Akistatos su istorija

Vieni išbandymai atsiranda dėl mūsų pačių poelgių, santykių su kitais žmonėmis, o kiti kyla dėl nuo žmogaus nepriklausančių aplinkybių, pavyzdžiui, patekus į karo sūkurį. Ir vieni, ir kiti išbandymai skatina apsispręsti, elgtis pagal savo vertybes.

O kaip jaučiasi tokių nevaikiškų išbandymų patiriantys vaikai? Kaip juos išgyvena? Kartais ir vaikus likimas nusviedžia į tokį įvykių verpetą, kad jų sprendimai lemia, ar išgyvens patys ir ar išgelbės gyvybę kitiems žmonėms. Tai reikalauja ypatingos drąsos, nors iš vaiko jos galbūt ir nelaukiama, paskatina rasti tvirtos valios ir ryžto, kartais prireikia ir itin greitos reakcijos bei gudrių sprendimų. Susitikimai su nelaimingais, nuo karo nukentėjusiais žmonėmis skatina vaikus elgtis itin drąsiai. Atjauta, ištiesta pagalbos ranka, pasiaukojimas brandina vaiko asmenybę, ko nors darymas dėl kilnaus tikslo paskatina užmiršti savas negandas.

Kartais vaikai, atrodytų, patys slapčia siekia išbandyti save ir gyvenimą. Šio skyriaus kūriniuose užsimenama ir apie slaptą vaikų gyvenimą – ypatingas patirtis, kartais net rizikingus sprendimus, poelgius, mintis, kuriomis su niekuo nesidalija. Kokios tos paslaptys ir kodėl apie tai nesinori pasakoti vyresniesiems? Kodėl vaikai patys nori pajusti skirtingus gyvenimo skonius?

Visi šio skyriaus tekstai susiję su konkrečiais istorijos įvykiais – karais. Pasakojama, kaip tokius įvykius mato, išgyvena ir juose dalyvauja vaikai, nes net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jie kiekvieną dieną auga ir realybę suvokia kartais gal net aiškiau nei savo problemose įstrigę suaugusieji.

Jau sakėme, kad skaitydami realistiškai parašytą kūrinį vaizduojamus dalykus lyginame su realiu gyvenimu. Minėjome, kad autorius nefotografuoja realybės vaizdų, o atrenka ir pamini tik jam reikalingas tikrovės detales. Šios detalės trumpai, bet tiksliai apibūdina vaizduojamus daiktus, reiškinius, veikėjus. Panašiai rašytojai elgiasi ir vaizduodami tai, kas vyko anksčiau. Jie pasirenka tokias detales, kurios siejasi su praeitimi, pavyzdžiui, veikėjų apranga, ginklai, elgesio ir kitos detalės rodo, kad kalbama ne apie šiandieną. Labai dažnai pasakojimai apie praeitį paremti ir tikrais istoriniais įvykiais. Pavyzdžiui, šiame skyriuje aptariame Kimberli Brubeiker Bradli kūrinį „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, pasakojantį apie Antrąjį pasaulinį karą. Jame minimi tikri istoriniai įvykiai, asmenvardžiai, tikri vietovardžiai, daug kitų to laiko detalių. Ir visa tai supinama su rašytojos sukurta mergaitės istorija, jos likimu, apie kurį pasakojama labai tikroviškai. Taigi čia matome kartu ir realistišką, ir istorinį vaizdavimo būdą.

Kalbėdami apie istorinį pasakojimą atkreipkime dėmesį dar į vieną dalyką. Jau aptartame A. Liobytės apsakyme „Sunki mama“ rašytoja pasakoja apie savąjį laiką, apie tuo metu gyvenusios mergaitės santykius su savo artimaisiais. Bet nuo aprašomų įvykių mus skiria daugiau kaip penkiasdešimt metų, tad kūrinį jau skaitome kaip istorinį pasakojimą.

Tik nepamirškime, kad skaitant pasakojimus apie dabartį, praeitį ar, kaip matysime, apie ateitį, svarbu ieškoti ne tik to, kuo saviti šie laikai, bet ir kas tarp jų bendra. O bendrumą kuria žmonių tarpusavio santykiai, įsipareigojimai, kai tenka pagelbėti kitiems, rizikuoti ar netgi aukotis. Taigi istorinis pasakojimas kalba ir apie mums rūpimus dalykus: kartais tai skamba kaip skatinimas ką nors daryti, pamokymas, kaip nederėtų elgtis, kartais kaip kvietimas padiskutuoti apie praeitį bei dabartį.