi į Romos karalių, užuot pirma aptaręs nesutarimus tarpusavyje. Kodėl čia kalbama apie garbę?
- Kaip ir kodėl Vytautas primena „mylimam broliui“ ankstesnę jųdviejų santarvę?
- Kokios mintys pakartojamos laiško pabaigoje? Kaip manote, kodėl?
- Kaip laiško pabaigoje keičiasi Vytauto tonas? Ką jis pabrėžia kalbėdamas apie savo krašto valdymą ir susitarimus su Jogaila?
- Apibendrindami pasakykite, dėl ko Vytautas priekaištauja Jogailai.
- Koks Vytauto paveikslas iškyla šiame laiške?
- Ką iš laiško galima suprasti apie Vytauto ir Jogailos santykius? Kaip Vytautas vertina susitarimus su Jogaila?
- Remdamiesi citatomis, patvirtinkite arba paneikite, kad pirmoje laiško pusėje Vytautas kalba taikingai ir pabrėžia ištikimybę Jogailai, o antroje parodo pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą.
- Kaip manote, ar Vytautas iš tiesų nemanė karūnuotis ir Romos karaliaus pasiūlymas Lucko suvažiavime buvo netikėtas? Atsakykite remdamiesi laiško tekstu.
MILŽINO PAUNKSMĖ
(ištraukos)
[Kurdamas antro veiksmo pirmą paveikslą autorius rėmėsi mūsų aptartu 1429 m. vasario 17 d. Vytauto laišku Jogailai. Dramos veikėjai yra Romos karalius Zigmantas, čia vadinamas imperatoriumi Sigismundu, ir Lenkijos karalius Jogaila. Veiksmas vyksta laiške minimoje vietoje – Jogailos miegamajame Lucko pilyje, kur 1429 m. sausį buvo surengtas Europos valdovų suvažiavimas. Laišką primena ir kai kurie Zigmanto bei Jogailos žodžiai.]
ASMENS
Jogaila, Lenkų karalius
Sofija, jo žmona, vadinama Sonka
Švitrigaila, jo brolis
Elzbieta Ščekocka ir Katažyna Ščekocka, seserys, Sonkos kambarinės
Zbignievas Olesnickis, Krokuvos vyskupas
Stanislovas Ciolekas, Poznanės vyskupas
Andrius, dominikonas, popiežiaus legatas
Mykolas Korničas, Bendzino vaitas, vadinamas Sieščencu
Jonas Tarnovskis, Krokuvos vaivada
Mikalojus iš Mykolavos, Sandomieriaus vaivada
Rumbaudas, Lietuvos didžiūnas
Sigismundas, Šventosios Ròmos Imperijos imperatorius,
Veñgrijos karalius
Vavžynecas Zaremba iš Kalinavos, lenkų riteris
Jonas Hinča iš Raguvos, lenkų riteris
Jonas Strašas iš Bialočovos, lenkų riteris
Svientekas, Zbignievo dvaro ūkvedys
Liucija, Zbignievo dvaro šeimininkė
Kalėjimo sargas
Julijona, Vytauto našlė
Sofija, Vytauto duktė, Maskvõs kunigaikštienė
Vosylius, Vytauto anūkas, Maskvos kunigaikštis
Kariai, riteriai, bajorai; dvasininkai; sargai, tarnai; šokėjos, muzikai; minia
ANTRAS VEIKSMAS. KARŪNOS VĖTRA
Pirmas paveikslas
Scenovaizdis:
Luckas 1429 metais. Jogailos miegamasai ruimas. Pakilus uždangalui, Jogaila sėdi lovoj, lyg keltis rengias. Tuo tarpu Sigismundas, merginų šokėjų ir muzikantų, grojančių girtą maršą, lydimas, triukšmingai įsiverčia kambarin. Jogaila smunka atgal patalan
I
Jogaila, Sigismundas, šokėjos, muzikantai
SIGISMUNDAS
Miegalius tu esi, brolau, miegalius!
MERGINOS
Cha cha cha cha cha cha!
SIGISMUNDAS
Tylėkit, šarkos, – ša!
(rodo Jogailai į merginas)
Matai, kokį
Vainiką atvedžiau… tavęs palinksmint!
JOGAILA
Žegnokis… Iš pat ryto… Ką gi tu!..
SIGISMUNDAS
Labai patiko man… Jos puikiai šoka!
Tau dovanosiu, – pasirink! Kuri?..
JOGAILA
O Viešpatie!
SIGISMUNDAS
Gražuolės mano mielos,
Pašokite karaliui… liūdnas toks!
Kaip vakar arba šiandie, kaip tenai…
MERGINOS
Cha cha cha cha cha cha!
SIGISMUNDAS
Ei, muzika! Pašokite, mergaitės!
Muzika; orientališkas26 šokis
26 Orientãlinis (lot. oriens – rytai) – rytietiškas.
Žiūrėk, brolau, – teisybė, neblogai?
JOGAILA
(rodo į kaktą)
Tau čia, taip sakant…
SIGISMUNDAS
Būtų gal ir tau
Čionai taip pat, jei su mumis tu vakar…
JOGAILA
Žinai, kad negeriu.
SIGISMUNDAS
Be reikalo!
Visi iš vieno gėrė. Nieks nemanė
Tavęs nunuodyti…
JOGAILA
Bet vis dėlto!
SIGISMUNDAS
Tikrai gali gailėtis ten nebuvęs!
Taip Vytautas privaišino svečius,
Kad trys savaitės pagiriot reikės!
Sakau, reta bačka pakels midaus,
Kiek mano plikė ši pakelti gali,
Bet net ir aš nulėpau… Net nakvynės
Neberadau ir prasipainiojau
Per visą naktį galas žino kur…
JOGAILA
Atleisk tas moteris… nepatogu!
SIGISMUNDAS
Mieste, suk devyni tave, paklydau!
O kas ten daros, Viešpatie saldžiausias!
Juk Luckas būdavo seniau lindynė,
Kur tik šunims vestuvės kelt tetinka…
Dabar – net sostinė galėtų būti.
JOGAILA
Žinia… jei net šokėjų suradai…
SIGISMUNDAS
Negali būt! Netinka tau? Kaip gaila!
Linksmiau, mergaitės!.. O žinau, brolau,
Kiek Vytautas čia per kelias savaites
Svečiams suvalgydins, – kelis metus
Gyvent galėtų Lénkija visa…
JOGAILA
Taip, tavo vokiečiams tikrai pakaktų…
SIGISMUNDAS
Kaip tu manai, kur baigias jo valstybė?
Juodoji jūra kur, – kur Báltija –
Visur jo vardas skamba kaip valdovo.
Gudai, totoriai, net niauri Maskvà,
Apaugus ašakom, barzda ir krūmais, –
Net Novgorodas klauso jo ir bijo!
Tai ne juokai, brolau! Net aš patsai,
Imperijos Šventosios Ròmos viešpats,
Bijau nustelbtas likti jo galybės…
JOGAILA
Ir Ordinai abu… kaip tu manai?
SIGISMUNDAS
Bijau, kad Vytautas čia savo galią
Augina sąskaita mana… Bet aš
Nepavydus. Žinai, aš juo tikiu.
Juk aš išvykdamas iš Vengrų žemės
Į Austrus – savąją valstybę, šeimą
Globoti Vytautui štai palieku!
JOGAILA
Ir aš, senatvės spaudžiamas, manau
Ne kartą… Jeigu kaip, pavesiu aš
Globoti Vytautui ir savo šeimą.
SIGISMUNDAS
Gerai sakai. Toksai globėjo vardas
Apsaugos tavo šeimą nuo pavojaus
Ir ateitį išgarsins jos. Žiūrėk,
Iš kiek valstybių Luckan susirinko
Garbingų vyrų Vytauto pagerbt…
JOGAILA
Bažnyčios reikalų svarstyt… ir krikšto…
SIGISMUNDAS
Taip taip, svarstys. Mes apsvarstysim juos.
Tik vaišių dar pas Vytautą per daug.
JOGAILA
Aš ir manau…
SIGISMUNDAS
Ir aš taip pat manau.
Bet štai, žiūrėk, jei neskaitysim mūsų –
Dviejų didžiausiųjų valdovų, – šitiek
Kitų čia vieši! Toks svečių gausumas
Ir mūsų bet kuriam garbės darytų.
Štai Erikas, didus karalius Danų,
Nors kvailas jis kaip maišas, bet ką veiksi…
JOGAILA
Jei tu sukvietęs būtum juos, – ar jie
Visi kaip vienas susirinktų Pèštan?
SIGISMUNDAS
Tu nesuklydai, brol, – į Krokuvą
Nė vienas nevažiuotų pas tave…
Daugiausia stebina mane vienuolis,
Legatas Švento Sosto. Kaip jis stengias
Patraukti Vytautą, – net juokas ima!
JOGAILA
Globot rytų krikščionys reikia… Taigi.
Varyk mergas laukan, – ar aš turėsiu…
SIGISMUNDAS
Tik Vytautas galės Rytuos iškelti, –
Kur tiek tautų yra, genčių, tikybų, –
Krikščionių vėliavą lig debesų…
O, Šventas Sostas išminties nestinga,
Kad pavedė globoti Rytus jam!
JOGAILA
Jis išminties neskolins iš plepaliaus…
(šokėjoms)
Išeikit tuoj. Gana. Laukan. Ar aš…
MERGINOS
Cha cha cha cha cha cha!
Išbėga
SIGISMUNDAS
Vaje! Kam gražuoles tu išvaikei!
Taip linksma buvo… Koks gi tu!
JOGAILA
Manau…
SIGISMUNDAS
Ir tu manai, kad Šventas Sostas stengias
Atlygint Vytautui už nuopelnus?
JOGAILA
Kiekvienas savo skolą tur mokėti.
SIGISMUNDAS
Žinia, kad taip. Ir savo skolą aš
Rengiuos mokėt… Aš patariu ir tau.
JOGAILA
Mokėti skolą? Lengva pasakyti.
SIGISMUNDAS
Tik pamanyk, – juk Vytautas brangus,
Valdovas galingiausias ir krikščionis,
Darbais apaštalams prilygt galįs,
Dar vis lig šiol tebėr tik kunigaikštis…
Net už tave žemiau jis pastatytas!
Ir liūdna man dėl šitos neteisybės…
Todėl aš nutariau pasiūlyt jam –
Uždėt karūną Lietuvos karaliaus:
Te Vytauto viešoji padėtis
Pritiks karališkai didybei jo!
Ir neteisybė dings iš mūsų tarpo!
JOGAILA
Atrodo man, kad šitą mielą mintį
Tu, drauge, išėmei iš mano lūpų…
Seniai man keltis metas!
SIGISMUNDAS
Mielas broli,
Jei supratau gerai, tu – sutinki?
JOGAILA
Karalius Lietuvos! Gerai sakai.
Senatvėj mano šviečia tik svajonė
Pro ūkanas. Ką aš slėpiau širdy,
Ir man pasiekt nebuvo skirta, taigi,
Gal brolis Vytautas pasieks…
Kaip atiduosiu aš tėvynei mano brangiai
Baisingą skolą, slegiančią mane?
SIGISMUNDAS
Tai aš galiu pranešt meilingam broliui,
Kad Lietuvos jį karūna papuoš?
JOGAILA
Karaliai trys, kaip Šventas Raštas sako, –
Kaip žvaigždė…
SIGISMUNDAS
Taip, kaip žvaigždė; aš pranešiu
Visiems svečiams: dabar – karaliai trys!..
Lik sveiks. Kol kas lik sveiks.
Išeina
JOGAILA
Galop išėjo!
Jogaila murmėdamas ar niūniuodamas skubiai kelias iš lovos ir rengias barzdą skusti. Įeina Sonka
<…>
III
Jogaila, Sonka, Zbignievas
ZBIGNIEVAS
Šviesiausias pone!
JOGAILA
Vyskupe, man leisi…
(rodo, kad jis nori barzdą skusti)
Pabaigt nors kartą? Burbulas… Šeriai.
ZBIGNIEVAS
… Aš suprantu. Atsiprašau. Aš neičiau,
Jei ne žinia, kuri sujaudino
Mane, lyg būt' perkūnas trenkęs
Stačiai man ant galvos.
JOGAILA
O Visagaliau,
Apsaugok nuo Perkūno mano galvą.
ZBIGNIEVAS
Šviesiausias pone! Sigismundas skelbia
Svečių surinkęs būrį, baisų daiktą!
Tu jam pritaręs… Vytautui pasiūlyt
Karūną Lietuvos! Ir kunigaikštis
Tuojau sutikęs, sako, karūnuotis?
JOGAILA
Taip. Sigismundas buvo čia užėjęs.
Per daug jis plepa. Ką? Galva jam, skundės,
Po vakarykščio ūžia. Vargšas toks.
Ir storas. Lovoj aš tebegulėjau.
IV
Tie patys; Mikalojus; vėliau – Tarnovskis; vėliau – Ciolekas; vėliau – Rumbaudas; vėliau – Sieščencas
MIKALOJUS
Girdėjai, vyskupe, ką Sigismundas?..
Karaliau, labo ryto leisk linkėti…
Ką Sigismundas girdamasis skelbia?..
ZBIGNIEVAS
Deja, žinau! Aš pats skubėjau eiti
Patikrint pas karalių. Negirdėta!
Įeina Tarnovskis
TARNOVSKIS
Matau, ir jūs jau žinote naujieną?
Gerai, šviesiausias pone, išmiegojai?
Aš jau seniai jutau, kad tai įvyks…
MIKALOJUS
Žinojai tu? Ir nieko nesakei?
Įeina Ciolekas, jo pasirodymas nutraukia beprasidedantį dialogą
CIOLEKAS
Na, žinoma, visi čionai subėgo.
Kaip jaučiasi karalius? Labas rytas!
Įeina Rumbaudas. Pasitenkinimo ir ironijos šypsena. Jaučia savo teisę ir galią, jaučia būsimą kovą ir ją ironiškai provokuoja
RUMBAUDAS
Garbė karaliui ir Karūnos28 ponams.
Nuo ryto jau visi krūvoj? Vienybė –
Pagirtinas dalykas… Pas karalių…
Nors sėsk ir naują uniją rašyk.
Įeina Sieščencas, drastiškai nusiteikęs
SIEŠČENCAS
Matau, tiktai manęs betrūksta vieno…
Zbignievas, visą laiką rodęs didelio susirūpinimo, Rumbaudo ironijos įgeltas, atėjus Sieščencui, pašoksta, norėdamas reaguoti dėl atėjimo. Matyti, jis buvo pasiruošęs didelei kalbai, bet vyraujanti nekantrumo nuotaika jam baisiai trukdo. Jo kalbą pertraukiančios replikos jį erzina. Vykstant įkaitintoms replikoms, renkas vis daugiau žmonių, Lietuvõs ir Lénkijos bajorų, kol prisirenka pilnas ruimas. Zbignievo susierzinimas didėja, nes replikos trukdo jam imponuoti iškalbingumu susirinkusiai miniai.
28 Karūna (Korona Królestwa Polskiego, Corona Regni Poloniae) 1386–1795 m. vadinta Lénkijos karalystė.
V
Tie patys; vėliau minia
ZBIGNIEVAS
Karaliau! Vytautą tu karūnuoti
Rengies?! Bet aš priminti tau turiu,
Už ką ir kaip tu pats gavai karūną!
SIEŠČENCAS
Pamokslą sako vyskupas, – klausykit…
ZBIGNIEVAS
Karaliau, užmiršai, kad Jadvyga,
Europoje gražiausia karalaitė,
Kuriai lygios pasaulyje nebuvo
Dorybėm, turtais ir pamaldumu, –
Atstūmė daugelio piršlių rankas,
Valdovų, kunigaikščių ir karalių,
Kurių galia pasaulio kraštą siekia, –
Ji tau atidavė, karaliau, ranką,
Kad Lietuva, priėmus mūsų krikštą,
Prie Lenkijos Karūnos prisijungtų
Drauge su Rusija, gudais, totoriais…
MIKALOJUS
Karalius – užkurys! Ir jo pasogas
Priklauso Lénkijai užu pastogę!
CIOLEKAS
Ar tai karalius pirko mūsų sostą?
SIEŠČENCAS
Kiti prekiauja šunimis, o mes –
Parduot mokėjom savo karalaitę…
ZBIGNIEVAS
Prijungę Lietuvą prie savo kūno,
Išgelbėjom mes ją iš pagonystės,
Išgelbėjom nuo bado ir kaimynų, –
Ir štai dabar kokia mums padėka!
CIOLEKAS
Aukščiausias teatlygina kantrybę…
SIEŠČENCAS
Ne kiekviena prekyba pelno duoda…
ZBIGNIEVAS
Nebus dviejų valstybėje karalių!
Suplyš vieningas kūnas į dalis!
Sugrius vienybė mūsų! Kelsis karas!
Paplūs kraujuos tėvynė ir Bažnyčia,
Ir priešai nuterios kapus senelių, –
Tai tau, karaliau, atsakyti teks!
MIKALOJUS
Visi kaimynai juoksis iš tavęs!
SIEŠČENCAS
Kai teis tave krikščioniškasai teismas…
ZBIGNIEVAS
Ir širdį skauda man, šviesus valdove,
Kad nuosava ranka vienybę laužai, –
Kad, teisę skriausdamas Karūnos Lenkų,
Užtrauki palikuonių prakeikimą!
SIEŠČENCAS
Še tau ir prakeikimas… kaip bažnyčioj!
CIOLEKAS
Pats priveisė bedievių, ir dar plūsta!
ZBIGNIEVAS
Žinai gerai tu Sigismundo būdą, –
To sukčiaus! To šunies! Gyvatės to! –
Ir vėl daveis pagauti jo žabangoms, –
Ir sunaikinti visa tai, ką pats
Per šitiek metų savo išmintim
Didžia sukūrei ir išauginai!
MIKALOJUS
Šėtonas…
TARNOVSKIS
Sigismundas…
MIKALOJUS
Juokdarys!..
TARNOVSKIS
Karalius Sigismundas tekartoja,
Ką Vytautas jam įkalė į galvą…
Jis – kvailas žaislas rankoj kunigaikščio…
MIKALOJUS
O aš maniau…
SIEŠČENCAS
Kad galvą tu turi?
TARNOVSKIS
Pasilakė ir išplepėjo visa…
ZBIGNIEVAS
Todėl prašau tavęs, šviesus valdove,
Atšauk neapgalvotai duotą žodį!
Dar kartą pagalvok ir padaryk,
Kad ir senatvės būtum vertas tu!
SIEŠČENCAS
Šeškų litanija!
MIKALOJUS
Neliežuvauk!
ZBIGNIEVAS
Pažvelk į savo jauną karalienę, –
Jos nuopelnus atmink, ir vaikučius, –
Atmink, kaip myli jie tave visi…
STRAŠAS
(kiek anksčiau atėjęs)
Cha cha cha cha!
SIEŠČENCAS
Kaip putpelė svogūną!
ZBIGNIEVAS
Ir tu dabar nuskriausti juos galėtum?
Palikti ašaroms ir vargo buičiai?
Užtraukt negarbę savo žilai galvai?
CIOLEKAS
Per daug tu rūpinies kitais.
STRAŠAS
Kur laka, ten ir…
MIKALOJUS
Niekše, nenutilsi?
STRAŠAS
Tau niekšą grąžinu atgal! Ar nori?
ZBIGNIEVAS
Bet jeigu tu, karaliau, užkietėtum
Paklydime ir leistum vykdyt žodį,
Kurį davei kaip lengvabūdis vaikas,
Tai aš, kaip vyskupas esu, prisiekiu, –
Visom jėgom kovosiu prieš karaliaus
Tokį karūnai darbą pražūtingą –
Ir tamsią klastą motinai Bažnyčiai!
Tyla
SONKA
(atsidusus)
Apsaugok, Viešpatie, nuo nuodėmės
Naujos!
RUMBAUDAS
Klausau aš jūsų ir stebiuos,
Kad sieną norit, ponai, liežuviu
Prakalt… Ką Sigismundas girtas plepa, –
Tai jo dalykas… Bet vis tiek tiesa,
Kad Lietuvos šviesiausias kunigaikštis
Seniai jau nutarė karūną užsidėti.
Taip pat tiesa, kad jis tai padarys, –
Nusprendęs kartą, išlaikys jis žodį…
Patinka lenkams tai ar ne, – vis tiek
Jis Lietuvos karūną užsidės!
Rumbaudas išeina; jį paseka Lietuvos bajorai
VI
Tie patys, be Rumbaudo ir Lietuvos bajorų
MIKALOJUS
Akiplėša! Jis mums grūmoti drįsta!
TARNOVSKIS
Tai negirdėta dar kalba karūnoj!
MIKALOJUS
Per daug mes kantrūs!
CIOLEKAS
Tai aukšta dorybė…
MIKALOJUS
Aš reikalauju Vytautą nubaust!
SIEŠČENCAS
Jei vietoj nenusėdi, – dumk pro langą!
MIKALOJUS
Tylėk, žalty! Jis juokias, kai karūną…
ZBIGNIEVAS
Ramybės, ponai! Aš prašau, – nurimkit!
Karaliau! Mes sprendimo tavo laukiam!
JOGAILA
Taip ir neduos man šiandie baigt barzdos…
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kur vyksta dramos veiksmas?
- Ką ir kaip Ròmos karalius Zigmantas kalba apie didįjį kunigaikštį Vytautą? Ko iš jo tikisi?
- Kas susirinko į Lucką „Vytauto pagerbt“? Ką tai sako apie Vytautą?
- Kaip manote, kodėl į svarbią Zigmanto ir Jogailos pokalbio sceną įterpiamas komiškas elementas – šokėjos?
- Apie kokią neteisybę kalba Zigmantas? Ką jis siūlo?
- Ką apie Vytauto karūnavimą sako Jogaila? Kokią savo skolą jis mini?
- Kokia žinia sujaudina Krokuvos vyskupą Zbignievą? Kodėl?
- Kaip Jogaila pokalbyje su Zbignievu atsiliepia apie Zigmantą? Pacituokite.
- Kaip į žinią apie Vytauto karūnavimą reaguoja Lénkijos ir Lietuvos didikai? Ar visų lenkų reakcija tokia pati?
- Paaiškinkite Lietuvos didiko Rumbaudo užuominą: kokią uniją jis turi galvoje ir kodėl užsimena apie naują? Atsakykite remdamiesi istorijos žiniomis.
- Pasiskirstę vaidmenis perskaitykite V sceną, kurioje Vytauto šalininkai itin kritiškai reaguoja į Krokuvos vyskupo Zbignievo žodžius. Stebėkite ir perteikite intonacijomis, kaip aštrėja ginčas.
- Kokius argumentus išsako Zbignievas ir kaip jam atsakoma?
- Kaip, lenkų manymu, Zigmantui kilo mintis karūnuoti Vytautą?
- Koks karalienės Sofijos vaidmuo šiame pokalbyje?
- Ką lenkų didikai sako Jogailai, išėjus lietuviams? Ką atsako Jogaila? Kaip reikėtų suprasti jo žodžius?
- Įsivaizduokite šią sceną teatre. Jogaila čia beveik nekalba. Kaip Jogailą vaidinantis aktorius galėtų išreikšti jo požiūrį kūno kalba?
Trečias paveikslas
Krokuva. Karaliaus rūmai
[I scenoje išaiškėja, kad Zbignievas ketina apskųsti Vytautą „krikščioniškai Europai“ ir tikisi klasta išgauti Jogailos parašą po skundu.]
II
Andrius, Zbignievas, Jogaila
ZBIGNIEVAS
Šviesiausias pone, – mes tavęs čia laukėm.
Tau… brolis Švitrigaila rašo… laišką…
Jei iš kalėjimo tu jį paleisi, –
Ketina… jis pastoti… vienuolynan…
Važiuot į Ròmą… nuodėmių atmelst…
Atsižadėt pasaulio šio menkystos…
Štai Sosto Šventojo atstovas imas
Patsai įšventint brolį Švitrigailą…
ANDRIUS
Bet, vyskupe, juk aš nė nežinau…
ZBIGNIEVAS
Aš ir sakau… Karaliaus brolis sėdi
Kalėjime… Vienuolis nori būti…
Įšventinti jis reikia… Rašo laišką…
Palaiminti karalių patį prašo…
Šviesiausias pone, štai, žiūrėk, jo laiškas…
Andrius ryja juoką
JOGAILA
(varto jam paduotą prirašytą lakštą, nemokėdamas skaityti)
Mieliausias mano brolis Švitrigaila.
Atsiliepė. Atsiliepė. Gerai.
Ką pasakys šviesiausias kunigaikštis?
ZBIGNIEVAS
Ką pasakys?.. Jis apsidžiaugs tiktai.
Nes kai išvyks į Ròmą Švitrigaila,
Pastos į vienuolyną… Viešpataut
Lengviau bus Vytautui… Nebus jam priešo,
Kuris į sostą jo kėsintis gali…
JOGAILA
Taip, taip. Mieliausias mano Švitrigaila.
Palaimint prašo… nori būt vienuolis…
ZBIGNIEVAS
Šviesiausias pone, man atrodo, reikia
Tuojau rašyt jam ir palaimint…
JOGAILA
Rašyk, rašyk. Sakyk, kad aš gailiuosi
Jaunystės jo. Labai man gaila. Taigi.
Tu parašyki jam, kad aš jau senas.
Visai pasenęs. Taigi. Parašei?
Ar jis mane užmiršo? Aš neužmiršau.
Neužmirštu aš nieko. Niekuomet.
Aš laiminu į vienuolyną. Taigi.
Prašau Aukščiausiąjį šventos Apvaizdos.
Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai.
Gyvenimą praeinam be pastogės.
Rašyk tu jam, ir aš – vienuolis. Taigi.
Nuo pat gimimo mano… Nuo pat lopšio…
Kalėjimas… Kalėjimas. Teisybė.
Kas yr kalėjimas? Nežino niekas.
Gyvenimas – kalėjimas. Teisybė.
Ar parašei? Rašyk, tegu neliūdi,
Atsisakydamas pasaulio šio.
Džiaugsmų. Dienos šviesos. Nakties tamsybės…
Kas yra gyvenimas? Trumpa viešnagė.
Visi mes esame svečiai pasauly.
Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš.
Rašyk, aš ąžuolą pasirinkau.
Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais.
Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą.
Kaip lopšį. Storą. Sunkų. Kaip vežimą.
Namo turiu keliaut. Pas mano Tėvą
Aukščiausiąjį. Namo. Namo. Aš – svečias…
Andrius, monologo pradžioje besivaipęs, ilgainiui rimtėja, nesmagiai jaučiasi; lyg sąžinės graužiamas, nebeištveria ir išeina
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip prasideda antra scena? Apie kokį laišką kalbama? Kodėl tokia nerišli, trūkčiojanti Zbignievo kalba? Ką tai pasako apie vyskupą?
- Kaip jaučiasi popiežiaus legatas vienuolis Andrius? Atkreipkite dėmesį į jo repliką ir remarką.
- Aptarkite pirmąją Jogailos repliką. Kas atskleidžia jo susijaudinimą?
- Kodėl Jogailos monologą galėtume pavadinti ilgai viduje brandintu lyriniu atsivėrimu?
- Kas sudaro Jogailos filosofinių apmąstymų centrą?
- Kaip suprantate žodžius: „Visi vienuoliai mes. Tiktai vienuoliai. / Gyvenimą praeinam be pastogės“? Kieno padėtį apmąsto, apibendrina Jogaila? Kodėl pabrėžia „ir aš – vienuolis“?
- Kaip šie Jogailos žodžiai susiję su tolesne mintimi: „Kalėjimas… Kalėjimas“? Atkreipkite dėmesį į pakartojimus.
- Monologo pabaigoje Jogaila dar kartą pabrėžia: „Aš – svečias…“ Kodėl žodis „svečias“ tarsi apibūdina jo laikyseną visoje dramoje?
- Kaip manote, kodėl nei Zbignievas, nei Andrius nepertraukia Jogailos monologo?
- Ką ir kaip Jogaila sako apie žmogaus vaidmenį istorijoje ir savo paties likimą? Kaip manote, ar susitelkimas į savo patirtį padaro jį laisvesnį?
- Ko Jogailos paveikslui suteikia toks bendražmogiškų problemų svarstymas gyvenant tarp žmonių, kuriems terūpi politinės rietenos, asmeninė nauda, kerštavimas, apkalbos ir panašūs dalykai?
TREČIAS VEIKSMAS. ŽEMĖS TRAUKA
Pirmas paveikslas
Vilniaus pilis 1430 metais
IV
Jogaila, Sieščencas
[Vytautas tuo metu guli mirties patale Trãkuose. Trečio veiksmo antrame paveiksle vaizduojamos Vytauto laidotuvės.]
JOGAILA
Nelaimė Vytauto lyg sužalojo
Mane, lyg, rodosi, sulaužė kaulus.
SIEŠČENCAS
Karaliau, Vytautas pagis, – toks tvirtas!
JOGAILA
Taip daug krūvon nelaimių susidėjo.
Prislėgė man senatvę kaip akmuo.
Klaiku man daros…
SIEŠČENCAS
Mylimas karaliau,
Gyvenime svarbiausia – geras ūpas!
JOGAILA
Tau gera, riteri, sakyt. Tu – laisvas.
Tu šiandie čia, rytoj – kitur, ir niekas
Tavęs įstatymais nesuvaržys.
Tave galvažudžiu vadina…
SIEŠČENCAS
Keikia
Mane, bet gero ūpo nenustoju…
JOGAILA
Žinau tave. Žinau aš visą tiesą.
Bet atviras esi žmogus. Nesuktas.
Tu vienas prieš mane neveidmainiauji.
Todėl ir branginu tave kaip draugą.
SIEŠČENCAS
Per daug garbės man, mylimas karaliau…
JOGAILA
Kaip liūdna mirt senam, tu nesuprasi.
Gyvenimą kaip elgetai praleidus!
Karalius! Dengia galvą karūna!
Bet pats tu – kalinys! Tu – juodas vergas,
Visiems tu tarnas vienas visuomet!
Tu nesuprasi, riteri, manęs…
SIEŠČENCAS
Aš pasakyčiau, kaltas pats esi:
Varyk velniop klastingus patarėjus, –
Geruoju neis – iškarti pusę liepk!
JOGAILA
Aš – užkurys! Ar tu žinai, ką reiškia –
Karalius užkurys?! Kur tu matei,
Kad kalinys galėtų pasirinkti
Kalėjimo sargus? Taip pat ir aš.
Gal yr karaliai kur kitur. Ne Lenkuos.
Parduos tave su sąžine, su siela
Už menką pinigą, už žemės šiukšlę.
Tau įsakys, ką tu turi daryti.
Kalbėti ką. Mylėti. Jausti. Vesti…
Nepažiūrės, ko trokšta tavo siela.
Sutuoks tave. Vaikų tau prigimdys!
Laiške ne tai parašo, ką man skaito,
Ir skaito man ne tai, kas parašyta!
Karalius – užkurys! Cha cha! Nešioju
Karūnos auksą ant žilos galvos!
Senatvėje į grabo lentą linkstant
Ne karūna man guli ant galvos,
Bet gėda. Žemės slegianti trauka.
SIEŠČENCAS
Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau.
Kalbi kaip moteris kokia… Kas tau?
JOGAILA
Gyvenimą tylėjau savo visą.
Kenčiau… Nebegaliu! Širdis pratrūko.
Tėvynėj savo aš nebegaliu
Bebūti aklas, kurčias, nebylys!
Kai Vilniun atvažiuoju – man kitaip…
Čia viskas miela širdžiai. Man čionai
Lengviau alsuot. Kalnai, kalneliai, klonys…
Neriẽs bangų švelnioji pyniava…
Prie vieškelio plataus sodeliai vyšnių…
Lakštingalos giesmė alyvų krūmuos…
Net dargana, šalna rudens vėlyvo –
Kaip laimės sapnas Viešpaties paunksmėj!..
Lankau senas vietas… Kaip tremtinys!
Ir vienas skausmą – vienas – slėpt turiu!..
SIEŠČENCAS
Neišmintingas tu buvai, karaliau,
Dėl Lénkijos nustodamas tėvynės.
JOGAILA
Ne vien karaliai klysta vesdami…
Kaip aš mylėjau šventąją Jadvygą!
SIEŠČENCAS
Mylėjai tu, tikiu, tai gali būti…
Bet ji – tave?.. Karaliau mano mielas!
JOGAILA
Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių,
Nebuvo lemta man pažint gyvenant!
Šeima manoji… Dieve, kam mane
Taip rūsčiai nubaudei! Kodėl ne aš,
Bet Vytautas mirtingam patale!
Tamsusis kapas mano Lietuvoj
Lengvesnis būtų man neg karūna
Auksinė žemėj svetimoj senatvėj…
SIEŠČENCAS
Man liūdna pas tave gyvent, karaliau…
JOGAILA
Ką tu manai?
SIEŠČENCAS
Be darbo ilgu man…
JOGAILA
Pas čekų husitus31 rengies keliaut?
SIEŠČENCAS
O, ne! Norėčiau aš… pas Švitrigailą…
Manau, turėsiu darbo aš pas jį!..
JOGAILA
Ir tu mane rengies apleist senatvėj?
Su vasaros kaitra paukšteliai skrenda,
Pavasarį užmiršdami ir žiedus,
Kuriais jie džiaugės meilėj ir gyveno…
Ir viskas samanos visur pas žmones, –
Tik samanos, – tik samanos, – žmogau…
Įeina Sonka ir Švitrigaila su raktais rankose
31 Husitai – čekų teologo Jano Huso (Jan Hus, apie 1372–1415) sekėjai, Bažnyčios reformavimo šalininkai. Konstanco visuotinio Bažnyčios susirinkimo sprendimu J. Husą sudeginus kaip eretiką, kilo husitų karai (1419–1434).
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl svarbu, kad Jogailos ir Sieščenco dialogas vyksta Vilniuje?
- Ką iš šio dialogo sužinome apie Jogailą ir Sieščencą? Kas juos skiria ir kas sieja? Ko Jogaila pavydi Sieščencui?
- Kas išprovokuoja Jogailos monologą „Kaip liūdna mirt senam…“? Apie kokią savo elgetystę kalba karalius? Kaip suprantate šį paradoksalų sugretinimą?
- Kodėl į Jogailos monologą įterpta tokia iškalbinga Sieščenco replika: „Varyk velniop klastingus patarėjus…“? Ką ji pasako apie Sieščencą ir kaip paveikia Jogailą?
- Kodėl tolesnį Jogailos monologą („Aš – užkurys!“) galima pavadinti išpažintimi?
- Kokius praeities įvykius prisimena Jogaila? Kodėl? Apie kokius skaudžius dalykus kalba?
- Iš ko matyti, kad jis įžvelgia dvaro intrigas?
- Kokia nuotaika vyrauja monologe? Kodėl Jogaila, suvokęs savo padėties beviltiškumą, negali pasipriešinti? Kurie žodžiai geriausiai nusako liūdną vienišiaus lemtį?
- Kodėl karališkąją karūną Jogaila vadina gėda?
- Kaip paskutiniai monologo žodžiai susiję su trečio veiksmo pavadinimu?
- Kas stebina Sieščencą, kodėl jis sako: „Tavęs tokio dar nemačiau, karaliau“?
- Kodėl kaip tik Vilniuje prasiveržia Jogailos jausmai? Kaip suprantate žodžius: „Tėvynėj savo aš nebegaliu / Bebūti aklas, kurčias, nebylys!“?
- Kodėl Vilnius Jogailos akyse – idealizuotas miestas? Kuo šis vaizdinys artimas B. Sruogai ir jo gyvenamajam metui?
- Įrodykite, kad ketvirtoje scenoje Vytautas yra svarbiausias veiksmo variklis.
- Dėl ko Sieščencas palieka valdovą? Kodėl jo sprendimas išprovokuoja įspūdingą baigiamąjį Jogailos monologą „Ir tu mane rengies apleist senatvėj“? Čia Jogaila ir klausia, ir pats atsako. Atkreipkite dėmesį į paskutinius žodžius: „Ir viskas samanos visur pas žmones, – / Tik samanos, – tik samanos, – žmogau…“ „Samanos“ – Jogailos mėgstamas žodis. Ką jis galėtų reikšti?
Apibendriname
- Palyginkite Vytauto laišką Jogailai su B. Sruogos dramos ištraukomis.
- Kurie asmenys minimi abiejuose tekstuose?
- Kurios veiksmo vietos sutampa?
- Aptarkite įvykių laiką. Kurie laiške minimi istoriniai įvykiai vaizduojami ir dramoje?
- Sutampa ar skiriasi laiške minimų asmenų ir tų pačių dramos personažų požiūris į Vytauto karūnavimą?
- Kas yra Vytauto karūnavimo iniciatorius laiške ir kas dramoje? Kaip laiške ir dramoje svarstomas jo karūnavimo klausimas?
- Kuo Vytautas kaltina Jogailą laiške ir koks Jogailos požiūris į šiuos dalykus dramoje?
- Kokie Vytauto ir Jogailos santykiai atsiskleidžia laiške ir dramoje?
- Kaip laiške ir dramoje išryškėja Lietuvos ir Lénkijos susipriešinimas? Iš ko matyti abipusis nepasitikėjimas?
- Kaip manote, kam B. Sruoga į dramos veiksmą įpina komiškų epizodų (veiksmo vieta – miegamasis; politinės diskusijos trukdo Jogailai baigti skustis; mintį karūnuoti Vytautą išsako pagiringas, šokėjų apsuptas Sigismundas)?
- Koks Jogailos monologų vaidmuo dramoje ir kokios Jogailos tragizmo priežastys juose atsiskleidžia?
- Su istorijos mokytoju pasvarstykite, kaip dramatiški apmąstymai monologuose dera su prieštaringu Jogailos vaidmens Lietuvos istorijoje vertinimu.
- Ar B. Sruoga teisina Jogailą? Nuomonę pagrįskite.
- Remdamiesi dramos ištraukomis, suformuluokite 3–4 įrodymus, kad B. Sruoga – poetinės dramos kūrėjas.
- Paaiškinkite dramos pavadinimo prasmę.
Diskutuojame
Ar pavyko B. Sruogos sumanymas nevaizduoti Vytauto scenoje, bet sutelkti į jį visą veiksmo eigą?
Rašome
Remdamiesi Vytauto laišku Jogailai, B. Sruogos drama „Milžino paunksmė“ ir istorijos žiniomis parašykite rašinį viena iš siūlomų arba savo sugalvota tema.
- Ką reiškia būti valdovu?
- Ar visada valdžia suteikia laisvę?
- Istorinė tiesa ir meninė išmonė lietuvių istorinėse dramose
Ruošdamiesi rašiniui sudarykite temos minčių žemėlapį.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"