Džeimsas Kriusas (James Krüss, 1926–1997 m.) – vokiečių rašytojas, sukūręs per 70 knygų vaikams. Jis gimė Helgolando saloje, Vokietijoje. 1943 m. baigęs gimnaziją, Dž. Kriusas nutaria studijuoti ir įgyti mokytojo profesiją. Po karo jis baigė studijas ir 1948 m. gavo mokytojo diplomą, tačiau niekada nemokytojavo. Nuo 1956 m. kūrė radijo vaidinimus vaikams. Išleidęs romaną „Mano prosenelis, herojai ir aš“, rašytojas tapo labai populiarus. Už šį romaną 1968 m. jis apdovanotas Hanso Kristiano Anderseno premija.
Fantastinė-filosofinė vokiečių rašytojo apysaka „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.) yra pirmoji trilogijos apie Timą Talerį dalis. Joje pasakojama apie berniuko Timo Talerio ir barono Sanomedo sandėrį, kuris pakeitė jų abiejų gyvenimus. Antroje dalyje „Timo Talerio lėlės“ (1977 m.) jau suaugęs Timas Taleris vėl susitinka baroną Sanomedą – ir šįkart jo taikiniu tampa Timo sūnus Krešas. Trečioje dalyje „Nelė, arba Vunderkindas“ (1986 m.) pasakojama apie mergaitę Nelę, kuri svajoja tapti žymia dainininke, – ji taip pat netikėtai susitinka baroną Sanomedą.
Apysakos „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ pradžioje pasakotojas užsimena, kad šią istoriją išgirdęs Leipcigo spaustuvėje iš kokių penkiasdešimties metų vyriškio, kurio juokas buvo toks skambus ir nuoširdus kaip dešimties metų berniuko. Šios istorijos įvykiai galėjo, pasakotojo spėjimu, prasidėti maždaug 1930-aisiais.
Skaitydami ištraukas, atkreipkite dėmesį, koks buvo ankstesnis našlaičio Timo Talerio gyvenimas ir kaip jis pasikeitė po susitikimo su nepažįstamuoju. Rekomenduojame perskaityti visą šį kūrinį.
Timas Taleris, arba Parduotas juokas (IV skiltis)
Parduotas juokas
IV skiltis
1
Sulaukęs sekmadienio, Timas norėjo kuo anksčiau ištrūkti iš namų ir bėgti į hipodromą. Bet lyg tyčia apie pusę trijų pamotė žvilgterėjo į kalendorių ir staiga prisiminė, kad šiandien kaip tik ta diena, kai ji ištekėjo už Timo tėvo. Ji truputį pavirkavo (tai buvo nebe naujiena), ir tada atsirado tūkstančiai darbų: nunešti gėlių tėvui ant kapo, nubėgti saldumynų, sumalti kavą, pakviesti kaimynę, apsivilkti naują suknelę, tiesa, pirma ją išlyginti; Timas turėjo nublizginti visiems batus, o Ervinas nupirkti gėlių.
Timas būtų daug mieliau nešęs gėlių tėvui ant kapo. Jis būtų truputį paskubėjęs ir spėjęs jotynių pradžiai. Tačiau kai pamotė susinervina (o dabar taip būna labai dažnai), nė nebandyk jai prieštarauti, nes tada ji visai nebetenka savitvardos ir raudodama krenta į kėdę; taigi nori nenori turi jai nusileisti. Todėl Timas nepasakė nė žodžio ir klusniai nuėjo pas kepėją.
(„Belsk iš lauko pusės. Triskart. Sakyk, kad labai svarbus reikalas!“)
2
Jį pasitiko surūgęs šeimininkės veidas, bet Timui tai nerūpėjo. („Neklausyk jos pamokslų! Be pyrago nė negalvok grįžti namo! Kad nė žingsnio nežengtum, kol ta sena ragana neduos, ko prašiau!“)
Deja, kepyklos šeimininkė prabilo visai kitaip, negu buvo sakiusi pamotė. Frau Beber – tokia kepyklos šeimininkės pavardė – štai kaip atsakė:
– Pirma užsimokėkit, tik tada aš vėl pradėsiu užrašinėti skolon. Gali šitaip ir pasakyti namie! Kas neturi pinigų, gali ir be pyragų apsieiti. Taip ir pasakyk! Už dvidešimt šešias markes saldumynų prisipirko. Norėčiau žinoti, kas visa tai suryja! Šitiek tortų nė hidroelektrinės direktorius neperka! O ten jau yra kam pasmaližiauti, aš tikrai žinau, mano vaike!
Šie žodžiai Timui net kvapą užgniaužė. Tiesa, retkarčiais jis gaudavo iš pamotės kokį riestainį ar gabalėlį meduolio. Bet už dvidešimt šešias markes! Tai juk ištisas kalnas! Negi pamotė viską slapčiom suvalgo kartu su kaimyne, kai ta ateina gerti kavos? Jis žinojo, jos mėgsta paplepėti, kai juodu su Ervinu išeina į mokyklą. O gal čia Ervinas smaguriauja?
– Ar tai mano brolis perka saldumynus skolon? – paklausė Timas.
– Perka ir jis, – burbtelėjo frau Beber. – Bet dažniausiai mama perka pusryčiams. Tiesa, ji tau juk pamotė. Gal tu net nieko nežinai?
– Žinau, – greit atsakė Timas. – Be abejo, žinau!
Iš tiesų jis nieko nežinojo. Bet jam nebuvo pikta, jam tik buvo labai skaudu, kad pamotė smaguriauja taip paslapčia, o skola vis didėja.
– Taip, – tarė frau Beber baigdama, – o dabar keliauk namo tuščiomis ir perduok, ką tau sakiau. Aišku?
Timas stovėjo lyg įbestas. („Neklausyk jos pamokslų. Be pyrago nė negalvok grįžti namo! Kad nė žingsnio nežengtum, kol ta sena ragana neduos, ko prašiau!“)
– Šiandien, – tarė Timas, – mano tėvelio ir mamos, tai yra pamotės, vedybų metinės. Ir, be to...
Staiga Timas prisiminė sandėrį su languočium, hipodromą, lenktynes ir greitai išpyškino:
– Ir, be to, frau Beber, aš atnešiu jums pinigus šį vakarą; ir už pyragaitį, kurį man dabar duosit, irgi. Tikrai tikrai!
– Tu nori man sumokėti?
Frau Beber valandėlę abejojo, bet Timo balsas jai tarytum sakė, kad jis tikrai atneš visą skolą arba bent dalį.
Dėl tikrumo ji paklausė:
– O iš kur tu imsi pinigų?
Timas nutaisė baisų veidą, kaip plėšikas teatre, ir grėsmingu balsu tarė:
– Pavogsiu, frau Beber! Iš hidroelektrinės direktoriaus.
Berniukas taip juokingai suvaidino plėšiką, kad frau Beber nusijuokė, jos širdis suminkštėjo, ir Timas gavo šešis pyragaičius skolon, o septintą priedo, šiaip, už dyka.
3
Kai Timas grįžo su pyragaičiais namo, pamotė stovėjo prie durų. Ji buvo dar (o gal jau vėl) kažko susijaudinus ir be atokvėpio išpoškino:
– Geriaujau patibūčėjus, arjikąsakė apieskolą? Pyragų parnešei, na, kotutyli?
Timas verčiau liežuvį būtų prarijęs, negu išsiplepėjęs, ką kalbėjo su frau Beber. Be to, jis skubėjo į hipodromą, o aiškindamasis su pamote būtų sugaišęs daug laiko. Jis tiek tepasakė:
– Ji man davė vieną pyragaitį veltui. Ar galiu pažaisti, ma? (Jam niekaip nepavykdavo iki galo ištarti žodžio „mama“.)
Ji tuoj pat leido jam išeiti. Ir dar pyragaitį davė.
– Tau juk visai neįdomu klausytis, ką kalba moterys. Eik pažaisk, bet laiku grįžk namo. Ne vėliau šeštos!
Timas kaip patrakęs bėgo į hipodromą ir valgė pyragaitį. Kokie trys kremo lašai caktelėjo žemėn, o vienas ant tamsiai mėlynų išeiginių kelnių.
4
Languotasis ponas stovėjo prie vartų. Nors pirmas jojimas jau buvo prasidėjęs, ponas atrodė ramus, nerūpestingas ir malonus kaip niekad. Timas turėjo eiti su juo į sodą, gerti ten limonadą ir vėl valgyti pyragaitį. Antrą pyragaitį tą pačią dieną! Nepažįstamasis, nutaisęs rimčiausią veidą, išdarinėjo tokius pokštus, kad Timas raitėsi iš juoko.
„Jis iš tiesų malonus žmogus, – galvojo berniukas. – Dabar aš suprantu, kodėl tėvas jį mėgo.“
O nepažįstamasis taip maloniai žvelgė į jį geromis rudomis akimis. Jei Timas būtų buvęs akylesnis, jis būtų prisiminęs, kad praėjusį sekmadienį nepažįstamojo akys buvo dygios ir pavandenijusios kaip žuvies. Bet Timas nebuvo pratęs įsidėmėti tokių dalykų. Gyvenimas jį nedaug ko dar buvo teišmokęs.
Galop languočius užvedė kalbą apie sandėrį.
– Mano mielas Timai, – pradėjo jis, – aš siūlau tau pinigų, kiek tik panorėsi! Aš negaliu paberti ant stalo krūvos skambančių monetų. Bet suteiksiu tau galią išlošti bet kurias lažybas! Bet kurias, supranti?!
Timas susikaupęs linktelėjo, įdėmiai gaudydamas kiekvieną nepažįstamojo žodį.
– Žinoma, šitą galią aš tau duosiu ne veltui, tu pats supranti! Kiekvienas daiktas turi savo vertę!
Timas vėl linktelėjo. O paskui susijaudinęs sušuko:
– Ko jūs norite?
Valandėlę nepažįstamasis delsė ir mąsliai žvelgė į Timą.
– Tau įdo-mu, ko aš no-riu?
Jis tęsė žodžius tarsi kramtomąją gumą. Ir staiga prapliupo lyg užsuktas:
– Ašnoriutavojuoko!
Čia pats pamatė, kad pernelyg greit ir nesuprantamai pasakė.
Ir jis pakartojo:
– Aš noriu tavo juoko!
– Tik tiek? – juokdamasis paklausė Timas.
Bet rudos akys pažvelgė į jį taip keistai, kone liūdnai, ir Timo juokas nutrūko.
– Na? – paklausė languočius. – Sutinki?
Timas nejučia žvilgtelėjo į savo lėkštę ir į pyragaitį. Ir jis pagalvojo apie frau Beber, apie skolą ir apie tuos daiktus, kuriuos norėtų nusipirkti, jei turėtų pinigų. Ir jis tarė:
– Jeigu tai garbingas sandėris, aš sutinku!
– Puiku, mažyli. Belieka pasirašyti sutartį.
5
Languočius išsitraukė iš švarko kišenės kažkokį popierių, išskleidė jį, padėjo ant stalo priešais Timą ir tarė:
– Perskaityk viską įdėmiai.
Ir Timas skaitė:
1. Šita sutartis sudaroma... metų... dieną su ponu L. Sanomedu iš vienos pusės ir ponu Timu Taleriu iš kitos pusės ir pasirašoma abiejų šalių dviem egzemplioriais.– Kas tai yra „šalių“? – paklausė Timas.
– Taip vadinami sandėrio dalyviai.
– Aha!
Timas skaitė toliau:
2. Ponas Timas Taleris atiduoda savo juoką visiškon pono L. Sanomedo žinion.Kai antrąsyk perskaitė žodžius „ponas Timas Taleris“, Timas pasijuto visiškai suaugęs. Jau vien dėl šitų trijų žodžių galima pasirašyti sutartį. Vargšas Timas nė nenumanė, kaip šitas trumpas antrasis punktas pakeis jo gyvenimą.
Jis skaitė toliau.
3. Kaip užmokestį už juoką ponas L. Sanomedas pasižada, kad ponas Timas Taleris išloš visas lažybas. Visas be išimties.Timui suspurdėjo širdis. Toliau:
4. Abi šalys pasižada nė žodžiu neprasitarti apie šį susitarimą.Timas linktelėjo.
5. Jei viena iš šalių prasitars kam nors apie šitą sandėrį ir sulaužys 4 punkte duotąjį pasižadėjimą, antroji šalis gauna teisę: a) juoktis arba b) išlošti lažybas; prasikaltusi pusė visiškai praranda teisę a) juoktis arba b) išlošti lažybas.– Šito nebesuprantu, – tarė Timas, suraukęs kaktą.
L. Sanomedas – pagaliau mes žinome jo pavardę – jam paaiškino:
– Matai, Timai, jei tu nelaikysi liežuvio už dantų ir kam nors išsiplepėsi apie sandėrį, ne tik nebegalėsi išlošti lažybų, bet ir savo juoko jau nebesusigrąžinsi. Jeigu bus atvirkščiai ir aš apie tai prasitarsiu, gausi savo juoką atgal ir galėsi toliau išlošti visas lažybas!
– Suprantu, – tarė Timas. – Tylėsi – būsi turtingas ir niekada nesijuoksi. Išplepėsi – ne tik liksi vargšas, bet ir juoko niekada nebeatgausi.
– Tikrai taip, Timai. Bet skaityk toliau!
Ir Timas skaitė:
6. Jeigu ponas Timas Taleris praloš nors vienas lažybas, ponas L. Sanomedas pasižada grąžinti ponui Timui Taleriui jo juoką. Bet tada ponas Timas Taleris praras galimybę išlošti lažybas.– Tai yra... – norėjo paaiškinti ponas Sanomedas.
Bet Timas jau pats viską suprato ir pertraukė jį:
– Aš žinau. Jei kada pralošiu lažybas, atgausiu savo juoką, bet daugiau niekada lažybų nebeišlošiu.
Jis probėgšmais perskaitė paskutinį punktą:
7. Šitas susitarimas galioja nuo tos akimirkos, kai abi šalys pasirašys abu egzempliorius. Vieta... data...Kairėje pusėje jau buvo barono Sanomedo parašas. Ir Timas pamanė, kad tai visai rimtas ir garbingas sandėris. Jis išsitraukė iš kišenės pieštuko galelį ir norėjo pasirašyti. Bet Sanomedas jį sulaikė.
– Mes turime pasirašyti rašalu, – tarė jis ir padavė Timui automatinį plunksnakotį, kuris blizgėjo lyg auksas ir buvo kažkoks šiltas, tarytum drungno vandens pripiltas.
Tačiau Timas neatkreipė domės nei į auksą, nei į šilumą. Jis galvojo tik apie būsimą turtą ir drąsiai parašė abiejuose lapuose savo pavardę. Ir pasirašė raudonu rašalu.
Vos tik atitraukė ranką, Sanomedas labai gražiai ir maloniai nusijuokė ir tarė:
– Ačiū.
– Prašom, – atsakė Timas ir taip pat norėjo nusijuokti, bet neįstengė nė šyptelėti.
Jo lūpos buvo kietai sučiauptos, jis negalėjo jų pražioti, o burna išsitempė lyg koks siauras brūkšnys.
Ponas Sanomedas paėmė vieną sutarties egzempliorių, sulenkė ir įsikišo į švarko kišenę. Kitą padavė Timui ir tarė:
– Gerai paslėpk! Jei per tavo žioplumą sutartis paklius kam nors į akis, tu būsi sulaužęs pasižadėjimą tylėti. Tada tau gali blogai baigtis.
Timas linktelėjo, sulankstė savo sutartį ir įkišo po kepurės pamušalu, toj pusėj, kur buvo truputį atiręs.
Tada Sanomedas padėjo ant stalo dvi monetas po penkias markes ir tarė:
– Čia tavo turto pradžia!
Ir vėl nusijuokė Timo juoku.
Bet staiga jis subruzdo. Šūktelėjo padavėją, sumokėjo už viską, paskubom tarė: „Linkiu laimės, mažyli!“ ir nuėjo.
Dabar Timui reikėjo skubėti, nes netrukus turėjo prasidėti antrasis jojimas. Jis priėjo prie langelio, paėmė kortelę ir per daug nesukęs galvos parašė ten žirgo vardą „Mauricija“. Jei ta sutartis, kur guli kepurėje, yra tikra, šis žirgas turi laimėti.
Ir Mauricija laimėjo.
Timas, pastatęs už šį žirgą dešimt markių, gavo daugybę pinigų. Įsikišo juos į kairę švarkelio kišenę ir greit išbėgo iš hipodromo.
Aptariame tekstą
- Kas ir dėl ko suardė Timo sekmadienio planus? [1]
- Kaip pamotė reiškė savo jausmus? Pasakykite kelias priežastis, kodėl ji taip elgėsi. [1]
- Kam priklauso žodžiai, parašyti kabutėse ir skliaustuose 1 epizodo pabaigoje? [1]
- Kodėl Timui nerūpėjo surūgęs kepyklos šeimininkės veidas? [2]
- Ką apie pamotę Timas sužino iš kepyklos šeimininkės? Ką jis jaučia, apie ką mąsto, klausydamasis kepėjos pasakojimo? [2]
- Kodėl Timas, net ir sužinojęs tiesą, taip stengiasi įtikinti frau Beber, kad duotų jam pyragaičių? Aptarkite Timo vis prisimenamus pamotės žodžius, jų intonaciją. [2]
- Kokiais būdais Timui pavyko įtikinti frau Beber? [2]
- Pasvarstykite, kodėl Timo paaiškinimas, kaip jis gaus pinigų, yra juokingas. [2]
- Kodėl, jūsų manymu, prajuokinta frau Beber pakeičia nuomonę? [2]
- Ką ir kaip pamotė kalba, pasitikdama Timą? Kaip ji jaučiasi? Kaip tekste išreiškiama jos savijauta? [3]
- Kodėl pamotė taip noriai leidžia Timui išeiti ir net duoda pyragaitį? [3]
- Kuo remdamasis Timas sprendžia apie languotąjį poną? [4]
- Kokios detalės atskleidžia pasikeitusį languotojo pono elgesį? [4]
- Pacituokite sakinius, kuriais pabrėžiamas Timo nepatyrimas. Kas juos pasako? [4]
- Kokį pasiūlymą Timui pateikė nepažįstamasis? Kodėl, jūsų nuomone, jis Timui siūlė būtent tai? [4]
- Ko už tai nori nepažįstamasis? Kas rodo, kad jis jaudinasi? [4]
- Ką jaučia Timas, klausydamasis nepažįstamojo? Kokios detalės tai atskleidžia? [4]
- Ką apie nepažįstamąjį supratote iš jo atsakymo į Timo klausimą? [4]
- Aptarkite nepažįstamojo kalbėjimo ypatumus. Ką ir kaip išreiškia jo kalbos pokyčiai? [4]
- Kaip Timas įvertino savo juoką ir kaip jo juoką įvertino nepažįstamasis? Iš ko tai galima suprasti? [4]
- Kodėl Timas sutiko parduoti savo juoką? Kas lėmė jo sprendimą? Ar šis sprendimas buvo gerai apmąstytas? [4]
- Atidžiai perskaitykite pirmą sutarties punktą. Ką iš jo sužinome apie nepažįstamąjį? [5]
- Kas ir kodėl Timui darė ypač didelį įspūdį skaitant antrą sutarties punktą? Ko Timas nenumanė jį skaitydamas? Kaip tai pakomentuoja pasakotojas? [5]
- Kaip manote, kodėl Timui „suspurdėjo širdis“ perskaičius trečią punktą – iš baimės ar iš laimės? [5]
- Kurių sutarties punktų Timas nesuprato? Kodėl? [5]
- Kodėl Sanomedo aiškinimas Timui suprantamesnis?
- Kuo neįprastas buvo plunksnakotis, kuriuo Timas pasirašė sutartį? Pasvarstykite, kodėl plunksnakotis būtent toks.
- Į kokias svarbias sutarties pasirašymo detales berniukas neatkreipė dėmesio? Kodėl? Ką jos leidžia numanyti apie Sanomedą? [5]
- Kokie buvo pirmieji įrodymai, kad sutartis įsigaliojo? [5]
- Kaip paaiškintumėte epizodo pabaigos pasakymą, kad Sanomedas nusijuokė Timo juoku? Kaip tai paaiškina sandėrio naudą Sanomedui? [5]
- Šiame epizode į pasakojimą su įvykių komentarais kelis kartus įsijungia pasakotojas. Kaip jį apibūdintumėte? Koks jo santykis su veikėjais? [5]
Kuriame tekstą
Įsivaizduokite, koks galėtų būti tolesnis Timo Talerio gyvenimas, įsigaliojus šiam sandėriui. Sukurkite pasakojimą „Pirmoji Timo Talerio diena be juoko“.
V–IX skiltys
Savarankiškai perskaitę apysakos „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ V–IX skiltis, atsakykite į klausimus.
- Kaip pasikeitė Timo Talerio gyvenimas, įsigaliojus sutarčiai? Pagal pateiktą schemą įvardykite jo išvaizdos, jausmų, santykių su žmonėmis ir galimybių pokyčius.
- III skiltyje Timas Taleris taip mąstė apie sandėrį: „Čia kiekvienas kažkiek duoda ir kažkiek gauna, ir kartu kažką laimi.“ Įvertinkite, ką jis įgijo ir ką prarado. Ar tai, ką Timas įgijo, gali būti laikoma laimėjimu?
- Kokią žinutę pasiuntė Sanomedas Timui? Ko ja siekė? Kaip vertinate tokį jo elgesį?
- Ką suprato Timas per tą laiką, kai pardavė savo juoką? Kiek laiko praėjo nuo to momento?
- Kokiam svarbiam žingsniui ryžosi Timas? Kodėl? Ką jis pasižadėjo prie tėvo kapo?
- Ką Timas sužinojo apie baroną Sanomedą?
- Kuo Timui svarbus susitikimas su ponu Rikertu?
Timas Taleris, arba Parduotas juokas (X skiltis)
Lėlių teatras
X skiltis
1
Laivas, kuriame Timas turėjo dirbti stiuardo padėjėju, vadinosi „Delfinas“. Tai buvo prekinis-keleivinis garlaivis, plaukiojantis iš Hamburgo į Genują.
Iki laivo išplaukimo dar buvo likusios trys dienos. Tą laiką Timas galėjo gyventi pas poną Rikertą.
Jo namas buvo tikra vila. Baltas, lyg debesėlis vaiskiame vasaros danguje, jis stovėjo prie pagrindinės Elbės magistralės; fasadą puošė apvalus balkonas, kurį rėmė trys kolonos, o po balkonu – maži paradiniai laipteliai, kuriuos iš abiejų pusių saugojo du romūs akmeniniai liūtai.
Timas skaudama širdimi žiūrėjo į šitą džiaugsmingą šviesų namą. Anksčiau, kai jis dar buvo besijuokiantis berniukas iš skersgatvio, visa tai jam būtų pasirodę lyg gražus sapnas, lyg laimingojo princo rūmai iš pasakos. Bet kai esi pardavęs savo juoką, vargu ar tave gali nudžiuginti tokie daiktai. Liūdnas ir susirūpinęs Timas praėjo tarp dviejų romių liūtų ir įžengė į namą.
Ponas Rikertas gyveno kartu su savo mama. Tai buvo gerà ir maloni senutė garbanotais baltut baltutėliais plaukais ir nelyginant mergaitės balseliu, – ji lyg vaikas juokėsi visur ir visada.
– Tu toks liūdnas, perniuk, – tarė ji Timui. – Tai lapai nekerai tokiam vaikui. Vėliau pamatysi, kat gyvenime pus tėl ko paliūtėti, ar ne tiesa, Kristianai?
Jos sūnus, laivininkystės bendrovės direktorius, linktelėjo ir nuvedė ją į šalį. Jis pasakė jai, kad berniukui, matyt, nutikusi kokia baisi nelaimė, tad tegu ji būna tokia gera ir pasirūpina juo, kiek tik gali.
Senoji ponia nelabai suprato, ką jai kalbėjo sūnus. Ji išaugo pasiturinčioje, linksmoje šeimoje, gavo turtingą, linksmą vyrą, ir dabar jos senatvė buvo džiugi ir nerūpestinga. Apie siaurus miesto skersgatvius ji buvo girdėjusi iš sentimentalių istorijų, kurių klausydamasi graudžiai verkė, o barnių, pavydo, klastos niekados nematė ir nenorėjo matyti. Visą savo gyvenimą ji buvo lyg vaikas, lyg žydras krokas, kuris niekad nenuvysta.
– Šinai ką, Kristianai, – tarė ji, kiek pasikalbėjusi su sūnumi. – Aš eisiu truputį pasifaikščioti su perniuku. Tu pamatysi, su manimi jis tikrai juoksis.
– Būk atsargi, mama! – tarė Rikertas.
Ir senutė prižadėjo.
Timui tie pasivaikščiojimai buvo tikra kankynė. Jis labai prisirišo prie šito mielo vaiko, kuriam, duok Dieve, jau buvo aštuoniasdešimt, ir norėjo būti linksmas. Kai maža putli ranka imdavo Timo ranką, jam užeidavo noras mirktelėti senutei ir nusijuokti. Jis net mielai ją būtų paerzinęs lyg vyresnę seserį. Tačiau Timo juokas buvo toli. Kažkur po žemę jį nešiojosi turtingas ir keistas baronas. Timas suprato pardavęs didžiausią savo turtą.
Antradienį senoji frau Rikert sumanė keistą dalyką. Ji perskaitė laikraštyje, kad lėlių teatre rodoma pasaka „Gudrusis Ansas“. Tai pasaka apie princesę, kuri niekada nesijuokė. Frau Rikert puikiai prisiminė šią pasaką ir dabar nutarė pasižiūrėti tą vaidinimą kartu su berniuku, kuris niekada nesijuokia.
Ji labai džiaugėsi savo sumanymu, bet niekam apie tai nesakė. Ji kikeno visą rytą ir tik po pietų pakvietė abu vyrus – poną Rikertą ir Timą – nueiti į vaidinimą. O tiedu negalėjo senutei prieštarauti, tad visi trys apsirengė ir nužygiavo.
2
Lėlių teatras buvo visai netoli – Evelgene, mažame, nuošaliame Hamburgo priemiestyje, kur ant aukšto Elbės kranto stovėjo gražūs, sodais apsodinti nameliai. Čia, vieno viešbučio galiniame kambaryje, ir buvo įsikūręs lėlių teatras.
Maža salė buvo pilna vaikų. Tik kur ne kur kyšojo mamytės ar tėvelio galva.
Frau Rikert tuoj pat nusižiūrėjo tris laisvas vietas antroje eilėje ir juokdamasi bei mosikuodama rankomis ėmė tenai brautis. Ponas Rikertas su Timu sekė iš paskos. Ir vos tik jie susėdo, salėje pasidarė tamsu, ir maža raudona teatro uždanga pakilo.
Vaidinimas prasidėjo rimuotu karalaičio ir valkatos dialogu. Juodu susitiko naktį plyname lauke, šviečiant mėnesiui. Karalaičio veidas išblyškęs ir rimtas. Valkatos veidas, nors ir apšviestas balsvos mėnulio šviesos, rausvas, o lūpos visąlaik šypsosi. Šit koks jų pokalbis.
Karalaitis:
Svečioj šaly, girdėjome visi,
Širdis princesės skendi liūdesy.
O! Svetimi man juokas ir džiaugsmai,
Tik vieno trokštu – vesti ją nūnai.
Princesės rūmus rasti privalau,
Parodyk man, atlyginsiu, brolau!
Valkata:
Antai pažvelk, pilaitė dyvina.
Man metas eit, naktis kol mėlyna.
Įspėju, jums vilties nėra, dievaž,
Ji prasijuoks, vos tik įžengsiu aš.
Karalaitis:
Keliauji veltui, patikėt gali,
Princesė nesijuoks! Tiesa gili.
Pasauly nieko amžino nėra,
Tad nejuokauk su lemtimi žiauria.
Mūs žemė – mažas rutuliukas. Toks,
Kuris lyg muilo burbulas susprogs.
Ar savo būtį perpratę giliai
Kvatosimės nelyginant kvailiai?
Valkata:
O tamsta ne kvailys, matau išsyk,
Bet nušnekėjai... Pone, pasakyk,
Nejaugi tikslas mūs – mirtis juoda?
Gyvenk ir džiaukis duota valanda.
Ne šukių lietui taurė sukurta,
O tam, kad vyno būtų pripilta.
Ateis diena, sukuls ją. Bet saldus
Jai dūžtant vynas liesis per kraštus.
Karalaitis:
Ko džiaugtis taurei laime netikra,
Jei sudaužys ją pokylio audra?
Valkata:
Todėl ji tyro spindesio pilna,
Kad žino – laimė jos ne amžina!
Karalaitis:
Visai nesuprastas likau, deja.
Bastūne, eikime kartu pas ją.
Jei tik ją besijuokiant pamatau,
Tuoj karalystę dovanoju tau.
Valkata:
Lažybų kertam, pone! Juk išties
Tik juokas skiria žmogų nuo žvėries.
Ir juokas amžiams dovana gamtos –
Žmogus, kai linksma, juokias visados.
3
Uždanga nusileido, ir salėje pasidarė beveik visai tamsu. Tik siauras šviesos ruožas skverbėsi per uždangos plyšelį. Dauguma vaikų nesuprato šio trumpo prologo ir dabar nerimavo ir šnibždėjosi tarpusavy nekantriai laukdami, kada gi prasidės tikrasis vaidinimas.
Antroje eilėje tyliai sėdėjo trys žmonės, ir kiekvienas mąstė apie skirtingus dalykus. Senoji frau Rikert baisiai jaudinosi, – pasirodo, ji manė tą patį, ką ir tas valkata. Žinoma, nieko blogo pritarti valkatai (ji kiekvienam ir išmaldos duodavo). Bet daug mieliau ji būtų norėjusi pritarti karalaičiui, juk jis toks rimtas ir gražus.
Ponas Rikertas, sėdintis jai iš dešinės, norėjo pamatyti Timo veidą. Tačiau tik siauras šviesos ruoželis krito Timui ant kaktos, kuri buvo balta kaip karalaičio veidas. Ponas Rikertas suabejojo, ar ne be reikalo jo motinos sumanyta eiti į lėlių teatrą, – juk jis dieną matė Timą verkiant.
O Timui tik viena buvo galvoje: kad tiktai niekas jo neprakalbintų! Jam smaugė gerklę, lyg kas būtų jį dusinęs. Ir vėl lyg koks priedainis jo mintyse iškilo paskutinės prologo eilutės:
Ir juokas amžiams dovana gamtos –
Žmogus, kai linksma, juokias visados.
... juokias visados... visados... visados...
4
Šit uždanga vėl pakilo, ir Timas išvydo, kaip pro pilies langą pažvelgė išblyškusi ir labai rimta princesė.
Dabar pilies sodelyje po langu pasirodė karalius, princesės tėvas. Jį pamačiusi, mergaitė tylėdama greitai atsitraukė nuo lango.
Jo didenybė karalius atsisėdo ant baseino krašto ir žiūrėdamas į vandenį bei gėles liejo savo sielvartą: kiek juokdarių, kiek pajacų šaukta dukteriai prajuokinti, bet, deja! Lig šiol dar niekas jos neprajuokino.
Karalius dūsaudamas atsistojo. Salėje buvo tylu tylu.
Jo didenybė, sielvartaudamas dėl savęs ir savo dukters, vaikščiojo po sodą. Staiga jis sustojo ir sušuko: „O, jeigu kas ją prajuokintų! Atiduočiau tam princesę už pačią ir dar pusę karalystės priedo!“
Tą akimirką į sodą įėjo valkata ir nuliūdęs svečios šalies karalaitis. Išgirdęs beviltišką karaliaus šauksmą, valkata tiesiai išdrožė: „Jūsų didenybe, ar jūsų žodis tvirtas? Jeigu aš prajuokinu princesę, gaunu ją už pačią? Pusę karalystės galite sau pasilikti, nes va šitas ponas atiduoda man visą.“
Karalius nustebęs žiūrėjo į abu keliauninkus, taip netikėtai išgirdusius jo šauksmą. Išblyškęs svečios šalies karalaitis jam patiko labiau negu sveikas, raudonskruostis valkata. (Karaliai irgi turi savo skonį.) Tačiau jis nenorėjo laužyti duoto žodžio ir tarė: „Jeigu tau pavyks, nepažįstamasai, prajuokinti princesę, tu tapsi princu ir jos vyru!“
Valkatai tik to ir tereikėjo. Jis pasileido bėgti kažin kur, palikęs karalius vienu du.
5
Tada uždanga nusileido, ir prasidėjo pertrauka. Mažieji žiūrovai nekantravo. Nusijuoks princesė ar ne?
Timas Taleris širdy vylėsi, kad ji nenusijuoks. Per tą trumpą laiką ji tapo jam lyg tikra sesuo; susikibę už rankų, juodu galėjo drąsiai žvelgti į besijuokiantį pasaulį. Bet Timas puikiai žinojo, kaip baigiasi pasakos. Suspausta širdimi jis laukė tos akimirkos, kada princesė nusijuoks.
6
Ir Timui nereikėjo ilgai laukti. Kai uždanga pakilo, princesė vėl rymojo prie lango, o abu karaliai sėdėjo ant baseino krašto. Už scenos pasigirdo dainos ir juokas, ir staiga sode pasirodė valkata. Jis vedėsi žąsį su auksiniu antkakliu. O paskui ją, įsikibęs žąsiai į uodegą, tarsi lipte prilipęs, kinknojo kažkoks storulis, jam į ranką įsitvėręs krypuliuodamas ėjo mažas žmogeliukas, į jį buvo įsikirtusi sena moteriškė, į moteriškę berniukas, į berniuką mergaitė, o į mergaitę – šuniukas. Jie atrodė tarsi kokio burtininko sukabinti: šokinėjo, strypčiojo, lyg už siūlo tampomi. Ir taip kvatojo, kad skambėjo visas sodas.
Princesė ištempė kaklą, norėdama geriau viską pamatyti. Ji išplėtė akis, bet jos lūpos nė nevirptelėjo.
– Nesijuok, sesele! – maldavo Timas. – Tegu nors visas pasaulis juokiasi, bet mudu būkime rimti.
Tačiau Timas prašė veltui. Liūdnasis svetimos šalies karalaitis netyčia paglostė šunelį, bėgantį gale, ir jo ranka lipte prilipo tam prie uodegos. Karalaitis baisiausiai išsigando ir kita ranka stvėrėsi princesės tėvo. Tada prie tos neįprastos procesijos prisikabino ir senasis karalius. Neatrodė, kad karaliams tai būtų patikę. Jie ėmė strypčioti ir tampyti kits kitą, norėdami kaip nors atsikabinti. Bet nieko jiems neišėjo. Galų gale juodu aprimo ir, rodės, net apsidžiaugė, kad kažkoks burtininkas juos privertė ką nors padaryti prieš jų valią.
Ir tada kojos pačios pradėjo kilnotis, o jau paskui sulig kiekvienu žingsniu jie ėmė šokinėti, staipytis ir vis prunkščioti iš juoko.
Tą akimirką už lango pasigirdo princesės juokas. Užgrojo muzika. Visi ėmė šokti ir juoktis, net vaikai salėje kvatojo kartu ir trepsėjo iš džiaugsmo.
7
Vargšas Timas sėdėjo vienas – lyg nebylus akmuo juoko jūroje. Senoji frau Rikert taip kvatojo, kad užsidengė rankomis veidą ir palinko į priekį. Iš to juoko ji net apsiverkė.
Staiga Timas pirmąsyk pamatė, kokie panašūs besijuokiančio ir verkiančio žmogaus judesiai. Ir jis sumanė baisią apgaulę: užsidengė rankomis veidą ir palinko į priekį tarytum juokdamasis.
Tačiau jis verkė. Pro ašaras jis kalbėjo: „Miela princese, kodėl gi tu nusijuokei? Kodėl, kodėl tu nusijuokei?“
Kai uždanga nusileido ir užsidegė šviesa, senoji frau Rikert išsiėmė iš rankinuko mažytę nėrinių nosinę, nusišluostė ašaras, tada padavė berniukui ir tarė:
– Še, Timai, nusišluostyk ir tu juoko ašaras. Aš žinojau, kad šitam spektakly tu tikrai kvatosi!
Ir senoji frau išdidžiai pažvelgė į savo sūnų, poną Rikertą.
– Taip, mama, – mandagiai pritarė šis. – Iš tiesų buvo puikiai sumanyta.
Tačiau, kai sakė šiuos žodžius, jo veidas buvo liūdnas. Jis žinojo, kad berniukas apgavo senutę tik nenorėdamas jos įskaudinti. Ir Timas matė, kad Rikertas viską suprato.
Pirmąsyk po tos lemtingos dienos hipodrome berniuką suėmė baisus apmaudas. Ir jis pasiryžo žūtbūt susigrąžinti savo juoką.
Aptariame tekstą
- Kodėl Timas apsistojo pono Rikerto namuose? Atsakydami galite remtis ir ankstesnėmis skaitytomis skiltimis. [1]
- Kaip aprašomas pono Rikerto namas? Kokios detalės čia svarbios? [1]
- Koks buvo Timas, kai dar galėjo juoktis, ir koks jis dabar? Kaip tai atskleidžia pasakotojo komentaras apie Timo įėjimą į namą? [1]
- Aptarkite pono Rikerto mamos amžių, išvaizdą ir elgesį. Kodėl ji linksma ir nerūpestinga? Su kuo palyginama senutė? [1]
- Kodėl senoji ponia verkė, klausydamasi istorijų apie skersgatvius? Ką reiškia gyvenimas skersgatvyje? Kaip su tuo susijęs Timas? [1]
- Ką apie Timą mano pono Rikerto mama? Kokį tikslą ji išsikelia? [1]
- Kokie prieštaravimai kamuoja Timą bendraujant su senute? Pacituokite, ką jis suprato apie savo juoką. [1]
- Į kokį ir kam skirtą spektaklį senutė sumanė vestis Timą? Kodėl? [1]
- Aptarkite spektaklio pradžios scenovaizdį. Kur ir kada prasideda veiksmas, kokia nuotaika vyrauja? Kokiomis scenovaizdžio detalėmis kuriama ši nuotaika? [2]
- Kokie veikėjai pasirodo? Kuo jie skiriasi? [2]
- Kodėl karalaitis nori vesti princesę? Ką apie tai mano ir ko nori valkata? [2]
- Ką apie valkatos ketinimus mano karalaitis? Koks jo kalbėjimo tonas? Ką iš to suprantame apie karalaitį? [2]
- Apibūdinkite karalaičio požiūrį į gyvenimą. Kodėl kalbama apie kvailio juoką? [2]
- Ką valkata atsako karalaičiui? Koks valkatos požiūris į gyvenimą? [2]
- Kuo skiriasi karalaičio ir valkatos nuomonės apie taurę? [2]
- Pakomentuokite, kaip supratote paskutinius valkatos žodžius apie juoką. Kokia juoko ypatybė paminima? Ką apie žmogų sako jo juokas? [2]
- Kaip į spektaklio pradžią reagavo frau Rikert, ponas Rikertas ir Timas? Kokie spektaklio pradžios žodžiai Timui padarė ypatingą įspūdį? Kodėl jis nenorėjo, kad jį kas nors prakalbintų? [3]
- Kokia vaizduojama princesė? [4]
- Kokią kainą ir kodėl už princesės juoką pasiryžęs sumokėti karalius? Aptarkite, kaip valkata sudaro su karaliumi sutartį. [4]
- Ko troško Timas, laukdamas spektaklio tęsinio? Kuo tą akimirką jam tapo karalaitė? [5]
- Ką Timas žinojo apie pasakų pabaigas? [5]
- Papasakokite, kokią eiseną pamatė žiūrovai. Kuo ji buvo neįprasta? [6]
- Kaip į šią neįprastą eiseną iš pradžių reagavo karalaitė? Ko jos maldavo Timas? Kaip manote, kodėl? [6]
- Papasakokite, kas atsitiko karaliams ir kaip pasikeitė jų elgesys. [6]
- Kodėl karaliai ėmė juoktis? Iš ko jie juokėsi? [6]
- Kodėl, jūsų manymu, karalaitė ėmė juoktis, pamačiusi karalius? Kuo buvo neįprastas karalių elgesys? [6]
- Pacituokite, kaip į tai, kas vyko scenoje, reagavo salė ir kaip spektaklio pabaigoje jautėsi Timas. [7]
- Kaip į spektaklio pabaigą reagavo frau Rikert? [7]
- Ką Timas suprato apie juoką ir ašaras, kokią jų sąsają įžvelgė? Kaip tuo pasinaudojo? Kodėl? [7]
- Ką apie Timo ašaras pamanė frau Rikert ir kaip jas vertino ponas Rikertas? [7]
- Ko Timas pasiryžta siekti? Kodėl tai įvyksta būtent teatre? [7]
Apibendriname
- Kodėl Sanomedas savo sandoriui išsirinko būtent Timą Talerį? Kuo tam buvo palanki berniuko socialinė padėtis? Kuo ypatingas Timo Talerio juokas?
- Apibūdinkite pamotę. Kaip ji bendrauja su Timu?
- Apibūdinkite Sanomedą. Kaip jis atrodo, kaip elgiasi, ko siekia?
- Timo pamotė, Sanomedas ir pono Rikerto motina apibūdinami pateikiant skirtingus jų kalbėjimo būdus. Raskite tekste savito veikėjų kalbėjimo citatas ir jas pakomentuokite, kaip tai prisideda prie veikėjų charakterių kūrimo.
- Aptarkite Timo pasirašytą sutartį.
5.1. Timas mano, kad sutartis yra garbinga. Kuo jis remiasi taip mąstydamas? Ar jis mąsto teisingai?
5.2. Jei būtumėte Timo vietoje, kuriuos sutarties punktus siektumėte išsiaiškinti? Kokiais punktais siūlytumėte papildyti sutartį?
5.3. Užpildykite pateiktą lentelę ir aptarkite Timui nesuprantamų sutarties punktų ir Sanomedo kalbos ypatybes.
Sutarties teksto pavyzdžiai | Kalbos ypatybės | Sanomedo aiškinimo pavyzdžiai | Kalbos ypatybės |
| |||
|
- Aptarkite, kaip tuos pačius sutarties punktus savais žodžiais persako Timas.
- Kodėl Timas taip nekantrauja pasirašyti sutartį?
- Aptarkite pasakotojo vaidmenį šiose kūrinio ištraukose. Ką rodo ir kam skirti jo komentarai? Koks jo požiūris į veikėjus: neutraliai komentuojantis, vertinantis ar dar koks nors?
- Apibūdinkite frau Rikert. Kaip ji atrodo, kaip elgiasi? Koks jos santykis su Timu? Ar ji iš tiesų nori jam padėti?
- Kaip vertintumėte poną Rikertą? Koks jo santykis su Timu?
- Aptarkite lėlių teatro spektaklio pradžią. Kaip vadinama įvadinė jo dalis? Kokia jos paskirtis?
- Pristatykite karalaičio ir valkatos požiūrį į gyvenimą. Kurio veikėjo argumentai – karalaičio ar valkatos – jus labiau įtikina? Kodėl?
- Kodėl valkata buvo įsitikinęs, kad laimės lažybas su karalaičiu? Ką jis žinojo apie juoką?
- Kuo karalaitė panaši į Timą? Pasvarstykite, kokios galėjo būti karalaitės liūdesio priežastys.
- Kas, jūsų manymu, iš tiesų prajuokino karalaitę?
- Šiose dviejose ištraukose keletą kartų veikėjai nusijuokia, kelis kartus stengiamasi ką nors prajuokinti (Timas prajuokina frau Beber, valkata karalaitę). Dėl ko veikėjai juokiasi, kas juos prajuokina?
- Kokią žmogaus būseną išreiškia jo juokas (palyginkite valkatos žodžius iš spektaklio ir pasakotojo paaiškinimą, kodėl nuolat juokiasi pono Rikerto motina)? Tai aptarę, pagalvokite, ką iš tikrųjų pardavė Timas pasirašydamas sandėrį su Sanomedu.
- Šiame kūrinyje kalbama apie juoką, bet pasvarstykite, ar tai linksmas pasakojimas.
- Aptarkite šio kūrinio vaizdavimo būdą. Ar jis yra realistiškas ar fantastinis, o gal dar koks nors kitas? Savo atsakymą pagrįskite teksto citatomis.
Diskusija
Kieno galia didesnė – juoko ar pinigų? Remdamiesi tekstu ir patirtimi, grupėmis aptarkite šį klausimą. Argumentų svarstyklėse surašykite svarbiausius savo grupės teiginius. Pristatykite juos bendraklasiams.
- Vienoje svarstyklių pusėje surašykite savo grupės požiūrį pagrindžiančius svariausius argumentus.
- Kitoje pusėje surašykite, kokie galėtų būti jūsų požiūriui prieštaraujantys reikšmingiausi argumentai.
- Apmąstykite, kuriais argumentais atremtumėte priešingą nuomonę.
- Diskusijos grupėje rezultatus pristatykite bendraklasiams.
- Visi kartu klasėje aptarkite, kurie grupių pateikti argumentai buvo įtikinamiausi, kuriuos argumentus buvo sunkiausia atremti.
- Toliau skaitydami knygą, pildykite argumentų svarstyklių teiginių sąrašą.
XI–XXXIII skiltys
Savarankiškai perskaitykite likusias knygos skiltis (XI–XXXIII) ir atsakykite į klausimus.
- Apibūdinkite Timą Talerį prieš pasirašant sutartį ir pasirašius. Kokie Timo būdo bruožai padėjo jam pasiekti užsibrėžtą tikslą – susigrąžinti juoką?
- Kaip keliaujantis lėlių teatras padėjo Timui susigrąžinti juoką ir pakeitė jo gyvenimą? Kuo svarbus jam tapo šis teatras?
- Kurių antraeilių kūrinio veikėjų vaidmuo buvo itin reikšmingas Timui Taleriui siekiant savojo tikslo? Kodėl?
- Pasvarstykite, ar Timas Taleris būtų suvokęs juoko vertę, jeigu nebūtų jo praradęs.
- Kas jums šiandien padeda geriausiai patirti juoko galią ir suvokti jo reikšmę?
- Išrašykite iš knygos jums labiausiai įstrigusias mintis apie juoką ir jas pakomentuokite.
Citata | Mano mintys |
|
- Remdamiesi visa knyga, papildykite argumentų apie juoko ir pinigų galią svarstykles. Dirbdami grupėmis, juos aptarkite ir išrinkite svariausius. Rezultatus pristatykite bendraklasiams.
- Sukurkite knygos ar pagal ją pastatyto filmo reklaminį plakatą. Jame turėtų būti cituojamos Timo Talerio mintys apie juoką.
- Suvaidinkite pasirinktą knygos epizodą. Aptarkite, kaip jums sekėsi sukurti veikėjų charakterius, nepamirškite skirtingo veikėjų kalbėjimo būdo.
- Dirbdami grupėmis, atlikite pasirinktas užduotis. Rezultatus pristatykite klasėje.
Praradimai ir atradimai, arba Kodėl Timas Taleris laimėjo?
- Kiek metų Timas Taleris gyveno be juoko? Kodėl jam prireikė tiek daug laiko juokui susigrąžinti?
- Kuo Timo Talerio kelias panašus į pasakų herojų kelią ir kuo kitoks? Aptarkite Timo kelią pagal pasakų siužeto schemą: trūkumas, išbandymai, kelyje sutinkami pagalbininkai ir priešininkai, išbandymų įveikimas, apdovanojimas.
- Pakomentuokite, kaip Timas Taleris keitėsi, kokių naujų savybių ir gebėjimų įgijo, bendraudamas su baronu Sanomedu. Kaip sugebėjo šiuos gebėjimus panaudoti dvikovoje?
- Kuo Timas Taleris buvo stipresnis už baroną Sanomedą? Kodėl jis netapo dar vienu baronu Sanomedu?
- Prisiminkite kitų skaitytų knygų herojus, kuriems pavyko įveikti blogio jėgas. Palyginkite šiuos herojus su Timu Taleriu. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
Sanomedai, arba Kaip atpažinti ir įveikti blogį?
- Koks barono Sanomedo portretas kuriamas apysakoje? Aptarkite jo išvaizdą, elgesį, socialinę padėtį, galias.
- Baronas Sanomedas prisipažįsta Timui, kas yra iš tiesų. Kodėl? Ko jis siekia? Kokias sau giminiškas būtybes mini (skaitykite XVI skiltį)? Raskite informacijos apie šias būtybes ir suformuluokite, kas bendra joms visoms.
- Įrodykite, kad baronas Sanomedas yra patyręs apgavikas. Pateikite pavyzdžių, kaip jis pasinaudoja žmonių patiklumu ir gerumu.
- Paaiškinkite, kaip atpažinti, kada mumis siekiama pasinaudoti. Kokie gali būti apgaulės būdai? Patarkite, kaip atsispirti tokiems kaip Sanomedas.
- Kokiais tikslais Sanomedas naudojasi tuo, ką apgaule nusiperka iš žmonių?
- Koks iš tiesų yra Sanomedas: turtingas ar vargšas?
- Kodėl Sanomedui nebepavyksta savo burtais ir turtais paveikti Timo Talerio? Ką jis suprato apie Timą ir jo juoką?
- Kaip manote, ar tokių žmonių kaip Sanomedas yra visais laikais? Pagrįskite savo nuomonę.
Juoko vertė, arba Kodėl jo negalima nusipirkti?
- Aptarkite, koks buvo Timo Talerio gyvenimas be juoko. Ką reiškia gyventi be juoko?
- Ar Timo Talerio juokas pakeitė baroną Sanomedą? Kokiais tikslais jis naudojosi šiuo juoku? Kodėl?
- Knygos veikėjai skirtingai suvokia juoko vertę ir reikšmę. Aptarkite, kas ir ką apie tai sakė. Kaip manote, ar juokas gali būti perkamas?
- Kuo buvo ypatingas Timo Talerio juokas vaikystėje?
- Kaip jis juokėsi tą akimirką, kai atgavo savo juoką? Kuo tas juokas buvo panašus į jo ankstesnį juoką ir kuo skyrėsi? Kuris posakis tiktų apibūdinti šiam juokui: „juokas pro ašaras“ ar „juokas iki ašarų“?
- Paklausinėkite savo bendraamžių ir vyresnių žmonių, kaip jie suvokia juoko vertę. Apibendrinkite jų pastebėjimus.
Kaip suprasti?
Spektaklio pradžioje valkata sako: „Tik juokas skiria žmogų nuo žvėries.“ Ir jis visiškai teisus, nes juoktis gali tik žmogus. Juoką gali kelti žmogaus išorė, kalba, mąstysena, poelgiai. Net ir iš gyvūnų juokiamės tuomet, kai jų elgesys primena žmonių elgesį.
Sąvoka „juokas“ gali būti vartojama dviem reikšmėmis.
Pirmoji – kai kalbama apie garsų, linksmą, skambų juoką, kuriuo išreiškiamas gyvenimo džiaugsmas. Toks yra Timo Talerio juokas – jis, kaip teigiama, „prasidėdavo kažkur giliai krūtinėje ir pratrūkdavo džiaugsmingu kvatojimu“. Timas juokiasi ne iš kitų žmonių, jo juokas rodo, kad berniukas kupinas gyvybinės energijos, jis linksmo būdo. Tokie pat linksmi ir savo gyvenimu patenkinti yra frau Rikert ir spektaklio veikėjas valkata – jie juokiasi, tarsi būtų laimingi vaikai.
Norėdami geriau suprasti, ką reiškia šis juokas, prisiminkime, kaip kalbama apie priešingą jam dalyką. Pasirašęs sutartį Timas tampa rimtas ir liūdnas, spektaklio karalaitis išbalęs, rimtas, liūdnas, nelaimingas. Tokia pati ir princesė, kurią norima prajuokinti. Didžiausia juoko priešingybė yra verksmas, ašaros, nors juoktis taip pat galima iki ašarų.
Antroji juoko reikšmė susijusi su komiškumu (gr. kōmikos – juokingas, žaismingas, linksmas). Komiškùmas – tai literatūrinė sąvoka, aprėpianti įvairias juokavimo atmainas. Šis juokas kyla iš įvairių neatitikimų (kūrinio turinio ir jo stiliaus, žmogaus įsivaizdavimo ir tikrovės, jo išvaizdos ir elgesio ir pan.), sugretinimo, palyginimo. Ir kuo gretinami dalykai skirtingesni, kuo didesnis tarp jų kontrastas, tuo juokingiau. Prisiminkime lėlių teatro spektaklį. Kai valkata atsivedė į grandinę sulipusius paprastus žmones, vaikus, šunį ir katę, nors ir kaip linksmai jie šokinėjo bei kvatojo, princesė nesijuokė. Ji pradėjo juoktis, kai grandinę netikėtai pratęsė prilipę karalaitis ir jos senasis tėvas. Tai buvo neįprasta, karalius ir karalaitis pateko į svetimą jiems aplinką, ir tai buvo iš tiesų juokinga. Kai berniukas Timas, prašydamas kepyklos šeimininkės pyragaičių, apsimetė plėšiku, tai taip pat buvo juokinga ir suminkštino jos širdį.
Komiškas juokavimas vertina žmonių elgesį, visuomenės įvykius. Jis gali būti teigiamas, pritariantis, bet dažniausiai yra neigiamas, kritiškas. Skirtingų šio juoko atmainų esama literatūroje, teatre, kine, dailėje. Tačiau jis lydi ir kasdienį žmonių gyvenimą. Komiškas juokas gali būti ne tik garsus, kaip pono Sanomedo pasirašius sutartį su Timu, bet ir tylus, netgi neparodant, kad juokiesi.
Tyrimas
Juokas ir ašaros
Ar Timas Taleris buvo teisus?
- Žiūrėdamas spektaklį Timas Taleris padarė netikėtą atradimą – „pirmąsyk pamatė, kokie panašūs besijuokiančio ir verkiančio žmogaus judesiai“. Atlikite tyrimą ir įsitikinkite, ar Timas Taleris buvo teisus.
- Raskite internete ar savo asmeniniuose albumuose nuotraukų, vaizdo įrašų, kuriuose yra verkiantys arba besijuokiantys žmonės. Patyrinėkite jų veido išraiškas, kūno kalbą. Nurodykite verkiančių ir besijuokiančių žmonių panašumus ar skirtumus.
- Paaiškinkite, kaip suprantate posakius „juokas pro ašaras“ ir „juokas iki ašarų“. Kuris iš jų tinka knygoje aprašytam spektakliui?
- Ką jums reiškia „juoktis iki ašarų“ ir „juoktis pro ašaras“? Pasidalykite patirtimi.
- Suformuluokite išvadas, kas sieja juoką ir ašaras. Savo tyrimo rezultatus pristatykite bendraklasiams.
Kuriame tekstą
Pasamprotaukite tema „Kada ir iš ko yra juokiamasi?“. Remkitės šiuo kūriniu, argumentų svarstyklėmis, diskusijomis klasėje ir savo patirtimi. Ruošdamiesi rašiniui sudarykite temos minčių žemėlapį.
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"