Kodėl praeities negalima pamiršti?

X skyrius

<...>

1

Staiga vyriškis atsitiesė, atsimerkė ir pasakė:

– Tu gali klausinėti. Aš nelabai sugebėsiu apibūdinti mūsų mokslus. Apie tai uždrausta kalbėti.

– Žinau, sere. Aš perskaičiau instrukciją, – pasakė Jonas.

– Tai aš per daug nesistengsiu visko išaiškinti, – nusijuokė vyriškis. – Mano darbas svarbus ir neapsakomai garbingas. Tačiau tai nereiškia, kad aš esu tobulas, ir kai pirma bandžiau išsiugdyti sau pamainą, man nepavyko. Prašau klausti, ko tik nori, kad tau pasidarytų aiškiau.

Jono galvoje kirbėjo aibė klausimų. Koks tūkstantis. Gal milijonas. Tiek pat klausimų, kiek tų knygų aplink sienas. Bet jis dar neuždavė nė vieno. Dar ne.

2

Vyriškis atsiduso, lyg norėdamas surikiuoti savo mintis. Tada vėl prakalbo.

– Paprastai sakant, – ištarė jis, – nors iš tiesų tai visai nėra paprasta, mano darbas yra persiųsti tau visus savo prisiminimus. Prisiminimus apie praeitį.

– Sere, – nedrąsiai kreipėsi Jonas, – man būtų labai įdomu išgirsti jūsų gyvenimo istoriją ir išklausyti jūsų prisiminimus. – Atsiprašau, kad jus pertraukiau, – skubiai pridūrė.

Vyriškis nekantriai sumosavo ranka.

– Šiame kambaryje – jokių atsiprašymų. Neturime tiek daug laiko.

– Na, – toliau kalbėjo Jonas, nejaukiai jausdamas, kad jis ir vėl bus nutraukęs vyriškio mintį, – man tikrai įdomu, nenorėjau pasakyti, kad neįdomu. Tačiau ne visai suprantu, kodėl tas taip svarbu. Galėčiau dirbti bendruomenėje kokį nors suaugusiųjų darbą, o per atgaivos valandas galėčiau užeiti čia ir klausytis jūsų vaikystės istorijų. Man tai patiktų. Iš tikrųjų, – pridūrė jis, – aš tai jau darydavau Senuolių namuose. Senuoliai mėgsta pasakoti apie savo vaikystę, ir klausytis jų visada smagu.

Vyriškis papurtė galvą.

– Ne, ne, – pasakė jis, – gal aš neaiškiai pasakiau? Tai nėra mano praeitis, tai ne apie savo vaikystę aš privalau tau papasakoti.

Jis atsilošė, atrėmė galvą į paminkštintą krėslo atlošą.

​– Tai viso pasaulio atmintis, – atsidusęs pasakė jis. – Tai, kas buvo prieš tave, prieš mane, prieš ankstesnįjį Saugotoją ir prieš kartų kartas.

Jonas suraukė kaktą.

– Viso pasaulio? – paklausė jis. – Nesuprantu. Jūs turite galvoje ne tik save ir mane? Ne tik mūsų bendruomenę? Ar jūs turite omeny ir tą vietą, vadinamą Kitur? – Jis bandė suvokti minties esmę. – Atsiprašau, sere. Aš ne visai suprantu. Gal aš nepakankamai nuovokus? Nežinau, ką turite galvoje, sakydamas „viso pasaulio“ ir „prieš kartų kartas“. Maniau, kad egzistuojame tik mes. Maniau, kad viskas yra tik dabar.

– Yra daug daugiau. Yra tai, kas nueina anapus, – yra tasai Kitur, – ir tai, kas nusitęsia tolyn į praeitį. Kai buvau išrinktas, aš visa tai įgijau. Ir štai šitame kambaryje, būdamas vienas, aš visa tai išgyvenau vis iš naujo ir iš naujo. Štai taip randasi išmintis. Ir taip mes formuojame ateitį.

3

Giliai kvėpuodamas jis truputį pailsėjo.

– Aš taip esu nuo jų apsunkęs, – pasakė jis.

Staiga Jonas pajuto siaubingą nerimą dėl to žmogaus.

– Tai tarsi... – Vyriškis nutilo, lyg ieškodamas tinkamų žodžių savo minčiai išreikšti. – Tai panašu, lyg leistumeis nuo šlaito per gilų sniegą rogutėmis, – pagaliau pasakė jis. – Iš pradžių labai linksma: greitis, veidą glostantis tyras oras, – bet paskui sniego daugėja, jis ima lipti prie pavažų, ir imi važiuoti lėčiau, iš visų jėgų turi stumtis, kad judėtum į priekį, ir...

Staiga jis papurtė galvą ir įdėmiai pasižiūrėjo į Joną.

– Tau tai nieko nesako, ar ne? – paklausė jis.

Jonas sutriko.

– Aš nesupratau, sere.

– Žinoma, tu nieko nesupratai. Tu juk nežinai, kas yra sniegas, ar ne?

Jonas papurtė galvą.

– O rogutės? Pavažos?

– Nežinau, sere, – atsakė Jonas.

– Šlaitas? Šis žodis tau nieko nesako?

– Nieko, sere.

– Ką gi, nuo to ir pradėsime. Aš sukau galvą, nuo ko pradėti. Eik ir atsigulk lovon ant pilvo. Pirmiausia nusivilk palaidinę.

4

Jonas, truputį nuogąstaudamas, viską įvykdė. Po savo nuoga krūtine jautė minkštas to nuostabaus lovos užkloto klostes. Jis sekė akimis, kaip vyriškis atsistojo ir iš pradžių nuėjo prie sienos, kur įtaisytas mikrofonas. Tai toks pat mikrofonas, koks buvo kiekviename būste, – tik vienas skirtumas: šis turėjo rankenėlę, kurią vyriškis mitriai pasuko iki galo, ties žodžiu IŠJUNGTA.

Jonas vos neaiktelėjo. Turėti tiek galios, kad išjungtum mikrofoną! Tai stulbinantis poelgis.

Tada vyriškis stebėtinai greitai atskubėjo kampan prie lovos. Atsisėdo ant kėdės prie Jono, kuris sustingęs laukė, kas bus toliau.

– Užsimerk. Atsipalaiduok. Šįkart neskaudės.

Jonas prisiminė, kad jam leidžiama, kad jam netgi liepiama klausinėti.

– Ką jūs darysite, sere? – paklausė vildamasis, kad balsas neišduos jo susijaudinimo.

– Aš tau persiųsiu sniego prisiminimą, – pasakė senasis ir uždėjo rankas ant nuogos Jono nugaros.

XI skyrius

<...>

5

Vyriškis nusijuokė.

– Tu gerai perimi pojūčius ir greitai viską įsimeni. Aš tavimi labai patenkintas. Šiai dienai, manyčiau, pakaks. Pradėjome visai sėkmingai.

Jonui rūpėjo dar vienas klausimas.

– Sere, – paklausė jis, – Vyresniųjų vadovė man sakė – ji visiems garsiai tą sakė, – o ir jūs pats sakėte, kad man skaudės. Tad aš truputį baiminausi. Bet man visai neskaudėjo. Man netgi labai patiko. – Jis šelmiškai pažvelgė į mokytoją.

Vyriškis atsiduso.

– Aš pradėjau nuo malonių prisiminimų. Ankstesnė nesėkmė mane šio to išmokė. – Jis kelis kartus giliai įkvėpė. – Jonai, – pasakė jis, – tau dar skaudės. Bet kol kas šito dar nereikia.

– Aš drąsus. Aš tikrai drąsus. – Jonas atsisėdo ir pasitempė.

Senasis kurį laiką žvelgė į jį. Ir šypsojosi.

– Matau, – pasakė jis. – Na, kad jau paklausei tokių dalykų, – manau, turėsiu energijos dar vienam persiuntimui. Dar sykį atsigulk. Tai bus jau paskutinis kartas šią dieną.

6

Jonas mielai pakluso. Jis užsimerkė ir laukė, kol vėl pajuto ant nugaros rankas, tada lyg iš dangaus pasklido saulės šiluma, – jau perėjus į tą kitą, tokią jam naują sąmonės būseną. Šį sykį, gulėdamas ir mėgaudamasis šiluma, jis jautė laiko tėkmę. Jo tikrasis „aš“ juto, kad tai truko tik vieną ar dvi minutes, o tas kitas Jonas, atmintį perimantis Jonas, jautė, kaip gulint saulėje slenka valandos. Ėmė perštėti odą. Jis nerimastingai pajudino vieną ranką, sulenkė ją ir per alkūnę dilgtelėjo aštrus skausmas.

– Oi, – ištarė jis garsiai ir pasitaisė lovoje. – O oi, – dar smarkiau sudejavo krūptelėjęs nuo skausmo, net žiodamasis kažką sakyti pajuto skausmą.

Jis suvokė, kad turi būti kažkoks žodis, bet skausmas neleido jo prisiminti.

Tada viskas baigėsi. Krūpčiodamas nuo nemalonių pojūčių, jis atsimerkė.

– Skaudėjo, – pasakė jis vyriškiui, – ir aš neradau tinkamo žodžio.

– Tai nudegimas, – atsakė jam senasis.

– Jis labai skaudus, – tarė Jonas, – bet džiaugiuosi, kad jį man persiuntėt. Buvo įdomu. Dabar geriau suprantu, ką reiškia įspėjimas, kad man skaudės.

Vyras nieko neatsakė. Valandėlę jis sėdėjo tylėdamas. Pagaliau prakalbo:

– Dabar kelkis. Tau jau metas namo.

Juodu abu sugrįžo į kambario vidurį. Jonas apsivilko palaidinę.

– Sudie, sere, – atsisveikino jis. – Ačiū jums už pirmąją dieną.

Senasis jam linktelėjo. Jis atrodė išsekęs ir truputį liūdnas.

– Sere? – drovėdamasis vėl kreipėsi Jonas.

– Klausau. Tu nori dar ko nors paklausti?

– Tik tiek, kad nežinau, kuo jūs vardu. Maniau, kad jūs esate Saugotojas, bet sakote, kad dabar jau aš esu Saugotojas. Taigi nežinau, kaip į jus kreiptis.

Vyriškis vėl atsisėdo į patogų, apmuštą krėslą. Jis pasukiojo pečius, lyg norėdamas nuginti skausmą. Atrodė siaubingai pavargęs.

– Vadink mane Siuntėju, – pasakė jis Jonui.

XIV skyrius

<...>

7

Kasdienės pratybos vyko toliau, ir dabar jos visad siedavosi su skausmu. Lūžusios kojos skausmas ėmė atrodyti tik menkas nemalonumas, kai Siuntėjas pamažu, bet nuosekliai vedė Joną į gilias ir baisingas praeities kančias. Tiesa, Siuntėjas kiekvieną sykį parodydavo gerą širdį ir popietės pratybas užbaigdavo maloniais prisiminimais, susijusiais su kokia nors spalva: gaiviu pasiirstymu virš melsvai žydrų bangų, geltonais žiedais nubarstyta pieva, oranžiniu saulėlydžiu anapus kalnų.

Šito nepakako palengvinti skausmui, kurį Jonas dabar pradėjo pažinti.

– Kodėl? – po vieno kankinamo prisiminimo, kuriame jis buvo atstumtas ir nepamaitintas, o nuo alkio jo tuščią išsipūtusį pilvą raižė nepakeliami diegliai, paklausė jis, gulėdamas lovoje ir dejuodamas. – Kodėl jūs ir aš turime saugoti tokius prisiminimus?

– Jie suteikia mums išminties, – atsakė Siuntėjas. – Be išminties aš negalėčiau atlikti savo pareigos kaip Vyresniųjų komiteto patarėjas, kai jie pašaukia.

– Tačiau kokios išminties jums suteikia alkis? – sudejavo Jonas. Jam dar skaudėjo pilvą, nors prisiminimas buvo pasibaigęs.

8

– Prieš keletą metų, – ėmė pasakoti jam Siuntėjas, – kai tu dar nebuvai gimęs, daugybė piliečių Vyresniųjų komitetą užvertė prašymais. Jie norėjo padidinti gimimų skaičių. Norėjo, kad kiekvienai Gimdytojai būtų skirta gimdyti ne tris, o keturis kartus, kad padaugėtų gyventojų ir atsirastų daugiau Darbininkų.

Jonas klausydamasis linktelėjo galvą.

– Tai galima suprasti.

– Mintis buvo ta, kad kiekvienas šeimos darinys galėtų pasiimti dar vieną vaiką.

Jonas vėl linktelėjo.

– Maniškiai galėtų, – pritarė jis. – Šiemet mes turime Gabrielių, ir trečias vaikas išties yra džiaugsmas.

– Vyresniųjų komitetas paprašė mano patarimo, – pasakė Siuntėjas. – Jiems tas prašymas irgi atrodė suprantamas, bet mintis nauja, ir jiems prireikė mano išminties.

– Ir jūs pasitelkėte savo prisiminimus?

– Taip. Ir pats stipriausias buvo bado prisiminimas. Jis siekė daugelį ankstesnių kartų. Šimtmečius. Gyventojų skaičius buvo taip išaugęs, jog visur siautėjo badas. Alkis ir badas sukėlė karų protrūkį.

Karų? Šitos sąvokos Jonas dar nežinojo. Bet alkis jam jau buvo pažįstamas. Jis nesąmoningai pasiglostė pilvą ir vėl atsiminė, koks skausmas kyla, kai nepavalgai.

9

– Vadinasi, jūs viską jiems nupasakojote?

– Jie nenori girdėti apie skausmą. Jie tik ieško patarimo. Ir aš paprasčiausiai patariau jiems nedidinti gyventojų skaičiaus.

– Bet sakėte, kad tai buvo dar man negimus. Jie labai retai kreipiasi patarimo. Tiktai kada... kaip jūs ten sakėte? Kai susiduria su visiškai nauja problema. Kada tai buvo pastarąjį kartą?

– Ar tu prisimeni tą dieną, kai virš bendruomenės praskriejo lėktuvas?

– Taip. Aš tada išsigandau.

– Štai tada ir buvo pastarasis kartas. Jie norėjo jį pašauti, bet kreipėsi į mane patarimo. Aš liepiau palaukti.

– Bet iš kur jūs žinojot? Iš kur žinojote, kad lakūnas pasiklydo?

– Aš nežinojau. Aš rėmiausi išmintimi, praeities patirtimi. Žinojau, kad praeityje būdavo tokių atsitikimų – siaubingų atsitikimų, – kai žmonės sunaikindavo vieni kitus per skubėjimą, iš baimės, ir taip pražūdavo patys.

10

Jonas kažką suprato.

– Vadinasi, – iš lėto pasakė jis, – jūs turite ir naikinimo prisiminimą. Ir jį taip pat privalote man perteikti, nes man reikia įgyti išminties.

Siuntėjas linktelėjo.

– Bet tai bus skausminga, – pasakė Jonas. Ir tai nebuvo klausimas.

– Siaubingai skaudės, – patvirtino Siuntėjas.

– Bet kodėl kiekvienas pats negali saugoti atminties? Man atrodo, būtų šiek tiek lengviau pasiskirsčius prisiminimus. Nei jums, nei man nereiktų patiems tiek daug kentėti, jeigu dalyvautų visi.

Siuntėjas atsiduso.

– Tu teisus, – pasakė jis. – Bet tada kiekvieną slėgtų skausmo našta. Jie šito nenori. Ir tai tikroji priežastis, kodėl Saugotojas jiems toks gyvybiškai būtinas ir taip gerbiamas. Jie išsirinko mane – ir tave, – kad nusimestų tą naštą nuo savo pečių.

– Kada jie taip nusprendė? – piktai paklausė Jonas. – Tai buvo nedora. Pakeiskime tai!

– Kaip tu siūlai tą padaryti? Aš neįstengiau sugalvoti tam tinkamo būdo, o manausi sukaupęs visą išmintį.

– Bet dabar mes dviese, – įkvėptai pasakė Jonas. – Galėtume ką nors drauge sugalvoti!

11

Siuntėjas žiūrėjo į jį kreivai šypsodamasis.

– Kodėl mums paprasčiausiai nepateikus prašymo pakeisti taisykles? – pasiūlė Jonas.

Siuntėjas nusijuokė, paskui ir Jonas nenoromis sukikeno.

– Sprendimas priimtas labai seniai, kai nei tavęs, nei manęs dar nebuvo, – pasakė Siuntėjas, – ir ankstesniojo Saugotojo dar nebuvo, ir... – Jis nutilo ir laukė.

– Ir toliau, ir toliau, ir toliau į praeitį, – pakartojo Jonas pažįstamą frazę. Kartais toji frazė jam atrodydavo juokinga, kartais – prasminga ir svarbi.

Dabar ji buvo grėsminga. Vadinasi, suprato Jonas, nieko pakeisti negalima.

<...>

XV skyrius

12

Vos įžengęs į priestato kambarėlį, Jonas iškart suprato, kad šiandien jį paleis namo. Siuntėjas sėdėjo kėdėje sustingęs, delnais užsidengęs veidą.

– Aš ateisiu rytoj, sere, – skubiai ištarė Jonas. Paskui susvyravo. – Nebent galėčiau kuo nors jums padėti?

Siuntėjas pakėlė skausmo iškreiptą veidą.

– Būk geras, – sudejavo jis, – paimk iš manęs truputį skausmo.

Jonas padėjo Siuntėjui nueiti iki kėdės prie lovos. Tada skubiai nusivilko palaidinę ir atsigulė ant pilvo.

– Uždėkite ant manęs rankas, – nurodė jis, manydamas, kad dėl baisaus skausmo Siuntėjui reikia priminti, ką daryti.

Ir tuoj pajuto ant savęs rankas ir kartu pajuto iš jų, per jas srūvantį skausmą. Jonas susikaupė ir pasinėrė į prisiminimą, kuris kankino Siuntėją.

Jis atsidūrė judrioje, triukšmingoje, dvokiančioje vietoje. Buvo ankstyvas rytas, jau išaušę, ore kabojo tirštas geltonai rudas dūmų debesis. Aplinkui, kiek akys aprėpė, laukuose gulėjo dejuojantys vyrai. Kažkoks arklys pastėrusiomis akimis, sutraukytomis ir nukarusiomis kamanomis kaip paklaikęs blaškėsi tarp krūvomis suvirtusių žmonių kūnų, kinkavo galvą ir iš baimės prunkščiojo. Pagaliau jis suklupo, paskui pargriuvo ir nebesikėlė.

Kažkur visai netoliese pasigirdo žmogaus balsas.

– Vandens, – tyliai sugargaliavo kažkas sukepusiomis lūpomis.

Jonas pasisuko į tą pusę, iš kur sklido šnabždesys, ir pamatė pusiau pramerktas berniuko, turbūt ne ką vyresnio už jį patį, akis. Berniuko veidas ir susivėlę šviesūs plaukai buvo apdrabstyti purvu. Jis gulėjo suglebęs, pilka jo uniforma blizgėjo nuo persisunkusio kraujo.

Tų skerdynių spalvos buvo groteskiškai linksmos: tamsiai raudona šlapia dėmė ant šiurkštaus, dulkėto audinio, berniuko geltoni plaukai prisivėlę sodriai žalių žolės kuokštų.

Berniukas įsmeigė į Joną akis.

– Vandens, – vėl maldaujamai sušnabždėjo jis.

Jam prabilus, nauja kraujo čiurkšlė permerkė šiurkštaus drabužio rankovę ties krūtine.

13

Viena Jono ranka buvo sukaustyta skausmo, ir jis per savo paties perplėštą rankovę pamatė kažką panašaus į išdraskytą mėsą ir sutrupintą kaulą. Pabandė kilstelti kitą ranką ir pajuto, kad gali ją pajudinti. Iš lėto pasigraibė sau prie šono, apčiuopė metalinę gertuvę ir vis sustodamas ir palaukdamas, kol atlėgs skausmo šuoras, atsuko kamštelį. Pagaliau, kai gertuvė buvo atkimšta, jis pamažu, colis po colio, ištiesė savo ranką virš kraujo prisisunkusios žemės ir pridėjo gertuvę prie berniuko lūpų. Vanduo nuvarvėjo į maldaujančią burną ir nutekėjo per purviną smakrą.

Berniukas atsiduso, atlošė galvą, apatinis jo žandikaulis atkaro tarsi iš nuostabos. Akys žvelgė vangiu, nieko nereginčiu žvilgsniu. Jis tylėjo.

Bet visur aplink tebesklido triukšmas: sužeistieji rėkė, maldavo vandens, šaukėsi motinos ir mirties. Ant žemės parvirtę žvingavo žirgai, tįsčiojo aukštyn galvas ir gaivališkai kilsčiojo išsipūtusius pilvus.

Tolumoje Jonas girdėjo patrankų dunksėjimą. Sukaustytas skausmo, jis valandų valandas išgulėjo tame baisiame dvoke, girdėjo, kaip miršta žmonės ir gyvuliai, ir patyrė, ką reiškia karas.

Pagaliau, kai suprato, kad daugiau nebeištvers ir kad jau geriau pačiam numirti, jis atsimerkė ir vėl suvokė gulįs lovoje. Siuntėjas nusigręžė, jam buvo sunku matyti, ką jis suteikė Jonui.

– Atleisk man, – paprašė jis.

XVI skyrius

14

Jonas nebenorėjo leistis į praeitį. Nebenorėjo prisiminimų, nenorėjo garbės, nenorėjo išminties, nenorėjo skausmo. Jis norėjo vėl grįžti į vaikystę, nusibrozdinti kelius, žaisti sviediniu. Sėdėjo vienišas savo būste ir žiūrėjo pro langą, kaip žaidžia vaikai, kaip piliečiai po ramios darbo dienos grįžta dviračiais namo, matė įprastą jų gyvenimą, netrikdomą kančios, nes juk jie išrinko jį, o anksčiau buvo išrinkę kitus, kad atsikratytų savo naštos.

Bet jis neturėjo galimybės rinktis. Kiekvieną dieną eidavo į tą kambarį priestate.

Po tų siaubingų karo prisiminimų Siuntėjas ilgą laiką buvo jam švelnus.

– Yra gausybė gerų prisiminimų, – priminė jis Jonui. Ir tai buvo tiesa. Nuo šiol Jonas patyrė begalę laimės akimirkų, tokių dalykų, kurių iki šiol nežinojo.

Regėjo gimtadienio šventę, kurią šventė vienas vaikas, o ne būrys, taigi dabar jis suprato, koks džiaugsmas būti išskirtam, ypatingam, vieninteliam ir išdidžiam.

Apsilankė muziejuose ir išvydo daug tapybos darbų, kurių visas spalvas jis jau pažino ir žinojo jų pavadinimus.

Per vieną siautulingos palaimos kupiną prisiminimą jis tviskančiu bėru žirgu jojo per lauką, kvepiantį šlapia žole, ir nušoko iš balno prie mažo upokšnio, iš kurio ir jis, ir žirgas atsigėrė šalto, tyro vandens. Dabar jis turėjo supratimą apie gyvulius, ir tą akimirką, kai žirgas atsitraukė nuo upokšnio ir meiliai kepštelėjo lūpomis Joną už peties, jis perprato gyvūno ir žmogaus ryšį.

Klajojo po miškus ir naktimis sėdėdavo prie laužo. Nors per ankstesnius prisiminimus jis jau pažino praradimo ir vienišumo skausmą, dabar jis suprato, kad esama ir vienumos, kuri gali teikti džiaugsmą, ir kad tai gali būti malonu.

15

– Kokį prisiminimą jūs labiausiai mėgstate? – paklausė Jonas Siuntėjo. – Jūs neprivalote tuoj pat man jo persiųsti, – skubiai pridūrė. – Tik papasakokit man apie jį, kad aš galėčiau jo laukti, nes, kol baigsite savo darbą, aš vis tiek turėsiu jį gauti.

Siuntėjas nusišypsojo.

– Gulkis, – pasakė jis. – Mielai tau jį perteiksiu.

Vos tik paniręs į tą prisiminimą, Jonas iškart pajuto džiaugsmą. Kartais reikėdavo laiko, kol jis suvokdavo, kaip elgtis, kol rasdavo savo vietą. Bet šį kartą jis akimirksniu pasijuto kaip žuvis vandeny ir iškart patyrė tąją atmintį persmelkusią palaimą.

Jis atsidūrė pilname žmonių kambaryje, šokčiojanti židinio liepsna skleidė aplinkui šilumą. Pažvelgęs į langą, pamatė, kad už jo naktis ir kad sninga. Išvydo spalvotus žiburėlius – raudoną ir žalią, ir geltoną, kurie blykčiojo tarp medžio, kažkodėl atsidūrusio kambaryje, šakų. Ant stalo spindinčiose aukso žvakidėse pleveno švelnios žvakių liepsnelės. Užuodė virtuvės kvapus, girdėjo tylų juoką. Ant grindų gulėjo šuo geltonais gaurais.

Dar ant grindų buvo pridėta kažkokių paketų, suvyniotų į šviesų spalvotą popierių ir perrištų blizgančiais kaspinėliais. Jonui bežiūrint, maži vaikai pradėjo tuos paketus nešioti po kambarį ir dalinti: kitiems vaikams, suaugusiesiems, kurie, aišku, buvo tėvai, ir dviem vyresniesiems – tokiai ramiai porelei, vyrui ir moteriai, kurie sėdėjo šalia vienas kito ant sofos ir šypsojosi.

Jonas stebėjo, kaip visi vienas po kito atriša kaspinėlius, kaip nuvynioja šviesų popierių, atidaro dėžutes ir išsiima iš jų žaislus, drabužėlius, knygas. Visi iš džiaugsmo aikčiojo. Ir glėbesčiavo vienas kitą.

Vienas mažylis nuėjo ir atsisėdo senajai moteriškei ant kelių, ir ši, priglaudusi jo skruostą prie savojo, ėmė meiliai linguoti.

Jonas atsimerkė ir patenkintas gulėjo lovoje, vis dar mėgaudamasis malonaus prisiminimo šiluma. Viską teberegėjo akyse, visus tuos dalykus, kuriuos jis išmoko branginti.

16

– Ką tu pajutai? – paklausė Siuntėjas.

– Šilumą, – atsakė Jonas, – ir palaimą. Ir... leiskit pagalvoti. Šeimą. Tai buvo kažkokios iškilmės, kažkokia šventė. Ir dar kažkas... Negaliu surasti tam žodžio.

– Aš tau padėsiu.

– Kas buvo tie senieji? Kodėl jie ten buvo? – Jonas stebėjosi, išvydęs juos tame kambaryje. Jų bendruomenės Senuoliai niekada neiškeldavo kojos iš Senuolių namų, kur jais taip puikiai rūpinosi ir juos gerbė.

– Tai buvo senelis ir močiutė.

– Senelis ir močiutė?

– Taip. Taip buvo vadinami tėvų tėvai. Kažkada seniai.

– Ir tolyn, ir tolyn į praeitį? – ėmė juoktis Jonas. Vadinasi, iš tikrųjų būdavo tėvų tėvai?

Siuntėjas irgi nusijuokė.

– Teisingai. Panašiai kaip žiūrėti į veidrodį ir matyti veidrodyje save, žiūrintį į veidrodį.

Jonas suraukė kaktą.

– Bet mano tėvai irgi turėjo turėti tėvus! Niekad apie tai nepagalvojau. Kas yra mano tėvų tėvai? Kur jie yra?

– Galėtum nueiti į Viešųjų įrašų salę ir pasižiūrėti. Rastum jų vardus. Bet pagalvok, sūnau. Jeigu tu nori įsigyti vaikų, kas tada bus jų tėvų tėvai? Kas bus jų seneliai?

– Žinoma, mano tėvai.

– Ir kur jie bus?

Jonas pagalvojo.

– Ak, – iš lėto ištarė jis. – Kai baigsiu savo mokslus pas jus ir tapsiu visiškai suaugęs, man bus skirtas nuosavas būstas. Ir kai paskui po kelerių metų Lilė suaugs, jai bus paskirtas jos nuosavas būstas ir galbūt sutuoktinis, ir galbūt vaikai, jeigu ji jų norės, o tada mama ir tėtis...

– Teisingai.

– Kol jie dar dirbs ir prisidės prie bendruomenės gerovės, persikels gyventi su kitais bevaikiais. Ir jie pasitrauks iš mano gyvenimo.

– O vėliau, atėjus laikui, jie persikels į Senuolių namus, – toliau kalbėjo Jonas. Jis garsiai mąstė. – Ir jais puikiai rūpinsis, ir juos gerbs, o kai bus metas išeiti, surengs Išėjimo iškilmes.

– Kuriose tu nedalyvausi, – priminė Siuntėjas.

– Ne, žinoma, ne, nes aš nė nežinosiu apie jas. Tuomet aš rūpinsiuos tik savuoju gyvenimu. Lilė irgi. Taigi mūsų vaikai, jeigu jų turėsime, nežinos, kas yra jų tėvų tėvai. Viskas atrodo taip sklandžiai sutvarkyta, ar ne? Na, mūsų bendruomenėje? – paklausė Jonas. – Aš nė nepagalvojau, kad gali būti kitaip, kol neperėmiau to prisiminimo.

– Sklandžiai, – sutiko Siuntėjas.

17

Jonas svarstė.

– Tačiau man tikrai patiko tas prisiminimas. Suprantu, kodėl jis jums labiausiai patinka. Aš negaliu rasti visiškai tinkamo žodžio apibūdinti tam jausmui, kuris tiesiog gaubė visus aname kambaryje.

– Meilė, – pasakė jam Siuntėjas.

– Meilė, – pakartojo Jonas. Tai buvo jam naujas žodis ir nauja reikšmė.

Valandėlę jie abu tylėjo. Tada Jonas tarė:

– Siuntėjau?

– Klausau.

– Jaučiuosi labai kvailai dėl to, ką noriu pasakyti. Labai kvailai.

– Be reikalo. Šiame kambaryje niekas nėra kvaila. Pasikliauk prisiminimais ir jausmais, kuriuos jie tau kelia.

– Gerai, – nuleidęs akis pasakė Jonas. – Žinau, kad jūs to prisiminimo jau nebeturite, nes jį perdavėte man, taigi gal šito ir nesuprasite...

– Suprasiu. Nors blankiai, bet dar šiek tiek visa tai prisimenu, o be to, aš turiu daug kitų šeimos švenčių ir laimės prisiminimų. Ir meilės.

Jonas prasitarė, ką jaučia.

– Galvojau apie tai, kad... Na, suprantu, kad nelabai praktiška gyventi kartu, tame pačiame būste, su seneliais, kur tikriausiai būtų sunku juos prižiūrėti taip, kaip juos prižiūri dabar, ir kad mes esame susitvarkę geriau. Bet vis dėlto aš pamaniau, tiksliau – pajutau, kad ir anaip buvo puiku. Ir kad man norėtųsi taip gyventi, ir kad jūs galėtumėt būti mano senelis. Toji šeima iš ano prisiminimo, atrodo, buvo truputį...

Jis nutilo nerasdamas reikiamo žodžio.

– Truputį pilnesnė, – pasakė Siuntėjas.

Jonas linktelėjo.

– Man patiko tas meilės jausmas, – prisipažino jis ir pakėlė baugščias akis į mikrofoną ant sienos, norėdamas pasitikrinti, ar niekas jo negirdi. – Norėčiau, kad visa tai būtų išlikę, – sušnibždėjo. – Žinoma, – skubiai pridūrė, – suprantu, kad viskas nebūtų taip sklandu. Ir kad daug lengviau tvarkytis taip, kaip yra dabar. Suprantu, kad tokia tvarka yra pavojinga.

– Ką tu turi galvoj?

Jonas pagalvojo, kaip atsakyti. Jis išties nebuvo tikras, ką turi galvoje. Jautė, kad toks gyvenimo būdas rizikingas, bet nežinojo kodėl.

– Na, – pagaliau pabandė paaiškinti, – na, jie ten, tiesiog kambaryje, kūreno ugnį. Ugnis liepsnojo jų židinyje. O ant stalo degė žvakės. Aš suprantu, kodėl tokie dalykai uždrausti. Ir vis tiek, – tyliai, beveik pats sau, pridūrė jis, – man patiko jų skleidžiama šviesa. Ir šiluma.

*

18

– Tėti? Mama? – nedrąsiai paklausė jis po vakarienės. – Noriu jūsų kai ko paklausti.

Jis prisivertė suformuluoti klausimą, nors jautė, kad iš drovumo dega skruostai. Jis dėliojo ir dėliojo tuos žodžius mintyse pakeliui į namus.

– Ar jūs mane mylite?

Akimirką tvyrojo nejauki tyla. Tada tėtis nusijuokė.

– Jonai. Tau, kaip ir visiems, galioja kalbos tikslumo taisyklė!

– Kaip suprasti? – paklausė Jonas. Ko jau ko, o sukelti juoko jis nesitikėjo.

– Tavo tėtis norėjo pasakyti, kad tu pavartojai labai neapibrėžtą žodį, tokį bereikšmį, kad jis dabar beveik nebevartojamas, – rūpestingai paaiškino mama.

Jonas žiūrėjo įsmeigęs į juos žvilgsnį. Bereikšmį? Dabar jam niekas neatrodė taip reikšminga, kaip anas prisiminimas.

– Ir, suprantama, mūsų bendruomenė negali darniai gyvuoti, kai žmonės nepaiso kalbos tikslumo. Tu galėjai paklausti: „Ar jūs manimi patenkinti?“ Ir atsakymas būtų: „Taip“, – pasakė mama.

– Arba, – papildė tėtis, – „Ar jūs didžiuojatės mano laimėjimais?“ Mūsų atsakymas būtų kuo nuoširdžiausias: „Taip.“

– Ar supranti, kodėl nedera vartoti tokio žodžio kaip „meilė“? – paklausė mama.

Jonas linktelėjo.

– Taip, ačiū. Suprantu, – atsakė jis.

Jis pirmą kartą pamelavo savo tėvams.

<...>

XX skyrius

<...>

19

– Jonai, – po valandėlės pasakė Siuntėjas, – iš tikrųjų taip visada būdavo, ir atrodo, kad tai amžina. Tačiau atmintis mums byloja, kad ne visada taip buvo. Kažkada žmonės turėjo jausmus. Mudu esame tai perėmę, todėl žinome. Žinome, kad kažkada egzistavo ir pasididžiavimas, ir liūdesys, ir...

– Ir meilė, – prisiminęs taip jį paveikusią šeimos sceną, pridūrė Jonas. – Ir skausmas. – Jis vėl pagalvojo apie tą kareivį.

– Sunkiausias dalykas Atminties Saugotojui yra ne skausmas. Sunkiausia, kad saugai prisiminimus vienas. Jais reikia dalintis.

– Aš ir ėmiau su jumis dalintis, – norėdamas paguosti Siuntėją pasakė Jonas.

– Teisingai. Ir tie kartu su tavimi praleisti metai privertė mane suprasti, jog kažkas turi pasikeisti. Ilgus metus aš tai jaučiau, bet viskas atrodė taip beviltiška. O dabar aš pirmą kartą pagalvojau, kad turėtų būti kokia nors išeitis, – lėtai kalbėjo Siuntėjas. – Ir tu atkreipei mano dėmesį vos prieš... – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Vos prieš dvi valandas.

20

Jonas žiūrėjo į jį ir klausėsi.

Buvo jau naktis. O jiedu kalbėjosi ir kalbėjosi. Jonas sėdėjo susisupęs į Siuntėjo mantiją, tokią mantiją, kurią vilkėjo tik Vyresnieji.

Tai, ką jie planavo, buvo įmanoma. Beveik įmanoma. Jeigu nepavyktų, greičiausiai jį nužudytų.

Na ir kas? Jeigu jis pasiliktų, jo gyvenimas neturėtų jokios vertės.

– Taip, – pasakė jis Siuntėjui, – aš tai padarysiu. Manau, kad įstengsiu. Bent jau pabandysiu. Bet noriu, kad ir jūs eitumėt su manimi.

Siuntėjas papurtė galvą.

– Jonai, – pasakė jis, – mūsų bendruomenė iš kartos į kartą pavedė savo Saugotojui laikyti visus jų prisiminimus. Pastaraisiais metais daugelį jų aš persiunčiau tau. Ir nebegaliu jų atsiimti. Nebėra kaip jų atsiimti, kai esi atidavęs. Taigi jeigu tu ištrūksi, jeigu tau pasiseks... ir, Jonai, tu žinai, kad niekad nebegalėsi grįžti...

Jonas iškilmingai linktelėjo. Tai buvo pats baisiausias momentas.

– Taip, – atsakė jis, – žinau. Bet jeigu jūs eitumėt su manimi...

Siuntėjas papurtė galvą ir rankos mostu nutildė Joną.

– Jeigu tu ištrūksi, jeigu tu atsidursi anapus, jei atsidursi Kitur, tada mūsų bendruomenė turės prisiimti visą tą prisiminimų naštą, kurią tu už juos nešei. Manau, kad jie įstengs ir kad įgis išminties. Bet jiems bus labai sunku. <...>