Vaikams ir paaugliams rašanti Ilona Ežerinytė (g. 1964 m. Šiauliuosè) debiutavo pasakų knyga „Šunojaus diena“ ir 2016-ųjų Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė pirmąją vietą ir Aldonos Liobytės premiją už reikšmingiausią debiutą. Antrasis autorės kūrinys „Sutikti eidą“ apdovanotas Prano Mašioto premija kaip geriausia 2016 m. vaikų ir paauglių knyga. Vėliau Metų knygomis tapo „Verksnių klubas“, „Skiriama Rivai“ ir „Tetulė Liu“. 2023-iųjų Metų knygų nominantų paauglių kategorijoje sąraše ir naujausia autorės knyga „Dabar Marselis“. I. Ežerinytė projekto „Metai su knyga“ ambasadorė, lankanti Lietuvõs mokyklas bei bibliotekas ir susitikimuose bendraujanti su skaitytojais.
I. Ežerinytės kūriniams būdingi įtraukiantys siužetai, tikrovės ir fantazijos susilietimas, įdomūs veikėjų charakteriai, jautrumas kitokiam žmogui, dėmesys detalėms.
Apysakos „Sutikti eidą“ veikėja paauglė Algė – jautri, gana uždara, nelabai savimi pasitikinti mergina. Ne itin linkusi bendrauti su paviršutiniškais bendraamžiais, ji mėgsta fantazuoti, kurti, kas būtų, jeigu būtų. Per laisvas pamokas ji dažnai sėdi viena pamėgtoje kavinėje, geria balintą kavą ir tyliai stebi triukšmingą pasaulį. Čia sutikta elegantiška moteris Dalia papasakoja Algei ne tik savo gyvenimo istoriją, bet ir apie eidus – į žmones panašias būtybes, tobulesnes, geresnes, visada linkusias padėti.
Skaitydami ištrauką, stebėkite, apie ką ir kaip mąsto Algė, kaip keičiasi jos nuostatos, požiūris į pasaulį ir save, kas tai lemia. Kaip ir kodėl ji ryžtasi peržengti tikrovės ribas?
Sutikti eidą
***
1
Tiesą sakant, Algė džiaugėsi prasirgusi Valentino dieną. Mokykloje visi ėjo iš proto, nešiojo kvailus „meilės“ laiškelius, draugės brūkšteltus draugei ant išplėšto matematikos sąsiuvinio lapo (daugiau gautų laiškučių lygu daugiau populiarumo), mokytojai vaikščiojo aplipinti širdutėmis kaip klounai (kad ir kiek spauda aiškintų, jog tai ne Mokytojų, ne Tėvo diena ir ne Užgavėnės, padėtis nesikeitė), per pertraukas trenkė klubinė muzika ir apskritai buvo tūsas. Na, gaudavo ir Algė laiškelių, šypsojosi su visais ir valgė šokoladinius saldainius, kurių dėžę įsiteikti bandantis klasiokas atvilko „mylimai Renatai“ (ši apsidžiaugė, be gailesčio pradrėskė ekskliuzyvinę dėžutę ir pavaišino visą klasę; „Ne man sakykit ačiū, o Gvidui, jis šiandien – dosnusis mūsų mecenatas“ – reikėjo pamatyti kvailą tojo šypseną!). Beje, vienas sveikinimo atvirukas kaip tik buvo nuo Gvido. Nežinia kodėl... Jie tiesiog mokėsi kartu nuo pradinių, bet išskirtinės simpatijos vienas kitam nejautė... O gal tokius atvirukus gavo visos klasės merginos? Algė neklausė ir pati per daug niekam nesigyrė. Ji neparašė nė vieno sveikinimo. Nė vieno. Nė karto.
2
Bet būtų norėjusi. Ir parašyti, ir įsimylėti, tik vis kažkaip... nepavykdavo. Vaikinai, kurie jai patiko, atrodė nepasiekiami, o tie, kuriems gal patiko ji, nebuvo įdomūs... Trumpos stovyklų draugystės davė Algei tokios patirties – patinki tol, kol esi tokia kaip visos: paprasta kvaila mergiotė, kikenanti iš girdėtų anekdotų, strapaliojanti šokiuose ir ištverianti seilėtus bučinius. Bet tik pabandyk prabilti apie savo sapnus, apie pasaulį, kurį sukūrė Dievas, apie knygas ar filmus, po kurių dvi savaites vaikštai kaip apsirūkiusi, apie meilę balandžiams ir katinams... Na, apie katinus užsiminti galima, tai daugmaž įsipaišo į normalios merginos paveikslą, bet apie kokius nors TIKRUS dalykus – nieku gyvu. Algė ilgai atsimins vieną vakarą, kai vaikščiojo su tokiu... draugu. Buvo gražu ir gera, jie žiūrėjo į saulėlydį, kalbėjosi (jis: „bliamba, nerealus vaizdas, kaip sufotošopintas“) ir Algė pasakė šį tą apie save, na, kad mėgstamiausias jos užsiėmimas – kurti galvoje istorijas, išgalvoti žmones, įvykius, net likimus... Ji kartais taip įsijaučia, kad pasaulis mintyse atrodo tikresnis nei realybėje, ir... Ir tada pamatė keistą vaikino žvilgsnį. „Nuuu, gal ir įdomiai tu čia mąstai, bet, žinai... nesuprantu aš tos astronomijos“, – nusikvatojo, ir Algė juokėsi kartu. Bet kitą vakarą pasivaikščioti su juo nebėjo. O po dviejų dienų stovykla baigėsi. Taip Algė buvo išgelbėta nuo švento savo naivumo pasekmių.
3
Buvo ir dar viena istorija – tikra, nors kaip iš sapno. Kartą gavo į telefoną žinutę: „Ką nešimės pas Gabiją?“ Supratusi, kad kažkas supainiojo numerius, vis dėlto negalėjo atsispirti pagundai atsakyti: „Gabalėlį dangaus.“ Gavo SMS: „Sorry, pirma žinutė ne tau. Bet vis dėlto įdomu, po kiek tie gabalėliai :).“ Algė vėl atsakė: „Po mirksnį.“ Ir vėl gavo SMS. Šmaikščią, protingą. Išsiaiškino, kad jis – vaikinas, septyniolikos. Pasisakė esanti jaunesnė, bet daugiau nieko. Po kelių savaičių (ir) naktinio susirašinėjimo jis pasiūlė susitikti („Toks jausmas, jog žinutes man rašo Dievas. Noriu tave pamatyti.“) Algė ilgai galvojo, ką atsakyti. Buvo ir baisu, ir smalsu, ir... gera. Kaip niekada anksčiau. Nesinorėjo viso to sugriauti banaliu pasimatymu kokiame „kofeine“. Tad pasiūlė taip: jie susitiks geležinkelio stotyje spūsties valandą, tiesiog suksis minioje tarp kitų žmonių, ir jei jau lemta, atpažins vienas kitą. Atpažinimui duodamas pusvalandis. „Su tavimi nenuobodu :)“, – gavo atsakymą. Ir ėmė ruoštis.
4
Dažantis drebėjo rankos. Puikus jausmas. Stoty buvo penkios trisdešimt. Nusileido eskalatoriumi į peroną, apėjo ratą, vėl pakilo į laukimo salę. Matė kelis maždaug tokio amžiaus vaikinus, bet nė vienas nebuvo TAS, nekilo jokių abejonių. Ir kai iki sutarto laiko pabaigos liko septynios varganos minutės, akyse nušvito: laiptais iš antro aukšto leidosi mielas džinsuotas berniukas, smulkutis toks, su kuprine, atgal nubrauktais šviesiais plaukais. Algė stovėjo be žado – toks keistas buvo tas atpažinimo jausmas, lyg praretėtų oras, ir viskas vyktų kaip sulėtintame kine: vaikinas dairydamasis PRAEINA PRO JĄ ir pakalbina juodaplaukę su „Adidas“ maišeliu rankoje. Toji juokiasi, purto galvą, bet juodu kalbasi toliau. Lygiai šešios. Algė išeina. Labai norisi verkti, bet namie negalima, tad vaikšto ratais, ratais aplink vaikų darželį, ir bliauna. O tada pasikeičia telefono kortelę. Senąją nuleidžia į unitazą, kaip daro nusikaltėliai prastuose filmuose. Ir užsisiuva širdį. Kuriam laikui.
***
5
<...> Algė jautėsi pakankamai pagyvenusi. Jos sieloje ganėtinai buvo prisikaupę drumzlių. Tos dygios smulkmenos, kurios trumpam numušdavo kokiam žmogui ūpą, – pamanyk, nemaloniai aptarnavo parduotuvėje, pamanyk, apstaugė mokykloje, pamanyk, troleibuse besigrūdanti tetulė skaudžiai lagaminu apdaužė kojas ir dar aprėkė, pamanyk tik! – Algei kiekvienąkart būdavo pasaulio pabaiga. Kartėlis laikydavosi kelias dienas, paskui lyg pasimiršdavo, o iš tiesų nusėsdavo kažkur dugne, kad vėliau, gyvenimui vėl įmetus kokį skaudų akmenuką, pakiltų su visu dumblu. Algė tai žinojo ir vengė akmenukų – tiesiog apribojo bendravimą iki mandagaus minimumo.
Tai nebuvo taip jau sunku, jei laikydavaisi kelių paprastų taisyklių: leisdavai kalbėti kitiems, užduodavai porą klausimų ir klausydavai (ne girdėdavai, ką jie kalba, tik klausydavai), o jei kada iškildavo būtinybė ką pasakyti apie save, Algei padėdavo keli faktai – mokausi tokioj tokioj mokykloj, tokioj tokioj klasėj, aha, matematiką dėsto Jurgaitienė... Ir viskas, tam kartui pakakdavo. Visi mėgsta kalbėti apie save – šį principą Algė suprato jau seniai, ir jis visada pasiteisindavo.
Kai vakare, atsigulusi į lovą, bandė mintyse atkurti pokalbį su Dalia, viskas nebeatrodė realu... Taip buvo ar Algė išsigalvojo? O gal įsivėlė į kito žmogaus fantazijas? Pagalba iš Tarpinio Pasaulio? Eidai tarp mūsų? Bet juk čia kliedesiai... Tada prisiminė lapelį, kurį Dalia išplėšė iš savo bloknoto... Atsikėlė ir basomis nutipeno prie kabyklos. Striukės kišenėje popierėlis. Jame aiškiai dailiomis raidėmis užrašytas adresas. „Jei norėsit perskaityti tą knygą“, – pasakė Dalia. Lapelio kampe buvo įspaustas logotipas:
Kažkur tai jau matyta... Tik kur? Kur?
Staiga galvą įsiskaudėjo taip, kad atrodė, kas šaukštu gremžia akiduobes. Algė įrėmė kaktą į pagalvę ir užsimerkė.
***
6
Kita savaitė buvo įtempta – reikėjo parašyti atsiskaitymus, praleistus sergant. Visi langai buvo užkišti mokslais. Ir labai gerai, kad šitaip, mažiau laiko liko savo kliedesiams narplioti. Savaitgalį Algė leidosi pakviečiama į keturiolikmečio pusbrolio gimtadienį boulinge. Net žaidė. Net keturis kartus padarė straiką. O vakare užsigesinusi šviesą vėl ilgai gulėjo ir galvojo apie save – va, buvo normali diena, TIKRA ir visai nebloga... Ir kodėl gi jai, Algei, neužtenka tos visiems pakankamos realybės, paprasto gyvenimo, paprastų džiaugsmų, paprastų žmonių... Kai kitiems prireikia stebuklų, jie eina į cirką, kai prireikia draugų, atsidaro feisbuką, kodėl Algė negali būti kaip visi?
7
Bet argi žmonės vienodi? Gal yra daugiau tokių, nepasitenkinančių realybe, tik Algė jų nepažįsta? Gal visos fantazijos nėra kokia liga, o atvirkščiai – kūryba? Kas pasakė, kad kurti galima tik muziką, tik paveikslus ar knygas, galbūt galima kurti VISKĄ? Jei sukuri simfoniją, tu – genijus, jei susikuri saulėlydį – ligonis. Bet ar tikrai? Būtų gerai apie tai, kas jai neduoda ramybės, pasikalbėti su kokiu protingu žmogumi. Ne, ne su tėvais – savo samprotavimais Algė juos labai nuliūdintų. Jai ir taip atrodė, ypač vaikystėje, kad jie būtų norėję kitokios dukters – linksmos, paklusnios, lipšnios, tokios, kurią būtų galima per šeimos pokylį užkelti ant taburetės ir priversti dainuoti. Močiutė? O, su ta apie fantazijas galima kalbėti valandų valandas! Tik reikalas tas, kad močiutė puikiai skiria, kas yra jos vaizduotės vaisius, kas išskaityta iš romanų, o kas tikra. Neskiria Algė. Štai ta moteris vakar, Dalia, – buvo ar nebuvo? Regis, buvo. Bet ar galimas daiktas, kad ji pasakojo apie atkeliavusias iš kažkokios kitos realybės būtybes? Na, pasakojo. Maža ko gali būti žmogaus galvoje... Senutė išgyveno stresą po vyro mirties. Gal jai koks psichikos sutrikimas, kokios haliucinacijos? Arba senatvinė silpnaprotystė? Bet juk Algė būtų pastebėjusi ką įtartina, tiesa? Na, kokį nerišlų sakinį, nelogiškumą, nesusivokimą erdvėje ir laike... <...> Daliai tai visiškai netiko. Jos elgesys gal ir keistas – pirkti du puodelius kavos, o išgerti tik vieną, – bet kalba... Juk pasakojimas buvo įdomus, tiesa, Alge? Įtikimas, ar ne? Ir labai panašus į tiesą... Dalia išprotėjusi? Ne, tikrai ne.
8
Vis dėlto gera būtų su kuo nors pasikalbėti... O jeigu su... Renata? Merginos, o dažnai ir vaikinai būdavo apgulę mokytojos stalą per pertraukas vis apie ką nors diskutuodami, pasakodami savaitgalio nuotykius. Algė irgi stovėdavo šalia klausydamasi, bet prieiti pati, išsipasakoti nedrįso. Ne, Renatos geranoriškumu ji neabejojo, matė, kaip neretai ji sėdi su kokia apsiašarojusia paaugle ištuštėjusioje mokyklos valgykloje ir kalbasi, kalbasi... Gal verta pabandyti? Galų gale tai Renata, o ne klasės auklėtoja Dočė, kuri iškvočia paslaptis prisisiurbusi kaip erkė, o paskui išplepa visai mokyklai. <...>
9
Reikia pasikalbėti su Renata.
Laiką buvo nutaikiusi po istorijos modulio – papildomos pamokos toliau pažengusiesiems. Tieji pažengėliai nelabai lankė neprivalomas pamokas, tad kartais klasėje sėdėdavo trys keturi, kartais – visi dvylika. O šį pirmadienį Algė atėjo viena. Niekas nepasidalijo su ja žinia, kad klasė ruošiasi renginiui, tad po pamokų kažką repetuos su muzikos mokytoja. Taigi, kai Algė pravėrė duris, kabinete sėdėjo lygiai nulis mokinių ir mokytoja – ją irgi tik prieš kelias minutes žinute įspėjo Dočė, kad ... administracijai leidus... pamokos nebus.
– Dar viena, kurios laiku nepasiekia svarbi informacija? – nusijuokė Renata. – Užeik, sėskis, jei turi noro, padirbėsime dviese.
10
Algė atsisėdo į antrą suolą, kad nebūtų per arti, ir išsitraukė sąsiuvinį.
– Gal turi kokių klausimų iš praeitos temos?
– Turiu, – ištarė Algė. Ir prisivertė pridurti: – Tik ne iš istorijos.
– Nagi, nagi, kokios bėdos? – istorikė prisėdo, bet irgi palikdama tarp jų nemažą atstumą.
– Mane domina... Tarpiniai Pasauliai, – Algė net pati nustebo tai pasakiusi. Juk norėjo pasikalbėti apie savo fantazijas, bet iš burnos išlėkė visai ne tai.
– Tarpiniai Pasauliai? Ar turi galvoje paralelinius pasaulius?
– Nežinau, gal jie ir taip vadinami...
– O ką, labai įdomi tema. Buvo laikas, kai labiau tuo domėjausi, dabar liko tik fantastiniai filmai, – nusišypsojo Renata. – Ką nori sužinoti?
– Kas yra eidai, ar jie egzistuoja.
– Eidai? Pasigūglint nebandei?
– Nieko nėra.
– Eidai... Kažką esu girdėjusi, palauk... Jei neklystu, apie juos kalbėjo antikos filosofas Platonas, mokėmės universitete... Leisk prisiminti... Jei sudėsime visas, pavyzdžiui, grožio apraiškas į viena... visų daiktų visokį gražumą... Arba visokį gerumą į viena – visų gyvų būtybių gerumą, turėsime grožio eidą, gėrio eidą... Tobulybę, etaloną, grynąją idėją... Sunku jį kaip nors apibūdinti. Matai, eidas nesusijęs su mūsų suvokiama realybe, jis yra transcendentinis.
– Transcen?.. Koks?
– Esantis už pažinimo ribų, paprastai sakant. Kitapus pasaulio.
– Ar tai gali būti būtybė iš kitos realybės?
– Kad iš kitos – taip. Ar būtybė – nemanau. Nors gal... Eidiška būtybė... trumpiau, eidas... Gal... O kodėl tau jie taip parūpo? Jei nori, duosiu savo draugo filosofijos dėstytojo kontaktus, gali jam parašyti, gal nušvies mūsų nežinią savo žinių šviesa. Aš vis dėlto tik istorijos mokytoja, – nusijuokė Renata.
– Viena moteris man pasakojo skaičiusi knygą apie eidus. Esą jie yra panašūs į žmones, tik tobulesni. Ir gyvena kitoje tikrovėje, bet gali mus pasiekti.
– Tai todėl klausei manęs apie paralelinius pasaulius?
– Jie sako – Tarpinius, – vėl pataisė Algė.
– Na, tebūnie Tarpinius, – Renata nusišypsojo. – Yra manančių, kad pasaulis – kaip sluoksniuotas tortas, kur vieną sluoksnį dengia kitas. Kiekvienas sluoksnis – vis kita tikrovė, gal kita to paties gyvenimo versija, o gal visiškai nauja. Kaip uogienė persisunkia iš vieno sluoksnio į kitą, taip ir iš virš mūsų esančių pasaulių prateka į mūsų sapnus, mintis, net gyvenimą keisti dalykai... Žmogus pats renkasi, tikėti jais ar ne.
– Net jeigu tai nesąmonė?
– O kas yra nesąmonė? Ne-sąmonė – tai, ko nesuvoki protu. Kiekvieno skirtingas protas, kiekvienam vis kita nesąmonės riba. Žiūrėk, visos teorijos, kurios vėliau buvo įrodytos, iš pradžių juk vadintos neįmanomais dalykais, nesąmonėmis. O jomis tikėjo ir Albertas Einšteinas, ir Nikolas Tesla... Oskaras Milašius, Tolkinas nieko nebūtų parašę, jei savo fantazijas būtų laikę nesąmonėmis.
– Tai buvo genijai, – atsiduso Algė.
– Bet amžininkai juos laikė keistuoliais, – nusijuokė Renata. – O, prisiminiau vieną citatą: „Jie bepročiai!“ – apie šokančius kalbėjo tie, kurie patys negalėjo girdėti muzikos.“ Supranti?
– Kas taip pasakė?
– Frydrichas Nyčė, vokiečių filosofas. Iš to paties keistuolių sąrašo.
– Vadinasi, jei tavęs nesupranta... nebūtinai problema esi tu? Tie kiti tiesiog... negirdi muzikos? – ir Algė nusišypsojo.
– Taigi. Kai kurie žmonės subtiliau, jautriau suvokia pasaulį, jiems fantaziją ir tikrovę skiria tik plonytė skraistė, kuri prasiskiria, vėjeliui pūstelėjus. O kiti savo tikrovę apsitvėrę mūro siena, jie saugūs, bet siena nepermatoma... Taigi kiekvienam savo. Jei tiki, kad eidai egzistuoja, tai jie ir egzistuoja.
– Aišku... – nutęsė Algė, lėtai dėdamasi sąsiuvinį atgal į krepšį ir kildama iš suolo. Ji jau sužinojo viską, ko buvo atėjusi.
– Tik dar vienas dalykas, – sustabdė ją Renata. – Kiti pasauliai ir jų būtybės neturi atimti iš tavęs ŠITO gyvenimo. Jei fantazijos praturtina tavo pasaulį, jei tu daraisi laimingesnė ir labiau mylinti visa aplinkui, tai gerai, bet jei atvirkščiai... vadinasi, ne su tais susidėjai... Taigi būk atsargi.
– Būsiu, – visai rimtai pažadėjo Algė.
***
11
Knygutė, kuri dabar gulėjo ant Algės rašomojo stalo, išties tebuvo pageltęs kartoninis segtuvas. Pirmus dvidešimt puslapių A4 formato lapų, kiek permesdama akimis, Algė tiesiog pravertė – tai buvo pasakos, stebuklai, kurie kažkam kažkada nutiko tik dėl to, kad į rankas laiku pakliuvo magiška knyga. Bla bla bla... Dabar rūpėjo ne tai. Aha, štai ir testas, ir paraiškos forma. Pirmiausia, pasiklojusi baltą lapą, Algė ją ir surašė, stengdamasi rašyti dailyraščiu, kaip reikalavo instrukcija. Šiaip buvo juokinga, nes vadinamasis dokumentas priminė medine kalba surašytą kanceliarinį raštą:
„Tarpinių Pasaulių tarpininkavimo tarnyba įsipareigoja...“, „... užsakovas neturi teisės nutraukti...“, „... pasižada neužduoti klausimų apie...“, „... Tarpinio Pasaulio informacija iki sutarties galiojimo pabaigos negali būti teikiama... asmenims...“, „... pasilieka teisę susigrąžinti...“, „... išsiunčia patvirtintą parašu dokumentą...“
– Gerai, kad nereikia pasirašyti krauju, – šyptelėjo Algė ir suraitė įmantrų parašą, pirma pasipraktikavusi juodraštyje. Dar kartą perskaitė. Eilutėje, kur reikėjo įrašyti, kokios pagalbos pageidauja, Algė pažymėjo „draugo“. Dalia nepatarė rinktis vaikino – eidai nepaprasti, didelė pagunda susižavėti ir paskui skaudžiai kentėti netekus. Bet Algė padarė savaip.
Testą užpildė paskubomis. Nežinia, kam tie klausimai išvis buvo reikalingi, nes klausinėjo visokių vėjų: pirma mintis, atėjusi į galvą pabudus („Ir vėl!“); mėgstamiausias žaidimas („Nežaidžiu“); su kiek žmonių susitinka kartą per mėnesį („Neskaičiavau“); ar artimai bendrauja su giminėmis („Tolimai“); kokio garso muziką dažniausiai klauso... (Algė net turėjo patikrinti ausinuko nustatymus – neprisiminė, kuri garso padala įjungta). Daug kur, per daug nesukdama galvos, dėjo brūkšnius. „Didžiausia svajonė“ – brūkšnys, „Jaučiatės laimingas (-a), kai...“ – brūkšnys, „Poilsiui renkatės...“ – brūkšnys, „Jeigu jus kviečia susitikti jums nepatogiu laiku, jūs...“ – brūkšnys, „Ar lipate laiptais per dvi pakopas?“ – brūkšnys. Dar buvo klausiama, dešiniarankė ar kairiarankė, ar moka skaityti veidrodinį raštą, kiek ilgai prisimena sapnus, mėgstamiausias pasakos herojus... Herojus? „Be abejo, Alisa, – sumojo Algė. – Juk tai kodas.“ Tada sudėjo popierius į voką, užrašė keistąjį adresą ir su šlepetėmis nubėgo iki pašto dėžutės ant namo kampo. Įsmukusi į laiptinę vis dėlto dirstelėjo į buto laiškadėžę – nagi, kaip greit suveikia stebuklai? Dėžutė buvo tuščia, žinoma.
Kitą rytą irgi.
Ir dar kitą.
Ir dar.
12
Tai jau visiškai nebebuvo linksma. Ir joks nebe žaidimas. Tai buvo puikiausia proga Algei pagraužti save – lengvatikę kvailę, kuri patikėjo, ech... išprotėjusia moteriške iš kavinės. „Taip man ir reikia“, – pyko ant savęs ir mintyse jau matė, kaip, nunešus grąžinti „magišką“ knygą, duris atidaro Dalia, į plaukus vietoj suktukų prisivyniojusi kankorėžių, o pro durų tarpą matyti butas, užgrioztas polietileno maišeliais ir kalnais blizgių skudurų. Jai priešpilnis, jai pamišimo fazė. Algės ji nepažįsta, inkšdama stumia rankomis, bandydama užtrenkti duris, Algė vis dėlto spėja pro plyšį įmesti aplanką... „Dekit pragare!“ – klykia pamišėlė. „Pamišėlė, pamišėlė...“ – kas žingsnis kartoja sau Algė, eidama namo, „Pamišėlė!“ – dūsta lipdama per dvi pakopas. Pašto dėžutė iššiepia tuščią burną.
13
Namie jau grįžęs tėtis kažką skrebeno virtuvėje.
– Valgysi? – riktelėjo neatsisukdamas.
– Nenoriu, – numykė Algė, nors buvo tokia alkana, kad net pykino. Reikės valgyt, reikės kalbėtis, nenoriu, nenoriu, nenoriu...
Ant lovos gulėjo geltonas vokas. Algė net pritūpė iš netikėtumo.
– Koks čia vokas? – irgi riktelėjo. Stengėsi neišsiduoti, kad jaudinasi.
– Dėžutėje buvo, – įėjo kambarin tėvas šypsodamasis ir šluostydamas rankas į prijuostę, – be adresato, bet garantuoju, kad čia tau nuo kokio slapto gerbėjo. Na jau tik ne man su akytėmis... Ir, tikiuosi, ne mamai.
Voko kairiajame kampe tikrai buvo ranka nupieštos trys akytės ilgomis blakstienomis. Toks vaikiškas piešinukas.
– Gerai, gerai, išeinu, – nusijuokė tėvas, artistiškai mojuodamas rankomis, lyg gindamasis nuo grėsminga poza sustingusios Algės.
„Prašymas patenkintas. Paslauga mėnesiui, skaičiuojant nuo ryt ryto“, – buvo parašyta lapelyje. Daugiau nieko.
Algė pavartė voką. Akytės... Tokios pat akytės ant bloknoto lapelio su Dalios adresu. „Dalia, Dalia, atleiskit man, kvailai mergai“, – atsiduso. Na, dabar tai prasidės... įdomumai.
Aptariame tekstą
- Kodėl Algė džiaugiasi, sirgusi per Valentino dieną? Ką tai apie ją sako? [1]
- Kaip Algės mokykloje buvo švenčiama Valentino diena? Kodėl žodis „meilės“ rašomas kabutėse? [1]
- Mokytoja Renata visus vaišino jai dovanotais saldainiais. Kaip tai atskleidžia jos požiūrį į Valentino dieną? [1]
- Kaip manote, kodėl Algė nerašo sveikinimų Valentino dienos proga? [1]
- Ką Algė mano apie vaikinus ir apie savo patirtis su jais bendraujant? [2]
- Kas, pasak Algės, yra TIKRI dalykai? [2]
- Kaip Algė vertino vaikino žodžius apie saulėlydį? [2]
- Iš ko Algė suvokė, kad vaikinas jos nesupranta? [2]
- Paaiškinkite posakį „šventas naivumas“. Kokia jo prasmė šiame epizode? [2]
- Kokią dar vieną neįprastą istoriją prisimena Algė? Nuo ko ji prasidėjo ir kaip tęsėsi? [3]
- Kaip Algė jaučiasi, gavusi kvietimą pasimatyti? Kodėl ilgai galvoja, ką atsakyti, ir pasiūlo neįprastą susitikimą? [3]
- Kaip Algę charakterizuoja vaikino parašyti žodžiai (atkreipkite dėmesį į pranešimo pabaigoje esančius ženklus): „Su tavimi nenuobodu :)“? [3]
- Kaip jaučiasi Algė, ruošdamasi eiti į pasimatymą su nepažįstamuoju? Kas atskleidžia jos jauseną? [4]
- Iš ko Algė supranta, kad laukiamas vaikinas yra TAS? [4]
- Kaip Algė reaguoja, kai jis PRAEINA PRO JĄ? [4]
- Ką reiškia, kai tekste kai kurie žodžiai rašomi didžiosiomis raidėmis? Kodėl taip rašoma šiame tekste? [4]
- Kodėl Algė pati neprieina prie vaikino? [4]
- Kodėl ji pasikeičia telefono kortelę? Ką tai reiškia? [4]
- Kokią Algės būseną atskleidžia žodžiai „užsisiuva širdį“? [4]
- Kuo Algė jaučiasi išsiskirianti iš kitų? [5]
- Kaip mergina stengiasi bendrauti su ją supančiais žmonėmis? [5]
- Ką vakare, atsigulusi į lovą, Algė galvoja apie pokalbį su Dalia? Kas jai neduoda ramybės prisimenant šį pokalbį? Dėl ko ji keliasi iš lovos ir dar kartą skaito raštelį? Kaip manote, kodėl jai smarkiai suskausta galvą? [5]
- Kodėl Algė, grįžusi po ligos, džiaugiasi sunkia savaite? [6]
- Apie ką mąsto Algė po pusbrolio gimtadienio boulinge? Ką vadina TIKRA diena? Ar taip galvodama ji nuoširdi? [6]
- Ką Algei reikštų būti kaip visi? [6]
- Kaip reikėtų suprasti pasakymą, kad yra žmonių, „nepasitenkinančių realybe“? Kaip tai supranta Algė? [7]
- Ką Algė mano apie kūrybą? [7]
- Kodėl Algė jai kylančiais klausimais negali pasikalbėti su tėvais ar močiute? [7]
- Ką Algė mano apie Dalią? Kodėl nori ja patikėti, nors jai ir keista, kad Dalia perka du puodelius kavos? [7]
- Kokie mokinių ir mokytojos Renatos santykiai? Kodėl taip manote? [8]
- Kokiomis aplinkybėmis Algei pavyksta pasikalbėti su mokytoja Renata? [9]
- Aptarkite Algės ir Renatos susėdimą. Ką jis reiškia? [10]
- Kokių klausimų pasisako turinti Algė? [10]
- Kaip Renata pakomentuoja Algės pasiūlytą temą? Kokį atsakymą apie eidus pateikia? [10]
Tyrimas
Platonas ir jo idėjos
Žodis „eidai“ (gr. είδος) reiškia idėjas – jį pirmasis pavartojo Platonas. Pasidomėkite, kas buvo Platonas.
- Kada jis gyveno?
- Kokia veikla jį išgarsino?
- Kokie žymiausi jo kūriniai ir idėjos? Kaip tai padeda suprasti skaitytą kūrinį?
- Savo atradimus pristatykite bendraklasiams.
Aptariame tekstą
- Kaip mokytoja Renata aiškina žodį „transcendentinis“? [10]
- Kodėl mokytoja pasiūlo Algei duoti draugo filosofijos dėstytojo kontaktus? [10]
- Kas, anot mokytojos, yra nesąmonės? Kokių pavyzdžių ji pateikia? [10]
- Paaiškinkite, kaip suprantate mokytojos pacituotą F. Nyčės mintį: „Jie bepročiai!“ – apie šokančius kalbėjo tie, kurie patys negalėjo girdėti muzikos.“ Kaip Algė šią citatą pritaiko sau? [10]
- Dėl ko Algę perspėja mokytoja? [10]
- Papasakokite, kokią anketą Dalia duoda Algei. Kaip Algė atsakinėja į klausimus, kokios pagalbos ji pageidauja? [11]
- Ko Algė tikisi? [11]
- Įvertinkite, kaip Algė užpildo anketą: stropiai, paskubomis, atmestinai ar dar kaip nors. Savo atsakymą pagrįskite. [11]
- Kaip Algė ima jaustis, negaudama atsakymo? Ką ji pradeda galvoti apie Dalią? Kaip įsivaizduoja savo susitikimą su ja? [12]
- Aptarkite Algės ir tėčio pokalbio pradžią ir pabaigą, jau Algei sužinojus, kad jai atsiųstas vokas. [13]
- Kaip Algė reaguoja, kai kambaryje ant lovos randa geltoną voką su akytėmis? Ko ir kodėl mintyse ji atsiprašo? [13]
- Kas buvo parašyta gautame laiške? [13]
Apibendriname
- Glaustai papasakokite, kas vyksta skaitytose kūrinio ištraukose.
- Kas šių ištraukų pasakotojas? Pasakojama žvelgiant iš šalies ar savo vardu? Atsakymus pagrįskite citatomis.
- Apibūdinkite Algę.
3.1. Kaip, jūsų nuomone, atrodo Algė? Kaip bendrauja su draugais, artimaisiais?
3.2. Kuo ji panaši į savo amžiaus merginas ir kuo nuo jų skiriasi?
3.3. Kodėl Algė negali būti „kaip visi“? Atsakymą pagrįskite tekstu.
3.4. Kokie dalykai Algę domina, o kokie ne?
- Pasvarstykite, kaip galima įvardyti Algės problemą. Kaip šią problemą vertintumėte jūs?
- Ko Algė tikėtųsi iš savo bendraamžių vaikinų (prisiminkite neįvykusį susitikimą stotyje, kodėl jis taip skaudžiai paveikė Algę)?
- Kuo Algę patraukia kavinėje sutikta Dalia?
- Kodėl Algę taip domina tarpinis (paralelinis) pasaulis?
- Kaip keičiasi Algės požiūris į Dalią? Raskite tekste vietas, kur į ją žvelgiama palankiai, o kur nepatikliai, ir pakomentuokite pokyčius.
- Kaip jūs vertintumėte tokį žmogų kaip Dalia, jei tektų su juo susitikti ir pabendrauti?
- Apibūdinkite mokytoją Renatą. Kuo ji ypatinga?
- Kaip vertinate Algės pokalbį su Renata? Ar Renata suprato Algę? Kuo panašios Renata ir Algė (prisiminkite Valentino dienos šventimą)?
- Į kokius svarbius Algės klausimus Renata, cituodama filosofus, pasiūlė atsakymus.
- Paaiškinkite, kaip suprantate mokytojos žodžius: „Kai kurie žmonės subtiliau, jautriau suvokia pasaulį, jiems fantaziją ir tikrovę skiria tik plonytė skraistė, kuri prasiskiria, vėjeliui pūstelėjus. O kiti savo tikrovę apsitvėrę mūro siena, jie saugūs, bet siena nepermatoma...“ Apie kokias problemas čia užsimena mokytoja? Prie kurių žmonių priskirtumėte save?
- Kūrinyje vaizduojama šiuolaikinė mokykla. Kokie mokinių, taip pat mokinių ir mokytojų santykiai vyrauja šioje mokykloje? Ar tai primena jūsų mokyklą? Jei taip – kuo? Jei ne – kodėl neprimena?
- Ar tarp jūsų yra į Algę panašių mergaičių arba berniukų? Kaip vertinami tokie mokiniai?
- Kūrinio pavadinimas „Sutikti eidą“ neįprastas ir intriguojantis. Remdamiesi perskaitytu tekstu ir atliktu tyrimu apie Platoną, paaiškinkite, kodėl žmonėms nepakanka juos supančios realybės. Kodėl jie svajoja apie eidų pasaulį?
- Ką manote apie mokytojos perspėjimą Algei dėl šio ir kito pasaulių?
- Prisiminkite skaitytas šio vadovėlio skyriaus kūrinių ištraukas, kuriose paaugliai susiduria ar ieško sąlyčio su kitokiais pasauliais, neįprastais žmonėmis. Palyginkite tų susidūrimų ar ieškojimų priežastis. Aptarkite jas ir paruoškite trumpą kelių minučių kalbą apie jauno žmogaus savijautą.
- Įvertinkite pasakojimo apie Algę vaizdavimo būdą: ar jis realistiškas, ar fantastinis, ar dar koks nors. Paaiškinkite, kodėl taip galvojate.
- Šio skyriaus tekstuose kelis kartus minimi susitarimai, kurie pasirašomi ilgai negalvojant. Ką tai rodo apie pasirašančiųjų arba sutinkančiųjų priimti sutarties sąlygas savijautą? Užpildykite lentelę ir aptarkite, kaip jūs tai vertintumėte?
Kūrinys | Koks susitarimas pasirašomas? | Kokio tikslo siekiama? | Pasirašančiųjų savijauta |
| |||
| |||
|
Kuriame tekstą
Įsivaizduokite esąs paauglys, kuris patiria panašių sunkumų kaip Algė. Atsakykite į minimus anketos klausimus ir parašykite, kokios pagalbos jūs pageidautumėte. Savo anketą perduokite suolo draugui ir paprašykite pasiūlyti, kaip išspręsti jūsų problemą. Rašydamas jis turėtų paaiškinti, kaip jo siūlymai pakeistų jūsų gyvenimą.
Tyrimas
Ar visada genijų idėjos nesulaukia visuomenės pripažinimo?
Patyrinėkite, kokios tekste minimų garsių žmonių idėjos nesulaukė visuomenės pritarimo ir kodėl. Kokios idėjos šiandien laikomos nesąmonėmis?
- Pasidalykite grupėmis ir raskite informacijos apie Albertą Einšteiną, Nikolą Teslą, Oskarą Milašių ir Džoną Ronaldą Ruelį Tolkiną. Pristatykite šias asmenybes klasėje. Padiskutuokite, kodėl jų idėjos buvo laikomos „nesąmonėmis“. Kas šiandien manoma apie šias „nesąmones“?
- Pasidomėkite, kokios idėjos dabar laikomos nesąmonėmis. Pristatykite šių idėjų autorius, įvertinkite jų idėjas.
- Galbūt turite drąsių, netikėtų idėjų ir jas norėtumėte pristatyti bendraamžiams?
- Padiskutuokite, ar visada drąsios, netikėtos idėjos iš pradžių nesulaukia visuomenės pripažinimo.
- Parenkite šia tema pranešimą ir pristatykite savo tyrimo rezultatus bendraklasiams.
Diskusija
Ar visada jautriam, kūrybingam žmogui sunkiau pritapti prie bendraamžių? Kodėl tokie žmonės dažnai laikomi keistuoliais? Kaip jie dėl to jaučiasi? Kaip, jūsų nuomone, galima pakeisti šią situaciją?
- Service provided by UAB "Biznio mašinų kompanija" and "Star Cloud OÜ"