Tiriame
Tiriame
Patyrinėkite šiuose puslapiuose pateiktas iliustracijas.
- Dirbdami poromis išsiaiškinkite, kokius išradimus, atradimus ar žinomus išradėjus jos nurodo.
- Nustatykite, kurie išradimai mus pasiekia iš Renesanso ar dar senesnių laikų, kurie padaryti XVIII amžiuje.
- Pasirenkite pristatyti pasirinktą XVIII a. mokslininką ar išradimą, jo reikšmę mokslo, pramonės ir technologijų plėtrai.
 Spaustuvė |  Vienuolis Bertoldas Juodasis išranda paraką, 1320 m. |
 Garlaivis |  Pirmasis Kristupo Kolumbo išsilaipinimas Amerikoje, 1492 m. |
 Pasiruošimas skrydžiui oro balionu |  Gydytojo Edvardo Dženerio pirmoji vakcinacija, 1796 m. |
 Izaokas Niutonas šalia savo išradimo |  Pirmasis traukinys iš Stoktono į Darlingtoną, 1825 m. |
Tikėjimas proto šviesa
XVIII a. kultūros istorijoje vadinamas Šviečiamuoju, arba Švietimo, amžiumi, Apšvieta.
Tuo laiku Europos šalyse kilo pasipriešinimas pasenusioms politinėms sistemoms, plito demokratinės idėjos, stiprėjo poreikis reformuoti visuomenės gyvenimą. Šis visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis anksčiausiai ėmė bręsti Anglijoje, o stipriausiai plėtojosi Prancūzijoje, kur kova prieš absoliutinę monarchiją baigėsi Prancūzijos revoliucija (1789–1799). Prancūzija per XVIII a. išliko mados ir kultūros centru, prancūzų kalba išstūmė lotynų kalbą ir tapo išsilavinusių žmonių kalba.
Epochos pavadinimas nurodo, kad jos esmė – šviesa, švietimas. Švietėjai tiki, kad išminties šviesa įveiks tamsumą ir skurdą, pakeis neteisingus socialinius santykius.
Prūsijos filosofas Imanuelis Kantas (Immanuel Kant) taip nusakė epochos esmę: „Švietimas yra žmogaus išsivadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio pats žmogus kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. O žmogus pats kaltas dėl to, jei nesavarankiškumo priežastis yra ne proto stoka, bet stoka pasiryžimo bei drąsos naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. <...> Turėk drąsos pats naudotis savo protu! Toks yra švietimo šūkis.“
Tokį tikėjimą proto galia lėmė sparti gamtos mokslų raida XVII–XVIII a., racionalistinė filosofija. Renesanso epocha atgaivino Antikos kultūros laimėjimus, astronomai Mikalojus Kopernikas (Mikołaj Kopernik), Galileo Galilėjus (Galileo Galilei), vėliau racionalizmo filosofai Renė Dekartas (Rene Descartes), Benediktas Spinoza (Benedict de Spinoza) įtvirtino naują būdą pažinti pasaulį – ne pasitikėti kitų aiškinimais, o rinkti ir analizuoti faktus, eksperimentuoti. Didžiausią įtaką šiuo požiūriu amžininkams darė anglų fizikas, matematikas, astronomas Izaokas Niutonas (Isaac Newton), klasikinės mechanikos kūrėjas. Taigi, kaip ir Renesanso laikais, Šviečiamajame amžiuje plito mokslinio pažinimo, smalsumo, nerimstančių ieškojimų dvasia.
Švietėjų nuomone, kiekvienas asmuo pats atsako už savo mąstymą ir likimą, todėl nedera aklai paklusti autoritetams, tradicijoms. Jie teigė, kad protas yra esminis žmogaus prigimties ypatumas ir gamta kiekvienam suteikia vienodai galimybių, tad svarbu išmokti jomis naudotis. Pasak anglų mąstytojo Džono Loko (John Locke), nuo gimimo žmogaus protas yra švari lenta, ją užpildo (formuoja charakterį) gyvenimo patirtis. Todėl žmogus skatinamas pasitikėti savo jėgomis, pažinti ir kritiškai vertinti save ir pasaulį.
Šviečiamasis amžius, kai itin pasikliaunama proto galia tobulinti pasaulį, iš esmės nulėmė modernios visuomenės kūrimąsi. Mokslo, pažangos, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių idėjos išlieka svarbios ir šiais laikais.
Filosofų amžius
XVIII a. mąstytojai savo šimtmetį laiko filosofijos amžiumi. Filosofuoti, kaip ir Antikos laikais, reiškia siekti išminties, įgyti žinių apie pasaulį, studijuoti gamtą. Dabar išdrįstama laisvai ir kritiškai kalbėti visomis temomis: mokslo, meno, politikos, dorovės, religijos. Svarbiomis vertybėmis laikomas žinojimas, edukacija, laisvė, tolerancija, tobulumas, pažanga. Jas puoselėjantys intelektualai tuo metu turi didžiausią įtaką visuomenėje.
Šviečiamojo amžiaus filosofai buvo įsitikinę, kad iš prigimties žmonės yra laisvi ir lygūs: gamta visus apdovanoja protu. Mokslas, švietimas reikalingi, kad išlavintų protą, išvaduotų žmones iš prietarų tamsos, vergijos, skurdo. Tik vadovaujantis protu galima sutvarkyti visuomenės ir valstybės gyvenimą. Sužavėti gamtos mokslų laimėjimų, švietėjai projektavo laimingą ateitį – protingų, apsišvietusių, lygių ir laimingų žmonių pasaulį.
Dauguma švietėjų buvo įtikėję pažangos idėja: remdamiesi naujais mokslo atradimais, žmonės gali tobulėti ir kurti tobulesnę visuomenę, materialinę gerovę. Tokių idėjų kritiku tapo filosofas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau). Esmine žmogaus galia jis laikė ne protą, o jausmą; neigė civilizacijos pažangą ir kvietė visuomenę grįžti „atgal į gamtą“ – prie natūralaus gyvenimo būdo. Jis teigė, kad viskas, kas išeina iš Kūrėjo rankų, yra gera, bet viską gadina žmogus. Luominė sistema yra nutolimas nuo prigimties, todėl kenkia žmogui – slopina įgimtą gerumą, žmoniškumą, iškreipia žmonių santykius. Ž. Ž. Ruso mintimis rėmėsi Prancūzijos revoliucijos veikėjai, jos aktualios ir vėlesnių demokratinių sąjūdžių laikais.
Taigi Šviečiamojo amžiaus filosofai diskutuoja įvairiausiomis temomis, kritiškai žvelgia į ankstesnius autoritetus, negailestingai šaiposi iš visko, kas „neapšviesta“, vertina minties ir įsitikinimų laisvę. Jie aktyviai skleidžia savo idėjas salonuose, klubuose, draugijose, jie konsultuoja galingiausius pasaulio monarchus ir politikus, kaip tvarkyti valstybės gyvenimą.
Enciklopedija
Šviečiamojo amžiaus mąstytojai buvo įsitikinę, kad filosofija turi tarnauti visuomenei: teikti jai praktinių patarimų politikos, ūkio, dorovės ir kitais klausimais. Garsūs epochos filosofai: Deni Didro (Denis Diderot), Šarlis Monteskjė (Charles Louis de Montesquieu), Volteras (Voltaire), Ž. Ž. Ruso bei kiti – kaip praktinės išminties lobyną parengė didžiąją prancūzų „Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną“. Per tris dešimtmečius išleisti 35 „Enciklopedijos“ tomai, kuriuos sudaro tekstai, papildymai, piešiniai, iliustracijos (yra straipsnių ir apie Lietuvą). Jos sumanytojas D. Didro turėjo ambicingų planų – surinkti žemėje išbarstytas žinias, jas susisteminti.
Baigtas leidinys tapo kompetentingu mokslo vadovu, buvo verčiamas į kitas kalbas. Prancūzų „Enciklopedija“ išliko tokio leidinio pavyzdžiu ir XIX–XX amžiais.
Aktyvumo dvasia
Švietėjai svarsto įvairias idėjas, kaip gerinti žmonių gyvenimą. Pažangiausi mąstytojai daug kalba apie būtinybę naikinti luomų skirtumus, žmonių santykius grįsti humanistiniais laisvės, lygybės, tolerancijos principais. Jie mano, kad visi piliečiai turi būti lygūs prieš įstatymą.
Šviečiamajame amžiuje ne tik svajojama apie gražesnį, teisingesnį gyvenimą, bet ir aktyviai jo siekiama. Švietėjiškos draugijos ir sambūriai skatina darbuotis visuomenės labui. Viena iš svarbiausių praktinio darbo sričių – liaudies švietimas, naudingų praktinių patarimų sklaida. Kaime, ypač protestantiškose vietovėse, šį darbą dažniausiai dirba kunigai – jie tampa ne tik sielų ganytojais, bet ir liaudies mokytojais. Mokslo naujoves, patarimus ūkio klausimais populiarina greitai plintanti periodinė spauda, liaudies mėgstami kalendoriai, mokomojo pobūdžio knygelės. Pastangos šviesti liaudį liudija kintantį požiūrį į žemiausią visuomenės luomą.
Ulrichas Im Hofas
Draugijų judėjimas
Švietimas – nauja laisvės, judėjimo, domėjimosi viskuo dvasia – patraukė ne tik filosofų, rašytojų dėmesį, jis tapo svarbus ir įvairioms draugijoms. Švietėjai itin vertino draugystę. Ne viename žurnale buvo galima pasiskaityti apie didžiąją „draugystės naudą, šį gyvenimo eliksyrą“ „Susibūrė draugų bendrija“, – taip ar panašiai XVIII a. dažnai buvo informuojama apie draugijos įkūrimą. Jos siekė vaisingos veiklos reformuojant to meto kultūros, visuomenės arba ūkio būklę.
Greitai draugijų judėjimas išugdė įvairių susivienijimų. Seniausias iš jų – Mokslo draugija, arba Akademija, kuri pavyzdžiu laikė Platono akademiją Atėnuose. Jos modelis buvo atnaujintas Itãlijoje Renesanso laikais. Įvairiomis formomis ji gyvavo ir XVIII amžiuje.
Akademijos pirmiausia sau kėlė mokslinius tikslus: ko negali pasiekti universitetai, turi būti nuveikta savanoriškai triūsiant akademijoje. Jose pradedama nuo gamtos mokslų, paskui pereinama prie kalbos, literatūros bei istorijos – tų dalykų, kuriuos teologijos mokslai buvo nustūmę į antrąjį planą.
XVIII a. akademijos įkurtos beveik visose monarchijose, jos tapo neatskiriama karaliaus rūmų dalimi, kaip ir teatras, rūmų pokylis ar sargyba. Paprastai akademijos nariai per metus turėjo pateikti po kelis mokslo veikalus. Jie buvo skaitomi akademijos susirinkimuose, vėliau spausdinami leidiniuose.
Kita Švietimo epochoje populiari viešojo bendravimo forma buvo salonai, pirmiausia paplitę Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Aukštuomenės moterys savo namuose – salone – nustatytą dieną priiminėdavo pažįstamus, draugus. Susirinkę jie kalbėdavo ne apie kasdienius dalykus, o diskutuodavo tam tikromis temomis. Tokio neformalaus būrelio nariai būdavo išsilavinę bajorai, dvasininkai, pirkliai ir pasiturintys miestiečiai, kuriems rūpėjo mokslas bei menas. Jie atsivesdavo draugų, atkeliavusių iš svetur. Taip atsirado mažos neformalios akademijos, turėjusios įtakos bendram išprusimui ir išsilavinusių skirtingų luomų žmonių bendravimui.
Panašių tikslų siekė ir skaitymo draugijos. Jos skleidė žinias ne tik tarp mokslu bei literatūra besidominčių žmonių. Svarbi skaitymo draugijos užduotis buvo steigti ir plėsti biblioteką, kurioje daugiausia būta teologijos, istorijos, gamtos mokslų knygų, literatūros apie valstybės gyvenimą. Plėtojosi įvairios skaitymo bei diskusijų formos, kurios paskatino literatūros kavinių atsiradimą.
Tipiška Šviečiamojo amžiaus draugija buvo masonai. Įsigalėję Euròpoje ir užjūrio kolonijose, subūrę skirtingų pažiūrų ir skirtingų sluoksnių išsilavinusius žmones, jie tapo pirmąja pasauline tikrai apsišvietusiųjų brolija. Masonas, kaip skelbė įstatai, privalo būti kupinas geros valios ir žmoniškumo, vadovautis garbe ir sąžine, daryti gerus darbus. Jis – turtingų ir vargšų draugas. Todėl masonai rūpinasi steigti vargšų namus, mokyklas, organizuoti medicininę pagalbą ir pan. Ši populiari draugija buvo mokslų, menų ir gerų papročių, religinės tolerancijos mokykla.
Dalyvauti draugijų veikloje tapo madinga. Priklausyti įvairioms akademijoms ar salonams buvo didelė garbė. Prisistatydami kilmingi asmenys visada stengėsi pabrėžti, kad jie esą įvairių draugijų nariai ir visa galva pasinėrę į Švietimo judėjimą.
Vertė Nijolė DaujotytėMasonų judėjimas, apėmęs aukštuosius ir vidurinius luomus, prancūzų kalba, tapusi pagrindine rūmų ir dvarų kalba, prancūziškas stilius jungia privilegijuotus Europos sluoksnius. Apšvietos amžiuje tautiškumas, individualumas dar nėra toks svarbus, koks bus XIX amžiuje. Svarbi vienijanti pažinimo, aktyvumo, atvirumo naujovėms dvasia. Ji skatina dirbti dėl savo krašto, kartu ir visų žmonių gerovės, būti valstybės ir pasaulio piliečiais.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Šviečiamajame amžiuje įvairiuose kraštuose populiarėjo ekonomikos, žemės ūkio draugijos. Remdamiesi skaitytu tekstu „Draugijų judėjimas“ (p. 19) papasakokite, kokių dar draugijų kūrėsi.
- Kodėl Apšvietos amžiuje paplito viešos draugijos? Kokių tikslų jos siekė?
- Kokia simbolinė figūra arba ženklas, jūsų nuomone, geriausiai išreikštų Šviečiamojo amžiaus esmę? Kodėl taip manote?
- I. Kantas teigia, kad reikia drąsos naudotis savo protu. Ar pritariate šiai minčiai? Atsakymą pagrįskite.
- Kokias individualias žmogaus savybes ugdė Švietimo sąjūdis?
Tiriame
- Ar draugijos populiarios ir mūsų dienomis? Ar yra panašių draugijų kaip Šviečiamajame amžiuje? Jei yra, kokių? Ko jos siekia?
- Pasidomėkite, kokiais būdais šiame amžiuje siekta įtvirtinti žmogaus teises ir laisves Europos šalyse. Parenkite šia tema pranešimą ir pristatykite bendraklasiams.
- Internetiniuose šaltiniuose paieškokite medžiagos apie prancūzų rašytoją, filosofą Volterą ir parenkite pristatymą apie šį Šviečiamojo amžiaus žmogų.
Diskutuojame
Pasirinkite temą, kuria norėtumėte diskutuoti. Pasirenkite pristatyti savo (savo grupės) požiūrį, paremtą mokslo duomenimis, statistikos faktais, publicistika ir kt.
- Ar šiandien tebėra aktuali švietėjų idėja, kad geresnį visuomenės gyvenimą galima kurti šviečiant, lavinant žmones?
- Ar pernelyg didelis pasitikėjimas žmogaus protu, mokslo galia pertvarkyti pasaulį neatsigręžia prieš patį žmogų?
- „Nuo Apšvietos laikų žmogus buvo mokomas beveik aklai tikėti mokslu, bet aklas tikėjimas anksčiau ar vėliau virsta savo antipodu. XXI amžius atvėrė tuos, kurie tiki, kad skiepai žudo, kalba apie plokščią žemę ar kasdien rimtai skaito horoskopus, įsitikinę, jog juose matyti žvaigždžių keliai,“ – sako politikė, publicistė, ekonomistė Aušra Maldeikienė straipsnyje „Mokslo įtrūkiai“. Kad reikia mokėti atpažinti pseudomokslą ar manipuliacijas neva moksliniais faktais, rašo KTU docentas dr. Benas Gabrielis Urbonavičius. Perskaitykite šiuos ar kitus pasirinktus straipsnius ir pasirenkite diskutuoti, ar iš tiesų šiuolaikiniai žmonės nekritiškai vertina kaip mokslines pristatomas melagienas. Kaip atpažinti pseudomokslines teorijas, kurios neretai brukamos mums į galvas?
Apibendriname
- Pateikite tris argumentus su pavyzdžiais šiam teiginiui pagrįsti: Švietimas – ne literatūros kryptis, o platesnis sąjūdis, apėmęs XVIII a. visuomenės gyvenimą.
- Pagrįskite arba paneikite švietėjų požiūrį: žmogaus charakterį formuoja aplinka, gyvenimo patirtis.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"